Originalus straipsnis paskelbtas 2022 m. rugpjūčio 31 d. williamengdahl.com.
F. William Engdahl. Išversta padedant www.DeepL.com/Translator. Be pataisymų.
Rugpjūčio 22 d. gamtinių dujų rinkos kaina Vokietijos THE (Trading Hub Europe) biržos dujų centre buvo daugiau kaip 1000 proc. didesnė nei prieš metus. Daugumai piliečių Scholzo režimas aiškina, kad priežastis – Putino ir Rusijos karas Ukrainoje. Tiesa yra visai kitokia. ES politikai ir stambūs finansiniai interesai naudojasi Rusija, kad pridengtų Vokietijoje ir Briuselyje kilusią energetikos krizę. Pasekmės nėra atsitiktinės.
Ne todėl, kad tokie politikai kaip Scholzas ar Vokietijos žaliosios ekonomikos ministras Robertas Habeckas, ar ES Komisijos žaliosios energetikos vicepirmininkas Fransas Timmermansas yra kvaili ar neišmanėliai. Korumpuoti ir nesąžiningi – galbūt taip. Jie puikiai žino, ką daro. Jie skaito scenarijų. Visa tai yra ES plano deindustrializuoti vieną iš efektyviausiai energiją naudojančių pramonės koncentracijų planetoje dalis. Tai JT Žalioji darbotvarkė iki 2030 m., kitaip dar vadinama Klauso Schwabo Didžiuoju perkrovimu.
Dereguliuojama ES dujų rinka
ES Komisija ir vyriausybės ministrai Vokietijoje ir visoje ES kruopščiai slepia, kokią pertvarką jie sukūrė, kaip šiandien nustatoma gamtinių dujų kaina. Beveik du dešimtmečius ES Komisija, remiama didžiųjų bankų, tokių kaip “JP MorganChase” ar stambių spekuliacinių rizikos draudimo fondų, pradėjo kurti pagrindą tam, kas šiandien yra visiškas gamtinių dujų rinkos reguliavimo panaikinimas. Tai buvo reklamuojama kaip Europos Sąjungos gamtinių dujų rinkos “liberalizavimas”. Dabar tai leidžia nereguliuojamai laisvosios rinkos prekybai realiuoju laiku nustatyti kainas, o ne ilgalaikes sutartis.
Maždaug nuo 2010 m. ES pradėjo siekti radikaliai pakeisti gamtinių dujų kainų nustatymo taisykles. Iki tol dauguma dujų kainų buvo nustatomos fiksuotomis ilgalaikėmis sutartimis dėl tiekimo vamzdynais. Didžiausias tiekėjas, Rusijos “Gazprom”, tiekė dujas ES, ypač Vokietijai, pagal ilgalaikes sutartis, susietas su naftos kaina. Iki pastarųjų kelerių metų beveik jokios dujos nebuvo importuojamos SGD laivais. 2016 m. pasikeitus JAV įstatymams ir leidus eksportuoti SGD iš didžiulės skalūnų dujų gavybos, JAV dujų gamintojai pradėjo smarkiai plėsti SGD eksporto terminalų statybą. Terminalų statyba vidutiniškai trunka 3-5 metus. Tuo pat metu Lenkija, Olandija ir kitos ES šalys pradėjo statyti SGD importo terminalus, kad galėtų priimti SGD iš užsienio.
Po Antrojo pasaulinio karo tapusios didžiausiomis pasaulyje naftos tiekėjomis, anglosaksų ir amerikiečių naftos milžinės, tuomet vadintos “septyniomis seserimis”, sukūrė pasaulinę naftos kainų monopoliją. Henris Kisindžeris (Henry Kissinger) septintojo dešimtmečio naftos šoko metu pažymėjo: “Kontroliuokite naftą ir kontroliuokite ištisas valstybes”. Nuo aštuntojo dešimtmečio Volstrito bankai, vadovaujami “Goldman Sachs”, sukūrė naują “popierinės naftos”, arba ateities sandorių ir išvestinių finansinių priemonių, susijusių su būsimais naftos bareliais, rinką. Taip buvo sukurtas didžiulis spekuliacinio pelno kazino, kurį kontroliavo saujelė milžiniškų bankų Niujorke ir Londone.
