Kas slepiasi už covid-19 politikos?

Big Reset Koronavirusas

Panašu, kad viešosios diskusijos Vokietijoje ir kitur yra aklavietėje: pagal „atvejų skaičius“ ir „sergamumą“ imamasi „suvaržymų“ ir „priemonių“, kurioms dažniausiai alternatyvų nebūna. Kritikai vadinami „neigėjais“, prieštaravimai – „nemoksliškais“. Tada lieka didysis paradoksas, kaip tas patarlėje minimas dramblys kambaryje: turimi viruso mirtingumo, padidėjusio mirtingumo nuo kitų ligų, reanimacijos lovų užimtumo, besimptomių pacientų užkrečiamumo ir informacinės PGR testo vertės duomenys šių politinių sprendimų nepateisina nė trupučio. Įspūdis, kad šioje istorijoje kalba eina visai ne apie sveikatos apsaugą, stiprėja. Bet kas tada skatina viso pasaulio vyriausybes taip energingai riboti žmonių laisves?

Originalus straipsnis paskelbtas 2020 m. gruodžio 2 d.
Autorius Paul Schreyer

Oficialiai padėtis 2020 m. atrodo vienareikšmė ir aiški – suprantama, pasaulis yra nepaprastojoje padėtyje, nes naujasis virusas kelia grėsmę visiems. Žmones išgelbės tik atsiskyrimas, izoliacija, kaukės ir skiepai, nes kaip aiškina Vokietijos vyriausybė, kaip Jūs matote kiekvieną dieną naujienose ir nesuskaičiuojamoje galybėje įspėjimų viešosiose erdvėse, „naujo tipo koronavirusas“ išlieka itin pavojingas. Vyriausybės teigimu, rudenį „eksponentiškai didėjantis atvejų skaičius kelia nerimą“. Roberto Kocho institutas (RKI) paaiškina, kad nuo kovo visiškai nukrypdamas, nelygindamas ir neprisiderindamas prie šiuo metu stipriai svyruojančio teigiamus testo rezultatus turinčio žmonių skaičiaus, jis ir „toliau riziką gyventojų sveikatai Vokietijoje laiko aukšta“. Atrodo, kad šis sakinys dar pačioje krizės pradžioje buvo iškaltas akmenyje.

„Multipolar“ prieš keletą savaičių prieš RKI ėmėsi teisinių veiksmų. Šiuo metu institutas teismui yra išdėstęs savo poziciją, sprendimas dar nepriimtas. Siekiama, kad būtų pateikta skaidri išsami informacija, nurodytas konkretus sprendimų pagrindas ir už rizikos vertinimą atsakingi asmenys, nes tarnybos atliktas vertinimas nesutampa su turimais duomenimis. Jis nesutapo pavasarį, vasarą, nesutampa ir dabar – rudenį ir žiemą:

  • Mirtingumas nuo šio viruso yra maždaug toks pats kaip nuo gripo, taip šiuo metu rašoma vienoje PSO specializuotoje publikacijoje.
  • Padidėjusio mirtingumo nėra, teigia Frankfurto sveikatos tarnybos vadovas. Vokietijos Federalinė statistikos tarnyba lyginant su ankstesniais metais  reikšmingai padidėjusio mirtingumo taip pat nenurodo. Atskiromis savaitės stebėtas padidėjęs mirtingumas dažniausiai su covid-19 nebuvo susijęs. (Remiantis oficialiais 2020 m. duomenimis JAV mirtingumas taip pat nėra padidėjęs (1), tik persistūmė mirties priežasčių pavadinimai – mirčių nuo covid-19 skaičius augo tiek pat, kiek mirčių dėl kitų ligų skaičius, o tai yra tiesiog statistinė apgaulė.)
  • Bendras pacientų reanimacijoje skaičius pastaruoju metu beveik nepakito, tik padidėjo pacientų su teigiamu PGR testu skaičius. Sveikatos sistemos perkrovos nematyti.
  • PSO dar birželį pareiškė, kad besimptomiai ligoniai ligą perduoda „labai retai“. Ši situacija sveiku protu taip ir turi būti suprasta: Tie, kurių organizmuose virusų yra tiek mažai, kad nepasireiškia jokie simptomai – nei čiaudi, nei kosti – vargiai gali užkrėsti kitus. Remiantis lapkritį paskelbtu Kinijos tyrimu, kuriame dalyvavo 10 milijonų dalyvių, žmonės, kurių rezultatai buvo teigiami ir neturėjo ligos simptomų, negalėjo užkrėsti kitų. Pažodžiui cituojant tyrimą: „Nėra jokių įrodymų, kad nustatyti besimptomiai teigiami atvejai galėtų užkrėsti kitus asmenis.“ Vadinasi tokie nepagrįsti apribojimai kaip karantinas ar kaukių dėvėjimas žmonėms be simptomų yra nepateisinami.
  • Galų gale: pats PCR testas neparodo, kad žmogus gali užkrėsti. Prof. dr. Matthiasas Schrappe, ilgametis Vokietijos federalinės sveikatos ministerijos ekspertų tarybos pirmininko pavaduotojas, spalio pabaigoje vykusiame Bundestago sveikatos komiteto konsultacijoje pabrėžė: „Šiuo metu naudojamas testavimo metodu neįmanoma gauti prasmingos informacijos apie užkrečiamumą ir pagal juos pagrįsti inicijuotų priemonių.“

