Apie amerikietiško puikybės pavojus. Išsami, informatyvi ir diferencijuota analizė, kurioje karo Ukrainoje istorija ir aplinkybės apžvelgiamos iš Amerikos perspektyvos.
Originalus straipsnis paskelbtas 2023 m. gegužės 19 d. harpers.org.
Benjamin Schwarz, Christopher Layne. Išversta padedant www.DeepL.com/Translator. Be pataisymų.
Nuo Murmansko Arktyje iki Varnos prie Juodosios jūros – NATO ir Rusijos Federacijos ginkluotosios stovyklos grasina viena kitai per naują geležinę uždangą. Skirtingai nuo Šaltojo karo, kuris buvo būdingas ilgam saulėlydžiui, dabartinė konfrontacija yra neabejotinai karšta. Kaip pritariamai pripažįsta buvusi valstybės sekretorė Condoleezza Rice ir buvęs gynybos sekretorius Robertas Gatesas, Jungtinės Valstijos su Rusija kariauja tarpinį karą. Dėl Vašingtono pastangų apginkluoti ir apmokyti Ukrainos kariuomenę bei integruoti ją į NATO sistemas dabar stebime patį intensyviausią ir ilgalaikį karinį susipynimą per beveik aštuoniasdešimties metų JAV ir Rusijos pasaulinės konkurencijos istoriją. Vašingtono raketų paleidimo įrenginiai, raketų sistemos ir bepiločiai lėktuvai naikina Rusijos pajėgas lauke; netiesiogiai ir kitais būdais Vašingtonas ir NATO tikriausiai yra atsakingi už didžiąją dalį Rusijos aukų Ukrainoje. Pranešama, kad Jungtinės Valstijos realiuoju laiku Kijevui teikė mūšio lauko žvalgybinę informaciją, todėl Ukraina galėjo nuskandinti Rusijos kreiserį, apšaudyti kareivines ir nužudyti net keliolika Maskvos generolų. Galbūt Jungtinės Valstijos jau įvykdė slaptus karo veiksmus prieš Rusiją, tačiau net jei pranešimas, kuriame dėl dujotiekių “Nord Stream” sabotažo kaltinama J. Bideno administracijos sankcionuota JAV jūrų operacija, yra klaidingas, Vašingtonas artėja prie tiesioginio konflikto su Maskva. Neabejotina, kad JAV ir Rusijos branduolinės pajėgos, kurios visada yra pasirengusios, yra padidinto budrumo būsenoje. Išskyrus Kubos raketų krizę, greito ir katastrofiško branduolinio konflikto tarp šių supervalstybių eskalavimo rizika yra didesnė nei bet kada istorijoje.
Daugumai Amerikos politikos formuotojų, politikų ir žinovų – liberalams ir konservatoriams, demokratams ir respublikonams – šios pavojingos padėties priežastys yra aiškios. Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, senstantis ir kraujo ištroškęs autoritaras, pradėjo neišprovokuotą išpuolį prieš trapią demokratiją. Jei galime priskirti nuoseklius šio veiksmo motyvus, jie slypi paranojiškoje V. Putino psichologijoje, jo klaidingame bandyme pakelti savo vidaus politinę padėtį ir atsisakyme pripažinti, kad Rusija pralaimėjo Šaltąjį karą. V. Putinas dažnai apibūdinamas kaip gyvsidabriškas, suklaidintas ir neracionalus žmogus, su kuriuo negalima derėtis remiantis nacionaliniais ar politiniais interesais. Nors Rusijos vadovas dažnai kalba apie grėsmę saugumui, kurią kelia potenciali NATO plėtra, tai tėra tik figos lapelis, kuriuo jis dangsto savo nuogą ir neatsakingą valią siekti valdžios. Todėl bandymas derėtis su V. Putinu dėl Ukrainos būtų panaši klaida kaip bandymai “nuraminti” A. Hitlerį Miunchene, juolab kad, cituojant Prezidentą J. Bideną, invazija buvo įvykdyta po to, kai Amerika ir jos sąjungininkės “geranoriškai stengėsi” įtraukti V. Putiną į dialogą.
Mūsų nuomone, ši tradicinė istorija yra supaprastinta ir savanaudiška. Joje neatsižvelgiama į gerai dokumentuotus ir visiškai suprantamus prieštaravimus, kuriuos per pastaruosius tris dešimtmečius rusai išreiškė dėl NATO plėtros, ir nutylima, kad pagrindinė atsakomybė už šią aklavietę tenka JAV užsienio politikos architektams. Tiek pasaulinis vaidmuo, kurį Vašingtonas apskritai priskyrė sau, tiek konkreti Amerikos politika NATO ir Rusijos atžvilgiu nenumaldomai vedė į karą, kaip daugelis užsienio politikos kritikų, tarp jų ir mes, jau seniai įspėjome, kad taip ir bus.
Šaltojo karo pabaigoje Sovietų Sąjungai pasitraukus iš Rytų ir Vidurio Europos, jie įsivaizdavo, kad NATO gali būti išformuota kartu su Varšuvos paktu. Sovietų Sąjungos prezidentas Michailas Gorbačiovas primygtinai tvirtino, kad Rusija “niekada nesutiks paskirti [NATO] vadovaujančio vaidmens kuriant naująją Europą”. Pripažindami, kad Maskva laikys grėsme tolesnį pagrindinio Amerikos hegemonijos mechanizmo egzistavimą, Prancūzijos prezidentas Fransua Miteranas (Francois Mitterrand) ir Vokietijos užsienio reikalų ministras Hansas Dytrichas Genšeris (Hans Dietrich Genscher) siekė sukurti naują Europos saugumo sistemą, kuri peržengtų JAV ir Sovietų Sąjungos vadovaujamų aljansų, apibrėžusių suskaldytą žemyną, ribas.
Vašingtonas nenorėjo to daryti, nes gana nuspėjamai reikalavo, kad NATO išliktų “dominuojančia saugumo organizacija už Šaltojo karo ribų”, kaip to meto Amerikos politikos tikslus apibūdino istorikė Mary Elise Sarotte. Iš tiesų, netrukus abiejų partijų užsienio politikos konsensusas Jungtinėse Valstijose apėmė idėją, kad NATO, užuot “pasitraukusi iš verslo”, veikiau “išeis iš teritorijos”. Nors iš pradžių Vašingtonas patikino Maskvą, kad NATO nepajudės “nė per colį” į rytus nuo suvienytos Vokietijos, aiškina Sarotte’as, šis šūkis netrukus įgavo “naują prasmę”: “Nė vienas teritorijos centimetras neturi būti “uždraustas” Aljansui. 1999 m. prie Aljanso prisijungė trys buvusios Varšuvos pakto šalys, o 2004 m. – dar trys, be trijų buvusių sovietinių respublikų ir Slovėnijos. Nuo to laiko po NATO kariniu, politiniu ir branduoliniu skėčiu įsitraukė dar penkios šalys – naujausia iš jų Suomija, kuri prisijungė, kai šis straipsnis buvo rengiamas spaudai.
NATO plėtrą pradėjo Klintono administracija, kai Borisas Jelcinas buvo pirmasis demokratiškai išrinktas vadovas Rusijos istorijoje, o vėliau NATO plėtrą vykdė kiekviena JAV administracija, neatsižvelgdama į tai, kokia tuo metu buvo Rusijos vadovybė. Pateisindamas šią radikalią NATO plėtrą, buvęs senatorius Ričardas Lugaras (Richard Lugar), kadaise buvęs pagrindinis respublikonų užsienio politikos atstovas, 1994 m. aiškino, kad “negali būti ilgalaikio saugumo centre be saugumo periferijoje”. Taigi nuo pat pradžių NATO plėtros politika buvo pavojingai atvira. Jungtinės Valstijos ne tik beatodairiškai didino savo branduolinius ir saugumo įsipareigojimus, kartu kurdamos vis platesnes nesaugumo ribas, bet ir tai darė žinodamos, kad Rusija – didžioji galybė, turinti savo branduolinį arsenalą ir suprantamai besipriešinanti įsitraukimui į pasaulinę tvarką pagal Amerikos sąlygas, – yra toje “periferijoje”. Taip Jungtinės Valstijos neapgalvotai ėmėsi politikos, kuri “atkurtų šaltojo karo atmosferą Rytų ir Vakarų santykiuose”, kaip perspėjo garbingas Amerikos užsienio politikos ekspertas, diplomatas ir istorikas George’as F. Kennanas. Rašydamas 1997 m. Kennanas prognozavo, kad šis žingsnis bus “lemtingiausia Amerikos politikos klaida per visą pokario erą”.
