Valstybės kišimasis nesibaigia mokyklose: Šiaurės Reino-Vestfalijos žemėje net vaikai turi mokytis suaugusiųjų seksualinės praktikos.
Originalus straipsnis paskelbtas 2022 m. liepos 14 d. rubikon.news.
Alexandra Barone. Išversta padedant www.DeepL.com/Translator. Be pataisymų.
Vaikai gali ramiai išsiugdyti teigiamą, nevaržomą santykį su savo kūnu. Gerai, jei jie anksti išmoksta gerbti mažumas. Tačiau ar analinis seksas ir sadomazochizmo praktika yra tinkama tema dvylikamečiams? Ar LGBTIQ gyvenimo būdas turėtų būti praktiškai primetamas vaikams? Šiaurės Reino-Vestfalijos žemėje vykdomu mokymo projektu, be kita ko, bandoma mokyti tolerancijos mažumoms vaidmenų žaidimų forma. Tačiau daugelis šio amžiaus paauglių vis dar išgyvena trapų pereinamąjį laikotarpį, yra jautrūs ir jautrūs. Visų pirma jiems turėtų būti leista likti vaikais tol, kol jų natūralus vystymasis neskatina jų siekti suaugusiųjų patirties. Be to, šis ankstyvosios seksualizacijos projektas sustiprina pražūtingą tendenciją: valstybė vis labiau uzurpuoja švietimo suverenitetą ir, apeidama tėvus, bando formuoti vaikus pagal savo ideologiją.
“NRW: Vaikai mokykloje turi vaidinti analinį seksą” – Nedidelis pranešimas regioniniame laikraščio “Welt” puslapyje 2022 m. birželio 19 d. verčia susimąstyti ir atkreipti dėmesį.
Pranešime teigiama, kad Šiaurės Reino-Vestfalijos žemės dvylikamečiai vaikai mokyklose bus mokomi tolerancijos homoseksualams ir transseksualams. Tačiau klausimas, ar toks valstybės kišimasis į vaiko asmeninį vystymąsi yra naudingas ir jam pačiam, lieka nuošalyje.
Ar analinio sekso mokymas yra tinkamas dalykas mokyklose?
Net Yvonne Gebauer, kuri prieš aštuonerius metus inicijavo projektus, skirtus kovai su priešišku požiūriu į homoseksualus mokyklose, mano, kad nueita per toli. FDP parlamentinės frakcijos atstovė mokyklų politikos klausimais kalba apie “seksualinius ekscesus Šiaurės-Vokietijos federalinėje žemėje” ir mano, kad kovojant su diskriminacija dėl seksualinės orientacijos taip pat galima persistengti. Gebaueris turi omenyje lytinio švietimo mokymo medžiagą, kuri siūloma mokytojams visoje Vokietijoje, kad jie galėtų ją naudoti pamokose, pavadinimu “Įvairovės mokykla”.
Šią mokomąją medžiagą, parengtą lytinio švietimo specialistų ir gėjų bei lesbiečių grupių, sudaro vaidmenų žaidimai, dirbtuvės (workshop’ai) ir skaitymai. Jais siekiama stiprinti pagarbą neheteroseksualinėms orientacijoms. Šiaurės Reino-Vestfalijos žemėje šiuos pasiūlymus rekomenduoja ir skatina Švietimo ministerija ir iniciatyva “Gėjų ir lesbiečių švietimas” (SchLAu). Pagal tai jau dvylikamečiai gali susidurti su tokiomis seksualinėmis praktikomis kaip sadomazochizmas.
Tačiau ar tai nepažeidžia vaikų gėdos jausmo, kuris yra labai svarbus jų asmenybės vystymuisi? Ar vaikai pirmiausia turėtų nagrinėti vaikams tinkamas temas, o ne remtis suaugusiųjų temomis? Kodėl vaikas negali būti vaiku?
Koks tikslas?
Bandymas mokyti vaikus suaugusiųjų seksualinių įpročių ir pomėgių atrodo keistas ir man įdomu, kokia to prasmė.
Vienas iš šio akcionizmo tikslų galėtų būti tas, kad į natūralią vaiko raidą reikia “pedagogiškai” ir “auklėjamai” kištis ankstyvuoju etapu, kad “daugiau būtų daroma siekiant priimti skirtingus gyvenimo būdus”.
Noras mokyklose skatinti priėmimą ir toleranciją yra pagirtinas, bet ar tai nėra tėvų užduotis? O gal jie nebegali to padaryti?
Valstybė ir LGBTIQ mažuma, atrodo, yra įsitikinusi, kad tėvai yra nepajėgūs, nes vis labiau kišamasi į privatų ir šeimos gyvenimą.