Šiam paskutiniam sakiniui suvirškinti reikia laiko, nes jis labai prieštarauja politinei ir žiniasklaidos sukurtai tikrovei, todėl daugumai laisvės apribojimų ir daugeliui teismų sprendimų ištraukia iš po kojų realybės pagrindą. Schrappe prieš kelias dienas ZDF kanale, nors ir ne pagrindinėje žinių, o specializuotoje laidoje „heute live“, kur jis prastai pasirengusiam (2) moderatoriui paaiškino RKI išplatintų teigiamų atvejų skaičių:

„Šie skaičiai yra nieko verti.“

Taip yra todėl, kad: RKI vis dar reguliariai netestuoja reprezentatyvaus gyventojų pjūvio, kaip specialistai to reikalauja nuo kovo, tačiau susidaro klaidingas įspūdis, kad kasdien gaunamus teigiamų testų skaičius galima palyginti. Iš tiesų, taikant dabartinį testavimo būdą viskas yra labai miglota ir taip, dera pridurti, nepaisant sveiko proto yra jau beveik metai, ir nesimato jokio pastebimo bandymo šią padėtį ištaisyti. Dėl to šie neva geri ketinimai kelia nepasitikėjimą.

Absoliutus faktų neigimas – nieko negirdžiu, nieko nematau, nieko nesakau

Visi šie faktai ir įrodymais pagrįsti vertinimai yra viešai žinomi, juos nuosekliai ir labai atkakliai neigia vyriausybės, daugybė partijų, daug pirmaujančių žiniasklaidos priemonių ir didžioji mokslininkų dalis. Radijas, tiek internetu, tiek radijo bangomis vietoj to nuolat kartoja Christianą Drosteną.

Visai neseniai Stephanas Detjenas, „Deutschlandradio“ sostinės studijos vadovas ir Federalinės spaudos konferencijos direktorių tarybos narys, rimtai paprašė virusologo patarimo, kaip žurnalistui atpažinti, ar mokslininkas rimtas, ar jam verta skirti erdvės reportažuose, ar ne. Drostenas į šį klausimą atsakė išsisukinėdamas. Lygiai taip pat žurnalistas taip pat galėjo paklausti Angelos Merkel, kokiais politikais žmonės turėtų pasitikėti, arba paprašyti „Daimler“ vadovo patarimo, kurį automobilį jam reiktų rekomenduoti savo klausytojams. Tai, kad sumaniam ir patyrusiam žurnalistui negėda užduoti Drostenui tokį naivų klausimą, rodo, kad tokie vyriausybės ekspertai, dabar formuojantys nuomonę, suvokiami kaip politiškai ar finansiškai nesuinteresuoti „tiesos sergėtojai“, kurių negalima kritikuoti, bet, priešingai, saugoti nuo puolimų. Tuo metu mokslininkai visame pasaulyje jau senokai abejoja ir diskutuoja apie Drosteno darbą dėl dabar visame pasaulyje naudojamo PCR testo kokybės ir patikimumo.