Rusija ne kartą nedviprasmiškai apibūdino NATO plėtrą kaip pavojingą ir provokuojančią apsuptį. Priešinimasis NATO plėtrai buvo “vienintelis pastovus dalykas, kurį girdėjome iš visų Rusijos pašnekovų”, – prieš trisdešimt metų Vašingtonui pranešė JAV ambasadorius Maskvoje Thomas R. Pickeringas. Kiekvienas Kremliaus vadovas nuo M. Gorbačiovo laikų ir kiekvienas Rusijos užsienio politikos pareigūnas nuo Šaltojo karo pabaigos viešai ir privačiai Vakarų diplomatams griežtai prieštaravo NATO plėtrai, iš pradžių į buvusias sovietines satelitines valstybes, o vėliau – į buvusias sovietines respublikas. Tą patį nuolat kartojo ir visa Rusijos politinė klasė, įskaitant liberalius vakariečius ir demokratinių reformų šalininkus. Po to, kai 2007 m. Miuncheno saugumo konferencijoje V. Putinas primygtinai tvirtino, kad NATO plėtros planai nesusiję su “saugumo užtikrinimu Europoje”, o veikiau yra “rimta provokacija”, M. Gorbačiovas priminė Vakarams, kad “mums, rusams, beje, Putinas nepasakė nieko naujo”.
Nuo dešimtojo dešimtmečio pradžios, kai Vašingtonas pirmą kartą iškėlė NATO plėtros idėją, iki 2008 m., kai JAV delegacija NATO viršūnių susitikime Bukarešte pasisakė už Ukrainos ir Gruzijos narystę aljanse, JAV ir Rusijos mainai buvo monotoniški. Rusai protestavo prieš Vašingtono planus plėsti NATO, o Amerikos pareigūnai į tuos protestus nekreipė dėmesio arba nurodė juos kaip įrodymą, pateisinantį tolesnę plėtrą. Vašingtono žinia Maskvai negalėjo būti nei aiškesnė, nei labiau neraminanti: Įprastinė didžiųjų valstybių diplomatija, pasižyminti susikertančių interesų pripažinimu ir suderinimu, – metodas, kuris apibrėžė JAV ir Sovietų Sąjungos priešpriešą net ir intensyviausiais Šaltojo karo etapais, – yra atgyvena. Iš Rusijos buvo tikimasi, kad ji sutiks su naująja pasaulio tvarka, kurią sukūrė ir kurioje dominuoja Jungtinės Valstijos.
Radikalus NATO įgaliojimų išplėtimas atspindėjo pernelyg didelius tikslus, kurių Vašingtonas galėjo siekti pasibaigus Šaltajam karui. Istoriškai didžiosios valstybės yra linkusios pragmatiškai orientuotis į tarpusavio konfliktų mažinimą. Atvirai pripažindamos galios realijas ir pripažindamos viena kitos interesus, jos paprastai gali palaikyti dalykinius santykius. Šį tarptautinį nuolaidžiavimą sustiprina ir padeda formuoti grubų, kontekstualų supratimą apie tai, kas yra protinga ir teisėta – ne abstrakčia ar absoliučia prasme, bet taip, kad aršūs verslo varžovai galėtų sušvelninti reikalavimus, jiems būtų galima pritarti ir sudaryti sandorius. Priimdamas tai, kas buvo pavadinta “vienpoliu momentu”, Vašingtonas ne mažiau nei Maskvai pademonstravo Paryžiui, Berlynui, Londonui, Londonui, Naujajam Deliui ir Pekinui, kad jo nebesaistys didžiųjų valstybių politikoje galiojančios normos, kurios riboja ne tik siekiamus tikslus, bet ir naudojamas priemones. Tie, kurie lemia JAV užsienio politiką, laikosi nuomonės, kad, kaip savo antrojoje inauguracinėje kalboje pareiškė prezidentas George’as W. Bushas, “laisvės išlikimas mūsų šalyje vis labiau priklauso nuo laisvės sėkmės kitose šalyse”. Jie tvirtina, kaip 1993 m. teigė prezidentas Billas Clintonas, kad Jungtinių Valstijų saugumas reikalauja “sutelkti dėmesį į santykius tarp tautų, į tautos valdymo formą, į jos ekonominę struktūrą”.
Kad ir ką manytume apie šią doktriną, kuri paskatino valstybės sekretorę Madeleine Albright pavadinti Ameriką “nepakeičiama tauta” ir kuri, pasak M. Gorbačiovo, apibrėžia Amerikos “pavojingą nugalėtojo mentalitetą”, ji gausiai išplėtė anksčiau nusistovėjusią saugumo ir nacionalinių interesų sampratą. Dėl savo kryžiaus žygio universalumo kitos valstybės, turėdamos daugybę tai patvirtinančių įrodymų, galėjo ją laikyti geriausiu atveju neatsargiai kišantis, o blogiausiu – mesianistiškai intervencionistine. Įsitikinusios, kad jų nacionalinis saugumas priklauso nuo tariamai suverenių valstybių vidaus politinių ir ekonominių susitarimų, ir todėl teisėtu tikslu laikydamos šių susitarimų pakeitimą ar panaikinimą, jei jie neatitinka jų išpažįstamų idealų ir vertybių, Jungtinės Valstijos po Šaltojo karo tapo revoliucine jėga pasaulio politikoje.
Vienas iš pirmųjų šių esminių pokyčių požymių buvo slaptas, atviras ir (turbūt svarbiausia) atvirai slaptas Vašingtono kišimasis į Rusijos reikalus dešimtojo dešimtmečio pradžioje ir viduryje – politinės, socialinės ir ekonominės inžinerijos projektas, kuris apėmė maždaug 1,8 mlrd. dolerių skyrimą politiniams judėjimams, organizacijoms ir asmenims, laikomiems ideologiškai suderinamais su JAV interesais, o jo kulminacija buvo Amerikos kišimasis į 1996 m. Rusijos prezidento rinkimus. Žinoma, didžiosios valstybės visada manipuliavo ir savo įgaliotiniais, ir mažesnėmis kaimyninėmis valstybėmis. Tačiau taip atvirai kišdamasis į Rusijos vidaus reikalus Vašingtonas Maskvai parodė, kad vienintelė supervalstybė nejaučia pareigos laikytis didžiųjų valstybių politikos normų ir, kas galbūt dar labiau žeidžia, nebelaiko Rusijos jautria valstybe, į kurią reikia atsižvelgti.
Maskvos nerimą dėl hegemoniško vaidmens, kurį Amerika sau priskyrė, sustiprino tai, ką galima pavadinti karingu utopizmu, demonstruojamu Vašingtono karų, kuriais buvo keičiami režimai, serijos. 1989 m., kaip tik tuo metu, kai JAV ir Sovietų Sąjungos pasaulinė konkurencija baigėsi, Jungtinės Valstijos, pradėdamos invaziją į Panamą, ėmėsi sau priskirto “vienintelės likusios supervalstybės” vaidmens. Maskva paskelbė pareiškimą, kuriame kritikavo invaziją kaip “kitų tautų suverenumo ir garbės pažeidimą”, tačiau nei Maskva, nei jokia kita didžioji valstybė nesiėmė jokių aiškių veiksmų, kad išreikštų protestą prieš tai, jog Jungtinės Valstijos naudojasi savo valdžia savo strateginiame kieme. Vis dėlto, kadangi jokia užsienio valstybė nesinaudojo Panama kaip atramos tašku prieš Jungtines Valstijas – taigi Manuelio Noriegos režimas nekėlė jokios įmanomos grėsmės Amerikos saugumui – įsiveržimas aiškiai nustatė pagrindines taisykles po Šaltojo karo: Amerikos jėga bus naudojama ir tarptautinė teisė pažeidžiama ne tik siekiant apčiuopiamų nacionalinių interesų, bet ir siekiant nuversti Vašingtonui nepatinkančias vyriausybes. Amerikos karas dėl režimo pakeitimo Irake, kurį Jungtinių Tautų generalinis sekretorius Kofis Ananas (Kofi Annan) paskelbė “neteisėtu”, ir jos platesni užmojai įgyvendinti demokratinį pertvarkymą Artimuosiuose Rytuose parodė, koks platus ir mirtinas yra jos globalizacijos impulsas. Dar didesnį nerimą Maskvai kėlė JAV vadovaujamo aljanso karų dėl režimo pakeitimo Jugoslavijos Federacinėje Respublikoje 1999 m. ir po dvylikos metų Libijoje pasekmės, nes NATO nuolat veržėsi į Rytus.
Nors Vašingtonas JAV vadovaujamos NATO bombardavimą Jugoslavijoje pristatė kaip intervenciją, kuria siekta užkirsti kelią žmogaus teisių pažeidimams Kosove, tikrovė buvo kur kas miglotesnė. Amerikos politikai pateikė Belgradui ultimatumą, kuriame buvo keliamos sąlygos, kurių negalėjo priimti jokia suvereni valstybė: atsisakyti Kosovo provincijos suvereniteto ir leisti NATO pajėgoms laisvai veikti visoje Jugoslavijoje. (Kaip pranešė vienas aukšto rango Valstybės departamento pareigūnas per neoficialų pasitarimą, “[mes] sąmoningai nustatėme aukštesnę kartelę, nei serbai galėjo priimti”). Tada Vašingtonas įsikišo į konfliktą tarp žiaurios Kosovo išlaisvinimo armijos (KLA) – pajėgų, kurias JAV Valstybės departamentas anksčiau buvo pasmerkęs kaip teroristinę organizaciją, – ir ne mažiau žiauraus Slobodano Miloševičiaus režimo karinių pajėgų. Dėl žiaurios KLA kampanijos, įskaitant Jugoslavijos pareigūnų, policijos pareigūnų ir jų šeimų narių grobimą ir egzekucijas, Jugoslavija atsakė taip pat žiauriai, t. y. ėmėsi žudikiškų represijų ir masinių karinių veiksmų prieš civilius gyventojus, įtariamus padedant sukilėliams. Per stenografinį procesą, kai “etninių albanų kovotojai, humanitarinės organizacijos, NATO ir naujienų žiniasklaida vieni kitus maitino, kad suteiktų gandams apie genocidą patikimumo”, – cituojant 2001 m. Wall Street Journal atliktą retrospektyvinį tyrimą, – šis tipiškas sukilimas buvo paverstas Vašingtono teisingu casus belli. (Panašus procesas netrukus vyko ir rengiantis Persijos įlankos karui).
