Originalus straipsnis paskelbtas 2023 m. sausio 5 d. nachdenkseiten.de.
Jürgen Hübschen. Išversta padedant www.DeepL.com/Translator. Be pataisymų.
Oro atakos prieš karinius objektus Rusijoje ir dabartinė Ukrainos ataka prieš Rusijos ginkluotųjų pajėgų objektą – pagal “New York Times” pranešimą, įvykdyta JAV tiekiama raketų sistema “HIMAR” – gali būti laikomos požymiu ar net įrodymu, kad Rusijos kariuomenė yra “pralaimėjimo kelyje” Ukrainos kare. Šiame straipsnyje nagrinėjama, ar šis vertinimas teisingas, ar veikiau priešingai.
Patikimų ekspertų vertinimai
Daugumai stebėtojų įvertinti Rusijos ir Ukrainos veiksmus mūšio lauke iš esmės apskritai neįmanoma, nes nėra jų pačių įžvalgų, o kaip ir visuose karuose, taip ir Ukrainoje tiesą nuo pat pirmos dienos pakeitė propaganda. Todėl lieka tik galimybė pasitikėti patikimų ekspertų, kurie – kvazi pagal laiko juostą – savo pareiškimais įrodė, kad, be išskirtinio gebėjimo analizuoti ir gero saugumo politikos išmanymo, turi ir patikimą šaltinių tinklą, vertinimu.
Mano požiūriu, šiai žmonių grupei visų pirma priklauso į pensiją išėjęs JAV pulkininkas Douglas Macgregoras, buvęs Indijos diplomatas M.K. Bhadrakumaras ir buvęs JAV valstybės sekretorius Henry Kissingeris. Šie trys ekspertai neseniai straipsniuose ir interviu komentavo karo Ukrainoje eigą.
Pulkininko ats. Douglaso Macgregoro (JAV) dabartinės padėties įvertinimas
Į pensiją išėjęs pulkininkas Douglasas Macgregoras yra vienas žinomiausių JAV karo analitikų. 2020 m. jis turėjo pakeisti tuometinį JAV ambasadorių Vokietijoje Richardą Grenellą, tačiau Senatas jo nepatvirtino.
Makgregoras įsitikinęs, kad Rusija, turėdama šiuo metu apie 540 000 karių ir visas reikiamas ginkluotės sistemas, Rusijos generalinio štabo nustatytu laiku pradės trijų tikslų puolimą Ukrainoje:
– Sustabdyti visus Vakarų ginklų tiekimus per Lenkijos ir Ukrainos sieną.
– Sutriuškinti Ukrainos ginkluotąsias pajėgas, kuriose, jo vertinimu, tebėra apie 195 000 savų karių + užsienio samdiniai (jo teigimu, Ukrainos pusėje esą veikia “Mozarto grupė”, analogiška vadinamajai “Vagnerio grupei”, kurią sudaro buvę Vakarų valstybių kariai).
– nuversti prezidento Selenskio, kurį jis vadina “JAV marionete”, vyriausybę.
Jis mano, kad dabartinės Ukrainos kariuomenės pajėgų skaičiaus padidinimas yra neįmanomas.
Jis laikosi nuomonės, kad JAV priešlėktuvinių raketų baterijos (FlaRakBttr) tipo “Patriot” pristatymas, kuris žiniasklaidoje buvo pristatytas kaip savotiškas “žaidimą keičiantis veiksnys”, yra daugiau politinis signalas, kuris tik nežymiai pakeis padėtį mūšio lauke. Jei tai “Patriot PAC 3” ginklų sistema, kurią naudoja ir Vokietijos ginkluotosios pajėgos, tai kovinę bateriją sudaro 8 paleidimo įrenginiai su 16 raketų kiekviename, t. y. iš viso 128 raketos, kurių kiekviena kainuoja gerokai daugiau nei 1 milijoną JAV dolerių. Baterija gali būti naudojama ypač svarbiems kariniams objektams, pavyzdžiui, štabui, depui ar aerodromui, apsaugoti, bet tikrai ne, pavyzdžiui, tokiam dideliam miestui kaip Kijevas.
