Partinė valstybė prieš piliečius
Originalus straipsnis paskelbtas 2021 m. rugpjūčio 04 d.
Rolando Tichy komentaras. Išversta padedant www.DeepL.com/Translator
sapereaude.lt: vienas geriausių komentarų per ilgą laiką.
Vis labiau besikėsinanti valstybė griauna jos pamatus. – Tai gali tapti nauju imperatyvu: Aš pats esu skiepytas du kartus. Tačiau padarysiu viską, ką galiu, kad galėtumėte laisvai nuspręsti, ar skiepytis.
Atrodo, kad tai yra naujasis Berlyno įstatymas: policininkai smaugia senas moteris, paauglius ir vaikus, žiauriai daužo kumščiais savo aukas į nugarą, svaido pagyvenusius žmones ant žemės, o keturi jauni policininkai su moderniais riterių šarvais žiauriai nustumia močiutę. Tai, kad mirė tik vienas žmogus, tikriausiai yra tik laiminga nelaimės aplinkybė.
Tai nuotraukos iš paskutinės demonstracijos prieš “Corona” priemones. Jie kelia susirūpinimą. Dabar reikėtų išnagrinėti kiekvieną atskirą atvejį, tačiau vargu ar tai įvyks. Pastaraisiais mėnesiais įvyko tolesnis radikalėjimas.
Policijos profsąjungos narys Raineris Wendtas interviu skundžiasi, kad nepastebimi vyresnio amžiaus žmonės, tiek vyrai, tiek moterys, pastaruoju metu pradėjo įžeidinėti ir spjaudyti į policijos pareigūnus. “Tai močiutė, kuriai padėdavome pereiti per pėsčiųjų perėją ir kuri dabar spjaudosi į mus”, – sakė jis pavasarį.
Policija yra apmokyta ir aprūpinta įranga kampanijai prieš gerai apmokytus ir taip pat gerai aprūpintus demonstrantus, kurie nuo demonstracijų prieš atomines elektrines laikų ištobulino karą prieš policiją.
Nuo tada kiekviena demonstracija buvo kova, teisėta ar neteisėta – tai nieko nereiškia. Susitinka dvi labai gerai ginkluotos šalys.
Tačiau per “Corona” demonstracijas itin ginkluota valstybė susitinka su piliečiais, kurie paprastai yra labiau pažeidžiami dėl amžiaus ir anaiptol nėra taip apmokyti kaip “Antifa” gaujos siaubūnai Berlyne. Prieš Coroną protestuoja ne Antifa, o garbaus amžiaus piliečiai, susirūpinę savo sveikata.
Frontų kryptys pasikeitė. Su normaliu piliečiu elgiamasi prievarta.
Ypač ryškus Berlyno socialdemokratų vidaus reikalų senatorius ir buvęs SED (Rytų Vokietijos socialistinės vienybės partijos, sapereaude) narys Andreas Geiselis. “Tai daroma vardan sveikatos apsaugos”, – sako jis.
Taigi, vardan sveikatos apsaugos žmonės daužomi ant asfalto, mušami ir žalojami smūgiais į veidą? Vargu ar galite būti ciniškesni.
Mušti, kad apsaugotumėte sumuštąjį? Tokio nežmoniško cinizmo Vokietija nėra patyrusi savo netolimoje praeityje; tai žargonas iš tamsiausių laikų. Tai mirtinai primena terminus, kurių nenoriu vartoti: sulaikymas siekiant apsisaugoti nuo liaudies pykčio. Apsauginė globa buvo tikra ir žudanti, liaudies pyktis – apsimestinis.