Rusijai nebuvo nė motais, kad Vašingtonas bombardavo Belgradą vardan visuotinių humanitarinių principų, o draugams ir sąjungininkams, tokiems kaip Kroatija ir Turkija, leido vykdyti žiaurias kontrsukilimines operacijas, kurios apėmė įprastus karo nusikaltimus, žmogaus teisių pažeidimus ir prievartinį civilių gyventojų iškeldinimą. Prezidentas B. Jelcinas ir Rusijos pareigūnai atkakliai, nors ir bejėgiškai, protestavo prieš Vašingtono vadovaujamą karą šalyje, su kuria Rusiją tradiciškai siejo glaudūs politiniai ir kultūriniai ryšiai. Iš tiesų, NATO ir Rusijos kariai vos nesusidūrė Kosovo provincijos sostinės oro uoste. (Konfrontacijos pavyko išvengti tik tada, kai britų generolas nepakluso savo viršininko, NATO vyriausiojo vado JAV generolo Veslio Klarko (Wesley Clark), įsakymui dislokuoti karius, kad šie užblokuotų rusų desantininkų atvykimą, ir pasakė jam: “Aš nesiruošiu dėl tavęs pradėti Trečiojo pasaulinio karo”). Nekreipdama dėmesio į Maskvą, NATO kariavo karą prieš Jugoslaviją be Jungtinių Tautų sankcijų ir naikino civilinius objektus, nužudydama apie penkis šimtus nekovotojų (veiksmus, kuriuos Vašingtonas laiko tarptautinių normų pažeidimu, kai juos vykdo kitos valstybės). Ši operacija ne tik nuvertė suverenią vyriausybę, bet ir prievarta pakeitė suverenios valstybės sienas (vėlgi veiksmai, kuriuos Vašingtonas laiko tarptautinių normų pažeidimais, kai juos atlieka kitos valstybės).
Panašiai NATO vykdė karą Libijoje, nors Rusija buvo pagrįstai sunerimusi. Šis karas peržengė savo gynybinių įgaliojimų ribas – dėl to protestavo Maskva – kai NATO pakeitė savo misiją iš tariamos civilių gyventojų apsaugos į Muamaro Kadafio režimo nuvertimą. Eskalavimas, pateisintas dabar jau žinomu procesu, kai ginkluoti sukilėliai ir kitos suinteresuotos šalys skleidė melagingas ir klaidinančias istorijas, sukėlė ilgus metus trukusią smurtinę netvarką Libijoje ir padarė ją džihadistų prieglobsčiu. Abu karai buvo kariaujami prieš valstybes, kurios, kad ir kaip būtų nemalonios, nekėlė grėsmės nė vienai NATO narei. Jų rezultatas buvo tai, kad ir Maskva, ir Vašingtonas pripažino naują NATO galią, apimtį ir tikslą. Aljansas iš tariamo abipusės gynybos pakto, skirto atremti jo narių užpuolimą, virto pagrindine karine Amerikos galios priemone pasaulyje po Šaltojo karo.
Didėjantį Rusijos susirūpinimą dėl Vašingtono hegemoninių ambicijų sustiprino tai, kad nuo dešimtojo dešimtmečio branduolinė pusiausvyra iš esmės pasikeitė Vašingtono naudai. Branduolinė priešprieša tarp Jungtinių Valstijų ir Rusijos yra dominuojantis jų santykių faktas – faktas, kuris nėra pakankamai pastebimas dabartinėse diskusijose apie karą Ukrainoje. Dar ilgai po V. Putino ir nepriklausomai nuo to, ar Rusija taps rinkos demokratijos šalimi, didžioji dalis kiekvienos šalies branduolinių raketų bus nukreipta į kitą šalį; kasdien vienos šalies branduoliniai povandeniniai laivai patruliuos prie pat kitos šalies krantų. Jei joms pasiseks, abi šalys šią situaciją valdys amžinai.
Per visą Šaltąjį karą tiek Rusija, tiek Jungtinės Valstijos žinojo, kad branduolinio karo neįmanoma laimėti – vienos iš jų ataka neabejotinai sukeltų kataklizminį kitos šalies atsaką. Abi pusės atidžiai stebėjo šią “trapią siaubo pusiausvyrą”, kaip 1959 m. pasakė amerikiečių branduolinės energetikos strategas Albertas Volsteteris (Albert Wohlstetter), skirdamos didžiulius intelektinius išteklius ir pinigų sumas tam, kad reaguotų į menkiausius pastebėtus pokyčius. Tačiau užuot stengęsis išlaikyti stabilią branduolinę pusiausvyrą, Vašingtonas pastaruosius trisdešimt metų siekė branduolinio dominavimo.
Nuo ankstyvojo amžiaus pradžios keli gynybos analitikai, pirmiausia Džordžtauno universiteto profesorius Keiras A. Lieberis (Keir A. Lieber) ir Dartmuto universiteto profesorius Darilas G. Presas (Daryl G. Press), buvęs Pentagono ir RAND korporacijos konsultantas, išreiškė susirūpinimą dėl strateginių pokyčių, vykstančių nuo Amerikos “vienpolio momento” pradžios. Pirmasis – staigus kokybinis Rusijos branduolinių pajėgumų mažėjimas. Dešimtajame ir aštuntajame dešimtmetyje šis nuosmukis pirmiausia paveikė Rusijos galimybes stebėti Amerikos tarpžemyninių raketų laukus, raketų perspėjimo tinklus ir branduolinių povandeninių laivų pajėgas – visus esminius elementus, reikalingus gyvybingoms atgrasymo priemonėms išlaikyti. Tuo tarpu, kai Rusijos branduoliniai pajėgumai mažėjo, Amerikos branduoliniai pajėgumai darėsi vis pavojingesni. Atspindėdamas iš pažiūros eksponentišką vadinamosios karinės technologinės revoliucijos pažangą, Amerikos arsenalas tapo nepaprastai tikslus ir galingas, nors jo dydis ir mažėjo.
Šie patobulinimai neatitiko tikslo atgrasyti priešininką nuo branduolinės atakos – tam reikia tik branduolinio pajėgumo “priešpriešiniam” smūgiui priešo miestams. Tačiau jie buvo būtini nuginkluojančiam “priešpriešiniam” smūgiui, galinčiam užkirsti kelią Rusijos atsakomajam branduoliniam atsakui. “Atrodo, kad planuojamos pajėgos geriausiai tinka tam, kad užtikrintų, – teigiama 2003 m. RAND ataskaitoje apie JAV branduolinį arsenalą, – prevencinį kontrsmūgį prieš Rusiją ir Kiniją. Priešingu atveju skaičiai ir veiklos procedūros paprasčiausiai nesutampa”.
Akivaizdu, kad tokia nauja branduolinė laikysena sutrikdytų Maskvos karinius planuotojus, kurie atliko panašius tyrimus. Jie, be abejo, 2002 m. Vašingtono pasitraukimą iš Antibalistinių raketų sutarties, dėl kurio Maskva ne kartą išreiškė savo prieštaravimus, suvokė kaip šių branduolinės pusiausvyros pokyčių šviesą, suprasdami, kad Vašingtono pasitraukimas ir kartu įvairių priešraketinės gynybos schemų įgyvendinimas sustiprins Amerikos puolamuosius branduolinius pajėgumus. Nors jokia priešraketinės gynybos sistema negalėtų apsaugoti Jungtinių Valstijų nuo plataus masto branduolinio puolimo, sistema galėtų patikimai apsaugoti nuo nedaugelio raketų, kurias priešininkas galėtų turėti po efektyvaus JAV atsakomojo smūgio.