Ne tik per mokyklinį švietimą, bet ir per įstatymus, pavyzdžiui, naująjį apsisprendimo įstatymą, kurį su pasididžiavimu pristatė šeimos ministrė Lisa Paus ir teisingumo ministras Marco Buschmannas. Pagal šį įstatymą asmens lytis ateityje galės būti nustatoma “visiškai nepriklausomai nuo fizinių požymių” – ir tai gali būti taikoma visiems asmenims nuo 14 metų amžiaus ir visų pirma be pareigos gauti gydytojo išvadą, o tik pateikus “deklaraciją”, kurią gali pateikti patys jaunuoliai su tėvų sutikimu. Jei tėvai nepritarė lyties keitimui, bet jų vaikas to reikalavo, sprendimą galėjo priimti šeimos teismas.
Gamtos dėsnių ignoravimas ir šeimos struktūrų silpninimas
Tai, kad vaikai gali keisti lytį be tėvų sutikimo, kelia didelių abejonių. Ar gali 14 metų vaikas pats priimti tokį svarbų sprendimą? Esant tokiam dideliam mažumos akcionizmui ir bauginančiam valstybės kišimuisi, vėl kyla klausimas, kodėl, ir aš greitai atsiduriu transhumanizmo “sąmokslo režime”.
Ar šiuo metu nedidelė mažuma bando mus, žmones, dehumanizuoti? Ar gamtos dėsniai turi būti paneigti? Ar taip siekiama pakenkti šeimos struktūroms? Bet kodėl?
Transhumanizmas pažodžiui reiškia “už žmogaus ribų”. Ši “filosofinė” mąstymo mokykla siekia išplėsti žmogaus galimybių ribas – intelektines, fizines ar psichologines – pasitelkiant technologinius procesus. Kadangi žmonės yra “riboti”, virš žmonių esančios technologijos turėtų perimti valdžią. “Viršžmogiška” technologija laikoma pažanga, o žmonijos interesai ir vertybės – “pareiga siekti pažangos”.
Akivaizdu, kad šiame procese taip pat bus pažeistos gamtos ribos. Tačiau visų pirma žmogus turi būti izoliuotas kaip individas, kad būtų pažeidžiamas ir nebesaugomas šeimos. Transhumanizmo atstovai šią strategiją perėmė iš gamtos: Kai saujelė liūtų medžioja 500 gnu bandą, jie pirmiausia bando suskaldyti bandą ir atskirti atskirus gyvūnus. Atskiras gyvūnas be grupės paramos yra silpnas, todėl yra idealus grobis.
Galutinės mintys
Gamta yra dvinarė. Dievas, gamta ar kas nors kitas mums davė dvi lytis: vyrą, moterį ir kelias išimtis – hermafroditus. Vyras ir moteris reikalingi tam, kad būtų užtikrintas natūralus dauginimasis. Tačiau kalbama ne tik apie biologinį prokreacijos aktą, bet ir apie žmogiškumą bei meilę.
Būtent tai gali pasiekti tik žmogus, t. y. tėvas, motina, tėvai, šeima, o ne technologija ar mašina. Kalbant apie vaikų sąmoningumo ugdymą siekiant didesnės tolerancijos, galiu pasakyti tik vieną dalyką:
Aštuntajame dešimtmetyje augome su Boy George’u ir Jimmy Somerville’u, ir jokiam mokytojui nereikėjo aiškinti, kokių seksualinių polinkių turi abu dainininkai. O jei mokytojai būtų mokę mus analinio sekso, mūsų tėvai teisėtai būtų ėję į barikadas ir saugoję mus – tarsi dramblių banda, globojanti silpniausius.
Baigdamas norėčiau pakomentuoti valstybės kišimąsi į mūsų gyvenimą ištrauka iš Pink Floyd dainos “Another Brick in the Wall” (“Dar viena plyta sienoje”):
We don’t need no education
We don’t need no thought control
No dark sarcasm in the classroom
Teacher leave them kids alone.
Mums nereikia jokio švietimo.
Mums nereikia jokios minčių kontrolės
Jokio tamsaus sarkazmo klasėje
Mokytojas palikite vaikus ramybėje.
Alexandra Barone daugiau kaip 25 metus dirba laisvai samdoma žurnaliste. Jos klientai yra Bayerischer Rundfunk, Deutschlandradio, Radio Vatican,* Welt* ir Bild. Šešerius metus ji dirbo užsienio korespondente, rengė reportažus iš Italijos sostinės naujienų agentūrai “Associated Press” ir kitoms naujienų agentūroms.
Šis tekstas pasirodė 2022 m. liepos 14 d. pavadinimu „Fragwürdige Frühförderung“ svetainėje rubikon.news.
Išversta padedant www.DeepL.com/Translator. Be pataisymų.
Šis tekstas yra licencijuojamas pagal „Creative Commons Attribution 4.0“ tarptautinę licenciją. Nesivaržykite kopijuoti ir dalintis.
Nuotrauka: Marcos Mesa Sam Wordley/Shutterstock.com