Tie patys galingi finansiniai interesai daugelį metų siekė sukurti panašią globalizuotą “popierinių dujų” ateities sandorių rinką, kurią galėtų kontroliuoti. ES Komisija ir jos Žaliojo susitarimo darbotvarkė, pagal kurią iki 2050 m. siekiama “dekarbonizuoti” ekonomiką, atsisakant naftos, dujų ir anglies kuro, sudarė idealias spąstus, dėl kurių nuo 2021 m. ES dujų kainos sprogstamai šoktelėjo. Kad būtų sukurta ši “vieninga” rinkos kontrolė, ES buvo lobizuojama globalistinių interesų, kad “Gazprom” būtų nustatyti drakoniški ir de facto neteisėti taisyklių pakeitimai, siekiant priversti Rusijai priklausančius įvairių ES dujų skirstomųjų vamzdynų tinklus atverti juos konkurentų dujoms.
ES politiką Briuselyje kontroliuojantys didieji bankai ir energetikos interesai sukūrė naują nepriklausomą kainų sistemą, lygiagrečią ilgalaikėms ir stabilioms Rusijos vamzdynų dujų kainoms, kurių jie nekontroliavo.
Iki 2019 m. kelios biurokratinės Briuselio ES Komisijos energetikos direktyvos leido visiškai nereguliuojamai dujų rinkos prekybai de facto nustatyti gamtinių dujų kainas ES, nepaisant to, kad Rusija vis dar buvo bene didžiausias dujų importo šaltinis. Keliose ES šalyse buvo įsteigti virtualūs prekybos centrai, kuriuose buvo prekiaujama dujų ateities sandoriais. Iki 2020 m. Nyderlandų TTF (Title Transfer Facility) tapo dominuojančiu ES dujų prekybos centru, vadinamuoju ES dujų etalonu. Pažymėtina, kad TTF yra virtuali prekybos dujų ateities sandoriais tarp bankų ir kitų finansinių investuotojų “Over-The-Counter” platforma. Tai reiškia, kad ji de facto nereguliuojama, nepriklauso jokiai reguliuojamai biržai. Tai labai svarbu norint suprasti, koks žaidimas šiandien vyksta ES.
2021 m. tik 20 proc. visų į ES importuojamų gamtinių dujų sudarė suskystintos gamtinės dujos, kurių kainas daugiausia lėmė ateities sandoriai TTF centre, ES de facto dujų etalone, priklausančiame Nyderlandų vyriausybei, tai pačiai vyriausybei, kuri naikina savo ūkius dėl apgaulingo azoto taršos reikalavimo. Didžiausią Europos dujų importo dalį sudarė Rusijos “Gazprom” dujos, 2021 m. tiekusios daugiau kaip 40 proc. visų ES importuojamų dujų. Šios dujos buvo tiekiamos pagal ilgalaikes vamzdynų sutartis, kurių kaina buvo gerokai mažesnė už šiandieninę spekuliacinę TTF kainą. Apskaičiuota, kad 2021 m. ES valstybės už gamtines dujas sumokėjo apie 30 mlrd. dolerių daugiau baudų nei tuo atveju, jei būtų pasilikusios prie “Gazprom” naftos indeksavimo kainos. Bankams tai patiko. JAV pramonei ir vartotojams – ne. Tik sunaikinę Rusijos dujų rinką ES, finansiniai interesai ir žaliojo susitarimo šalininkai galėjo sukurti savo SGD rinkos kontrolę.
ES dujotiekių uždarymas
Visiškai ES parėmus naująją didmeninę dujų rinką, Briuselis, Vokietija ir NATO pradėjo sistemingai uždarinėti stabilius, ilgalaikius dujotiekio vamzdynus į ES.
Po to, kai 2021 m. rugpjūtį nutraukė diplomatinius ryšius su Maroku dėl ginčytinų teritorijų, Alžyras paskelbė, kad Magrebo-Europos (MGE) dujotiekis, pradėtas tiesti 1996 m., nustos veikti 2021 m. spalio 31 d., kai nustos galioti atitinkamas susitarimas.
