Originalus straipsnis paskelbtas 2021 m. sausio 27 d.
Mathiasas Döpfneris
„Axel Springer SE“ generalinis direktorius (“Axelis Springer SE”, be kita ko, leidžia įtakingiausią Vokietijos laikraštį „BILD“; vert.).
Totalus skaidrumas visada išvirsta į totalitarizmą: „Mes žinome, kur esi. Mes žinome, kur buvai. Mes daugmaž žinome, ką galvoji.“ – Europa turi išsivaduoti nuo JAV ir Kinijos technikos gigantų duomenų kontrolės visagalybės. Atviras „Axel Springer“ tarybos vadovo laiškas ES komisijos pirmininkei.
Gerbiama Komisijos Pirmininke,
brangi ponia von der Leyen,
Šiandien kreipiuosi į jus atviru laišku dėl priežasčių, keliančių didžiausią Europos visuomenės interesą ir nes Jūs esate institucijos, galinčios išspręsti esamą problemą, pirmininkė. Kalbu ne apie pasaulinę pandemiją, o apie iššūkį, kuris galimai bus dar didesnis ir reikšmingesnis negu koronavirusas. Kalbu apie pavojų, kurį „Covid-19“ tik dar labiau išryškino. Apie tai, kad Amerikos ir Kinijos technologijų platformos yra pasirengusios kvestionuoti piliečių suverenitetą, taigi laisvus piliečius paversti subjektais ir taip sumenkinti demokratiją bei atvirąją visuomenę. Kalbu apie laisvę, teisinę valstybę ir žmogaus teises. Kalbu apie modernios Europos idėją.
2014 m. Parašiau atvirą laišką tuometiniam „Google“ generaliniam direktoriui Ericui Schmidtui. Aprašiau tokių nereguliuojmų platformų kaip „Google“ keliamus pavojus piliečių asmeninėms teisėms, konkurencijos įvairovei ir žodžio laisvei. Laiškas buvo ir perspėjimas, ir prisipažinimas: „Mes bijome„ Google“.
Tuo metu visuotinai buvo manoma, kad perdedu. Visgi dabar akivaizdu, kad situaciją buvau įvertinęs nepakankamai rimtai. Turiu konstatuoti, kad rizika kilo greičiau ir rimčiau, nei tuo metu galėjau tikėtis. Ir jau senai kalba ne vien tik apie „Google“. Kalba apie tai, ar viršvalstybinės megakorporacijos yra aukščiau įstatymų, aukščiau valdžios ir demokratinės tvarkos. Tai yra apie tai, ar mašinos tarnauja žmonėms. Ar žmonės mašinoms ir visagaliams jų valdytojams.
Tokios įvykių perspektyvos buvo prognozuotinos jau kuris laikas. Koronavirusas ir kovos su juo pasekmės šį procesą pagreitino ir sustiprino. Jis tapo dar didesnis ir matomesnis negu jei būtų stebimas per padidinamąjį stiklą. Ir galbūt būtent tai dabar ir yra mūsų šansas.
Konkurencijos įvairovė nyksta
2020 m. sausio mėn. „Google“, „Facebook“, „Amazon“, „Apple“, „Netflix“ ir „Tesla“ rinkos kapitalizacija buvo 3,9 trln. USD. 2021 m. sausio mėn. – taigi praėjus metams nuo pasaulinio „Covid-19“ protrūkio – šių šešių bendrovių rinkos vertė buvo 7,1 trln. USD. Tai atitinka 82 proc. vertės padidėjimą. Pinigais: 3,2 trln. USD. Tuo pačiu metu visame pasaulyje buvo prarasti 255 milijonai darbo vietų. Europoje nedarbas padidėjo nuo 7,5 proc. iki 8,3 proc. Tik trumpalaikio darbo priemonė užkerta kelią dar reikšmingesniam padidėjimui. Pavyzdžiui Vokietijoje, remiantis Vokietijos prekybos ir pramonės rūmų atliktu tyrimu, 175 000 įmonių jaučia grėsmę bankrutuoti dėl koronos krizės padarinių.