Minėtieji faktai ir įrodymais pagrįsti vertinimai rimtai neigiami. Jei turimus duomenis nagrinėsime nešališkai, iš tikrųjų iškils klausimas, ar koronakrizė iš tiesų nėra milžiniškas klaidingas aliarmas. Jei taip, tada mes esame keistoje situacijoje, kai vaizdžiai tariant, namas visiškai nedega, tačiau ugniagesių komanda jį nuolat „gesina“, pastatą gadina gesinimo vandeniu ir susargdina gyventojus. Kai užsispyrusiai laikomasi tokio, kaip aprašyta aukščiau, didžiąja dalimi neracionalaus realybės traktavimo, kyla ne tik nerimas ir baimė, dėl naikinamos didelės socialinio, kultūrinio ir ekonominio gyvenimo dalies bei ramybės visuomenėje, bet ir laukiama paaiškinimų.

Kodėl visa tai vyksta?

Klaidinga manyti, kad visi atsakingi veikėjai šių faktų nežino ar nesupranta. Nors kai kuriuos žmones jau beveik metus trunkantis nuolatinis žiniasklaidos rėkimas gąsdina ir trikdo, daug ką galima nurašyti ir grupės dinamikai. Žurnalistai atidžiai stebi, ką sako kitos žiniasklaidos priemonės, o vyriausybės – kokių priemonių imasi kitos šalys. Taip, ieškodami kelio, visi derinasi vienas prie kito – be plano ar didelio sąmokslo.

Tačiau tai nepaaiškina pradinių politikos impulsų, kurie kilo labai anksti, tuo pat metu, kaip ir Pasaulio ekonomikos forumas (WEF), vykęs 2020 m. sausio mėn., ir kurie veikia iki šiol. Priminsime: sausio 24 d., kai lyderiaujančių koncernų ir valstybių vadovų susitikimas Davose ėjo į pabaigą, ir pagrindinė tarptautinė žiniasklaida, pavyzdžiui, „New York Times“, jau kėlė didžiulę naujos pandemijos ir jos poveikio pasaulio ekonomikai baimę (3), Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) buvo pranešusi tik apie 25 (!) mirtis visame pasaulyje.

Iš pradžių paskelbta panika ir stebima tikrovė nesutapo. Logiškai visai nebuvo aišku, kodėl 25 mirtys turėtų kelti grėsmę pasaulio ekonomikai ir kodėl PSO (iš pradžių nesėkmingai) sausio 22 d. bandė paskelbti „tarptautinę ekstremalią sveikatos padėtį“ (kuri vėliau buvo pakartotinai paskelbta sausio 30 d.)

Grupės dinamika taip pat nepakankamai paaiškina stulbinančią šios politikos trukmę ir tęstinumą. Atsižvelgiant į milžinišką sveikatos ir ekonominę žalą, kurią daro laisvės apribojimai, iš tikrųjų reikėjo manyti, kad laikui bėgant vis daugiau šalių nuo šios politikos atsiskirs ir eis savo keliu. Bet taip neatsitinka. Priešingai. Tokie prieš srovę plaukiantys atvejai kaip Švedija, artėja prie minios. Lapkritį Švedijos vyriausybė nusprendė imtis panašių griežtų laisvės apribojimų, kaip pabrėžia ZDF, „prieš tai kaip anksčiau nepasitardama su valstybinėmis sveikatos priežiūros institucijomis“. Taigi, politinis spaudimas eina iš pačio viršaus, o ne iš sveikatos ekspertų.

Stebinančios priemones kritikuojančių žmonių mirtys

Kitas klausimas, kurį reikia geriau išsiaiškinti, taip pat aiškus: keli politikai ir funkcionieriai, kurie garsiai ir ryžtingai priešinosi vyriausybės požiūriui, per pastarąsias keletą savaičių mirė greitai ir netikėtai, tai Bundestago viceprezidentas Thomas Oppermannas – spalio 25 d., Federalinės vidutinių įmonių asociacijos prezidentas Mario Ohovenas spalio 31 d., o Hamburgo „Dehoga“ vadovas Franzas Kleinas lapkričio 21 d.

Oppermannas, kurio gyvenimo draugė Petra Kirchhoff sėdi milijardų dolerių vertės farmacijos ir laboratorijų tiekėjo „Sartorius“ stebėtojų taryboje, žiniasklaidoje buvo cituojamas spalio viduryje, netrukus prieš antrąjį karantiną: „Jis tikisi kitų teismo sprendimų panaikinančių koronaviruso priemones“. „Vokietijos žemių vyriausybių veiksmai“ veda prie priemonių, „kurios nusižengia arba adekvatumo arba vienodo požiūrio principui“. Jis reikalavo „Bundestage surengti atvirą bendrą diskusiją“. Likus trims dienoms iki mirties, interviu laikraštyje jis patvirtino: „Mums reikia debatų dėl tikslių vykdomosios valdžios įgaliojimų“. Prieš pat įrašant TV interviu su ZDF, kurio metu jis televizijos žiūrovams norėjo paaiškinti savo poziciją, „Oppermannas staiga susmuko“, o netrukus ir mirė.