Šių raketų nuotolis siekia iki 40 km, o aukštis – iki 20 km. Raketos tinka prieš priešo raketas ir naikintuvus, bet ne prieš žemai skrendančius dronus – be to, vienas dronas kainuoja apie 30 000 JAV dolerių – ypač jei jų skraido daug. Šios ginklų sistemos operatorių mokymas trunka mažiausiai 6 mėnesius, o papildomai reikalingų technikų – 10-12 mėnesių. Ukraina iš tikrųjų negali suteikti reikiamo vadovaujančio personalo. Tokie pareigūnai turi išklausyti įvairius nuoseklius mokymo kursus, kad įgytų taktinių įgūdžių, reikalingų veiksmingai naudoti tokią sistemą. Kaip apmokytas priešlėktuvinės gynybos raketinių pajėgų karininkas galiu patvirtinti teiginius apie “Patriot”.
Douglasas Macgregoras įsitikinęs, kad iki kelis mėnesius truksiančio pozicijų karo nebus prieita, o Rusija artimiausiu metu priims sprendimą.
Dabartinės padėties įvertinimas, kurį pateikė M.K. Bhadrakumaras
M.K. Bhadrakumaras yra į pensiją išėjęs Indijos diplomatas, dirbęs Indijos ambasadoje buvusioje Sovietų Sąjungoje, Afganistane, Irane, Pakistane, Pakistane, Turkijoje, taip pat Vokietijoje ir kitur. A. Bhadrakumaras įsitikinęs, kad Vakarų komentatoriai pamiršo, jog pagrindinis Rusijos darbotvarkės prioritetas yra ne teritorijų užkariavimas, o NATO plėtra:
“Reikalas tas, kad Vakarų komentatoriai dažniausiai pamiršta, jog pagrindinė Rusijos darbotvarkė yra ne teritorijų užkariavimas, nors Ukraina ir svarbi Rusijos interesams, bet NATO plėtra. Tai nepasikeitė.”
Bhadrakumaro nuomone, prezidentas Vladimiras Putinas mano, kad pagrindinis JAV tikslas yra susilpninti ir suskaldyti Rusiją. Todėl Rusijos vadovybė įsitikinusi, kad konfrontacija su JAV tęsis net ir pasibaigus karui Ukrainoje. Bhadrakumaras cituoja prezidento V. Putino žodžius iš 2022 m. gruodžio 28 d. Gynybos tarybos posėdžio:
“Palaikysime branduolinę triadą ir didinsime jos operacinę parengtį. Tai yra esminė garantija, kad išsaugotume savo suverenitetą ir teritorinį vientisumą bei užtikrintume strateginę pusiausvyrą ir esminį jėgų balansą pasaulyje.”
Šiame kontekste Bhadrakumaras mini Rusijos gynybos ministro Sergejaus Šoigu pranešimą, kad Rusijos ginkluotosios pajėgos bus sustiprintos keliomis skirtingų ginkluotųjų pajėgų divizijomis, o Rusijos kariuomenės sudėtis bus padidinta iki 1,5 mln. karių. Pasak Indijos analitiko, dėl faktinio karo tarp JAV ir Rusijos ir didžiulės paramos Ukrainai Vašingtonas gali pralaimėti daug svarbesnę pasaulinę konfrontaciją su Kinija. Pasak jo, neokonservatyvūs karo kurstytojai pastatė JAV prezidentą į tokią padėtį, kad sprendimas yra neišvengiamas.
J. Bidenas suprato, kad Rusijos Ukrainoje nugalėti neįmanoma, o Rusijos žmonės nėra nusiteikę sukilimui (angl. „Biden has understood that Russia cannot be defeated in Ukraine; nor are Russian people in any mood for an insurrection.“)
Taigi, jei JAV nori laimėti pasaulinę konfrontaciją su Kinija, jos negali toliau intensyviai ir neribotai dalyvauti Ukrainoje, o juo labiau ją stiprinti, kaip reikalauja Ukrainos prezidentas Selenskis. Tačiau jei Vašingtonas iš tikrųjų “pasitrauktų”, tai būtų pralaimėjimo pripažinimas ne tik JAV, bet galiausiai ir NATO, galbūt net kartu su Europos lyderių, tokių kaip Vokietija, Prancūzija ir Italija, bandymu pasiekti “modus vivendi” su Rusija. Bhadrakumarui kyla klausimas, ar NATO išgyventų tokią raidą, jei Vašingtonas prarastų transatlantinę lyderystę.