Tik didžiulės vyriausybės paskolos ir pagalbos programos užtikrina, kad šios įmonės nežlunga. Bet kiek tai dar tęsis? Milijonai savarankiškai dirbančių asmenų priversti pasiduoti, nes jie nebegali ištverti karantino pasekmių. Konkurencijos įvairovė nyksta. Nes krizės, greitinančios suskaitmeninimą, laimėtojos yra milžiniškos technologijos įmonės. Padidėja konkurencinis šių platformų pranašumas, nebepasiekiamumas. Iš dalies pelnytai, nes tai tiesiog puikios, novatoriškos įmonės.
Bet iš dalies ir nepelnytai, nes kai kurios šių bendrovių taiko abejotiną verslo praktiką. Dabar galima sakyti: yra kaip yra. Arba galima paklausti: ar tai naudinga piliečiui?
Vien „Google“ ir „Facebook“ praėjusiais metais uždirbo apie 230 mlrd. USD. Tai 46 procentai pasaulinės reklamos rinkos. Remiantis prognozėmis, ši rinkos dalis iki 2024 m. padidės iki daugiau negu 60 procentų. Absoliutus platformų dominavimas ateities perspektyvoje taip pat reiškia ir beveik visišką žurnalistinių, meninių ir komercinių pasiūlymų įvairovės nykimą. Kodėl, pavyzdžiui, kažkas turėtų atlikti varginantį, išsamų informacijos tyrimą, kai galiausiai iš to reikšmingai uždirbs tik kelios konkrečios platformos? Žinoma, galima sakyti: taip jau yra. Tačiau taip pat galima ir paklausti: kodėl taip yra?
Taip yra todėl, kad – paprastai kalbant – iš reklamos uždirbančių platformų verslo modelis yra stebėti, visai kaip slaptosioms tarnyboms, savo klientus. Platformų atveju tuo užsiima algoritmai. Algoritmai yra žmogaus programavimo produktas. Algoritmai skamba neutraliai. Jie tokie nėra. Jie yra žmogaus valios rezultatas. Programuotojai algoritmams suteikė asmenybę: kilus abejonėms, vartotojišką ar net politiškai-ideologinę.
Ko mes turime norėti
Algoritmai analizuoja mūsų elgesį ir sako mums, ko turėtume norėti. Arba kaip prieš daugelį metų suformulavo Ericas Schmidtas: „Mes žinome, kur tu esi. Mes žinome, kur tu buvai. Mes gana tiksliai žinome, apie ką tu galvoji.“ Taikydamos šį vadinamąjį behavioral targeting (elgesio sekimo) mechanizmą, tokios platformos kaip „Amazon“, „Facebook“ ir „Google“ analizuoja ką mes veikiame, ko norime ir nusprendžia, ko turėtume norėti. Jos teikia mums „pasiūlymus“. Jos žino, kad mes galvojame apie naujo automobilio pirkimą, jos sustiprina ir reikiamai nukreipia šį mūsų norą ir teikia mums pasiūlymus, už kuriuos jų gamintojai platformai moka.
Galbūt jūs, ponia von der Leyen, irgi jau patyrėte, kaip neilgai trukus po to, kai su kuo nors pakalbėjote apie kokį norimą pirkinį, pradėjote gauti elektroninius laiškus, siūlančius panašius produktus. Algoritmai ir, atitinkamai, platformos ne tik žino, kad mes norime naujos sofos ir todėl siūlo, kuri tai galėtų būti, bet ir žino, kad moteris tikriausiai yra nėščia, net prieš jai tai pačiai sužinant. Arba kad žmogus yra gėjus, prieš jam tai pačiam suvokiant. Šios jų žinios grindžiamos mūsų elgesiu. Kokius el. laiškus skaitome. Kurias nuotraukas žiūrime. Kokius produktus perkame. Elgesio modeliai, kurių duomenis algoritmas surenka ir išanalizuoja tiksliau negu bet kuri žmona ar meilužis.
