Šiandieną sveikinu Tave, brangi man Lietuva, brangi mano Tėvyne!

Demokratija

Vasario 16-oji – išskirtinė diena mūsų tautai ir valstybei. Kita vertus, dar ir dar kartą skaitydamas kuklios apimties, bet itin mums reikšmingo turinio dokumentą – Lietuvos Tarybos 1918 m. vasario 16 d. pareiškimą, skelbiantį Lietuvos nepriklausomybę, susimąsčiau – ar tikrai visi, kurie šią dieną nusipelno būti paminėti ir pasveikinti, yra deramai pagerbiami? Ar tikrai tai tik tautos ir valstybės šventė? Ar tikrai daugiau niekas kitas, apart tautos ir valstybės, neturėtų būti pakviestas prisėsti prie šventinio Vasario 16-osios stalo?

Leiskite, prašau, trumpai paaiškinti. Pirmiausia paaiškinti, kaip suprantu valstybę aš.

Dažniausiai pasitaikantis valstybės apibrėžimas yra: valstybė – tai tam tikroje konkrečioje teritorijoje gyvuojanti politinė organizacija, turinti nuolatinę vyriausybę, nuolatinius gyventojus, apibrėžtą teritoriją ir suverenitetą. Taigi, valstybė – tai, visų pirma, politinė organizacija. Dar daugiau, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.35 ir 2.36 straipsniai nustato, kad valstybė yra juridinio asmens statusą turintis subjektas, kuris savo civilines teises ir pareigas įgyja ir/ar jas įgyvendina per įsteigtas valstybės valdymo institucijas.

Taigi būdamas valstybės (Lietuvos Respublikos) piliečiu ir/ar patriotu, jūs, tuo pačiu, deklaruojate, kad esate lojalus kam? Teisingai – esate (turite būti) lojalus tam tikroje apibrėžtoje teritorijoje veikiančiai politinei organizacijai, be kita ko esančiai juridiniu asmeniu, kuris savo civilinį veiksnumą ir teisnumą įgyvendina per savo paties įsteigtas valdymo institucijas, kurioms, jei esate valstybės piliečiu ir jos patriotu, taip pat turite būti lojalus.

Man tai netikra ir negyva… O kaip jums?

Jei nutiko taip, kad dėl mano klausimo bent trumpam susimąstėte, prisiminkite tautos dainiaus V. Kudirkos kūrinio „Tautiška giesmė“ žodžius – ar atkreipėte dėmesį į tai, kad Lietuvos himnu tapusioje tautiškoje giesmėje net nėra žodžio „valstybė“ ir, kadangi jo ten nėra, ar nepagalvojote apie tai, kad kaskart giedodami tautinę giesmę, mes kreipiamės ne į valstybę – tą negyvą politinę organizaciją, o į Lietuvą, savo brangią ir mylimą Tėvynę?

Todėl šią šventinę Vasario 16-osios dieną aš taip pat kreipiuosi ne į Lietuvos valstybę, atimtą mano Tėvynės išdavikų, o į Lietuvą, savo brangią Tėvynę – į mūsų tėvų ir protėvių žemę, į visų mūsų gimtą kraštą ir į visus šį kraštą ir jo istoriją mylinčius bei dėl savo Tėvynės ateities pergyvenančius drąsius Lietuvos žmones. Kreipiuosi ir raginu jus, draugai, neprarasti optimizmo ir tikėjimo, kad veikdami kartu ir būdami lojalūs savo Tėvynei, mes ne tik galime, bet ir turime pareigą Tėvynei sugrąžinti tai, ką esami jos išdavikai iš mūsų Tėvynės atėmė – 1918 m. vasario 16 d. atkurtą Lietuvos valstybę. Nes tik sugrąžinę savo Tėvynei jai priklausančią valstybę, mes sugrąžinsime Lietuvos valstybei tą gyvastį ir tikrumą, kuriuo pasižymi mūsų Tėvynė. O tada, aukštai iškėlę galvas, mes galėsime didžiuotis būdami ne tik savo Tėvynės, bet ir Tėvynei sugrąžintos Valstybės patriotais.

Nežinau, kiek tai realu, bet žinau viena – pabandyti tą padaryti tikrai galime. Galime ir privalome!

Tad Lietuva, brangi mano Tėvyne, šiandiena noriu, kad žinotum ir tikėtum tuo – Tu ne viena ir tokia niekad nebuvai. Taip visad buvo, taip yra, taip visad bus – taip bus net ir tada, jei mes stovėti liksim tiktai dviese!

Alvis Mozeris

Iš interneto platybių.

Visas šios svetainės turinys yra licencijuojamas pagal „Creative Commons Attribution 4.0“ tarptautinę licenciją. Nesivaržykite kopijuoti ir dalintis.