Rusijos strategams Vašingtono branduolinio pranašumo siekis tikriausiai buvo dar vienas įrodymas, kad Amerika siekia priversti Rusiją prisijungti prie JAV vadovaujamos pasaulinės tvarkos. Be to, priemonės, kurių Vašingtonas ėmėsi šiam siekiui įgyvendinti, pagrįstai Maskvai atrodė labai neapgalvotos. Dėl Jungtinių Valstijų įgyvendintų iniciatyvų – kovos su povandeniniais laivais ir palydovais, raketų tikslumo ir galingumo, plataus masto nuotolinio stebėjimo – Rusijos branduolinės pajėgos tapo dar labiau pažeidžiamos. Tokiomis aplinkybėmis Maskvai kiltų didelė pagunda pirkti atgrasymo priemones už savo branduolinių pajėgų išsklaidymo, valdymo ir kontrolės sistemų decentralizavimo ir “paleidimo po perspėjimo” politikos įgyvendinimo kainą. Visos tokios atsakomosios priemonės gali sukelti nekontroliuojamą krizių eskalavimą ir paskatinti nesankcionuotą ar atsitiktinį branduolinių ginklų panaudojimą. Paradoksalu, bet abipusiai garantuotas sunaikinimas užtikrino dešimtmečius trukusią taiką ir stabilumą. Panaikinti abipusiškumą ugdant didžiulę atsakomąją jėgą (t. y. pirmojo smūgio pajėgumus) – tai dar vienas paradoksas – skatinti nepastovumą ir didinti labai destruktyvių branduolinių mainų tikimybę.
Nuo Rusijos galios žemiausio taško pusantro dešimtmečio po Sovietų Sąjungos žlugimo Rusija sustiprino ir branduolinio atgrasymo, ir tam tikra prasme priešpriešinių pajėgų pajėgumus. Nepaisant to, Amerikos priešpriešinių pajėgų pranašumas iš tikrųjų padidėjo. Ir vis dėlto JAV vadovai dažnai elgiasi įžeidžiamai, kai Rusija imasi veiksmų atnaujinti savo branduolinius pajėgumus. “Iš Maskvos pozicijų… JAV branduolinės pajėgos atrodo tikrai bauginančios, ir jos tokios yra”, – pastebi Lieberis ir Pressas. Jungtinės Valstijos, tęsia jie, “žaidžia strateginį kietą žaidimą branduolinėje srityje, o paskui elgiasi taip, tarsi rusai būtų paranojiški, nes bijo JAV veiksmų”.
Toks pat solipsizmas apibūdino Amerikos vertinimą to, ką ji primygtinai laikė Rusijos grėsme NATO. Nepaisant nuolatinių Maskvos perspėjimų, kad ji NATO plėtrą laiko grėsme, išsiplėtęs aljansas suintensyvino savo provokacijas. Nuo XX a. pradžios NATO surengė masines karines pratybas Lietuvoje ir Lenkijoje, kur įsteigė nuolatinę kariuomenės vadavietę, o Rusijos pasienyje – Latvijoje ir Estijoje. 2015 m. buvo pranešta, kad Pentagonas “peržiūri ir atnaujina savo nenumatytų atvejų planus ginkluotam konfliktui su Rusija”, o Jungtinės Valstijos, greičiausiai pažeisdamos 1997 m. NATO ir Maskvos susitarimą, pasiūlė dislokuoti karinę įrangą savo NATO sąjungininkių Rytų Europoje teritorijose – šį žingsnį Rusijos generolas pavadino “agresyviausiu Pentagono ir NATO žingsniu nuo Šaltojo karo laikų”. JAV nuolatinis atstovas prie NATO aiškiai įvardijo “Rusiją ir piktavališką Rusijos veiklą” kaip “pagrindinį” NATO taikinį. Jungtinės Valstijos teisino šiuos žingsnius kaip būtiną atsaką į Rusijos karo veiksmus Ukrainoje ir į būtinybę, kaip 2018 m. atgaivindama Šaltojo karo retoriką skelbė “New York Times” redakcija, “suvaldyti” “Rusijos grėsmę”. O kas rusus pavertė grėsme? Pasak 2018 m. Pentagono ataskaitos, jie ketino “sutriuškinti” NATO, prieš juos sutelktą karinį paktą.
Nors visų politinių pažiūrų rusai Vašingtono vykdomą buvusių Varšuvos sutarties sąjungininkių ir buvusių Baltijos sovietinių respublikų įjungimą į NATO vertino kaip grėsmę, aljanso plėtros į Ukrainą perspektyvą jie laikė iš esmės apokaliptine. Iš tiesų, kadangi Vašingtonas nuo pat pradžių apibrėžė NATO plėtrą kaip atvirą ir neribotą procesą, bendras Rusijos nuogąstavimas dėl NATO veržimosi į rytus buvo neatsiejamas nuo konkrečios baimės, kad Ukraina galiausiai bus įtraukta į aljansą.
Toks požiūris neabejotinai atspindėjo intensyvius ir glaudžius kultūrinius, religinius, ekonominius, istorinius ir kalbinius rusų ryšius su Ukraina. Tačiau strateginiai rūpesčiai buvo svarbiausi. Kryme (kurio dauguma gyventojų kalbiškai ir kultūriškai yra rusai ir nuolat demonstruoja norą vėl prisijungti prie Rusijos) nuo 1783 m. buvo įsikūręs Rusijos Juodosios jūros laivynas, įsikūręs Sevastopolyje. Nuo to laiko pusiasalis buvo Rusijos langas į Viduržemio jūrą ir Artimuosius Rytus bei raktas į jos pietinę gynybą. Netrukus po Sovietų Sąjungos subyrėjimo Rusija sudarė susitarimą su Ukraina dėl Sevastopolio bazės nuomos. Iki pat Krymo aneksijos 2014 m. Rusija nerimavo, kad, Ukrainai įstojus į NATO, Maskvai ne tik tektų atsisakyti didžiausios savo karinės jūrų bazės, bet ir ta bazė būtų priverstinai įtraukta į priešišką karinį paktą, kuris yra galingiausias karinis darinys pasaulyje. Juodoji jūra taptų NATO ežeru.
Vakarų ekspertai jau seniai pripažino, kad rusų baimė dėl Ukrainos prisijungimo prie NATO yra vienareikšmė ir intensyvi. Savo 1995 m. atliktame Rusijos požiūrio į NATO plėtrą tyrime, kuriame buvo apžvelgta elito ir visuomenės nuomonė, taip pat neakivaizdiniai interviu su politiniais, kariniais ir diplomatiniais veikėjais iš viso politinio spektro, Rusijos tyrinėtojas, o vėliau Londono laikraščio “Times” korespondentas Maskvoje Anatolijus Lievenas padarė išvadą, kad “Ukrainos narystės NATO žingsniai sukeltų tikrai aršią Rusijos reakciją” ir kad “Ukrainos narystę NATO rusai laikytų epochos masto katastrofa”. Cituodamas vieną Rusijos karinio jūrų laivyno karininką, jis pažymėjo, kad užkirsti kelią NATO plėtrai į Ukrainą ir dėl to Krymo kontrolei yra “tai, už ką rusai kovos”.
Atsižvelgiant į šias nuostatas, Rusijos pagrindinės taisyklės Ukrainai – realios politikos įsikūnijimas – buvo aiškios. Kaip nurodyta 1999 m. Jelcino diktate Ukrainos prezidentui Leonidui Kučmai, Kijevas neturėjo sudaryti bendradarbiavimo susitarimų su NATO ar juo labiau į ją stoti. Kijevas taip pat negalėjo orientuoti savo užsienio ir ekonominių santykių į Vakarus taip, kad jie būtų nepalankūs Maskvai. B. Jelcinas taip pat nereikalavo, kad Kijevas savo užsienio ar gynybos politiką orientuotų į Maskvą. Suprasdama, kad NATO plėtros neįmanoma sustabdyti, Maskvos ilgalaikio Europos saugumo susitarimo vizija galėjo apimti įvairaus laipsnio ginkluotės apribojimus NATO rytinio ledyno šalyse ir nuolat neutralų, į Rytus ir Vakarus orientuotą Ukrainos statusą (šiek tiek panašų į Austrijos statusą Šaltojo karo metais), įskaitant susitarimą, draudžiantį narystę NATO. Vašingtonas puikiai suprato Maskvos panikos dėl perspektyvos Vakarams įtraukti Ukrainą į savo orbitą priežastį ir intensyvumą, taip pat tai, kokių diplomatinių ir saugumo priemonių Rusijai reikėjo. Tačiau užuot bandę su Rusija susitarti dėl modus vivendi, JAV pareigūnai toliau skatino NATO plėtrą ir rėmė spalvotąsias revoliucijas Jugoslavijoje, Gruzijoje, Ukrainoje ir kitose buvusiose sovietinėse respublikose, taip įgyvendindami akivaizdžią strategiją, kaip ištraukti šias teritorijas iš Maskvos orbitos ir įtraukti jas į euroatlantines struktūras. Iki antrosios George’o W. Busho administracijos kadencijos Ukraina tapo pagrindine šios konkurencijos arena.
Rusijos karą Ukrainoje paspartino du esminiai įvykiai. Pirma, 2008 m. balandžio mėn. vykusiame NATO viršūnių susitikime Bukarešte JAV delegacija, vadovaujama prezidento G. W. Busho, paragino aljansą nedelsiant įtraukti Ukrainą ir Gruziją į NATO. Vokietijos kanclerė Angela Merkel suprato Vašingtono pasiūlymo pasekmes: “Buvau labai tikra, kad Putinas to tiesiog neleis”, – prisiminė ji 2022 m. “Jo požiūriu, tai būtų karo paskelbimas”. Amerikos ambasadorius Maskvoje Williamas J. Burnsas pritarė A. Merkel vertinimui. Burnsas įslaptintame elektroniniame laiške jau buvo perspėjęs valstybės sekretorę Condoleezzą Rice:
Ukrainos įstojimas į NATO yra ryškiausia iš visų raudonųjų linijų Rusijos elitui (ne tik Putinui). Per daugiau nei dvejus su puse metų pokalbių su svarbiausiais Rusijos veikėjais – nuo tamsiose Kremliaus užkulisiuose besisukančių kagėbistų iki aštriausių Putino liberalių kritikų – dar neradau nė vieno, kuris Ukrainą NATO laikytų kuo nors kitu nei tiesioginiu iššūkiu Rusijos interesams.