Harvardo profesorė Shoshana Zuboff savo to paties pavadinimo darbe tai vadina “Surveillance capitalism”. Stebėjimo kapitalizmas. Mes, piliečiai, atskleidžiame tai, ką turime giliausio, privačiausio – optimizuodami platformų pajamų iš reklamos modelį. Kuo skaidresni piliečiai, tuo turtingesnės platformos.
Ar tai būtina, ar mes norime taip tęsti? O galbūt tam yra alternatyva?
Taip.
Ši alternatyva, ši išeitis, miela ponia von der Leyen, yra apgaulingai paprasta.
Informacija paprasčiausiai ir galutinai privalo vėl priklausyti tiems, kam ji visuomet ir priklausė. Pilietėms ir piliečiams. Asmeniui.
Kinijoje modelis yra toks: duomenys priklauso valstybei. Komunistinės-kapitalistinės, tai yra valstybinės-kapitalistinės korporacijos renka duomenis, stebi savo piliečius ir perduoda rezultatus komunistų partijai. Valstybei. Kuri tuomet daro, ką nori. Pavyzdžiui, apdovanoja režimui ištikimas moteris. Arba cenzūruoja menininkus. Nutildo režimo kritikes. Ir steigia uigūrų koncentracijos stovyklas.
Amerikoje situacija nepalyginamai geresnė. Duomenys priklauso kapitalistinėms korporacijoms. Tokios kompanijos kaip „Facebook“, „Amazon“ ir „Apple“ renka ir saugo duomenis, kuriuos naudoja savo verslo modeliui optimizuoti. Jos stebi ir analizuoja mūsų elgesį, kad vartotume daugiau. Ekonominiam platformos pranašumui. Tai yra gerokai mažiau kenksminga negu Kinijoje. Bet vis tiek ne taip, kaip turėtų būti. Piliečiai tampa kapitalistinių monopolijų marionetėmis.
Mums reikia įstatymų leidėjo pagalbos
Gerbiama ponia von der Leyen, dabar galite pasakyti: tai pakeisti turi juk patys piliečiai. Galiausiai jie juk daugmaž savanoriškai leidžiasi manipuliujami. Savanoriškai ir netgi labai atvirai sutinka su platformų siūlomomis sąlygomis. Iš esmės ir visų pirma teoriškai tai yra tiesa. Tačiau kiek vartotojų – norėdami teikiamos paslaugos kuo greičiau – iš tiesų perskaito begales verslo sąlygų? Kiek iš tiesų žino netiesiogines ir ilgalaikes savo veiksmų pasekmes? Kokios yra tikros vartotojų alternatyvos taip stipriai monopolizuotose rinkose? Trumpai: manau, kad piliečiai turi tapti savikritiškesni ir užtikrintesni. Taip. Tačiau tam jiems reikia ir pagalbos iš politikos. Iš įstatymų leidėjo.
Europa turi istorinę galimybę – Jums, gerbiama ponia von der Leyen, įgyvendinant tai, kas Europą visuomet išskyrė geriausiais jos gyvavimo laikais: asmens suverenitetą. Tai reiškia: Europoje – ir, tikiuosi, netrukus visose Vakarietiškų vertybių sistemos bendruomenės šalyse – duomenys nepriklauso nei valstybei, nei įmonėms. Tik piliečiui. Ir esu įsitikinęs, kad šiuo atveju Jungtinės Valstijos paseks Europos pavyzdžiu. Tai vienas iš nedaugelio atvejų, kai Europa turi galimybę tapti skaitmeninimo avangardu.
Konkrečiai tai reiškia, ir dabar tai tampa išties konkretu: Europos Sąjungoje platformoms turėtų būti uždrausta saugoti privačius (t. y. asmeninius ir jautrius) duomenis bei naudoti juos komerciniais tikslais. Tai turi tapti įstatymu.
Ir jis turi būti pranašesnis už esamą Bendrąjį duomenų apsaugos reglamentą ir kitus galiojančius įstatymus vienu lemiamu atžvilgiu: bet koks reliatyvizavimas tariamu savanoriškumu turi būti atmestas. Sutikimas naudoti šiuos duomenis net neturi būti įmanomas. Jautrūs asmeniniai duomenys neturi atsirasti dominuojančių platformų (vadinamųjų „Gatekeeper“ koncernų) ir valstybių rankose.
