Apie varles ir kaimynus

„Daug kas šią istoriją jau žinote. Žinote labai gerai. Kai kam – priminsiu. Kas nutinka, kai varlę įmetate į verdantį vandenį? Ji su siaubu strykteli lauk iš ten. Kas atsitinka, jei mes varlę įmetam į vandenį, pastatom indą su ja ir tuo vandeniu ant ugnies, ir lėtai kaitinam? Labai lėtai. Matot, varlė temperatūros skirtumą pajunta, kai tas skirtumas labai ryškus ir staigus. Bet, deja, kai temperatūros skirtumas nedidelis, tada varlė nebegali pastebėti, kad temperatūra keičiasi. Nes yra šaltakraujis gyvūnas – kuo daugiau šilumos, tuo geriau… Ir išverda gyva.

Tai kaip: ar šilta?“

Varlių istorija gerai žinoma, man ją vakar priminė internete (Ačiū, Renata!). Sociologai šį reiškinį vadina „shifting borderlines“. Kadangi to, kas mąstoma ir įmanoma, ribos kinta tik lėtai ir palaipsniui, mums suvokti to tikrovę sudėtinga. Jei prieš metus man kas nors būtų pasakęs, kad Lockdown‘as, grįstas testu, kuris neįrodo užkrečiamumo, truks ilgiau nei metus, kad Vokietijos parlamentas pats atsisakys savųjų teisių ir kad ateityje, norėdamas keliauti, labai galimai turėsiu pasiskiepyti, aš nebūčiau tuo patikėjęs.

„Shifting borderlines“ vaidmuo, norint suprasti fašizmą, esminis. Taip ir žmonės, 1933 m. perėję į kitą gatvės pusę tam, kad neturėtų sveikintis su kaimynais žydais, negalėjo įsivaizduoti, kad kelio gale stūksos koncentracijos stovyklos ir brutalios masinės žmogžudystės.

Tai dar viena priežastis, dėl kurios taip svarbu aiškiai suvokti, kas šiuo metu vyksta.

Savo knygoje „Täter. Wie aus ganz normalen Menschen Massenmörder werden“ („Kaltininkai. Kaip visiškai normalūs žmonės virsta masiniais žudikais“, vert. pastaba), – Harald‘as Wälzer‘is, be kita ko, nagrinėja ir šį klausimą. Įdomus klausimas: kaip žmonės būtų galėję tam atsispirti? Trumpai pristatysiu keletą atsakymų. Pavyzdžiui, persekiojamiesiems padėjo didesnis negu būtų galima tikėtis skaičius tų žmonių, kurie ir patys jau anksčiau buvo visuomenės paraštėse, pvz. smulkūs nusikaltėliai ir prostitutės. Jie niekada nelaikė valstybės moraliniu autoritetu – vietoje to vadovavosi savo pačių sveiku protu ir užuojauta žmonėms, panašiai atstumtiems kaip ir jie patys. Šiame kontekste Hannah Arendt ne kartą yra sakiusi, kad ją nuvylė ne Hitleris – jis nuo pat pradžių atvirai skelbė savo tikslus – tačiau intelektualai, radę nuostabiausius paaiškinimus fašizmui pateisinti.

Henry Friedländer‘is kartą pastebėjo¹, kad, nepaisant intensyvių paieškų, jam 1930–1940 metų vokiškuose laikraščiuose nepavyko rasti nė vieno darbo skelbimo, kuriame valstybė būtų ieškojusi patyrusių ir kvalifikuotų masinių žudikų.

Wälzer‘is aiškiai parodo, kad egzistavo tik dvi priežastys, „svarbios priimant sprendimą nežudyti“². Pirmoji – psichologinė autonomija, suteikianti mums jėgų išsaugoti savo kasdienį etiškumą, atspindimą sakiniu „Taip juk negalima!“, nepaisant kitaip mąstančios aplinkos.

Antroji priežastis yra socialinis artumas. Visi persekiojamųjų gelbėtojai turėjo draugų ir nepažeistą socialinę erdvę, kurioje galėjo pasitikrinti sudvejoję, pavyzdžiui, ties tokiais paprastais klausimais kaip „Juk tai neteisinga?“. To pasekoje jie buvo pozicijoje, leidžiančioje užmegzti kontaktą su aukomis.

Mes, žmonės, „egzistuojame socialinėje visatoje, todėl derėtu išties viską laikyti įmanomu.“³ Liekant ties varle: viskas prasideda nuo vos pastebimo temperatūros padidėjimo. Jau vien dėl to taip baisu, kad šiandien žmones, argumentuotai prieštaraujančius visuotiniam naratyvui, beveik normalu viešai išvadinti kovidiotais ir sąmokslų teoretikais.

Ką daryti: turime -nepaisant valstybės propaguojamo kontakto draudimo- pasisakyti už socialinį artumą. Konkrečiai, tai reiškia: užkalbinkime savo kaimynus, taip pradedama politika. Kreipkimės į kitus atvirai ir nebijodami apsijuokti, atidžiai klausykimės ir pagrįstai išsakykime savo nuomonę. Savo aplinkoje patyriau, kad beveik visi laikosi panašios nuomonės. Žinojimas, kad nesi vienas tau artimoje aplinkoje, yra aukso vertės. Pakvieskime savo kaimynus, draugus ir pažįstamus prie savo stalo – niekas nesuartina žmonių taip, kaip valgymas kartu, ramiai. Palieskime čia temas, kurios mums svarbios.

Savo nuostabioje paskaitoje, „Apie pažeidžiamumą“, Brene Brown parodo, kad gėda yra ne kas kita negu baimė nebepritapti. Žmonės stiprūs tik tada, kai nebijo pasirodyti silpni ir pažeidžiami. Tikras Užupio paradoksas. Esi stiprus tik tuomet, kai nebijai būti silpnas.

Daugiau negu 20 metų gyvenu Lietuvoje, man čia patinka žmonės. Šią silpnumo baimę, išreiškiamą tokiais sakiniais kaip „geriau nesakyk“, yra tekę sutikti ne kartą.

Kalbėti su kaimynais, su meile ruošti maistą ir pakviesti prie savo stalo kitą: taip viskas prasideda. Ko mes laukiame?

Sapere aude – Išdrįsk galvoti savo galva!

Andreas Rodenbeck

PS: Jaučiausi labai pažeidžiamas, kai su savo demonstraciniu ženklu nužingsniavau vienas prie varpinės bokšto Katedros aikštėje, kur manęs laukė, toks įspūdis, kokia dešimtis komandų su kameromis. Kas gi norėtų pasirodyti visišku kvailiu? Tačiau vakare jaučiausi pasielgęs teisingai. Televizoriaus jau seniai nebeturiu.

1 In Hilberg, „Die Vernichtung der europäischen Juden“, Frankfurt am Main 1990, p. 1062.

2 Welzer, „Täter. Wie aus ganz normalen Menschen Massenmörder werden“, Frankfurt a.M. 2005, p. 261. Labai rekomenduoju aplankyti parodą „Išsigelbėjęs Lietuvos žydų vaikas pasakoja apie Šoa“, https://www.jmuseum.lt/lt/ekspozicijos-2/i/185/

3 Welzer, p. 259.

Visas šios svetainės turinys yra licencijuojamas pagal „Creative Commons Attribution 4.0“ tarptautinę licenciją. Nesivaržykite kopijuoti ir dalintis.