Į NATO būtų žiūrima kaip į “strateginės pirštinės metimą”, – padarė išvadą Burnsas. “Šiandieninė Rusija atsakys.”
Vašingtono pasiūlymo sukrėsti A. Merkel ir Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy sugebėjo jį sužlugdyti. Tačiau Aljanso kompromisas “kada, o ne jei”, kuriuo pažadėta, kad Ukraina ir Gruzija “taps NATO narėmis”, buvo pakankamai provokuojantis. Į viršūnių susitikimo pabaigą dalyvavęs derybose dėl bendradarbiavimo gabenant atsargas NATO pajėgoms Afganistane, V. Putinas viešai perspėjo, kad Rusija bet kokias pastangas priartinti NATO prie savo sienų laikys “tiesiogine grėsme”. Pranešama, kad privačiai jis patarė G. W. Bushui, kad “jei Ukraina įstos į NATO, ji įstos be Krymo ir rytinių regionų. Ji paprasčiausiai žlugs”. Po keturių mėnesių, kaip ir prognozavo Burnsas, Maskva, nusprendusi, kad Ukrainos prisijungimas prie NATO yra neišvengiamas, atsakė pradėdama penkių dienų karą su Gruzija. Maskvos dėmesys Abchazijos ir Pietų Osetijos separatistinių regionų apsaugai, o ne platesnio užkariavimo karui, atitiko ankstesnius V. Putino pareiškimus apie tai, kas nutiks, jei NATO grasins plėstis toliau į rytus.
Antrasis postūmis įvyko, kai 2008 m. rugsėjį Ukraina pradėjo derybas dėl asociacijos sutarties su Europos Sąjunga sudarymo, o spalio mėn. pateikė paraišką Tarptautiniam valiutos fondui dėl paskolos savo ekonomikai stabilizuoti po pasaulinės finansų griūties. Asociacijos susitarimas, kuriame galiausiai buvo numatyta “laipsniškai suartėti užsienio ir saugumo klausimais, siekiant vis didesnio Ukrainos įsitraukimo į Europos saugumo erdvę”, būtų užkirtęs kelią Ukrainai prisijungti prie Maskvos planuojamos Eurazijos ekonominės sąjungos – didelio Kremliaus prioriteto – ir kartu priartinęs Ukrainą prie Vakarų. Akivaizdu, kad ES pasinaudojo galimybe įtraukti Ukrainą į Vakarų orbitą, o tai Maskvai jau seniai atrodė nepriimtina.
Maskvai palankus, demokratiškai išrinktas, nors ir korumpuotas, Ukrainos prezidentas Viktoras Janukovyčius iš pradžių pritarė ir susitarimui su ES, ir TVF paskolai. Tačiau po to, kai 2013 m. JAV ir ES vadovai pradėjo veiksmingai sieti šiuos du dalykus, Maskva pasiūlė Kijevui patrauklesnį maždaug 15 mlrd. dolerių vertės pagalbos paketą (be griežtų taupymo priemonių, kurias būtų nustačiusi Vakarų pagalba), kurį V. Janukovyčius priėmė. Šis kurso pasikeitimas lėmė Euromaidano protestus ir galiausiai V. Janukovyčiaus sprendimą bėgti iš Kijevo. Nors daug kas apie šiuos įvykius lieka neaišku, netiesioginiai įrodymai rodo, kad Jungtinės Valstijos pusiau slaptai skatino režimo pasikeitimą, destabilizuodamos V. Janukovyčių. Aukšto rango JAV užsienio politikos pareigūnės Victoria Nuland ir JAV ambasadoriaus Ukrainoje pokalbio įrašas leidžia manyti, kad jie netgi bandė manipuliuoti po perversmo sudaryto Ukrainos ministrų kabineto sudėtimi. (Buvusi viceprezidento Dicko Cheney patarėja ir ilgametė antirusiška šalininkė V. Nuland dabar yra valstybės sekretoriaus pavaduotoja politiniams reikalams ir pagrindinė Vašingtono atsako į karą Ukrainoje architektė). Maskvai šie politinio kišimosi epizodai dar kartą parodė, kad Vašingtonas ketina įtraukti Ukrainą į Vakarų stovyklą.
Atsakydama į V. Janukovyčiaus žlugimą, Rusija – kaip V. Putinas buvo užsiminęs Bukarešte – aneksavo Krymą ir padidino paramą rusakalbiams separatistams sukilėliams Donbase. Vašingtonas savo ruožtu paspartino pastangas įtraukti Kijevą į Vakarų orbitą. 2014 m. NATO pradėjo rengti maždaug 10 tūkst. ukrainiečių karių per metus, taip pradėdama Vašingtono ginklavimo, mokymo ir Kijevo kariuomenės reformavimo programą, kuri yra platesnių pastangų pasiekti – cituojant Valstybės departamento 2021 m. JAV ir Ukrainos strateginės partnerystės chartiją – Ukrainos “visišką integraciją į Europos ir euroatlantines institucijas”, dalis. Šis tikslas, kaip teigiama chartijoje, siejamas su Amerikos “nepajudinamu įsipareigojimu” ginti Ukrainą, taip pat su jos galimu įstojimu į NATO. Chartijoje taip pat buvo patvirtintos Kijevo pretenzijos į Krymą ir jo teritorinius vandenis.
Iki 2021 m. Ukrainos ir NATO kariuomenės sustiprino savo veiksmų koordinavimą per bendras pratybas, pavyzdžiui, “Rapid Trident 21”, kurioms vadovavo Ukrainos kariuomenė, dalyvaujant penkiolikai kariuomenių, o joms vadovavęs Ukrainos generolas skelbė, kad jomis ketinama “pagerinti Ukrainos, Jungtinių Valstijų ir NATO partnerių ginkluotųjų pajėgų padalinių ir štabų sąveikos lygį”. Atsižvelgiant į Ukrainos kariuomenės perimtą ginkluotę ir mokymus, į naujus aiškius Vašingtono ir NATO diplomatinius, karinius ir ideologinius įsipareigojimus Kijevui ir, svarbiausia, į sudėtingą NATO programą integruoti Ukrainos pajėgas į savo pajėgas, Ukraina dabar pagrįstai galėjo būti laikoma de facto aljanso nare. Taip Vašingtonas pademonstravo norą peržengti tai, ką Viljamas J. Burnsas (William J. Burns, dabar Bideno CŽV direktorius) prieš penkiolika metų pavadino “ryškiausia iš visų raudonųjų linijų”.
Nuo 2021 m. pradžios Rusija atsakė telkdama pajėgas Ukrainos pasienyje, siekdama – aiškiai ir ne kartą pareikšta – sustabdyti Ukrainos integraciją į NATO. 2021 m. gruodžio 17 d. Rusijos užsienio reikalų ministerija perdavė Vašingtonui sutarties projektą, kuriame atsispindėjo ilgalaikiai Maskvos saugumo tikslai. Pagrindinėje projekto nuostatoje teigiama: “Jungtinės Amerikos Valstijos įsipareigoja užkirsti kelią tolesnei Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijos plėtrai į rytus ir neleisti į Aljansą įstoti buvusioms Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjungos valstybėms.” Kitomis nuostatomis buvo siūloma uždrausti Vašingtonui steigti karines bazes Ukrainoje ir vykdyti dvišalį karinį bendradarbiavimą su Kijevu. Antrajame NATO pateiktame sutarties projekte Aljansas buvo raginamas išvesti karius ir įrangą, kuriuos jis nuo 1997 m. perkėlė į Rytų Europą.
Visuose Maskvos demaršuose ir reikalavimuose prieš invaziją toli gražu nebuvo išreikštas siekis užkariauti, okupuoti ir aneksuoti Ukrainą (neįmanomas tikslas 190 000 karių, kuriuos Rusija galiausiai dislokavo per pradinį šalies puolimą), tačiau iš visų Maskvos demaršų ir reikalavimų rengiantis invazijai buvo aišku, kad “svarbiausia yra garantija, jog NATO nesiplės į rytus”, kaip 2022 m. sausio 14 d. spaudos konferencijoje pareiškė užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas. “Mes kategoriškai nepritariame Ukrainos stojimui į NATO, – patikslino V. Putinas likus dviem dienoms iki įsiveržimo į Ukrainą, – nes tai kelia mums grėsmę, ir mes turime tai patvirtinančių argumentų”. Apie tai ne kartą esu kalbėjęs.”