Ilgametis ir plačius ryšius palaikantis Federalinės vidutinių įmonių asociacijos prezidentas Mario Ohovenas spalio 22 d. viešai įspėjo federalinę vyriausybę neskelbti karantino. Jei vyriausybė vėl sustabdys viešąjį gyvenimą, jo asociacija imsis teisinių veiksmų: „Nemanau, kad naujas karantinas atsilaikytų prieš Vokietijos federalinį konstitucinį teismą.“ Po savaitės, priėmus vyriausybės sprendimą dėl karantiną, jis paaiškino: „Dėl priemonių, kurias priėmė Vokietijos Bundestagas, tūkstančiams vidutinių įmonių gresia ekonominis žlugimas. (…) Todėl ne tik teisėta, bet ir praktiškai būtina užduoti klausimą, ar priemonės teisine prasme taip pat yra adekvačios, taigi, atitinka mūsų konstituciją“. Po dviejų dienų dėl vis dar neaiškios priežasties jis važiuodamas prarado automobilio kontrolę ir rėžėsi į tilto atramą. Laidotuvėse nedideliame rate pasirodė Šiaurės Reino-Vestfalijos ministras pirmininkas Arminas Laschetas.

Priemones prieš koronavirusą viešai ir labai griežtai kritikavo ir Vokietijos Hamburgo viešbučių ir restoranų asociacijos („Dehoga“) prezidentas Franzas Kleinas: „Man susidarė įspūdis, kad nors infekcijų skaičius auga ne dėl mūsų pramonės šakos, viešbučių ir viešojo maitinimo pramonę reikėjo nubausti kaip parodomąjį pavyzdį“. Kleinas gaudėsi politinėse srovėse, iš pradžių jis buvo Senato pirmininkas, po to iki 2015 m. vadovavo Hamburgo federalinės žemės atstovybei Berlyne. Spalį jis paskelbė palaikysiantis restoranų ieškinius vyriausybei. Po kelių savaičių jis „staiga ir netikėtai“ mirė.

Reikėtų pabrėžti, kad visų šių mirčių priežastys, be abejo, gali būti ir natūralios. Kiek tai gali būti įtikima, atsižvelgiant šių mirčių dažnumą ir seką, kiekvienas skaitytojas tegu sprendžia pats.

Šiame kontekste taip pat turėtume prisiminti staigią Heseno finansų ministro Thomaso Schäferio mirtį kovo 28 d., pačiame pirmojo karantino viduryje. Nepraėjus nė trims savaitėms, balandžio 16 d., kitas tuo metu svarbus Heseno finansų ministerijos darbuotojas „buvo rastas negyvas savo kabinete“. Abiem atvejais tarnybos kalbėjo apie savižudybes. Krenta į akis, kad abi šios finansų politikų mirtys įvyko Hesene, kuris yra centrinis Vokietijos finansų centras su bankų metropoliu Frankfurtu ir ten įsikūrusia vertybinių popierių birža.

Net neatsižvelgiant į čia aprašytas mirtis, atrodo, kad egzistuoja labai stiprios jėgos, kurios naudoja viską, siekdamos per koronakrizę tarptautiniu mastu eiti autoritariniu karantino keliu, nesvarbu, kaip atrodo epidemiologiškai svarbūs mirtingumo nuo viruso, bendro padidėjusio mirtingumo, užkrečiamumo ir sveikatos sistemos apkrovos duomenys. Bet jei taip: ko tada siekiama šiuo autoritarinės politikos atgimimu?