Tai ne vienintelės keistos žinios, kurias šiomis dienomis skleidžia Vokietijos valdžios institucijos – pavyzdžiui, Aukštutinės Frankonijos policijos būstinė:
“Selb pasienio policijos inspekcijos pareigūnai jau kelias savaites, be savo pirminės užduoties kovoti su tarpvalstybiniu nusikalstamumu, kovojo su koronaviruso plitimu. Dažniau atliekant atsitiktinius patikrinimus, ypač pasienyje vykstančiųjų į darbą ir keliaujančiųjų iš Čekijos, stebima, kaip laikomasi galiojančių su pandemija susijusių taisyklių.“
Atliekant pasienio kontrolę peržengiama paskutinė riba
Pareigūnai tikrina keliautojus iki 50 kilometrų už sienos, kad nustatytų, ar jie turi “Corona” testą, ar yra paskiepyti. Taigi jos kartu su savo piliečiais įgyvendina tai, ko 2015 m. nepavyko padaryti Vokietijai: Sienų apsauga, apie kurią Angela Merkel tuo metu teigė, kad ji visiškai neįmanoma, dabar veikia?
Tai kitokia Vokietija, į kurią piliečiai grįžta po atostogų: Šį kartą Horstas Seehoferis vis dėlto laimėjo prieš Merkel: “Žinia aiški. Kiekvienas grįžtantis asmuo turi tikėtis, kad bus patikrintas”, – sakė CSU politikas. O gal Seehoferis čia tiesiog gynė Merkel?
Į pilietį žiūrima tik kaip į infekcijos nešiotoją ir viešosios tvarkos priešą, t. y. naująją Federacinę Respubliką. Su neskiepytais ir nepatikrintais asmenimis elgiamasi taip pat, kaip ir su prieglobsčio prašytojais. Demonstracijos nedraudžiamos tik tada, kai dvaro ponas ir ponia gali tikėtis, kad jų garbei bus surengtas paradas. Piliečio laisvė tapo tarsi daiktu, kurį galima atiduoti arba ne: pagrindinės teisės iš esmės yra panaikintos: būsto neliečiamybė panaikinta Infekcijos apsaugos įstatymu; bet kada galima įsibrauti medžiojant galimus virusų nešiotojus.
Prieš pat vasaros atostogas priimtas federalinis Trojos įstatymas panaikino bendravimo laisvę – policija ir saugumo tarnybos tikrina kiekvieną pokalbių grupę “Whats-App” ar kitur internete. Mobilųjį telefoną turintis pilietis – valstybės požiūriu – didelės rizikos pavojus. Tegul rašo laiškus!
Dabar kalbama apie paskutinės pagrindinės teisės, likusios po būsto, nuomonės ir bendravimo apsaugos panaikinimo, panaikinimą: Pasirinkimo laisvė savo kūno atžvilgiu. Tai nebėra susiję su asmeniu, kurio gyvenimo išraiškos yra neapsaugotos. Dabar kalbama apie paskutinę ribą – priverstinį kūno apdorojimą. Daugiau ar mažiau prievartinis labai veiksmingų cheminių medžiagų diegimas pakeis iki šiol šventa laikytą žmogaus neliečiamybę. Užsienio nustatymas arba valstybės naudojimasis kūnu tampa visiškas. Teigiama, kad tas, kuris priešinasi, gyvena neteisingai, yra asocialus ir netrukus atsiduria už durų, prie restoranų, parduotuvių, kirpyklų ir koncertų salių, kurios ir taip yra uždarytos.
Žiauriau nei bet kada anksčiau gyventojai skirstomi į tuos, kurie neva “savanoriškai” paklūsta valstybės reikalaujamai intervencijai į jų švenčiausią turtą – kūną, ir iš visų jėgų kovojama su tais, kurie priešinasi. Tai nėra susiję su “skiepijimu”, tai kiekvienas turi nuspręsti pats. Kalbama apie tai, kad žmonėms daugiau NEleidžiama spręsti.
Piliečių santykis su savo valstybe yra diskutuotinas. Panaikinus pagrindines teises, peržengiama ir paskutinė riba – kūno riba. Mūsų kūnas nebeturėtų priklausyti mums: Lauterbachai, Spahnai ir Söderiai nori, kad jiems būtų leista nuspręsti, kokį privalomą gydymą reikia atlikti. Tarsi apsvaigusi valstybė plečia savo galią, nepaisydama elementariausių teisių. Ko jie nesupranta: Taip visuomenė naikina pati save.
