Kiek gyvenimų prailginame, o kiek – sugadiname? Tikroji kovos su koronavirusu dilema

Demokratija Koronavirusas

Originalus straipsnis paskelbtas 2021 m. sausio 20 d.

Laisvas pasisakymas

Autorius: Gaspard‘as Koenig‘as

Dabar jau sunku pasakyti kiek dar karantinų, komendanto valandų, izoliavimosi, apsauginių kaukių, dezinfekcinių skysčių bei apie socialinį atsiribojimą primenančių ženkliukų mums prireiks ateityje. Sulauksime vakcinų, o taip pat – naujų viruso mutacijų, nerimo bangų bei stebėjimo priemonių, tokių kaip šiuo metu vystomas antiutopinis1 „skiepų pasas“. Kartu su koronavirusu, visame pasaulyje įsiviešpatavo ilgalaikė nepaprastoji padėtis sveikatos srityje.

Kodėl ir vardan ko taip kankinamės? Šis klausimas neišvengiamai kyla aktyvių jaunų žmonių galvose. Remiantis naujausiais Prancūzijos nacionalinio visuomenės sveikatos centro duomenimis, pacientų be gretutinių ligų, mirusių nuo koronaviruso, mano amžiaus grupėje (15-44 metų) mūsų šalyje nuo pat epidemijos pradžios yra 60 (šis skaičius, kaip bebūtų keista, itin retai pateikiamas vyriausybės pranešimuose). Palyginimui, toje pačioje amžiaus grupėje per tą patį laikotarpį registruota daugiau nei 10 000 širdies sustojimų ir daugiau nei 20 000 smegenų kraujotakos sutrikimų. Nepaisant to, kad visuomet išlieka liūdna ir tragiška galimybė tapti išimtimi – statistine klaida – analizuojant šaltu protu ir egoistiškai, koronavirusas nėra man toks pavojingas, kad turėčiau dėl jo sukti galvą. „Supratimui neprieštarauja viso pasaulio griūtis vietoje mano piršto įbrėžimo“2, – teigė Davidas Hume‘as savo veikale „Traktatas apie žmogaus prigimtį“. Ar teikti pirmenybę pavakario aperityvo taurei, o ne senolių gyvybėms, prieštarautų supratimui ir, jeigu taip, kodėl?

Tai, kaip formuluojamas šis klausimas, šiandien reikalauja aiškaus atsakymo. Sulėtinti ekonomiką tam, kad išgelbėtume gyvybes – kas gali pasisakyti prieš tai? Medikai, kurie, trūkstant kontrolės iš parlamento pusės, nuo šiol užsiima valstybės sveikatos politika, atlieka savo vaidmenį ir reikalauja griežčiausių įmanomų kontrolės priemonių. Jie lieka ištikimi Hipokrato priesaikai, kurią Prancūzijos gydytojų asociacija atnaujino šitaip: „Mano pagrindinis rūpestis bus sugrąžinti, apsaugoti sveikatą arba stiprinti sveikatinimą.“

Tačiau galime pasukti tą patį klausimą kitu kampu. Visų pirma, gyvybės niekada nėra išgelbėjamos, mes jas tik prailginame: visų mūsų laukia mirtis, kaip kad desperatiškai džiūgaudamas šaukė Albert‘o Camus Kaligula. Kokias gyvybes prailginame ir kuriam laikotarpiui? Remiantis to paties Prancūzijos nacionalinio visuomenės sveikatos centro duomenimis, vidutinis koronaviruso aukų amžius – 85 metai, jis nežymiai viršija vidutinę gyvenimo trukmę Prancūzijoje. Kitaip tariant, didžioji dalis žmonių, kurių mirties bus išvengta įvestų apribojimų dėka, jau gyvena ilgiau, nei dauguma jų kartos atstovų.