Apie priešistorės svarbą: Karas neturėtų trukdyti analizuoti priešistorijos. NATO, vadovaujama JAV, buvo atsakinga už 20 metų trukusį agresijos karą prieš Afganistaną, per kurį žuvo ketvirtis milijono žmonių. Prezidentas George’as W. Bushas ir jo vadovaujama norinčiųjų koalicija buvo atsakingi už agresyvų karą prieš Iraką, nusinešusį daugiau kaip pusę milijono gyvybių. Kai istorikai analizuoja praeities istoriją ir klausia, ar buvo galima išvengti šių karų, jie nekelia klausimo apie karą vykdžiusių valstybių atsakomybę. Rusijos agresijos karas prieš Ukrainą taip pat turi ilgą priešistorę. Remiantis šiandienos šaltiniais, taip pat svarbu pateikti informaciją apie tai, nekvestionuojant Rusijos atsakomybės už karą. (Komentaras sapereaude)
Henrio Kisindžerio dabartinės padėties vertinimas
2022 m. gruodžio 17 d. straipsnyje buvęs JAV valstybės sekretorius ir saugumo politikos analitikas Henry Kissingeris prisimena Pirmąjį pasaulinį karą ir tai, kad 1916 m. rugpjūtį kariaujančios pusės pirmą kartą išreiškė norą nutraukti karą. Deja, sprendimo nebuvo rasta, todėl karas tęsėsi dar dvejus metus ir pareikalavo milijonų žmonių gyvybių. Šiomis aplinkybėmis Kisindžeris svarsto, ar šiandien Ukrainos kare esame panašioje padėtyje kaip 1916 m., ir įžvelgia konkretų pavojų praleisti galimybę nutraukti ugnį prieš galimą didelį Rusijos puolimą.
Pasak jo, tai, kad Ukraina pirmą kartą naujausioje istorijoje tapo didesne suverenia Vidurio Europos valstybe, kuri, remiama “Vakarų”, iki šiol ryžtingai ir sėkmingai priešinosi Rusijos agresijai, jau pakeitė strateginius parametrus, ir tuo galima remtis. Tačiau, jo nuomone, tai nereiškia, kad Rusija dėl šio karo tapo bejėgė. Rusija dešimtmečius įnešė lemiamą indėlį į pasaulinę jėgų pusiausvyrą ir šio istorinio pasiekimo nereikėtų nuvertinti. Kariniai nesklandumai Ukrainoje neturėjo įtakos Rusijos pasauliniam branduoliniam pajėgumui, todėl ji išsaugojo savo gebėjimą eskaluoti padėtį Ukrainoje.
Nepriklausomai nuo to, kad Rusija būtų palaužta arba būtų sunaikintos jos strateginės galimybės, susidarytų vakuumas:
“Daugiau nei pusę tūkstantmečio Rusija labai prisidėjo prie pasaulinės jėgų pusiausvyros ir pusiausvyros užtikrinimo. Istorinis jos vaidmuo neturėtų būti sumenkintas. Rusijos kariniai sunkumai nepanaikino jos pasaulinio branduolinio masto, kuris leidžia jai grasinti eskalacija Ukrainoje. Net jei šis pajėgumas sumažėtų, Rusijos strateginės politikos pajėgumų išardymas ar sunaikinimas galėtų paversti jos teritoriją, apimančią 11 laiko juostų, ginčytinu vakuumu.”
Kisindžeris aiškiai reikalauja: karas turi baigtis.