Sudužusi atstumtųjų visuomenė
Kaip visi žinome, daug lengviau sudaužyti porcelianinę vazą ant grindų, nei sudaužytas dalis vėl sudėti į vazą. Šiuo metu matome, kad visuomenė yra sudaužoma į gabalus, ir ją vėl surinkti bus dar sunkiau, nei vėl užtaisyti vazą.
Juk pažeistame porceliane ar keramikoje kiekvienas skeveldra turi savo tvirtą vietą ir archeologai žino, kaip ją rasti. Visuomenėje yra daug vietų, arba, Heizenbergo neapibrėžtumo principo prasme, daug tikimybių, kur esame. Bet kokiu atveju šiandien įprasta dešinės ir kairės skalė nebeturi jokios reikšmės. Staiga atsiduri ant daugybės skeveldrų, kurios nebenori derėti tarpusavyje. Nes socialinė dalelė gali tilpti į kairę arba į dešinę, aukščiau arba žemiau. O fragmentų yra vis daugiau ir daugiau, vis mažesnių ir mažesnių.
Pirmiausia yra tie, kurie buvo pašalinti, nes manė, kad A. Merkel besąlygiško imigracijos atvėrimo politika yra neteisinga. Yra ir tokių, kurie nemano, kad vėjo turbinos yra mūsų ateities elektros energijos poreikių sprendimas. Ar jie yra dešinieji? Ar realistai?
Kaip elektros energijos gamybos technologija susijusi su kairiąja ir dešiniąja pusėmis? Tikėjimas, kad elektromobilis ir federaliniai geležinkeliai yra mūsų judumo poreikių sprendimas: Ar tai žymi tolesnes reakcionierių ir progresyvistų – arba realistų ir progresyvių reakcionierių – takoskyras?
Remiantis šiuo šūkiu, bet kokios problemos sprendimo paieškos šiuo metu tampa diskusijomis apie atskirtį. Kiekvienas, kuris neigiamas palūkanų normas laiko iškrypimu, yra laikomas eurofobu, o kiekvienas, kuris nuolat nekalba klimato šūkiais, yra klimato neigėjas – gyvenantis Holokausto neigėjų semantinėje kaimynystėje.
Veganai, vegetarai ir visi žalieji atkakliai kovos su mėsos valgytojais prie dešrainių lentynos, palaikomi nuolatinio valstybinių institucijų puolimo – ar nebūtų geriau, jei mums tiesiog nerūpėtų kaimyno mityba? Kiekvienam savo?
Ir kol žmogus užsiima ieškodamas skeveldros, kuri tiktų jam pačiam, seka fiksuoti aprašymai, kurių jis negali pakeisti, jei tik nori: Vyras! Balta! Hetero! Ne migrantas! Krikščionis!Paprastumo dėlei visi šie piliečiai, žmonės, turintys išlygų, ir mąstantys žmonės laikomi politiškai ” dešinėmis”, turinčiomis žemesnes teises. Tokiu būdu bet koks įprastas prieštaravimas valstybės veiksmams ar politikai yra delegitimizuojamas .Neturinčių teisių arba toli gražu “dešiniųjų” skaičius nuolat auga su kiekvienu nauju klausimu.
Paprastumo dėlei visi šie piliečiai, žmonės, turintys išlygų, ir mąstantys žmonės laikomi politiškai ” dešinėmis”, turinčiomis žemesnes teises. Tokiu būdu bet koks įprastas prieštaravimas valstybės veiksmams ar politikai yra delegitimizuojamas. Žmonių, neturinčių teisių, ir žmonių, kurie politiškai yra labai “dešinieji”, skaičius nuolat auga su kiekvienu nauju klausimu.
Savoji tapatybė tampa dulkėmis, kurios paskui nušluojamos į kampą. Šiame kampe “pabėgėlių priešai” ir dyzelinių automobilių vairuotojai atsiduria vienoje krūvoje, vyresni baltieji vyrai – šalia moterų, kurios nerimauja dėl savo senatvės pensijų, nes infliacija ir euras daro griaunamąjį poveikį. Dabar atsirado nauja grupė – neskiepytieji.
