Originalus straipsnis paskelbtas 2021 m. gegužės 15 d.
Jörgo Schneidereito straipsnis. Išversta su www.DeepL.com/Translator.
Pasitraukite iš Vokietijos. Iš šios nepakeliamos ir psichiškai nesveikos “Corona” manijos. Kol kas mes nusikratėme gniaužtų ir pabėgome. Mūsų kelias veda į pietus – ir mes keliausime į pietus. Kelionės tikslas – Kroatija. Tikėdamiesi šilumos ir jūros, laisvės ir gyvenimo.
Iki pykinimo įsisąmoninę nuolatinį žiniasklaidos skleidžiamą gandą apie griežtą pasienio kontrolę, brutalų naujųjų baudžiamųjų ir segregacijos įstatymų vykdymą ir kvazi-laisvės atėmimą, jei nesilaikoma naujųjų “Corona” religinių taisyklių, apie vidurdienį pasiekiame Austrijos sieną. Tačiau vietoj kelio užkardų, snaiperių ir nukenksminimo komandų mus pasitinka: “Laisvas pravažiavimas! Jokios pasų kontrolės, jokių klausimų, jokio priekabiavimo. Atsargiai plinta palengvėjimas – ta emocinė būsena, kurią manėme visiškai praradę ir kuri jau dvi dienas maloniai lydi mus kaip pagrindinis jausmas. Bet apie tai daugiau pasakosime po akimirkos.
“Per Austriją tik kaip tranzitinis keliautojas! NEGALIMA palikti maršruto!” Gerai. Įsiklausė. Išvykstame iš Graco. Kiekvienas, kuris važiuoja pro Gracą jo nematęs ar nepastebėjęs, pelnytai nusipelno antsnukio, akių kaukės, viso kūno dezinfekcijos ir dviejų savaičių laisvės atėmimo bausmės. Taip informuotas savo Graco žinovo ir kelionės draugo, galiausiai mielai ir noriai įsitikinau mūsų neteisėta veikla.
Pirmasis apsilankymas restorane po 7 mėnesių
Mėlynas dangus virš Burgbergo kalno Graco mieste. Kiekviena pievos vieta buvo pilna geros nuotaikos, vyną geriančių žmonių, besimėgaujančių saule ir šiluma, rodančių “Corona” ideologijai vidurinį pirštą. Apie 5 proc. dėvi kaukes, 95 proc. – laisvus veidus. Daug šypsenų, daug gyvenimo džiaugsmo. Taip, kavinės ir restoranai čia taip pat nedirba, taip, alėjose ir gatvėse trūksta staliukų ir kėdžių. Tačiau visi, kurie gali, yra čia, su mumis ir kartu. Gatvės muzikantai groja ant kiekvieno kampo, žmonės ne tik bando gyventi – jie gyvena. Gražioji Mūro upė teka per šį miesto perlą su renesanso ir secesijos stiliaus rūmais, gyvenimo džiaugsmu ir pietietišku temperamentu – visa tai, apie ką tiek daug girdėjau, bet niekada nepatyriau. Dabar esu čia, nors šiandien tik dvi valandas per trumpą sustojimą.
Slovėnijos siena. Jokių kontrolės priemonių. Kažkodėl mes tuo netikime. Vis dar girdime iš Vokietijos žiniasklaidos sklindančias siaubingas naujienas apie pasienio formalumų eismą, be žodžių važiuojame pro apleistus muitininkų namelius ir, nespėjus net tinkamai pagalvoti, pasiekiame Kroatijos sieną. “Ar turite kelionės dokumentus?” – iš savo kontrolinio kubo nerišlia anglų kalba manęs klausia uniformuota moteris be kaukės. Taip, turime oficialų kvietimą į verslo susitikimą Zagrebe. Mano seniausias draugas ten gyvena jau 10 metų ir užsiima nekilnojamojo turto verslu. Ir taip – žinoma, mūsų laukia daug verslo susitikimų, kitaip neturėtume kvietimų į verslo susitikimus. Viskas bus labai dalykiška.
Moteris buvo patenkinta. Ji nenorėjo matyti “Corona” testo, net kai paprašiau. Sveiki atvykę į Kroatiją. Vakaro saulė ir žydras dangus. Susitikimo džiaugsmas Zagrebe. Vakarienė slaptame restorane madingame miesto centre. Jokių kaukių, jokių ženklų. Tai nuostabu! Turite žinoti vietas. Svenas ir Maša žino šias vietas.
Galbūt mes visi mirsime
Vynas ir nuostabus maistas. Mes su Klaudija beveik verkiame. Tai pirmas mūsų apsilankymas restorane per septynis mėnesius. Lauke – vakarėlių metas. Šeštadienio vakaras. Visos šaligatvio kavinės pilnos iki soties. Žmonės linksminasi, geria, šoka ir apsikabina taip, tarsi nebūtų rytojaus. Jaučiamės tarsi kitoje planetoje. Patys normaliausi dalykai pasaulyje čia yra tikri, o ne filmas iš praėjusių laikų.