Jei derybomis nepavyks atkurti prieškarinių sienų, gali tekti rengti referendumus, kad gyventojai dar nenustatytą dieną nuspręstų, ar jie nori priklausyti Ukrainai, ar Rusijai. Taikos proceso tikslas turi būti dvejopas: užtikrinti taiką Ukrainai ir nustatyti naują tarptautinę struktūrą, ypač Vidurio ir Rytų Europoje.
Apibendrintas vertinimas
Šiuo metu Ukraina negali laimėti karo, tačiau, gaudama tolesnę didžiulę JAV ir kitų NATO šalių paramą, ji daugiausia gali išlaikyti aklavietę mūšio lauke, tačiau net ir tai tik už didelę kainą. Vienas buvęs aukštas JAV karininkas neseniai duotame interviu teigė, kad Vietnamo kare JAV per savaitę vidutiniškai prarasdavo 500 žmonių, o Ukraina per dieną praranda maždaug tiek pat aukų ar sunkiai sužeistų. Ukrainos civilių gyventojų gyvenimo sąlygos ir toliau blogės, daugės pabėgėlių, o Ukrainos naikinimas dar labiau plėsis.
Be to, abejotina, ar JAV gali ir toliau teikti tokią paramą, kokią teikė iki šiol (ir ji dar toli gražu nėra pakankama), jei kyla pavojus pralaimėti pasaulinę konkurenciją su Kinija. Europos NATO šalių arsenalai iš esmės yra išsekę, todėl dabar vyriausybės turi nuspręsti, ar atsakinga silpninti savo gynybinius pajėgumus ir toliau remti Ukrainą.
Rusija nepralaimės karo; priešingai, akivaizdu, kad egzistuoja konkreti didelio rusų puolimo galimybė, greičiausiai vėliausiai tada, kai tai leis vietovės sąlygos ir bus baigtas pašauktųjų rezervistų mokymas. Jei, kaip įtaria pulkininkas Makgregoras, šio puolimo metu bus nutraukta karinio tiekimo linija iš Lenkijos į Ukrainą, Ukrainos ginkluotųjų pajėgų visiškas žlugimas yra užprogramuotas.
Be to, kyla pavojus, kad NATO galiausiai bus įtraukta į šį karą. Tam tikriausiai pritartų neokonservatoriai JAV, taip pat Lenkijoje ir galbūt net Baltijos šalyse, nes jie puoselėja iliuziją, kad Rusiją Ukrainoje galima nugalėti kariniu būdu be branduolinės konfrontacijos tarp JAV ir Rusijos.
Nėra jokios priimtinos ir, svarbiausia, realios alternatyvos deryboms, todėl Henry Kissingeris teisus sakydamas, kad taikos ir tvarkos siekis turi dvi sudedamąsias dalis, kurios kartais laikomos prieštaraujančiomis viena kitai, t. y. saugumo reikalavimą ir reikalavimą imtis susitaikymo priemonių. Jei nesugebėsime pasiekti abiejų tikslų, nepasieksime nei vieno, nei kito. Diplomatijos kelias gali atrodyti sudėtingas ir varginantis, tačiau pažangai reikia ir vizijos, ir drąsos leistis į tokią kelionę.
Būdamas pulkininkas, Jürgen Hübschen vadovavo Federalinės gynybos ministerijos centriniam departamentui, kuris, be kita ko, buvo atsakingas už krašto gynybą, civilinį ir karinį bendradarbiavimą, visus su civiline ir karine apsauga susijusius klausimus ir karo aukų sistemą. Jis rašo saugumo politikos klausimais savo tinklaraštyje “Sicherheitsbulletin”.
Šis tekstas pasirodė 2023 m. sausio 5 d. pavadinimu „Krieg in der Ukraine – Ist Russland am Ende?“ svetainėje nachdenkseiten.de.
Išversta padedant www.DeepL.com/Translator. Be pataisymų.
Šis tekstas yra licencijuojamas pagal „Creative Commons Attribution 4.0“ tarptautinę licenciją. Nesivaržykite kopijuoti ir dalintis.
Nuotrauka: shutterstock / evan_huang