Net jei Maskvos pareiškimus priimtume už gryną pinigą, Rusijos veiksmai galėtų būti pasmerkti kaip agresyvios ir neteisėtos valstybės veiksmai. Geriausiu atveju šie veiksmai rodo Rusijos įsitikinimą, kad ji turi teisę prižiūrėti savo mažesnes suverenias kaimynes, o tai atitinka tai, ką Vašingtonas ir užsienio politikos žinovai smerkia kaip atgrasią “įtakos sferų” koncepciją.
Be abejo, bet kuri įtakos sferą primetanti galia būtinai elgiasi netiesiogiai agresyviai. Galybės apibrėžti už savo sienų esančią teritoriją ir apriboti toje teritorijoje esančių valstybių suverenitetą prieštarauja Vilsono idealams, kuriuos Jungtinės Valstijos išpažįsta nuo 1917 m. Vienoje iš paskutiniųjų savo kalbų, pasakytų 2017 m. būnant viceprezidentu, J. Bidenas pasmerkė Rusiją už tai, kad ji “visomis įmanomomis priemonėmis stengiasi… grįžti prie politikos, apibrėžtos įtakos zonomis”, ir už tai, kad ji “siekia grįžti prie pasaulio, kuriame stiprieji primeta savo valią…, o silpnesni kaimynai paklūsta”. Dėl Amerikos įsipareigojimo siekti teisingos ir moralios pasaulio tvarkos J. Bidenas tvirtino, cituodamas savo paties žodžius, pasakytus 2009 m. Miuncheno saugumo konferencijoje, kad “nepripažinsime nė vienos valstybės, turinčios įtakos sferą. Ir toliau laikysimės nuomonės, kad suverenios valstybės turi teisę pačios priimti sprendimus ir pasirinkti sąjungas.”
Tokia tiesmuka pozicija nepripažįsta istoriškai precedento neturinčių įtakos sferų, į kurias pretenduoja Jungtinės Valstijos. Nuo Monroe doktrinos paskelbimo prieš du šimtmečius Jungtinės Valstijos aiškiai pasiskyrė sau įtakos sferą, besitęsiančią nuo Kanados Arkties iki Ugnies Žemės. Tačiau jos įtakos sfera taip pat apima teritoriją nuo rytų iki vakarų, nuo Estijos iki Australijos ir iki pat Azijos žemyno. Taigi dabartinėse diskusijose apie karą Ukrainoje trūksta supratimo, kaip Jungtinės Amerikos Valstijos reaguotų – ir reagavo – į užsienio valstybių įsiveržimą į savo įtakos sferą.
Kaip Amerika reaguotų, jei Meksika pakviestų Kiniją dislokuoti karo laivus Akapulke ir bombonešius Gvadalacharoje? Pastaruosius kelerius metus Pentagone tarptautinio saugumo klausimais dirbantis civilis karinis analitikas šį klausimą kėlė augantiems JAV kariuomenės ir žvalgybos tarnybų vadovams, kuriems jis reguliariai skaito paskaitas. Jis mums pasakojo, kad jų reakcijos svyruoja nuo ekonominių ryšių nutraukimo ir “maksimalaus užsienio politikos spaudimo Meksikai, kad ji pakeistų kursą” iki “mums reikia pradėti ten, o tada, jei reikės, panaudoti karinę jėgą”, ir tai atskleidžia, kaip refleksyviai šie kariuomenės ir žvalgybos profesionalai gintų Amerikos įtakos sferą.
Egocentrizmas, kuriuo pasižymi JAV požiūris į pasaulį apskritai ir į santykius su Rusija konkrečiai, rodo, kad nė vienas iš šių būsimųjų karinių ir žvalgybos vadovų net per pastaruosius metus nepagalvojo susieti to, ką, jų manymu, Vašingtonas turėtų daryti reaguodamas į hipotetinę situaciją Meksikoje, su Maskvos reakcija į NATO plėtrą ir politiką Ukrainos atžvilgiu. Kai analitikas išryškino šias sąsajas, kariškiai ir žvalgybos pareigūnai nustebo, daugeliu atvejų pripažindami, kaip praneša analitikas: “Velnias, niekada negalvojau apie tai, ką mes darome Rusijai, tokioje šviesoje”. “
Tačiau, kaip parodė Kubos raketų krizė, Amerikos pasiryžimas išlaikyti savo įtakos sferą yra daugiau nei hipotetinis. Dėl klaidinančio įvykių aiškinimo, kuriuo Kenedžio administracijos nariai maitino patiklią spaudą, o vėliau jį perteikė savo memuaruose, dauguma amerikiečių tą epizodą laiko pateisinamo Amerikos ryžto pavyzdžiu, kai ji susidūrė su neišprovokuota ir nepagrįsta karine grėsme. Tačiau Rusijos raketų dislokavimas Kuboje vargu ar buvo neišprovokuotas. Vašingtonas jau buvo dislokavęs vidutinio nuotolio raketas Didžiojoje Britanijoje, Italijoje ir, labiausiai provokuojančiu būdu, dėl kurio JAV gynybos ekspertai ir Kongreso vadovai perspėjo, ant Rusijos slenksčio Turkijoje. Be to, krizės metu būtent Amerikos, o ne Rusijos ar Kubos veiksmai būtų laikomi agresyviais ir neteisėtais pagal tarptautinę teisę.
Paralelių tarp Ukrainos ir Kubos yra labai daug. Kaip Maskva pateisino savo karą Ukrainoje kaip atsaką į užsienio karinę grėsmę, kylančią iš kaimyninės šalies, taip Vašingtonas pateisino savo karingą ir potencialiai katastrofišką reakciją į sovietų raketas Kuboje. Kaip Ukraina, dar prieš Rusijos invaziją, pagal tarptautinę teisę turėjo teisę priimti NATO karinę paramą, taip ir Kuba, kaip suvereni valstybė, turėjo pilną teisę priimti Sovietų Sąjungos pasiūlymą dėl raketų. Kubos sutikimas buvo teisėtas atsakas į agresiją: Jungtinės Valstijos vykdė neteisėtą režimo pakeitimo kampaniją prieš Kubą, kuri apėmė bandymą įsiveržti, teroristinius išpuolius, sabotažą, sukarintus išpuolius ir keletą pasikėsinimų nužudyti.
Jungtinės Valstijos gali laikyti Rusijos baimę dėl NATO nepagrįsta ir paranojiška, todėl nepalyginama su Vašingtono reakcija į vidutinio ir vidutinio nuotolio branduolinių raketų – ginkluotės, kurią prezidentas Džonas F. Kenedis viešai paskelbė “puolamąja ginkluote. … keliančiais aiškią grėsmę visos Amerikos taikai ir saugumui”. Tačiau, kaip pirmąją krizės dieną Kenedis pripažino savo specialiajam saugumo patariamajam komitetui, “nėra jokio skirtumo, ar jus susprogdins iš Sovietų Sąjungos skrendanti ar už devyniasdešimties mylių skrendanti tarpžemyninė raketinė bomba. Geografija neturi didelės reikšmės.” Nacionalinio saugumo patarėjas McGeorge’as Bundy ir gynybos sekretorius Robertas S. McNamara taip pat pripažino, kad raketos niekaip nepakeitė branduolinės pusiausvyros. Amerikos sąjungininkės, – aiškino Bundy, – buvo pasibaisėjusios, kad Jungtinės Valstijos grasina branduoliniu karu dėl strategiškai nereikšmingos sąlygos – vidutinio ir vidutinio nuotolio raketų buvimo kaimyninėje šalyje, su kuria šios sąjungininkės (ir, beje, sovietai) gyveno jau daugelį metų. Apibendrindamas patariamojo komiteto daugumos nuomonę, specialusis patarėjas Teodoras C. Sorensenas (Theodore C. Sorensen) pažymėjo:
Visuotinai sutariama, kad šios raketos, net ir visiškai veikiančios, iš esmės nekeičia jėgų pusiausvyros, t. y. jos iš esmės nepadidina potencialaus megatoniažo, kurį galima paleisti Amerikos teritorijoje net ir po netikėto Amerikos branduolinio smūgio.
Vis dėlto Jungtinės Valstijos laikė strategiškai nereikšmingas raketas nepriimtina provokacija, kuri kėlė pavojų jų tvirtai pozicijai sąjungininkų ir priešininkų akyse, jau nekalbant apie Kenedžio administracijos sėkmę rinkimuose. (Kaip McNamara pripažino patariamajam komitetui pačią pirmąją krizės dieną: “Būsiu visiškai atviras. Nemanau, kad čia yra karinė problema. . . Tai vidaus, politinė problema”). Todėl Vašingtonas ėmėsi kraštutinio, pavojingo kurso, siekdamas priversti juos pašalinti, paskelbdamas ultimatumą branduolinei supervalstybei – tai buvo stulbinamai provokuojantis žingsnis, iškart sukėlęs krizę, kuri lengvai galėjo peraugti į apokaliptinį smurtą. Be to, įvedusi Kubos blokadą – o dabar žinome, kad dėl to supervalstybės atsidūrė per plauką nuo branduolinės konfrontacijos – administracija pradėjo tarptautinei teisei prieštaraujantį karo veiksmą. Valstybės departamento patarėjas teisės klausimais vėliau prisiminė: “Mūsų teisinė problema buvo ta, kad jų veiksmai nebuvo neteisėti”.
