Pamąstymai stovint tarp „buvo“ ir „bus“

Laiškai iš Užupio

Nuo tada, kai gyvenu Lietuvoje, viena buvo tikra: Kalėdos su visa šeima sutinkamos kaime. Šiemet, kaip ir daug kitų dalykų, tai vyko kitaip.

Žiemos saulėgrįža švenčiama nuo antikos laikų. Kelias iš tamsos į šviesą įveikia giliausią tašką. Pasimato kažkas nauja. Tai laikas tarp ‚buvo‘ ir ‚bus‘. Laikas pažvelgti atgal, reflektuoti.

„Sapereaude.lt“ pradėjau, nes nusivyliau lietuviška spauda. Žiniasklaida privalo pateikti subalansuotą informaciją, kad žmonės galėtų susikurti savo pasaulėvaizdį. Kad galėtų, remdamiesi šiomis žiniomis, priimti sprendimus, tinkamus sau ir savo aplinkai. Dauguma žmonių pasaulį supranta taip, kaip jį pateikia viešoji žiniasklaida.

Bet ar naujienos teiktos subalansuotai? Svarbiausiose Lietuvos ir Vokietijos medijose visų pirma sėta baimė. Svarbūs faktai tiesiog nutylėti, jeigu jie neatitiko viešosios nuomonės. Čia tik keli jų:

  • Kompetentingiems kritikams nesuteikiamas žodis, nevyksta atviri debatai visuomenėje dėl sprendimų, kurie stipriai paveikia mūsų gyvenimus.
  • Tinkamai atlikti tyrimai rodo, kad karantinai ir uždarymai teigiamo poveikio neturi.
  • Viešai neinformuojama apie naujųjų skiepų pavojus bei abejotiną efektyvumą.
  • PSO pripažino, kad PGR testas, kuriuo remiantis uždarytas pasaulis, nėra skirtas ligoms bei užkrečiamumui nustatyti. Priklausomai nuo testo ciklų skaičiaus (Ct skaičiaus) galima gauti bet kokį pageidaujamą rezultatą.

Šį sąrašą būtų galima tęsti ir tęsti –daugiau informacijos apie tai rasite ir sapereaude.lt straipsniuose bei rekomendacijose. Norėčiau priminti: aš neneigiu Covid ligos. Bet likime ties PGR testu. Jei PSO ir testo išradėjas teigia, o ir pakuotės lapelyje rašoma, kad testas diagnostikai netinkamas, tačiau iš esmės visi skaičiai pagrįsti juo, tuomet man kyla klausimas: kodėl niekas apie tai viešai nediskutuoja?!

Per pastaruosius mėnesius sužinojau svarbų dalyką – argumentai mažai kam rūpi. Argi neturėtume kalbėti apie tai, kad nuo koronos pažabojimo priemonių miršta daugiau žmonių negu nuo pačios ligos? Ar neturėtume baisėtis, kad taip stipriai ribojamos mūsų pagrindinės teisės?

Dažnai savęs klausiu: o kas, jei aš klystu? Tuomet, ieškodamas klaidų, dar kartą pereinu visus argumentus, ieškodamas klaidų. Peržiūriu komentarus po mūsų straipsniais. Jūs man atleiskite, bet vien tai, kad kažką mano Švedijos karalius ar kažkas, laikantis save gydytoju, įsitikinęs, jog jis išmano 1000 kartų geriau, tai NĖRA argumentai. Karaliams turbūt niekada itin nerūpėjo mūsų gerovė, o tikras ekspertas turėtų gebėtis atskirti svarbius dalykus nuo nesvarbių ir paprastai bei suprantamai perteikti sudėtingus dalykus.

Kai kas man siūlė savanoriauti ligoninėje. Į tai norėčiau pasakyti du dalykus. Visų pirma, tokia patirtis nepaneigs aukščiau pateiktų mokslinių radinių. Kančios ir mirtys dėl Covid yra baisios. Antra, situacija Lietuvoje ir Vokietijoje turėtų būti panaši. Vokietijoje, nepaisant paniką platinančios žiniasklaidos, sveikatos sistema su iššūkiu susidoroja ir išteklių netrūksta. Tokiu metų laiku praktiškai kasmet sistema veikia ant perpildos ribos, tačiau dažniausiai mūsų su tuo niekas net nekonfrontuodavo. Tikroji problema Vokietijoje yra sveikatos priežiūros sistemos privatizavimas. Rekomenduojant privatiems fondams uždaromos ligoninės. Nebeklausiama, kas būtų geriausia visuomenei, pagrindiniu kriterijumi tampa kaip įmanoma didesnis pelnas. Nebeklausiama, ką daryti, kad žmogus pasveiktų, o tik: kokias pajamas galima bus gauti iš jo gydymo. Viskas paklusta neoliberaliai santvarkai, ir tam (anot A.  Merkel) „alternatyvų nėra“.

Nuo savo gyvenimo Lietuvoje pradžios stebiu, kiek daug lietuvių sveikatos priežiūros specialistų bėgimą į užsienį: tiek Vokietijoje, tiek Lietuvoje slaugytojų atlyginimai skandalingai menki. Gerai uždirbantys politikai Vokietijoje ir Lietuvoje mielai paploja katučių sveikatos priežiūros darbuotojams ir vadina juos didvyriais – tai ciniška. Ne, aš nenoriu savanoriauti ligoninėse ir taip prisidėti prie šios esminės problemos užtušavimo: aš pageidaučiau, kad iš mūsų mokesčių pinigų būtų gerinamos darbo sąlygos ligoninėse, o gydytojų bei slaugytojų darbas būtų teisingai atlyginamas. Tik taip įveiksime darbo jėgos stoką sveikatos priežiūros sistemoje.

Galiausiai, viskas atsiremia į klausimą – tai kaip gi mes norime gyventi. Kad galėtume į jį atsakyti, turime atsisijoti savo tikruosius poreikius, ko mums iš tikrųjų reikia: saugumo, šilumos, maisto, bendrumo ir bendravimo, pripažinimo, prasmingumo, įspūdžių ir iššūkių (tai, kas atėjo į galvą spontaniškai). Paskui turime išsiaiškinti, kas trukdo šiuos poreikius patenkinti. Ar tų trokštamų vertybių nepakanka – ar egzistuoja objektyvus jų trūkumas? Pirmą kartą gyvename pasaulyje, kuriame visi pirmaeiliai poreikiai galėtų būti patenkinti. Ir visgi matome badą, vienišumą, susvetimėjimą ir didėjančią nelygybę. Kodėl taip yra? A. Einšteinas tai puikiai apibendrino: „Neįmanoma išspręsti problemų mąstant taip, kaip mąstant jos atsirado.“

Gyvename pereinamuoju laiku, tarp to, kas buvo ir to, kas bus. Laiku, kuriuo „nauja“ turės šansą tik tuomet, jei sugebėsime tai išgirsti. Įsiklausyti, o ne siekti įrodyti, kad esi teisus; išdrįsti sužinoti, o ne bijoti; siekti įvairiapusiškumo vietoj monotonijos; bendrystės vietoj konkurencijos ir taikos vietoj ginklavimosi.

Viso to bei sveikatos ir džiaugsmo linkime Jums ateinančiais naujaisiais metais!

Visų savanorių vardu,

Andreas Rodenbeck

1 thought on “Pamąstymai stovint tarp „buvo“ ir „bus“

Schreibe einen Kommentar

Deine E-Mail-Adresse wird nicht veröffentlicht.

Diese Website verwendet Akismet, um Spam zu reduzieren. Erfahre mehr darüber, wie deine Kommentardaten verarbeitet werden.