Sekmadienį vėl gyvenimas mieste, panašiai ir pirmadienį. Sėdėti kavinėse saulėje kartu su tūkstančiais geros nuotaikos žmonių. Taip, ant parduotuvių ir restoranų yra įspėjamieji ženklai “Corona”. Taip, kai pasižiūriu, matau išsibarsčiusius kaukes nešiojančius asmenis – spėju, kad jų yra mažiau nei 1 procentas. Faktas: jei pasivaikščiotumėte Zagrebo gatvėmis, nieko nežinotumėte, nematytumėte ir nejaustumėte apie “Corona” religiją.
Bet gal mes tiesiog esame apakę, neišmanėliai ir naciai. Galbūt lavonų krūvos naktį slapta buldozeriu išvežamos iš miesto. Galbūt išprotėję vokiečiai vis dėlto yra teisūs su savo šūdina baime. Galbūt metų panikos nepakanka. Galbūt mes visi mirsime.
O gal mums tiesiog dabar sekasi neįtikėtinai gerai ir pirmą kartą per visą amžių jaučiamės gyvi ir laisvi.
Po septynerių metų pertraukos senovinis Splitas tebėra toks pat gražus, kaip ir atmintyje. Garbingos ir baltos kaip sniegas rūmų, kuriuos kadaise imperatorius Diokletianas pastatė kaip savo poilsio namus, sienos kyla į žydrą Viduržemio jūros dangų. Tūkstantis septyni šimtai metų istorijos, kuri mums pasiekiama ranka, – istorijos eonos ir istorijos, kurias sunku suvokti mintimis, kurios čia mus apgaubia ir užburia.
Tėvynė serga agresyvia autoimunine liga
Jau ketvirtą kartą per dvylika metų esu šioje nuostabioje vietoje, bet šį kartą tai ne tiek kelionė, kiek pabėgimas į laisvę. Jau penkias dienas stengiuosi išvengti grėsmingų pranešimų ir naujienų iš tos kasdien vis labiau save naikinančios Vokietijos, mano gimtosios šalies, kurią kamuoja agresyvi autoimuninė liga. Visiškai nesėkmingai, sėdėdamas po šilta saule, atidžiai skaitau kai kuriuos pranešimus ir prisimenu, kaip visa ši beprotybė toliau vėžiškai plinta. Kartu su laisvos dvasios vaizdais ir scenomis, kurias mano sugniuždyta ir laisvės ištroškusi siela vos galėjo įsivaizduoti po kelių pastarųjų mėnesių, visa tai atrodo beveik siurrealistiška. Pastebiu, kaip giliai įsisavinu kiekvieną detalę, kiekvieną gražią akimirką, kad jos nepamirščiau ir išsaugočiau kaip lobį.
Splito centras daug tuštesnis nei kada nors anksčiau. Užsienio svečių nėra, tačiau kroatai, slovėnai ir tikriausiai keli kitų tautų “drąsuoliai” skleidžia malonų normalumą ir lengvumą. Veido kaukes matau pusiau dėvimas, iš tikrųjų tik padavėjų ir parduotuvių darbuotojų. Didysis daržovių turgus atidarytas ir lankomas, kaip ir žinojau. Keltai plaukia į salas. Rivoje, po palmėmis, jaunos poros bučiuojasi taip, tarsi nebūtų rytojaus. Niekur nepatruliuoja policija, niekur nevyksta kontrolė. Vietoj to girdėjosi tik ančių klyksmas ir bangų ošimas. Visos lauko kavinės ir restoranai yra visiškai atviri, visi sėdi arti vienas kito ir mėgaujasi gyvenimu. Gėrimai, ledai, nuostabus maistas. Per penkias dienas aplankome daugiau restoranų ir barų nei per pastaruosius pusketvirtų metų. Įprastas gyvenimas (jau nekalbant apie neįprastus kelionių malonumus) gali atrodyti kaip kita planeta. Visiškai nauja patirtis.
Šiuo metu visiškai atmetu galimybę grįžti į Vokietiją. Galėtume pasilikti kelis mėnesius. “Gyvenimas yra tam, kad gyventume” – skamba iš mūsų baro garsiakalbio. Kas gali su tuo nesutikti.
Neįkliūkime į spąstus! Išsivaduokime iš šios liguistos iliuzijos!
Siunčiu jums šiek tiek saulės, jūros kvapo ir daug pasitikėjimo savimi.
Išlikime stiprūs ir maištingi!
Šis tekstas pasirodė 2021 m. gegužės 15 d. pavadinimu „In Kroatien ist Freiheit – Ein Reisebericht wie von einem anderen Planeten“ svetainėje https://reitschuster.de/ . Daugiau nei 18 mln. peržiūrų per mėnesį – tai vienas sėkmingiausių alternatyvių naujienų portalų Vokietijoje.
Translated with www.DeepL.com/Translator