Tiek daug apie prezidento J. Bideno pareiškimą, kad Jungtinės Valstijos savo politiką grindžia įsitikinimu, “kad suverenios valstybės turi teisę pačios priimti sprendimus ir pasirinkti sąjungas”. Trumpai tariant, užsienio politikos epizode, garsėjančiame savo teisingumu ir išmintimi, Jungtinės Valstijos savo pačios apibrėžtoje įtakos zonoje įvykdė kelis agresijos ir karo veiksmus prieš savo kaimynę, suverenią valstybę, ir įvykdė karo veiksmą prieš savo pasaulinę varžovę, kad priverstų abi valstybes paklusti jos valiai. Taip ji pasielgė todėl, kad pagrįstai ar ne, bet pagrįstai laikė netoleruotina savo kaimynės vidaus tvarką ir saugumo santykius su užsienio didžiąja galia. Taip ji priartino pasaulį prie Armagedono kaip niekada istorijoje.
Bent jau iki šiol. Čia nesiekiama pateikti moralinio lygiavertiškumo argumentų. Veikiau, atsižvelgiant į tai, kad istoriškai Vašingtonas agresyviai reaguodavo į panašias situacijas į tas, į kurias jis šiandien pastatė Rusiją, Rusijos agresijos Ukrainoje motyvas greičiausiai yra ne ekspansionistinė didybės manija, o būtent tai, ką Maskva deklaruoja – gynybinis nerimas dėl ekspansyvaus varžovo karinės įtakos kaimyninėje ir strategiškai svarbioje kaimyninėje šalyje. Pripažinti tai yra tik pirmas žingsnis, kurį turi žengti JAV pareigūnai, norintys atsitraukti nuo branduolinio sunaikinimo bedugnės ir vietoj to pereiti prie derybų susitarimo, pagrįsto užsienio politikos realizmu.
Kokiu mastu Vašingtonas apskritai būtų suinteresuotas derybomis išspręsti karą Ukrainoje? Juk nemažai įrodymų rodo, kad tikrasis, nors ir pusiau pripažintas, administracijos tikslas yra nuversti Rusijos vyriausybę. Drakoniškomis sankcijomis, kurias Jungtinės Valstijos įvedė Rusijai, buvo siekiama sužlugdyti jos ekonomiką. Kaip rašė “New York Times”, šios sankcijos Vašingtone ir Europos sostinėse kilo klausimų, ar kaskadiniai įvykiai Rusijoje gali privesti prie “režimo pasikeitimo”, arba valdžios žlugimo, apie kurį prezidentas J. Bidenas ir Europos lyderiai stengiasi vengti užsiminti.
Prezidentas J. Bidenas, nuolat vadindamas V. Putiną “karo nusikaltėliu” ir žudikišku diktatoriumi, naudodamas tą pačią karščiuojančią retoriką, kurią jo pirmtakai naudojo prieš Noriegą, Miloševičių, Kadafį ir Sadamą Huseiną, apribojo Vašingtono diplomatines galimybes, paversdamas režimo pakeitimą vieninteliu priimtinu karo rezultatu. Diplomatija reikalauja suprasti priešininko interesus ir motyvus bei gebėti priimti apgalvotus kompromisus. Tačiau, laikantis manichėjiško požiūrio į pasaulio politiką, kuris tapo Vašingtono refleksyvia laikysena, “kompromisas, senosios diplomatijos dorybė, tampa naujosios diplomatijos išdavyste”, kaip sakė užsienio politikos tyrinėtojas Hansas Morgenthau, “nes abipusis prieštaringų reikalavimų suderinimas. … prilygsta pasidavimui, kai patys moraliniai standartai yra konflikto objektas”.
Taigi Vašingtonas nesutiks nutraukti konflikto, kol Rusija nepatirs lemiamo pralaimėjimo. Pritardamas ankstesniems J. Bideno komentarams, gynybos sekretorius Lloydas Austinas 2022 m. balandį pareiškė, kad tikslas yra susilpninti Rusiją kariniu požiūriu. Valstybės sekretorius Antonijus Blinkenas ne kartą atmetė derybų idėją, primygtinai tvirtindamas, kad Maskva rimtai neketina siekti taikos. Savo ruožtu Kijevas nurodė, kad nesutiks su niekuo kitu, kaip tik su visos Rusijos okupuotos Ukrainos teritorijos, įskaitant Krymą, grąžinimu. Ukrainos užsienio reikalų ministras Dmytro Kuleba pritarė strategijai daryti pakankamą karinį spaudimą Rusijai, kad būtų paskatintas jos politinis žlugimas.
Žinoma, tas pats postūmis, skatinantis karą siekiant perteklinių tikslų, katapultuoja Vašingtoną į neribotų priemonių karą – postūmį, kuris įvardijamas formulėje, be galo dažnai minimoje Vašingtono politikų ir politikių: “Viskas, ko tik prireiks, tiek, kiek reikės”. Jungtinėms Valstijoms ir jų NATO sąjungininkėms į mūšio lauką siunčiant vis sudėtingesnius ginklus, Maskva greičiausiai bus priversta (jei ne dėl karinės būtinybės, tai dėl visuotinio vidaus spaudimo) užtverti komunikacijos linijas, kuriomis šios ginklų siuntos perduodamos Ukrainos pajėgoms, o tai gali sukelti tiesioginį susidūrimą su NATO pajėgomis. Dar svarbiau yra tai, kad neišvengiamai didėjant Rusijos aukų skaičiui, didės priešiškumas Vakarams. Strategija, grindžiama principu “ko tik prireiks, tiek, kiek reikės”, labai padidina nelaimingų atsitikimų ir eskalacijos riziką.
Šiandien Vašingtono palaikomas tarpinis karas Šaltojo karo laikų Vašingtonui būtų buvęs nepriimtinas. O kai kurie klaidingi įsitikinimai, kurie prisidėjo prie šio karo pradžios, daro jį daug pavojingesnį, nei Vašingtonas pripažįsta. Amerikos NATO plėtros strategija ir jos branduolinio pranašumo siekis kyla iš jos pačios paskirto “nepakeičiamos valstybės” vaidmens. Grėsmė, kurią Rusija įžvelgia šiame vaidmenyje, ir todėl tai, ką ji laiko šio karo rizika, dar labiau didina pavojų. Tuo tarpu branduolinis atgrasymas, kuris reikalauja kruopštaus, vėsaus ir net bendradarbiaujančio potencialių priešininkų stebėjimo ir derinimo, dėl JAV strategijos ir šio karšto įgaliotojo karo sukelto priešiškumo bei įtarumo tapo silpnas. Retai kada labiau reikėjo to, ką Morgenthau gyrė kaip senosios diplomatijos privalumus; retai kada jie buvo labiau paniekinti.
Atrodo, kad nei Maskva, nei Kijevas nesugeba visiškai pasiekti savo deklaruojamų karo tikslų. Nepaisant paskelbtos Luhansko, Donecko, Zaporožės ir Chersono administracinių rajonų aneksijos, Maskva vargu ar sugebės juos visiškai kontroliuoti. Taip pat mažai tikėtina, kad Ukraina atgaus visą iki 2014 m. Maskvos prarastą teritoriją. Jei nė viena iš pusių visiškai nesugrius, karas gali baigtis tik kompromisu.
Pasiekti tokį susitarimą būtų labai sunku. Rusijai reikėtų atsisakyti po invazijos Donbase įgytų turtų ir daug prisidėti prie tarptautinio fondo, skirto Ukrainai atkurti. Savo ruožtu Ukraina turėtų sutikti su tam tikros teritorijos Luhanske ir Donecke praradimu ir galbūt paklusti susitarimui, galbūt prižiūrimam Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos, pagal kurį būtų suteikta tam tikra kultūrinė ir vietinė politinė autonomija papildomoms rusakalbėms Donbaso teritorijoms. Dar skaudžiau, kad Kijevui tektų pripažinti Rusijos suverenitetą Krymo atžvilgiu ir kartu perleisti teritoriją sausumos tiltui tarp pusiasalio ir Rusijos. Taikos susitarimas turėtų leisti Ukrainai vienu metu palaikyti glaudžius ekonominius santykius su Eurazijos ekonomine sąjunga ir Europos Sąjunga (kad būtų galima tai padaryti, Briuselis turėtų pakoreguoti savo taisykles). Svarbiausia – atsižvelgiant į tai, kad Ukrainos narystės NATO baimė buvo karo priežastis – Kijevui reikėtų atsisakyti narystės NATO ir sutikti su nuolatiniu neutralumu.
Vašingtono pritarimas Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio tikslui susigrąžinti “visą teritoriją”, kurią Rusija okupavo nuo 2014 m., ir Vašingtono pažadas, kurio jis laikosi jau daugiau kaip penkiolika metų, kad Ukraina taps NATO nare, yra pagrindinės kliūtys užbaigti karą. Nesuklyskite, tokiame susitarime reikės atsižvelgti į Rusijos saugumo interesus tose srityse, kurias ji jau seniai vadina savo “artimosiomis šalimis” (t. y. įtakos sfera), o tai darant reikės nustatyti Kijevo veiksmų laisvės apribojimus užsienio ir gynybos politikoje (t. y. jo suverenitetui).