Už geresnį laisvės ir savarankiškų sprendimų pasaulį
Jokiai platformai neturi rūpėti, ar aš homo- ar heteroseksualus. Ne jos reikalas, ar aš nėščia. Ne ji turi žinoti, už ką noriu balsuoti. Jokio „Gatekeeperio“ reikalas, ar ir kokiu dievu tikiu.
Uždrausdami privačių duomenų naudojimą komerciniais tikslais, gerbiama ponia von der Leyen, Jūs ir Jūsų kolegos pakeistumėte pasaulį. Padarytumėte jį geresnį. Priešingu atveju pasiduosime naujai santvarkai. Sanvarkai, kurioje nebetaikomos žmogaus, savarankiško apsisprendimo ir laisvės įstatymų rėmuose teisės. Mes pasiduodame stebėjimo kapitalizmui, kuris viską, ką Europa simbolizuoja, apverčia aukštyn kojomis.
Manote, kad perdedu?
Leiskite su Jumis pasidalinti vos dvejomis praėjusių savaičių įžvalgomis.
Pirma: „Facebook“ ir „Twitter“ nusprendė deaktyvuoti Donaldo Trampo paskyrą. Intuityviai toks sprendimas galimai ir laikytinas teisingu, nes šis prezidentas amerikietiškai demokratijai kėlė grėsmę iš viršaus. Bet ar teisinga, kad kapitalistinė korporacija nusprendžia, kuris politikas gali ką ir kam pasakyti? Kad bendrovė (ir beveik tris milijardus klientų turinti, kitaip tariant, akivaizdžiai rinką dominuojanti įmonė) save pastato aukščiau įstatymų ir demokratinių institucijų?
Ir antra: Australijoje vyriausybė nusprendė, kad „Google“ leidykloms turės perduoti tam tikrą dalį savo pajamų, uždirbtų iš žurnalistinio pobūdžio turinio. Jei „Google“ ir leidyklos susitarimo nepasieks, nuspręs nepriklausomas arbitras. „Google“ į tai reagavo grasinimu sustabdyti visas savo teikiamas paieškos funkcijas Australijoje. Šiai valstybei tai labai pakenktų, nes tai reikštų ribotą žmonių prieigą prie informacijos, o įmonėms labai sumažėtų jų klientų pasiekiamumas. Atvirai kalbant tai vadinama šantažu. Jei nenorite kažko, kaip mes to norime, parodysime, ką tai jums reikš. Australijos vyriausybė kol kas nesileidžia įbauginama. Ministras pirmininkas Morrisonas netgi aiškiai pasisakė: „Australija nustato taisykles dalykams, kuriais galite užsiimti Australijoje.“ Atrodo, kad čia sprendžia vyriausybė. Ne „Google“. Kas sprendžia Europoje?
Gerbiama ponia von der Leyen, jūsų pavaduotojas Thierry Bretonas neseniai pasakė: „Europa yra pirmasis žemynas pasaulyje, kuris skaitmeninių paslaugų ir skaitmeninių rinkų įstatymų projektais inicijavo išsamią mūsų skaitmeninės erdvės reformą. Jie abu remiasi paprasta, tačiau tvirta prielaida: kas nelegalu neprisijungus, tas taip pat turėtų būti nelegalu ir internete.“ Ir tam iš esmės net nebėra ką pridurti.
Šis tekstas pasirodė 2021 m. sausio 27 d. pavadinimu „Totale Transparenz endet immer totalitär“ svetainėje https://www.welt.de/ .
Visas šios svetainės turinys yra licencijuojamas pagal „Creative Commons Attribution 4.0“ tarptautinę licenciją. Nesivaržykite kopijuoti ir dalintis.
Kviečiame aptarti argumentus žemiau esančiame forume. Nepagarbūs komentarai bus ištrinti. Gerbkime vienas kitą.