„Lock step“ kaip pavyzdys

Akivaizdu, kad šiuo metu įgyvendinamos programos įkvėpimo semiasi iš politinio 2010 metų plano, vadinamojo Rokfelerio fondo „Lock step“ scenarijaus. Milijardierių fondas šį scenarijų, išgalvotą žvilgsnį į galimą pasaulio ateitį, paskelbė 2010 m. gegužės mėn., taigi, praėjus pusantrų metų po finansų krizės piko. Jų pačių žodžiais, jie „tarp sprendimus priimančių žmonių norėjo sukelti naujas strategines diskusijas“. Pagal aštuoniuose puslapiuose išdėstytą scenarijų (PDF, nuo 18 psl.) gripo pandemija sukėlė pasaulinę paniką, kurios metu Kinija greitai tapo pasaulio pavyzdžiu, o vyriausybės visur įvedė prievolę dėvėti kaukę ir ėmėsi autoritarinių priemonių. Dokumente sakoma:

Net ir pandemijai nurimus, autoritarinė piliečių kontrolė ir stebėjimas tęsėsi ir netgi tapo griežtesnis“.

Pagal scenarijų piliečiai noriai atsisakė savo laisvės, o didelis pasipriešinimas susiformavo tik po daugelio metų. Anot „Handelsblatt“ žurnalisto Norbertui Häringui šis dokumentas rodo, kad „svarbūs veikėjai mažiausiai dešimt metų galvojo apie politines ir socialines galimybes ir iššūkius, kylančius dėl baimę sukeliančių pandemijų“.

Šiuo metu negalima pasakyti, kas su kuo nuo 2010 m. aptarė šį dokumentą forumuose ir susirinkimuose. Tai turėjo padaryti tam tikrą įtaką vien dėl aukšto jo siuntėjo rango.

Viena yra aišku: nuo 2017 m., iškart po to, kai Donaldas Trumpas persikėlė į Baltuosius rūmus ir taip sukėlė šoko bangas visame pasaulyje, tarptautinės pandemijų ir bioterorizmo pratybos vėl ėmė vykti. Būsimam viruso protrūkiui, taip pat  slaptai naudoti biologinį ginklą bei tarptautiniu mastu koordinuoti į jį atsaką buvo ruošiamasi labai intensyviai. Tokiose pratybose kaip „Clade X“ (2018) ir „Event 201“ (2019), buvo aptarta kiekviena smulkmena – ir viešųjų ryšių strategija bei socialinės žiniasklaidos vaidmuo tokioje krizėje kovojant dėl faktų traktavimo prerogatyvos.

Kodėl būtent dabar?

Čia neišvengiamai prasideda spekuliacijos. Teiginys, kas savaitę tampantis vis įtikinamesnis, kad ši krizė iš tiesų yra susijusi ne su pasaulio sveikatos apsauga, o su pasauline galia ir kontrole, vis dar palieka neatsakytus klausimus apie konkrečius veikėjus, ir kodėl ši krizė prasidėjo būtent 2020 m.

Paaiškinsime lanksčių terminų aspektą: kadangi virusai nuolat mutuoja, taigi, bet kuriuo metu atsiranda „nauji virusai“, sukeliantys mirtinas kvėpavimo takų ligas, naudojant turimus instrumentus pandemija iš esmės gali būti paskelbta bet kada. Viskas, ko reikia, kad vyriausybės ir infekcinių ligų kontrolės tarnybos, kurias metų metais erzino ir sinchronizavo tarptautiniai pandemijų mokymai, turėtų dažnai klaidingų, mažai pasakančių ir manipuliuojamų PGR testų. Visa kita su nekritiškų žiniasklaidos priemonių aktyvia pagalba vyksta tarsi savaime. Tiesiog dėmesys turi būti pakankamai stipriai sutelktas į konkretų virusą, į jį turi būti nukreiptas visas socialinis dėmesys. Šiuo metu tampa visiškai aišku, kad padidėjęs mirčių kiekis ir mirtingumas tada didelio vaidmens nevaidina.

Per pastaruosius 20 metų už daug pinigų, vykdant lobistinę veiklą sukurta biologinio saugumo ir pandemijų įveikos sritis, sudėtingas tarptautiniu mastu suderintų veikimo instrukcijų aparatas, jau kelerius metus veikė budėjimo režimu ir iš esmės tik laukė atitinkamo startinio šūvio. Tai galėjo būti aktyvuota jau 2019, 2018 ar 2017 m., po to skelbiant melagingus aliarmus ir tinkamas priemones. Taigi, kodėl būtent dabar?