Toks kompromisas, grindžiamas senosios diplomatijos etosu, būtų priešiškas Vašingtono ambicijoms ir išpažįstamoms vertybėms. Čia vėlgi galioja tikros ir ne tikros Kubos raketų krizės pamokos. Norėdamas pagerinti savo griežtumo reputaciją, Kenedis ir jo artimiausi patarėjai skleidė istoriją, kad jie privertė Maskvą nusileisti ir vienašališkai atitraukti savo raketas, susidūrus su tvirtu Amerikos ryžtu. Iš tikrųjų Kenedis, sukrėstas apokaliptinių krizės, kurią iš esmės pats išprovokavo, galimybių, slapta sutiko su Maskvos pasiūlymu išvesti raketas iš Kubos mainais į tai, kad Vašingtonas išves raketas iš Turkijos ir Italijos. Taigi Kubos raketų krizė buvo išspręsta ne tvirtai, o kompromisu.
Bet kadangi šis quid pro quo buvo sėkmingai nuslėptas nuo visos kartos užsienio politikos kūrėjų ir strategų, nuo Amerikos visuomenės ir net nuo paties Kenedžio viceprezidento Lyndono B. Johnsono, JFK ir jo komanda įtvirtino pavojingą nuostatą, kad tvirtumas JAV agresijos akivaizdoje, kartu su laipsnišku karinių grasinimų eskalavimu ir atsakomaisiais veiksmais prieš tą agresiją apibrėžia sėkmingą nacionalinio saugumo strategiją. Šios klaidingos Kubos krizės pamokos buvo viena iš pagrindinių priežasčių, dėl kurių B. Johnsonas buvo priverstas konfrontuoti su tariama komunistų agresija Vietname, nepaisydamas išlaidų ir rizikos. Tos pačios klaidingos pamokos nuo to laiko lėmė daugybę Vašingtono intervencijų ir režimo keitimo karų, o dabar padeda formuoti “nuolaidžiavimo” ir “pasipriešinimo” dichotomiją, kuri apibrėžia Vašingtono atsaką į karą Ukrainoje – atsaką, kuris, priimdamas Vilsono karingumą, vengia kompromisų ir diskriminacijos, pagrįstos galia, interesais ir aplinkybėmis.
Dar labiau Vašingtono, save laikančio vienintele pasaulio supervalstybe, požiūrį atstumia sąlygos, kurių reikia norint pasiekti visapusišką Europos susitarimą po karo Ukrainoje. Šis susitarimas, kuriuo taip pat vadovautųsi senoji diplomatija, turėtų būti panašus į Vašingtono sužlugdytą viziją, kurią Šaltojo karo pabaigoje siekė patvirtinti Genscheris, Mitterrand’as ir Gorbačiovas. Ji turėtų būti panaši į M. Gorbačiovo “bendrų Europos namų” sąvoką ir Šarlio de Golio Europos bendruomenės “nuo Atlanto iki Uralo” viziją. Ir ji turėtų pripažinti, kad NATO yra tai, kas ji yra (ir ką de Golis ją pavadino): priemonė, kuria siekiama sustiprinti supervalstybės viršenybę už Atlantinio vandenyno.
Šis paktas įtvirtino tai, ką Kennanas 1948 m. pavadino “Europos susitelkimu” pagal JAV ir Rusijos priešpriešos sukurtą liniją. Pasibaigus Šaltajam karui, NATO pavyko pastumti savo geležinės uždangos ribas “prie pat Rusijos sienų” (kaip 1997 m. sakė Kennanas). Sukeldama Rusijos nerimą, ji padidino įtampą, konfliktus ir karingiausius Rusijos polinkius, taip sukeldama branduolinio karo pavojų ir Europai, ir Jungtinėms Valstijoms. Priklausomai nuo požiūrio, narystė NATO reiškia arba Niujorko paaukojimo dėl Berlyno perspektyvą (kaip teigė šaltojo karo šūkis), arba “sunaikinimo be atstovavimo” perspektyvą (kaip teigė de Golis). Todėl NATO turi pakeisti nauja Europos saugumo struktūra.
Šioje naujoje sistemoje gali būti įtvirtinta Europos bendrijos sąvoka, tačiau iš tikrųjų galingosios valstybės turėtų pernelyg didelę įtaką (kaip ir Europos Sąjungoje bei Jungtinėse Tautose). Tokia sistema esminiais aspektais būtų panaši į šiuolaikinį Europos koncertą, kuriame dominuojančios valstybės, iš vienos pusės, E. S., ir Rusija, iš kitos pusės, pripažįsta viena kitos saugumo interesus, įskaitant atitinkamas įtakos sferas. Praktiškai tai reikštų, kad, pavyzdžiui, Baltijos šalys ir Lenkija turėtų tokį pat didelį, bet galiausiai apribotą suverenitetą kaip, pavyzdžiui, Kanada. Tai taip pat reikštų, kad nors Paryžius ir Berlynas nemėgsta Maskvos vidaus tvarkos, jie atnaujins ekonominius ir prekybinius santykius su Rusija ir remsis daugybe kitų bendrų interesų sričių.
Kalbant apie būsimą tokių valstybių kaip Ukraina ir Gruzija padėtį, Europos (ir Vašingtono) požiūris turėtų būti panašus į tą, kurį 1976 m. diplomatas Helmutas Sonnenfeldtas, dirbdamas patarėju Valstybės departamente, rekomendavo taikyti Sovietų Sąjungos santykių su jos satelitais atžvilgiu:
… politiką, kuria būtų reaguojama į aiškiai matomus Rytų Europos siekius savarankiškiau egzistuoti stiprios sovietų geopolitinės įtakos kontekste.
Toks požiūris sumažintų įtampą pripažįstant Rusijos strateginį interesą jos įtakos sferoje ir taip paskatintų Maskvą kuo švelniau vykdyti savo teisę prižiūrėti šią sferą.
Žinoma, kad ir kokią strategiją europiečiai parengtų Maskvos atžvilgiu, tai būtų ir turėtų būti tik europiečių reikalas. Neišvengiamai naujos Europos saugumo sistemos kūrimas ir senosios diplomatijos, kurią ji įkūnytų, priėmimas reikštų, kad Vašingtono vaidmuo pasaulyje gerokai sumažėtų. Leisdamas Europos Koncertui veikti tikrai nepriklausomai, Vašingtonas iš tikrųjų atsisakytų pasaulinės hegemonijos siekio ir įsitikinimo, kad jo užsienio politika turėtų vadovautis įsitikinimu, kad, cituojant Prezidentą Klintoną, jis turi “ypatingą indėlį žmonijos pažangos kelyje”. Kitaip tariant, Jungtinės Valstijos sutiktų, kad jos taptų tuo, kuo prezidentas Klintonas žadėjo netapti – “tiesiog… dar viena didžiąja galia”. Kiekvienas prezidentas po Šaltojo karo nuo šio vaidmens atsisakė. Tačiau santūresnis ir net pėsčiojo savęs vaizdas galėtų leisti Jungtinėms Valstijoms pagaliau užmegzti tolerantiškesnius santykius su nepaklusniu pasauliu. “Subrendusi didžioji galybė savo galią naudos pamatuotai ir ribotai”, – 1965 m. balandį, likus trims mėnesiams iki JAV įsipareigojimo pradėti sausumos karą Vietname, rašė žurnalistas ir užsienio politikos kritikas Walteris Lippmannas.
Ji atsisakys visuotinės ir universalios pareigos teorijos, kuri ne tik įpareigoja ją dalyvauti nesibaigiančiuose intervenciniuose karuose, bet ir apnuodija jos mąstymą iliuzija, kad ji yra teisybės gynėja.
Vašingtono vykdoma politika Maskvos ir Kijevo atžvilgiu, dažnai prisidengiant teisingumo ir pareigos vėliava, sukūrė sąlygas, dėl kurių branduolinio karo tarp Jungtinių Valstijų ir Rusijos pavojus yra didesnis nei kada nors anksčiau. Mes toli gražu nepadarėme pasaulio saugesnio, jį sutvarkydami, bet padarėme jį dar pavojingesnį.
Benjamin Schwarz
anksčiau buvo “The Atlantic” nacionalinis ir literatūrinis redaktorius ir “World Policy Journal” vykdomasis redaktorius.
Christopher Layne
yra Teksaso A&M universiteto nusipelnęs tarptautinių reikalų profesorius ir Roberto M. Gateso nacionalinio saugumo katedros vedėjas.
Šis tekstas iš 2023 m. birželio mėn. numeris “Why Are We in Ukraine?” svetainėje harpers.org.
Išversta padedant www.DeepL.com/Translator. Be pataisymų.
Vaizdas: Source photographs: Flags of Ukraine, Lithuania, the European Union, and NATO © Panther Media GmbH/Alamy; U.S. president Joe Biden © Ukraine Presidents Office/Alamy; Ukrainian president Volodymyr Zelensky © Geopix/Alamy; Russian president Vladimir Putin © Peter Cavanagh/Alamy