Be to, mes nelėtiname ekonomikos – mes kenkiame kitų žmonių gyvybėms. Gyvybėms, kurios prarandamos nesuteikus įprastų medicinos paslaugų ar dėl savižudybių (kurių bangos, galimai, dar sulauksime, pasak Jean-Jaurès fondo atlikto tyrimo). Žlugdome barų savininkų, artistų, prekybininkų gyvenimus. Studentai kaip zombiai prikaustyti prie ekranų, moksleiviai mokyklose dėvi kaukes, keliautojai (vėl ir vėl) testuojami. Visų mūsų gyvenimai ilgam aptemdyti: nebegalime pašokti, nepažeidę įstatymų, išgerti taurės mėgstamo gėrimo be pateisinamos priežasties, paspausti kitam rankos nesusilaukę piktų žvilgsnių.

Galop, prieiname prie visai kitokios lygties, kurios du kintamieji yra panašaus pobūdžio: prailginto gyvenimo laikas prieš sugadinto gyvenimo laiką; metai, išplėšti iš mirties gniaužtų prieš metus prarasto gyvenimo. Derėtų suteikti jiems tikslią skaitinę vertę ir į minėtą lygtį įtraukti pernelyg didelę ligoninių paslaugų sistemai tenkančią apkrovą, siekiant pradėti kompetentingą diskusiją bei šįkart ieškoti politinio, o ne medicininio sprendimo.

Galima daryti išvadą, kad tai, kaip kolektyviniu sprendimu bus išspręsta minėta lygtis, atspindės moralinę visuomenės sveikatą. 1968-1970 m. pasaulis kovojo su pasauline Honkongo gripo pandemija – nuo jo mirė per milijoną žmonių, Prancūzijoje ši liga pareikalavo kelių dešimčių tūkstančių gyvybių. Honkongo gripas taip pat didžiausią pavojų kėlė pagyvenusiems žmonėms. Skaičiai nusileidžia koronaviruso pandemijai, bet mastas – panašus. Ar buvo nutarta atšaukti festivalius? Anaiptol: vyko Vudstokas, pusės milijono hipių nuogomis krūtinėmis minia susirinko JAV Katskilio kalnuose. Kas iškyla mintyse kalbant apie XX a. 7-ojo dešimtmečio pabaigą? Laisva meilė ir kontrkultūra. Toji visuomenė pasirinko pirmenybę teikti jaunajai kartai.

Linksmieji Vudstoko dalyviai šiandien yra vieni tų, kuriems virusas kelia didelę grėsmę ir kuriuos mes apsaugome aukodami savo kasdienį gyvenimą. Ką tai byloja apie mūsų visuomenę?

Gaspard‘as Koenig‘as yra filosofas, idėjų kalvės „GenerationLibre“ pirmininkas

1 Antiutopija – (anti- + utopija; sk. anti/utopija)- lit. literatūros žanras, utopijos parodija: kūrinys, vaizduojantis satyriškai ir kritiškai gyvenamojo meto visuomenės ydas, atskleidžiantis pavojingas blogio plitimo pasekmes arba išjuokiantis nepagrįstas, utopines geresnės ateities svajones.

2 Hume, David, „Traktatas apie žmogaus prigimtį“; iš anglų k. vertė Joana Vanagienė, Vilnius : Charibdė, [2007]

Šis tekstas pasirodė 2021 m. sausio 20 d. pavadinimu „Vies prolongées contre vies gâchées : le vrai dilemme de la lutte anti-Covid“ svetainėje https://www.lesechos.fr/.

Visas šios svetainės turinys yra licencijuojamas pagal „Creative Commons Attribution 4.0“ tarptautinę licenciją. Nesivaržykite kopijuoti ir dalintis.

Kviečiame aptarti argumentus žemiau esančiame forume. Nepagarbūs komentarai bus ištrinti. Gerbkime vienas kitą.

Schreibe einen Kommentar

Deine E-Mail-Adresse wird nicht veröffentlicht.

Diese Website verwendet Akismet, um Spam zu reduzieren. Erfahre mehr darüber, wie deine Kommentardaten verarbeitet werden.