Originalus straipsnis paskelbtas 2024 m. kovo 29 d. svetainėje tkp.at.
Univ.-Doz. (Wien) Dr. med. Gerd Reuther. Išversta padedant www.DeepL.com/Translator. Be pataisymų.
Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) nuo 1988 m. vykdo nesėkmingą “Global Polio Eradication Initiative” kampaniją, kuria siekiama išnaikinti poliomielitą. Nepaisant nuolatinių imunizacijos kampanijų besivystančiose šalyse, šiandien jose vis daugiau vaikų kenčia nuo paralyžiaus. Kita vertus, pramoninėse šalyse poliomielito atvejų jau kelis dešimtmečius nenustatoma, nepriklausomai nuo to, ar skiepijimas yra privalomas, ar ne. Daugumos ligonių, kuriems diagnozuojamas “poliomielitas”, tariamai ligą sukeliančio viruso net neįmanoma aptikti. Kas iš tikrųjų yra “poliomielitas”?
Iki XIX a. pabaigos spontaniniu paralyžiumi sergančių vaikų ir paauglių nebuvo užregistruota. Tik nuo tada Vakarų Europoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose vasaros mėnesiais buvo gauta pavienių pranešimų apie vaikų vangų paralyžių. Kiekvienu atveju nukentėjo tik nedidelės bendruomenės. Nors paralyžius neišplito transporto keliais, didelių miestų neaplenkė ir nepavyko nustatyti perdavimo kelio, 1884 m. vokiečių gydytojas Adolfas von Strümpell (1853-1925) įtarė infekcinę ligą. Kai 1905 m. Stokholmo apylinkėse buvo užregistruotas 1031 atvejis, paralyžius buvo paskelbtas epidemija.
1908 m. austrų gydytojai Karlas Landšteineris (Karl Landsteiner, 1868-1943) ir Ervinas Popperis (Erwin Popper, 1879-1955) teigė, kad paralyžių sukėlė filtruojamas virusas, nes jie neva užkrėtė beždžiones sekretu be bakterijų. JAV Rokfelerio grupei dirbęs Simonas Flexneris (Simon Flexner, 1863-1946) iš karto patvirtino rezultatus. Gerokai anksčiau, nei virusus buvo galima pamatyti elektroniniu mikroskopu ar netiesiogiai nustatyti testais, antrą kartą po raupų liga buvo pripažinta virusine liga, neturint rimto mokslinio pagrindo. Dabar “poliomielito” diagnozė buvo įtvirtinta.
Naujai paskelbtame mikrobiologijos amžiuje buvo taip pat populiaru, kaip ir šiandien, kiekvieną ligą priskirti mikroorganizmams ir sugebėti jos išvengti skiepais. Tai, kad Rytų Europoje, Azijoje ar Afrikoje nepasitaikė jokių ligų, neerzino pirmaujančių Vakarų pramoninių šalių gydytojų. Tačiau kuri infekcinė liga turėtų pasireikšti tik pavieniais atvejais ir ypač ten, kur gyventojų tankumas mažas? Apie apsinuodijimą net nebuvo svarstoma, nors tuo metu tai atrodė tikėtina dėl siaurai apibrėžtų atvejų.
Du iš pirmųjų epizodų – Europoje ir Vermonte – įvyko netrukus po to, kai 1892 m. buvo pradėtas naudoti švino vandenilio arsenatas kaip insekticidas. Šis insekticidas veikia nervų sistemos priekinių ragų ląsteles ir sukelia paralyžių, priskiriamą “poliomielitui” (priekiniai ragai, lot. cornu anterius medullae spinalis, yra nugaros smegenų pilkosios medžiagos ventralinė dalis; pastaba: sapereaude). Paralyžius dažniau patyrė vaikai, kuriems buvo naudojama arseno pagrindu pagaminta cheminė medžiaga.
Nuo 1916 m. poliomielito atvejų daugiausia buvo JAV šiaurės rytų pakrantėje, ypač Niujorke ir Long Ailende. Tyrimai atskleidė, kad į Niujorko apylinkes buvo įvežtas cukrus iš Havajų plantacijos, kurioje nuo 1915 m. buvo naudojamas arseno pagrindo pesticidas. Didžiausios pasaulyje cukranendrių cukraus rafinavimo gamyklos buvo įsikūrusios Kvinse ir Jonkeryje, kur kartu su Bruklinu buvo užregistruota daugiausia susirgimų. Paaiškėjo, kad arsenas koncentruojasi cukruje.
Vokietijoje ir Danijoje iki XX a. ketvirtojo dešimtmečio ligos atvejų nebuvo. Rusijoje “poliomielitas” nepasireiškė iki 1949 m., kai buvo pradėti naudoti pesticidai. Maždaug iki 1950 m. Azijoje ir Afrikoje šia liga sirgo tik baltųjų mažumų atstovai, gyvenantys segreguotuose rajonuose. Nepaisant to, liga buvo laikoma prastos higienos problema!