2021 m. rugsėjį “Gazprom” užbaigė daugiamilijardinį povandeninį dujotiekį “Nord Stream 2” iš Rusijos per Baltijos jūrą į Šiaurės Vokietiją. Jis padvigubintų “Nord Stream 1” pajėgumą iki 110 mlrd. kubinių metrų per metus ir leistų “Gazprom” būti nepriklausomam nuo trukdžių tiekti dujas per Ukrainą einančiu dujotiekiu “Sojuz”. ES Komisija, remiama Bideno administracijos, biurokratiniu sabotažu blokavo dujotiekio atidarymą, o galiausiai Vokietijos kancleris Scholzas vasario 22 d. įvedė sankcijas dujotiekiui dėl to, kad Rusija pripažino Donecko liaudies respubliką ir Luhansko liaudies respubliką. Nuo to laiko, didėjant dujų krizei, Vokietijos vyriausybė atsisakė atidaryti dujotiekį “Nord Stream 2”, nors jis jau baigtas.
Tuomet 2022 m. gegužės 12 d., nors “Gazprom” tiekimas į dujotiekį “Sojuz” per Ukrainą buvo nenutrūkstamas beveik tris konflikto mėnesius, nepaisant Rusijos karinių operacijų Ukrainoje, NATO kontroliuojamas Zelenskio režimas Kijeve uždarė pagrindinį Rusijos dujotiekį per Luganską, kuriuo buvo tiekiamos rusiškos dujos tiek jo Ukrainai, tiek ES valstybėms, ir pareiškė, kad jis liks uždarytas tol, kol Kijevas visiškai kontroliuos savo dujotiekių sistemą, einančią per dvi Donbaso respublikas. Ta Ukrainos “Sojuz” linijos atkarpa nutraukė trečdalio dujų tiekimą per “Sojuz” į ES. Tai tikrai nepadėjo ES ekonomikai tuo metu, kai Kijevas maldavo daugiau ginklų iš tų pačių NATO šalių. Sojuzas buvo atidarytas 1980 m. Sovietų Sąjungoje, tiekdamas dujas iš Orenburgo dujų telkinio.
Paskui buvo nutiestas Rusijos dujotiekis “Jamal” per Baltarusiją ir Lenkiją į Vokietiją. 2021 m. gruodį, likus dviem mėnesiams iki konflikto Ukrainoje, Lenkijos vyriausybė uždarė dujotiekio lenkiškąją dalį, nutraukdama “Gazprom” dujų tiekimą mažomis kainomis į Vokietiją ir Lenkiją. Vietoj to Lenkijos dujų įmonės atvirkštinio srauto būdu didesne kaina pirko rusiškas dujas Vokietijos dujų įmonių saugyklose per Lenkijos-Vokietijos dujotiekio “Jamal” atkarpą. Vokietijos dujų bendrovės pagal ilgalaikes sutartis gavo rusiškų dujų už labai mažą sutartinę kainą ir perpardavė jas Lenkijai, gaudamos didžiulį pelną. Šią beprotybę sąmoningai sumenkino žaliųjų ekonomikos ministras Habeckas, kancleris Scholz’as ir Vokietijos žiniasklaida, nors dėl to Vokietijos dujų kainos dar labiau išaugo ir Vokietijos dujų krizė dar labiau paaštrėjo. Lenkijos vyriausybė atsisakė pratęsti dujų sutartį su Rusija ir vietoj to perka dujas laisvojoje rinkoje už gerokai didesnę kainą. Dėl to rusiškos dujos į Vokietiją per Džamalį nebepatenka.
Galiausiai dujų tiekimas “Nord Stream 1” povandeniniu dujotiekiu buvo nutrauktas dėl būtino “Siemens” pagamintos dujų turbinos remonto. Turbina buvo išsiųsta į specialų “Siemens” objektą Kanadoje, kur antirusiškas Trudeau režimas kelis mėnesius ją laikė, kol galiausiai Vokietijos vyriausybės prašymu ją išleido. Tačiau jie sąmoningai atsisakė ją perduoti Rusijos savininkui, o perdavė Vokietijos “Siemens”, kur ji ir yra, nes Vokietijos ir Kanados vyriausybės atsisako suteikti teisiškai privalomą sankcijų išimtį perdavimui Rusijai. Tokiu būdu “Gazprom” dujų tiekimas per “Nord Stream 1” taip pat smarkiai sumažėjo iki 20 proc. normos.