2019 m. rugsėjo biržų drebėjimas

Kas galimai sukėlė dabartinius įvykius aptarsime toliau. 2019 m. rugsėjo mėn., likus keliems mėnesiams iki koronakrizės protrūkio, JAV finansų rinkose kilo grėsmingas drebėjimas, kurio iš esmės plačiausioji visuomenė nepastebėjo. „Die Zeit“ 2019 m. spalio 1 d. po antrašte „Trumpasis jungimas finansų sistemoje“ rašė:

„Krizė atėjo per naktį. Bankai grasino, kad pritrūks pinigų. Centriniai bankai į pinigų rinką pumpavo šimtus milijardų dolerių, kad tik būtų išvengta blogiausio scenarijaus. Visa tai atrodo kaip pasaulinės finansų krizės įkarštis prieš vienuolika metų, tačiau iš tiesų tai vyko praėjusį prieš savaitę, pirmadienį. Tada svarbi pasaulio finansų sistemos dalis buvo ties žlugimo riba, o visuomenė beveik nieko nepastebėjo. Rugsėjo 17-osios naktį tam tikra palūkanų norma (…) be įspėjimo šovė į viršų: norma, taikoma bankams, norintiems ką nors pasiskolinti trumpam laikui. Paprastai bankai ten aprūpinami grynaisiais už maždaug du procentus palūkanų, (…) tačiau staiga grynųjų pinigų kaina pašoko iki dešimties procentų.  (…) Paskutinį kartą centriniai bankininkai turėjo įsikišti į atpirkimo sandorių rinką po „Lehman Brothers“ investicinio banko žlugimo 2008 m. Tuometiniai finansiniai investicinio banko sunkumai šioje finansų sistemos dalyje sukėlė nepaprastąją padėtį, o dėl to mažai trūko ir iki pasaulio ekonomikos žlugimo“.

Pažvelgus į oficialius JAV federalinio rezervų banko (Fed) balanso duomenis, šis lūžis, sukrėtęs finansų rinkas ir pakeitęs tendencijas, matomas labai aiškiai. Kad būtų paprasčiau suprasti: finansų krizės įkarštyje 2008 m. rudenį Fed įsikišo ir „atspausdino daug pinigų“ (tiksliau: valstybės ir įmonių obligacijų nusipirko iš savo pačių pasigamintų pinigų). Tą akimirką bankų ir stambių investuotojų savitarpio pasitikėjimas žlugo. Masiškai Fed „spausdinant“ pinigus (balanso suma per kelias savaites padvigubėjo) ši komersantų ir spekuliantų pasitikėjimo krizė sumažėjo, sistemos žlugimo buvo išvengta. Tačiau vėlesniais metais pasitikėjimas niekada nebebuvo toks kaip anksčiau, balansai ir toliau pūtėsi, o sistemos nestabilumas vis didėjo.

Daug pasakantys balanso duomenys

Fed balanso grafike parodyta, kaip centrinis bankas nuo 2017 m. pabaigos pradėjo nuosekliai, mažais žingsneliais iš šio didelio burbulą leisti orą. Valstybės ir įmonių obligacijos buvo parduodamos valdomomis, įprastomis dalimis, tikintis, kad komersantai vienas kitu pasitikės pakankamai. Šis centralizuotai valdomas procesas sėkmingai vyko dvejus metus – iki 2019 m. rugsėjo mėn., tada nutiko tai, ką aprašo aukščiau pateiktas „Zeit“ straipsnis: už durų stovėjo nauja 2008 m. žlugimo versija, tik šįkart daug didesnė.

Fed iš karto persijungė į pavojaus režimą ir pradėjo vėl „spausdinti pinigus“, – tą rodo nuo 2019 m. rugsėjo vidurio kylanti kreivė. Ilgalaikė strategija lėtai, mažais žingsniais mažinti burbulą akivaizdžiai žlugo, ir vėl grėsė nekontroliuojamas sistemos kolapsas. Grafike matyti, kad masinis „pinigų spausdinimas“ prasidėjo 2019 m. rugsėjo mėn., o sekančiomis savaitėmis ir mėnesiais buvo nuosekliai tęsiamas – seniai prieš koronakrizę. Norbertas Häringas 2020 m. sausio 16 d. apie tai rašė dar tada, kai koronavirusas buvo žiniasklaidos paraštėse:

„Fed pateisino savo intervenciją (nelabai įtikinamai) laikinomis klaidomis savo skaičiavimuose (…). Neva, jokiu būdu negalima buvo daryti išvados, kad bankai vieni kitais nebepasitiki. Tariamas klaidingas skaičiavimas, akivaizdu, pas juos vyksta nuolat. Po keturių mėnesių vis dar nestabdomai buvo išduodamos neriboto dydžio neatidėliotinos paskolos (…), pabaigos nesimatė. Fed saugo paskolų gavėjų pavardes, kad tai nepakenktų jų mokumo reputacijai. (…) Galbūt centrinių bankų skatinamas finansinių rinkų bumas, yra paskutiniame prieš žlugimą etape“.