Po Antrojo pasaulinio karo visame pasaulyje padaugėjo kūdikių paralyžiaus atvejų. Nuo 1950 m. ja taip pat sirgo Afrikos ir Azijos vietiniai gyventojai. Dideliuose didmiesčiuose beveik nebuvo pranešama apie jokius susirgimo atvejus. Net geriamosios poliomielito vakcinos išradėjas Albertas Sabinas 1947 m. pripažino: “Niekas poliomielito istorijoje nėra taip suglumęs, kaip tai, kad per pastaruosius 50 ar 60 metų ši liga iš sporadinės tapo epidemine”.
Pasibaigus karui, į rinką kaip pesticidas pateko dar viena cheminė medžiaga, turinti ypatingą afinitetą nervų sistemos priekinių ragų ląstelėms: Dichloridifeniltrichloretanas (DDT). XX a. šeštajame dešimtmetyje jis net buvo naudojamas vaikų darželiuose ir mokyklose. Palyginus vasarą tose pačiose vietovėse atliktus DDT purškimo ir paralyžiaus atvejų palyginimus, paaiškėjo labai glaudus ryšys. Kuo daugiau buvo purškiama DDT, tuo daugiau buvo “poliomielito” atvejų. Tuo tarpu poliomielito virusas, tariamai sukėlęs ligą, buvo rastas tik pusėje mirčių nuo poliomielito atvejų.
Nepaisant to, visos ligos, kuriomis pasireiškė vangus paralyžius, buvo klasifikuojamos kaip “poliomielitas”, kol nebuvo įvesta vakcinacija. Tai grynai aprašomasis terminas, kuriuo apibūdinamas nugaros smegenų pilkųjų branduolių sričių uždegimas, nieko nesakantis apie paralyžiaus priežastį.
Kai 1954-2005 m. Vokietijoje pirmą kartą eksperimentiškai buvo panaudota vakcina, kurios sudėtyje buvo neurotoksiško aliuminio hidroksido, vaikų vangių paralyžių skaičius staiga išaugo penkis kartus. Net ir tada “poliomielitas” visada liko reta liga, kuri buvo perdėtai vadinama epidemija. Be to, kad buvo siekiama nuslėpti DDT padarytą žalą, taip pat buvo siekiama išgąsdinti pelningą skiepijimo kampaniją.
Pradėjus naudoti vakcinas, ligos sąvoka staiga susiaurėjo. Staiga paralyžius turėjo tęstis ne trumpiau kaip 6 savaites, kad būtų galima pagrįsti diagnozę. Vien dėl to drastiškai sumažėjo atvejų skaičius, nes toksinis paralyžius greitai atsitraukia, kai nebėra toksino. Be to, paralyžius, kurie nuo skiepijimo pradžios buvo jau ilgą laiką, imta vadinti “ūminiu vangiu paralyžiumi” arba “Guillain-Barré sindromu”. Poliomielitas dingo iš akiračio, nes šių diagnozių vaikams padaugėjo. Imunizacijos kampanijos anaiptol nesustabdė sergamumo šia liga.
Poliomielitas vis dar paplitęs besivystančiose šalyse, kuriose naudojami čia uždrausti pesticidai: Pakistane ir Indijoje. Pakistane dešimtmečius veikė didžiausia pasaulyje DDT gamykla.
Be to, PSO pripažįsta, kad dėl skiepijimo kampanijų vaikams pasireiškė silpnaprotystės paralyžius. Dauguma šiandieninių “poliomielito” atvejų tikriausiai yra vakcinos sukeltų virusų (cVDPV) arba vieno iš daugelio vakcinos tirpale esančių toksiškų priedų pasekmė.
Poliomielitas yra geriausias alibi epidemijos, kuria siekiama nuslėpti toksinį pramoninių nuodų poveikį, pavyzdys. Bet koks neurotoksinų sukeltas paralyžius gali būti paskelbtas poliomielitu. Per dešimtmečius susikūręs ligos monstras užtikrina, kad nebūtų nustatytos tikrosios paralyžiaus priežastys. Kitaip nei raupai, poliomielitas čia liks. Poliomielitas yra reikalingas. Išsamesnės informacijos galima rasti knygoje “Hauptsache Panik. neuer Blick auf Seuchen in Europa“.
Univ.-Doz. (Viena) Dr. Gerdas Reutheris yra radiologijos specialistas ir medicinos istorikas. Už savo nuopelnus 2005 m. jis buvo apdovanotas Vokietijos radiologų draugijos Eugenijos ir Felikso Wachsmanų premija. Jis paskelbė apie 100 straipsnių nacionaliniuose ir tarptautiniuose specializuotuose žurnaluose ir knygose, taip pat šešias knygas, kuriose kritiškai žvelgiama į praeities ir dabarties mediciną.
Šis tekstas pasirodė 2024 m. kovo 29 d. pavadinimu “Polio! Polio?” svetainėje tkp.at.
Išversta padedant www.DeepL.com/Translator. Be pataisymų.
Šiame straipsnyje išreikšta nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos nuomone. Teisės ir atsakomybė už turinį tenka autoriui.
Nuotrauka: Ypsilon from Finland, CC0, via Wikimedia Commons
