Originalus straipsnis paskelbtas 2021 m. sausio 9 d.
Autorė: Franziska Augstein
Nebeužtikrinamos pagrindinės teisės, seni žmonės izoliuoti, vaikams nesuteikiamas išsilavinimas: kaip Covid-19 kenkia vertybėms, įaugusioms į vokiečių bendruomenę.
Katalikų ir protestantų priešiškumą, dėl kurio XVII amžiuje kilo Trisdešimties metų karas, Vokietijai pavyko įveikti tik po Antrojo pasaulinio karo. Anksčiau asmuo, išpažįstantis „neteisingą“ religiją, sulaukdavo paniekos ir būdavo sužlugdomas. Keista, bet šiandien taip pat vyksta kažkas panašaus pagal principą „Pasakyk man, ką manai apie virusą, ir aš pasakysiu, ar tave mėgstu“.
Nesuskaičiuojamai daug draugysčių nutrūko, nes kai kurie mano, kad vyriausybės taikomos kovai su koronavirusu skirtos priemonės yra individualiai perdėtos. Žmonės rašo: “Atsakau į tavo el. laišką, kuris rodo, jog tau trūksta žinių ir atsakomybės, tik dėl to, kad mes esame draugai“. Kai kurie draugai jau net nebesikalba vieni su kietais. Daugybė šeimų jau iširo dėl skirtingų nuomonių.
Koronavirusai yra jau žinomi virusai. Kadangi Covid-19 yra visiškai naujas virusas, mokslas nuo jo atsilieka. Covid-19 dar nėra iki galo ištirtas ir nėra įmanoma greitai nustatyti, kaip šis virusas mutuoja. Suprantama, kad politikai, visų pirma Vokietijos kanclerė, iš pradžių nežinojo, ką daryti. Tačiau vykdomoji valdžia juk turėjo imtis veiksmų. Kokias priemones jai reikia taikyti, jei ji net nežino, ką daryti naujoje situacijoje? Kai kurie asmenys, pavyzdžiui, Christian Drosten iš Berlyno „Charité“, pasirodė tinkamu laiku. Šis vyras ant starto linijos buvo nuo 2020 m. vėlyvosios žiemos ir jo pozicija yra ši: blogai, blogiau, bus daug blogiau.
Ši pozicija suteikė aiškų pagrindą priimti sprendimus. Pasiklausiusi Drostenso ir kelių kitų ekspertų, Vokietijos federalinė vyriausybė, remdamasi neišvengiamai nepakankamais duomenimis apie ligos kilmę, eigą ir ilgalaikes pasekmes, nusprendė maksimaliai apriboti visuomenės veiklą. Čia kalba eina apie Konstitucijoje garantuojamas pagrindines teises, tokias kaip susirinkimų laisvė, demonstracijų laisvė ir gyvenamosios vietos pasirinkimo laisvė. Federalinė vyriausybė ir federalinių žemių vyriausybės kliaujasi daugumos pritarimu. Dauguma Vokietijos piliečių sutinka su tuo, kad jų pagrindinės teisės „pradingsta virš jų parlamentarų galvų“ Bundestage, o tai reiškia, kad ir Vokietijos demokratija yra paraleliai ignoruojama.
Kodėl taip yra? Kaip toks reiškinys galėjo nutikti Vokietijoje – būtent toje šalyje, kuri turėjo blogos patirties su diktatūromis? Konstitucinės teisės specialistas Christoph Möllers mano, kad būtent todėl, kad tai vyksta Vokietijoje, tai yra įmanoma, nes „čia atsiskleidžia mūsų autoritarinė tradicija galvoti, kad valstybė yra kažkas kitas“, kažkas aukštesnis, įgijęs natūralų autoritetą.
Kitas paaiškinimas yra akivaizdesnis: vasarą žiniasklaidos mokslininkai Dennis Gräf ir Martin Hennig iš Pasau universiteto paskelbė tyrimą, kuriame įvertino specialias ARD ir ZDF laidas Covid-19 tema. Rezultatai yra šiek tiek šokiruojantys: abiejų transliuotojų kanaluose rodomi tekstai ir nuotraukos keldavo baimę. Daugelis programų naudojo „apokaliptinio pasakojimo apie pasaulio pabaigą vaizdus“, pradedant apleistomis gatvėmis, mums matytus Holivudo filmuose. Normalu, kad gatvės yra tuščios, nes žmonės neišeina iš namų. Bet kai tokios gatvės filmuojamos ir naudojamos iliustruojant „naujus mokslinius atradimus“, tai veikia bauginančiai.
Tai, kas nurodyta visuomeniniams transliuotojams, nurodyta ir daugeliui kitų žiniasklaidos priemonių: transliuoti programas su tikslu įbauginti.
Tiems medicinos specialistams, kurie, žurnalistų nuomone, nepakankamai rimtai žiūrėjo į Covid-19, kartais būdavo suteikiama šiek tiek eterio savo nuomonei išreikšti. Tačiau tie, kurie kalbėjo apie Covid-19 tarsi mes gyventume XIV amžiuje ir kentėtume nuo maro, tapo labai įžymūs. Taigi auditorijai buvo daromas įspūdis, kad norint išvengti šios mirtinos ligos, kiekvienas iš mūsų turi pasiaukoti.