Baudžiama vis daugiau grupių
Neseniai jaunesnė moteris, kovojanti už imigraciją, migrantų gelbėjimą jūroje, elektromobilius, klimatą ir lyčių lygybę bei prieš branduolinę energetiką, prisipažino man: Ji nebegali klausytis ir žiūrėti ARD ir ZDF žinių. Atleiskite? Moteris sako, kad ši nuolatinė skiepų propaganda ją nervina. Ji jaučiasi manipuliuojama ir verčiama susileisti injekciją, tačiau nuo pat pradžių sąžiningai laikėsi atstumo, kaukės ir izoliacijos reikalavimų. Ji visada buvo gera, visada stojo į teisingą pusę. Vienintelis dalykas, kurio ji nenori daryti, yra skiepyti. Ir dabar ji staiga atsidūrė blogiečių pusėje? Dabar ji staiga tapo dešiniųjų pažiūrų, verta pasmerkimo?
Aš pats esu paskiepytas, bet mano tikėjimas vienintele palaiminga ir laiminga priemone silpsta. Kaip girdėti, švirkšto apsauginė galia nuolat mažėja, todėl galiu užkrėsti ne tik save, bet ir kitus. Taigi kur yra ta riba tarp skiepytų ir neskiepytų asmenų? Riba turi pavadinimą “šiek tiek”. Šiek tiek daugiau apsaugos. Tai nėra tikra apsauga. Tai nėra tikras imunitetas ir nėra tikras neužsikrėtimas. O tada privalomas skiepijimas?
Kiekvieną dieną skiepytieji ir neskiepytieji suartėja, o galiausiai neskiepytieji gali būti netgi tie, kurie jau pasveiko. Situacija tokia miglota. Ir ar dėl šio “šiek tiek mažiau” neskiepyti žmonės ateityje nebeturėtų gauti intensyvaus medicininio gydymo, jei nutiktų blogiausia? To reikalauja “elgsenos ekonomistas” Arminas Falkas, Bonos universitete dėstantis šį žiaurų mokslą, kaip leisti žmonėms mirti, ir finansuojantis jį valstybės biudžeto lėšomis.To reikalauja “elgsenos ekonomistas” Arminas Falkas, Bonos universitete dėstantis šį žiaurų mokslą, kaip leisti žmonėms mirti, ir finansuojantis jį valstybės biudžeto lėšomis. “Skiepykis ir tylėk” – su tokiais įstatymais tave priims į Merkel mokslininkų draugiją “Leopoldina”. Elgesio norma leisti mirti nukrypstantiems nuo skiepijimo normos kol kas yra žmogiškai blogiausias iki šiol išsakytas reikalavimas. Tai dera su šia informacija:
SPD vidaus reikalų ekspertas Wiese įžvelgia vis didesnį “šoninio mąstymo” atstovų artumą Reichsburgerio ir “dešiniųjų” sluoksniams. Specialiosios tarnybos turi sustiprinti stebėjimą ir, jei reikia, uždrausti judėjimą. Taigi, ar neskiepyti žmonės ir tie, kurie ateityje pasveiks, bus registruojami ir “gydomi” slaptųjų tarnybų, kaip žinoma iš atitinkamų tarnybų instrukcijų VDR laikais?
SPD kandidatas į kanclerius Olafas Scholzas, priešingai, nori dalinti dešreles kaip paskatą skiepytis ir pasisako už tai, kad paskiepytieji išdidžiai kalbintų neskiepytuosius. Ar tai pokštas – “riterio kryžius” už riboto poveikio “skiepą”? Apie įvairius Bavarijos ministro pirmininko Markuso Söderio posakius norime patylėti. Jis stengiasi, kad jo kabineto kolega ir pavaduotojas Hubertas Aiwangeris iš Laisvųjų rinkėjų partijos atrodytų kaip visiškas idiotas, nors H. Aiwangeris laikosi gana protingo požiūrio: Jis mano, kad skiepijimas yra “svarbus kovos su koronos liga elementas”, nepritaria privalomam skiepijimui ir nenori supriešinti paskiepytų ir nepaskiepytų žmonių.To taip pat nereikėtų daryti. Skiepyti asmenys turėtų ginti teises tų, kurie dėl kokių nors priežasčių nenori būti skiepijami: To reikalauja padorumas. Kiekvienas žmogus turi teisę pats spręsti apie savo sveikatą, kūną ir gydymą. Šios teisės gynimas yra svarbiausias imperatyvas, ir aš ginu šią teisę, nors su ja nesutinku.