2020 m. sausį “Gazprom” pradėjo siųsti dujas savo dujotiekiu “TurkStream” per Turkiją ir toliau į Bulgariją ir Vengriją. 2022 m. kovą Bulgarija, remiama NATO, vienašališkai nutraukė dujų tiekimą iš “TurkStream”. Vengrijos Viktoras Orbanas, priešingai, užsitikrino, kad “TurkStream” dujotiekis būtų toliau tiekiamas Rusijai. Todėl šiandien Vengrija neturi energetikos krizės ir importuoja rusiškas dujas vamzdynais pagal sutartis labai mažomis fiksuotomis kainomis.
Sistemingai taikydami sankcijas arba uždarydami dujų tiekimą iš ilgalaikių ir pigių vamzdynų į ES, spekuliantai dujomis per Olandijos TTP galėjo pasinaudoti kiekvienu pasaulyje kilusiu nesklandumu ar sukrėtimu energetikos srityje, nesvarbu, ar tai būtų rekordinė sausra Kinijoje, ar konfliktas Ukrainoje, ar eksporto apribojimai JAV, kad ES didmenines dujų kainas padidintų iki begalybės. Rugpjūčio viduryje ateities sandorių kaina TTP buvo 1 000 % didesnė nei prieš metus ir kasdien didėjo.
Vokietijos aukščiausių kainų beprotybė
Sąmoningas energijos ir elektros kainų sabotažas tampa dar absurdiškesnis. Rugpjūčio 28 d. Vokietijos finansų ministras Kristianas Lindneris (Christian Lindner), vienintelis vyriausybės narys iš Liberalų partijos (FDP), atskleidė, kad pagal neskaidrias sudėtingų ES elektros energijos rinkos reformos priemonių sąlygas saulės ar vėjo elektros energijos gamintojai už savo “atsinaujinančią” elektros energiją, kurią jie parduoda elektros energijos bendrovėms į tinklą, automatiškai gauna tokią pačią kainą kaip ir už brangiausią, t. y. gamtinių dujų, kainą!
Lindneris paragino “skubiai” pakeisti Vokietijos energetikos įstatymą ir atskirti skirtingas rinkas. Fanatiškas žaliosios ekonomikos ministras Robertas Habeckas iš karto atsakė, kad “mes sunkiai dirbame, kad rastume naują rinkos modelį”, tačiau įspėjo, kad vyriausybė turi būti atsargi ir per daug nesikišti: “Mums reikia veikiančių rinkų ir kartu nustatyti tinkamas taisykles, kad nebūtų piktnaudžiaujama pozicijomis rinkoje.”
Iš tiesų Habeckas daro viską, kas įmanoma, kad būtų kuriama Žalioji darbotvarkė ir atsisakoma dujų, naftos ir branduolinės energijos, kurios šiuo metu yra vieninteliai patikimi energijos šaltiniai. Jis atsisako svarstyti galimybę atnaujinti prieš metus uždarytų trijų atominių elektrinių eksploataciją arba persvarstyti likusių trijų atominių elektrinių uždarymą gruodžio mėn. Interviu agentūrai Bloomberg pareiškęs, kad “į šį klausimą nežiūrėsiu ideologiškai”, jau kitu atokvėpiu jis pareiškė: “Branduolinė energija nėra sprendimas, ji yra problema“. Habeckas ir ES Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen ne kartą pareiškė, kad didesnės investicijos į nepatikimą vėjo ir saulės energiją yra atsakas į dujų kainų krizę, kurią sąmoningai sukėlė jų politika. Visais atžvilgiais Europoje vykstanti savižudiška energetikos krizė buvo “pagaminta Vokietijoje”, o ne Rusijoje.
F. Viljamas Engdalas (William Engdahl) yra strateginės rizikos konsultantas ir dėstytojas, Prinstono universitete baigęs politikos mokslus, tik internetiniam žurnalui “New Eastern Outlook” rašantis bestselerius naftos ir geopolitikos temomis.
Šis tekstas pasirodė 2022 m. rugpjūčio 31 d. pavadinimu „Europe’s Energy Armageddon From Berlin and Brussels, Not Moscow“ svetainėje williamengdahl.com.
Išversta padedant www.DeepL.com/Translator. Be pataisymų.
Šis tekstas yra licencijuojamas pagal „Creative Commons Attribution 4.0“ tarptautinę licenciją. Nesivaržykite kopijuoti ir dalintis.