Nuo 2020 m. kovo naujosios „sveikatos krizės“ šešėlyje, „pinigai buvo atspausdinti“ istoriškai neregėtu mastu. Bendroji Fed balanso suma šiuo metu yra dvigubai didesnė nei prieš akcijų rinkos drebėjimą 2019 m. rugsėjo mėn. Svarbiausia, kad aiškiai matoma, jog tendencijų pasikeitimas nėra niekaip susijęs su viruso atsiradimu, o su aprašytuoju pasitikėjimo biržose praradimu 2019 m. rugsėjo mėnesį.

Žvelgiant iš šios taško, kyla klausimas, ar covid-19 krizė nuo 2020 m. sausio mėn. nebuvo visuotinė dėmesį atitraukianti taktika, kuriuo kompleksinės tarptautinės finansų sistemos vadovai siekia gauti laiko ir apsaugoti savo valdžią ir kontrolę. Taip žiūrint, tai galėtų būti ir „revoliucijos prevencija“, nes tokie neapskaičiuojami neramumai kaip geltonųjų liemenių protestai, spaudę Prancūzijos vyriausybę nuo 2018 m., taikant „koronos režimą“ nebegali vykti. „Socialinė distancija“ efektyviai ir ilgam užkerta kelią gatvės grupiniams protestams. Taigi viskas lieka taip, kaip yra. Galbūt tai kai kuriems veikėjams tai paskutinė priemonė išlaikyti valdžią, nes kita, dabar numatoma finansinė katastrofa grasina sukelti politinį perversmą, kurio pirmieji pranašai buvo tokie užsispyrę ir elitui sunkiai nepasiduodantys politikai kaip Donaldas Trumpas.

Depresyvus transas

Jei seksime šia minčių seka, tada koronos kurso šalininkai, tokie kaip Joe Bidenas JAV, Emmanuelis Macronas Prancūzijoje ar Markusas Söderis Vokietijoje, atrodo kaip šio finansų elito, būgštaujančių dėl savo valdžios, politiniai atstovai. Jų žurnalas, „New York Times“, šiuo metu skleidžia niūrų toną, primenantį karo laikų šūkius apie ištvermę:

„Dabar tauta išgyvena kritinį pereinamąjį laikotarpį, kuris gresia užtrukti pernelyg ilgai, tad optimizmą tenka atidėti pavasariui ir laukti ateinančios tamsios žiemos“.

Ateinantys mėnesiai bus „tiesiog baisūs“, rašo žurnalas. Tarsi visuomenė būtų visam laikui panardinta į depresyvų transą, kuriame visiškai išsekę ir pasyvūs žmonės leis vykti viskam, daryti su jais viską. Jei tai yra dabartinio „elito“ vizija, tai galima konstatuoti, kad jie tikrai yra išsekę.

Paralyžiuojanti hipnozė, kurios tamsios mantros be perstojo plūsta iš visų žiniasklaidos kanalų, yra spąstai. Norint jų išvengti ir išlaikyti aiškų protą bei reikalingą optimizmą, reikia būti labai atsargiems ir budriems, tačiau kartu ir ramiems – ypač teismuose ir prokuratūrose, kur artimiausiomis savaitėmis ir mėnesiais laukiama daugybės esminių sprendimų, žymėsiančių vertą gyventi arba gąsdinančiai niūrią ateitį.

Šis tekstas pirmą kartą pasirodė 2020 m. gruodžio 2 d. pavadinimu „Was steckt hinter der Corona-Politik?“ svetainėje https://multipolar-magazin.de/

Visas šios svetainės turinys yra licencijuojamas pagal „Creative Commons Attribution 4.0“ tarptautinę licenciją. Nesivaržykite kopijuoti ir dalintis.

Schreibe einen Kommentar

Deine E-Mail-Adresse wird nicht veröffentlicht.

Diese Website verwendet Akismet, um Spam zu reduzieren. Erfahre mehr darüber, wie deine Kommentardaten verarbeitet werden.