Tačiau atrodo, kad būtent apie tai ir kalbama: Žmonių supriešinimas. Problemos nebeįvardijamos ir nesprendžiamos, o tikėjimas skelbiamas kaip politika. Tai nepadeda kovoti su tariamu klimato atšilimu, energijos trūkumu, infliacija ar “Corona”. Tačiau tai sukuria priešo įvaizdį. Tai palengvina valdymą. Kokie varginantys buvo metai, kai dar galiojo Konstitucija!
Tačiau dėl savo arogancijos jie nepastebi, kad daugelyje suskilusių gabalų vietų auga pyktis. Tuomet nepadeda net Berlyno policijos lazdos. Ši pamoka taip pat buvo pamiršta.
“Sire, su bajonetu galima daryti bet ką, bet negalima ant jo sėdėti.” Charles-Maurice de Talleyrand-Périgord kartą šį sakinį pateikė Napoleonui. Merkel ir tie, kuriais ji žavisi, taip pat turės išmokti šios išminties.
_______________________________
Roland Tichy
Verslo žurnalistas
Rolandas Tichy yra baigęs Vokietijos žurnalistikos mokyklą, Miunchene ir Naujajame Orleane studijavo ekonomiką, politiką ir komunikacijos mokslus.
Jis dirbo Miuncheno Liudviko Maksimiliano universiteto Ekonomikos instituto Sveikatos ekonomikos katedros asistentu. Helmutui Kohliui atėjus į valdžią, Tichy dvejus metus dirbo Federalinės kanceliarijos planavimo tarnyboje. Vėliau jis išvyko į “WirtschaftsWoche” kaip Bonos korespondentas. Po susivienijimo jis, kaip naujųjų federalinių žemių transliavimo komisaro pavaduotojas, buvo kartu atsakingas už elektroninės žiniasklaidos pertvarkymą naujosiose federalinėse žemėse.
Rolandas Tichy dirbo žinomuose Vokietijos verslo žurnaluose. Bendrovėje “Daimler Benz AG” jis vadovavo Įmonių klausimų valdymo skyriui, kuris buvo tiesiogiai pavaldus valdybos pirmininkui.
“Handelsblatt” Tichy vadovavo Berlyno biurui. Nuo 2007 m. liepos mėn. iki 2014 m. liepos mėn. jis buvo “WirtschaftsWoche” vyriausiasis redaktorius. 2008 m. už rubriką “Tichys Totale” jis buvo apdovanotas Liudviko Erhardo verslo žurnalistikos premija. Nuo 2009 m. jo straipsniai reguliariai pasirodo ir knygos pavidalu. Rolandas Tichy taip pat yra parašęs kitų knygų imigracijos ir gyventojų skaičiaus kitimo tema, tarp jų – “Ausländer rein” ir “Die Pyramide steht Kopf”, kurias išleido kartu su žmona Andrea.
Rolandas Tichy yra aktyvus žurnalistas ir politikas, Liudviko Erhardo fondo narys. Liudvigo Erhardo fondo uždavinys – propaguoti liberalius principus politikoje ir ekonomikoje bei stiprinti socialinę rinkos ekonomiką Liudvigo Erhardo prasme. Tikslas – sukurti liberalią tvarką, kuri užtikrintų humanišką gyvenimo būdą. Liudviko Erhardo fondas yra ne pelno siekianti organizacija. Ji nepriklauso nuo politinių partijų ir asociacijų.
____________________________________________________
Šis tekstas pasirodė 2021 m. rugpjūčio 04 d.pavadinimu „Mit der Zwangsimpfung fällt die letzte Schranke vor der Unfreiheit“ svetainėje https://www.tichyseinblick.de/
Išversta padedant www.DeepL.com/Translator.
Šis tekstas yra licencijuojamas pagal „Creative Commons Attribution 4.0“ tarptautinę licenciją. Nesivaržykite kopijuoti ir dalintis.