Atkreipkite dėmesį: Covid-19 yra pavojinga liga. Tačiau skirtingai nuo maro, kuris per savo istoriją kelis kartus siaubingai smogė Europai, beveik visi juo užsikrėtusieji nemiršta. Prieštaringas žodis „rizikos grupės“ įvardija Covid-19 poveikio ypatumus.
Didžiausia rizika tenka vyresnio amžiaus žmonėms. Kyla klausimas, kuris taip pat yra susijęs su pagrindinėmis teisėmis, šiuo atžvilgiu net ir su Konstitucijos 1 straipsniu, kuriame kalbama apie žmogaus orumą, yra toks: ar nepažeidžiamas žmogaus orumas, ištisus mėnesius laikyti senus žmones ligoninėse ir globos namuose atskirtus „dėl jų pačių saugumo“, jiems visiškai nugrimztant į egzistencijos baimę ar net į demenciją?
Be to, kyla ir klausimas: ar teisinga uždaryti dienos centrus ir mokyklas, nesant epidemiologiniam pagrindui? Esant patikimų duomenų trūkumui, Europos vyriausybių taikomos priemonės skiriasi. Vienur uždaromos visos mokyklos, kitur nė viena, o dar kitur lieka neuždaryti pradinės mokyklos ir vaikų darželiai. Mokymasis prie kompiuterio ekrano nėra daug žadanti patirtis jo dar neišbandžiusiems žmonėms. Ar jie galės įsitraukti į atliekamą užduotį, priklauso nuo jų dvasinės stiprybės. Vis dėlto garantuotai bus prieita prie ankstyvo mokymosi pavieniui. Augsburgo universiteto mokyklinio ugdymo profesorius Klaus Zierer teigia: „Mokykla yra ne tik mokymosi, bet ir gyvenamoji erdvė. Tai apima socialinius mainus ir ypač socialinį mokymąsi“.
Pasiturinčių tėvų vaikams yra lengviau prie kompiuterio ekrano. Vargingai gyvenančių šeimų vaikai susiduria su sunkumais; trūksta įrenginių, o namuose dažnai trūksta suaugusiųjų pagalbos mokantis. Daugelis tėvų yra perkrauti ir dvejoja spręsdami, kiek reikia prisidėti prie vaikų mokymosi internetu.
Politika nesiklauso praktikų nuomonės
Aš čia matau du sprendimus. Federalinė vyriausybė ir federalinių žemių vyriausybės turėtų palikti mokykloms spręsti, ar ir kokiu būdu jos tęsia mokymą klasėse. Kiekvienos mokyklos darbuotojai žino savo atsakomybes. Kai kurių mokyklų vadovai šią idėją jau pasiūlė, kol kas jų pastangų rezultatas nulinis.
Matau ir kitą galimybę. Ji galėtų būti tokia: kol Covid-19 siaučia, mokyklos lankymas yra neprivalomas. Tie tėvai, kurie balsuoja už vaikų mokymąsi namuose, turi jį ir užtikrinti. O tų, kurie gyvena ribotose gyvenimo sąlygose, neturi naujausių kompiuterių ir kurie yra bėjėgiai švietimo klausimais, vaikams turi būti suteiktos sąlygos lankyti mokyklą. Tada mokytojai galėtų daug daugiau skirti dėmesio vaikams mažose klasėse – su atstumais tarp stalų – būtent tiems vaikams, kuriems reikia jų pagalbos.
Faktas yra tas, kad jei nepasiturintiems vaikams neleidžiama eiti į mokyklą – pirmuosius kelerius metus yra svarbus kiekvienas mėnuo – jie negali mokytis ir galiausiai negali baigti mokyklos. Tai reiškia, kad po kelerių metų daugelis jų bus įrašyti į statistiką kaip Rainer Maria Rilke „Atstumtieji“. Poetas R.M.Rilke nebuvo socialinis reformatorius – jis veikė laisvai ir surasti tinkamą žodį yra poeto darbas. Ar Vokietijos Federacinė Respublika gali sau leisti atstumti vaikus, iš dalies atsiklausiant?
Baimė susirgti Covid-19 sukėlė du reiškinius: konstitucinę krizę, kurios Vokietijos Federacinė Respublika dar nebuvo patyrusi ir kurios mastas iki šiol dar nėra aiškus, bei pagilino turtingųjų ir vargšų nelygybę, kuri yra gėdinga šaliai, save vadinančiai gerovės valstybe.
Šis tekstas pasirodė 2021 m. sausio 9 d. pavadinimu „Totale Transparenz endet immer totalitär“ svetainėje https://www.spiegel.de/ .
Kviečiame aptarti argumentus žemiau esančiame forume. Nepagarbūs komentarai bus ištrinti. Gerbkime vienas kitą.
