Originalus straipsnis paskelbtas 2023 m. birželio 14 d. Mattiaso Desmeto substacke.
Mattias Desmet. Išversta padedant www.DeepL.com/Translator. Be pataisymų.
Gegužės 9-13 d. Mattias Desmet aplankys Lietuvą ir pristatys savo knygos “Totalitarizmo psichologija” vertimą į lietuvių kalbą. Pakankama priežastis pristatyti keletą jo tekstų.
Mūsų visuomenė rekordiškai sparčiai evoliucionuoja į skaitmeninį kosmosą – visuomenę, kurioje gyvenimas iš esmės yra skaitmeninis. Skaitmeninėje ateities visuomenėje – kai kuriais atžvilgiais netolimoje ateityje – žmonės dirba, linksminasi, žaidžia ir mylisi internetu ir net valgo skaitmeniniu būdu atspausdintą maistą.
Naujausi pasiekimai dirbtinio intelekto (DI) srityje pamažu ruošia mus žengti dar toliau. Mes ne tik keičiame žmonių bendravimą skaitmeniniu, bet ir patį žmogiškumą. Gydytoją, mokytoją, trenerį, psichologą ir t. t. – visus juos gali pakeisti kompiuteris.
Ar yra skirtumas tarp tikro ir skaitmeninio pokalbio? Ar yra skirtumas tarp pokalbio su žmogumi ir pokalbio su sudėtingu kompiuteriu? Penkiolika metų vykdžiau (realių) terapeutų ir pacientų pokalbių tyrimus. Tai man parodė, kokie subtilūs ir įstabūs yra tikri pokalbiai. Pateiksiu tik vieną pavyzdį: jei vienas asmuo nustoja kalbėti, kitas paprastai perima kalbą greičiau nei per 0,2 sekundės – net jei pirmasis asmuo nustoja kalbėti viduryje sakinio. Palyginimui: eismo metu reakcijos laikas yra maždaug viena sekundė (taigi penkis kartus ilgesnis).
Tikruose pokalbiuose žmonių kūnai nuolat rezonuoja vienas su kitu. Klausytojo veido ir kūno raumenys susitraukinėja taip pat kaip ir kalbėtojo, aktyvuojamos tos pačios smegenų sritys. Kai žmonės kalbasi tarpusavyje, jie psichiniu ir subtiliuoju fiziniu lygmeniu sudaro viršorganizmą. Juos jungia psichinė membrana, kuri nepastebimai perduoda subtiliausias emocijas iš vieno žmogaus kitam. Taip pašnekovui atsiranda savotiška spontaniška empatija (išskyrus atvejus, kai ego struktūra yra itin išsivysčiusi, kaip psichopatijos atveju).
Taip kiekvienas (tikras) pokalbis patenkina pirmąjį ir svarbiausią pirminį žmogaus poreikį – rezonansą su Kitu. Skaitmeniniame pokalbyje šis rezonansas pažeidžiamas dėl technologijų apribojimų: nedidelių signalo perdavimo vėlavimų, perspektyvos laisvės apribojimų, kito žmogaus matymo tik iš dalies ir pan. Būtent dėl šios priežasties ilgalaikis skaitmeninis bendravimas dažnai palieka nuobodų ir išsekusį jausmą. Mūsų kūnai išseksta bevaisiai ir nuolatiniai bandymai užmegzti ryšį su kito asmens kūnu – šį reiškinį kai kas vadina skaitmenine depresija. Dar neaišku, ar tikro psichologo pakeitimas dirbtinio intelekto versija bus veiksminga tokios skaitmeninės depresijos terapija.
Pastaraisiais šimtmečiais ir dešimtmečiais palaipsnis realių socialinių situacijų pakeitimas dirbtinėmis – industrializuojant ir mechanizuojant darbą, įvedant radiją, televiziją, telefoną ir internetą – padarė klastingą žalą. Jis atsakingas už destruktyviausią psichosocialinį Apšvietos reiškinį: “atomizuoja” žmogų, atplėšia mus nuo socialinės ir gamtinės terpės ir panardina į vienatvę.
XXI a. pradžioje vienatvė pasiekė aukščiausią tašką. Prieš pat karūnos krizę atliktų tyrimų duomenimis, net 40 % pasaulio gyventojų jaučiasi vieniši. Padėtis tapo tokia baisi, kad 2018 m. buvusi Didžiosios Britanijos ministrė pirmininkė Theresa May paskyrė vienatvės ministrą. Visai neseniai Jungtinėse Amerikos Valstijose generalinis chirurgas Vivekas Murthy paskelbė patarimą dėl vienatvės pavojų kartu su nauja “Nacionaline socialinių ryšių skatinimo strategija”. Tačiau mums nereikia griebtis statistikos, kad pajustume problemos rimtumą. Įsėskite į traukinį – žmonės beveik nebepasikeičia žodžiais. Mūsų mintys prikaustytos prie mažyčio ekrano – skaitmeninis ryšys pakeitė žmogiškąjį ryšį. Jei atsitiktinai pasisveikinsite su praeiviu – kažkada buvęs akivaizdus būdas patvirtinti žmogiškąjį ryšį be jokių kitų ketinimų – iškart pajusite problemą ir galbūt nemalonią atsakomąją reakciją (neišsakytą klausimą: “Ko šis idiotas iš manęs nori?”).
Vienatvė ir atomizacija yra ne tik problema, bet ir milžiniškų socialinių pasekmių turinti problema. Izoliuoti, atomizuoti subjektai yra linkę, ypač veikiami žiniasklaidos ir socialinių tinklų naratyvų, staiga susiburti į naujos rūšies grupę – masę. Dėl tokio grupės formavimosi žmonės tampa radikaliai nepajėgūs kritiškai mąstyti apie jiems pateikiamus pasakojimus, linkę radikaliai paaukoti viską, kas jiems brangu, ir labai netolerantiški bet kokiam balsui, nukrypstančiam nuo to, kuo tiki masė.
Praeities masės (t. y. kryžiaus žygiai, raganų medžioklės ir t. t.) buvo fizinės masės – mases sudarė fiziškai susirinkusi žmonių grupė. Kita vertus, dabartines mases sudaro individai, kurių kiekvienas skaitmeninėje vienatvėje yra užkrėstas panašių vaizdinių ir istorijų iš masinės informacijos priemonių. Būtent ši vieniša masė kartu su savo lyderiais sudaro didžiausio mūsų racionalistinės visuomenės simptomo – totalitarinės valstybės – pagrindą. Todėl didysis klausimas, į kurį turime atsakyti kaip kultūra, skamba taip: kas gali vienišą masę paversti visuomene tikrąja šio žodžio prasme – žmonių grupe, susijusia nuo žmogaus iki žmogaus; kur kolektyvas nesunaikina individo, bet garantuoja erdvę, kurioje jis gali klestėti kaip išskirtinė būtybė.
Mattiasas Desmetas COVID-19 pandemijos metu suformulavo masinio formavimosi teoriją. Jis yra Gento universiteto psichologijos profesorius ir knygos “Totalitarizmo psichologija” autorius.
Šis tekstas pasirodė 2023 m. birželio 14 d. pavadinimu “Digital Depression and Lonely Massese” Mattiaso Desmeto substacke.
Išversta padedant www.DeepL.com/Translator. Be pataisymų.
