Jaučiuosi išduotas savo antrųjų namų.
Originalus straipsnis paskelbtas 2021 m. rugsėjo 11 d.
Ekaterina Quehl. Išversta padedant www.DeepL.com/Translator
Praėjo savaitė, kai atvykau į Sankt Peterburgą, ir man sunku rašyti apie gyvenimą čia. Nes man tai atrodo taip įprasta, kad reportažą apie tai laikyčiau beveik nuobodžiu. Jei prieš 2019 m. būčiau skaitęs apie žmogų, kuris kelias valandas sėdi ir dirba kavinėje, o prieš tai buvo sporto salėje, kur plaukiojo ir kaitinosi pirtyje, o rytoj eina į restoraną švęsti šeimos šventės ir visi yra taikūs, draugiški ir atsipalaidavę vieni su kitais, tikriausiai nebūčiau matęs didelės vertės tokiame skaitinyje.
Dabar, 2021 m., toks normalus gyvenimas man atrodo kaip dovana. O prabanga laikyti tai ne dovana, bet kažkuo, į ką turi teisę, čia, Sankt Peterburge, būdinga visiems. Išskyrus mane. Todėl šiandien nenoriu rašyti apie Sankt Peterburgą. Noriu rašyti apie Berlyną. Jau beveik 20 metų gyvenu ten, savo antruosiuose namuose. Mieste, kuris suteikė man meilę, brangius žmones ir laimingą gyvenimą.
Po sovietinės vaikystės ir posovietinės jaunystės šis miestas su savo vaidmeniu Vokietijos istorijoje, spalvingumu, laisvumu ir visų žmonių, pasirinkusių jį kaip gyvenamąją vietą, priėmimu man dar neseniai atrodė didžiausias laisvės simbolis. Su savo galimybėmis studentams ir šeimoms, spalvingais rajonais, gatvių festivaliais ir kalėdiniais turgeliais, ilgomis naktimis, atviromis durimis visur, kur kitur būna uždaryta, jis man atrodė ir pažįstamas, ir keistas. Čia buvo mano ir mano artimųjų namai, čia radau naujus draugus ir kolegas, darbą, susitikimų ir poilsio vietas.
Man, kaip šiaurės vaikui, Berlyno vasara visada buvo ypač brangi. Maudynės viename iš daugybės lauko baseinų, rokenrolo šokiai lauko šokių aikštelėse, šilti terasos vakarai mūsų patikusiame itališkame restorane ar privalomas “Big Lebowski” su draugais Friedrichshaino kino teatre po atviru dangumi – visa tai man buvo kasmetiniai vasaros užsiėmimai, kurių nepažinojau iš gyvenimo Sankt Peterburge.
Šiandien plaukti galima tik užsisakius internetu, o tokiems kaip aš, tiesiog sveikiems žmonėms, – tik su testavimo įrodymu. Į kino teatrą po atviru dangumi galima eiti tik su testo, sveikimo ar skiepų pažymėjimu. Jei norite čia surengti pikniką su draugais, turite internetu rezervuoti numeruotą vietą ant vejos. Kaukės privalomos visur už savo vietos ribų. Savo mėgstamiausiame restorane vis dar kalbamės su savininku, bet jau ne apie jo mamos sicilietės receptus, o apie tai, kaip šiais laikais jis planuoja finansiškai išsilaikyti. Ir tai galime daryti tik laukdami maisto išsinešimui. Mums, sveikiems žmonėms be įrodymų, nebeleidžiama valgyti restoranuose. Abiejų šalių apgailestavimui.
Tai, kad apsilankymas baseine po atviru dangumi ir kino teatre nebeteikia džiaugsmo ir atsipalaidavimo, man atrodo, yra mažiausia šiandieninio Berlyno blogybė. Šis miestas virsta neapykantos, susijaudinimo ir susiskaldymo vieta. Vandens patrankos prieš taikius demonstrantus, policijos smurtas, vaikų kankinimas įvedant privalomas kaukes mokyklose, visuomenės skirstymas į neskiepytus ir skiepytus, baimę keliantis ir agresyvus sambūvis bei begalinis paklusnumas daugumai – Berlynas jau nebėra tas miestas, kuris, kaip galima manyti, sukėlė taikią 1989 m. revoliuciją. Greičiau – Berlynas išduoda save ir viską, dėl ko žmonės išėjo į gatves.
Čia, Sankt Peterburge, beveik už 2000 kilometrų nuo Berlyno, šiandieninis gyvenimas man atrodo beveik siurrealistinis. Tai mane gąsdina, ypač todėl, kad iš tolo matau, kaip greitai šis miestas tolsta nuo vietos, kurią kadaise pasirinkau savo antraisiais namais. Jaučiuosi išduotas Berlyno.
____________________________________________________
Šis tekstas pasirodė 2021 m. rugsėjo 11 d. pavadinimu „Abschied von Berlin – Ich fühle mich von meiner zweiten Heimat verraten“ svetainėje reitschuster.de
Išversta padedant www.DeepL.com/Translator.
Šis tekstas yra licencijuojamas pagal „Creative Commons Attribution 4.0“ tarptautinę licenciją. Nesivaržykite kopijuoti ir dalintis.
Jekaterina Quehl gimė Sankt Peterburge, yra Rusijos žydė ir jau daugiau nei 16 metų gyvena Berlyne. Pionierių saliutai, mokyklinės uniformos ir samizdato knygos buvo tokia pat jos gyvenimo dalis kaip ir perestroika bei maisto talonai. Dar būdama moksleivė ji pamėgo vokiečių kalbą. Būdama 27-erių, baigusi informatikos studijas, dėl asmeninių priežasčių atvyko į Berlyną ir, įgijusi antrąjį išsilavinimą, daug metų dirbo vertėja, taip pat grafikos dizainere. Dabar ji dirba reitschuster.de ir neakivaizdžiai studijuoja dizainą ir žurnalistiką.
