Originalus straipsnis paskelbtas 2024 m. birželio 20 d. svetainėje RPP Institut.
Redakcija. Išversta padedant www.DeepL.com/Translator. Be pataisymų.
Pastaraisiais metais Vakarų visuomenės tampa vis labiau poliarizuotos. Politikos ir žiniasklaidos tonas tapo aštresnis. Vis labiau kurstomi atviri priešų stereotipai. Žmonės demonizuojami ir “kandžiojami”, t. y. jiems neleidžiama dalyvauti viešajame diskurse. Daugeliui žmonių neapykanta internete tapo tokia didelė, kad jie nusprendė nutraukti savo gyvenimą. Kyla klausimas: ar mūsų visuomenė tampa vis labiau beširdė? Ar gyvename negailestingame amžiuje? Kad taptume žmoniškesni, turime atsisakyti Freudo sukurto žmogaus kaip mašinos įvaizdžio.
Žmogus kaip kūnas turintis sielą
Mintis, kad žmogus yra tik biologinė mašina, vis dar plačiai paplitusi. Mašinas galima užprogramuoti. Jie yra priemonė tikslui pasiekti. Jei jos sugenda, jas gali pataisyti gydytojai ir psichoterapeutai. Tada jos vėl gali būti naudojamos.
Dr. Rafaelis Bonelis siūlo kitokį požiūrį į žmogų. Jis mato žmones kaip laisvas, atsakingas ir potencialiai širdingas būtybes. Jis nėra nei hormonų valdomas robotas, nei mąstanti mašina. Vietoj to Bonelli žmogaus psichikos modelis remiasi trimis instancijomis: pilvu, galva ir širdimi.
Šie įvaizdžiai reiškia ne anatominius organus, o tam tikras žmogaus psichikos funkcijas. “Pilvo jausmus” galima priskirti limbinėms smegenims, labai senai smegenų daliai. “Galva” reiškia racionalų, sąmoningą mąstymą. Tai daugiausia vyksta neokortekse, jauniausioje smegenų dalyje. Tačiau psichika yra ne tik smegenyse. Ji rezonuoja su visu kūnu.
Žmonėse viskas tarpusavyje susiję. Pavyzdžiui, regėjimo pojūtis nėra lokalizuotas tik akyje, bet apima kelias smegenų sritis. Tas pats pasakytina ir apie psichinius procesus: Jie vyksta ne tik keliose smegenų srityse, bet ir apima visą kūną. Kai kurie neurologai mano, kad žmogus yra smegenys ir raumenų bei skeleto sistema. Kai du žmonės paspaudžia vienas kitam ranką, liečiasi ne dvi rankos, o du žmonės. Visuma yra daugiau nei jos dalių suma, kaip žinojo jau Aristotelis. Todėl daktaras Bonelli į žmogų pirmiausia žvelgia kaip į animuotą kūną.
Freudo sielos mechanika
Bonelli pilvo-galvos-širdies modelį iš dalies įkvėpė Sigmundas Freudas. Froidas kalbėjo apie “id”, “ego” ir “superego”. Tačiau Freudas daugiausia dėmesio skyrė “id”, metaforiškai tariant, “pilvui”. Jis buvo puikus pilvo tyrinėtojas, nes jį domino miegantys pacientų jausmai ir nesąmoningi motyvai.
Froidas laikėsi visiškai mechanistinio požiūrio į sielą. Jis entuziastingai domėjosi chemija ir fizika. Jo tikslas buvo redukuoti žmogiškąją būtį iki fizikos. Štai kodėl psichoanalizėje galima rasti tiek daug fizikinių terminų. Froidas vartojo mechaninę-techninę kalbą psichologiniams konfliktams apibūdinti. Pavyzdžiui, jis kalbėjo apie gynybos mechanizmus, represiją, išstūmimą ar projekciją.
Iš pradžių Freudas libido, arba seksualinę energiją, laikė vienintele psichikos varomąja jėga. Vėliau buvo pridėtas Thanatos, arba mirties instinktas. Protas Freudui atliko reguliuojamąjį vaidmenį. Tačiau jo psichikos modelyje visiškai trūko širdies.
Pilvas ir galva
Bonellio modelyje “pilvas” ir “galva” reiškia du skirtingus gebėjimus suvokti pasaulį. Pilvas daug ką jaučia. Dažniausiai jis veikia nesąmoningai ir neracionaliai. Iš tikrųjų yra žmonių, kuriuos valdo tik emocijos. Froidas tam apibūdinti naudojo raitelio ant žirgo įvaizdį. Tačiau žirgas taip užvaldo raitelį, kad šis iš tikrųjų nieko negali padaryti. Žirgas eina ten, kur nori. O raitelis sėdi ant jo ir apsimeta, kad jį valdo.
Galva kitaip apdoroja pasaulio suvokimą. Ji nieko nejaučia, bet sumažina tikrovę ir bando viską suvesti į racionalią sistemą. Racionalus žmogus nesielgia vadovaudamasis instinktu, o pirmiausia klausia savo galvos. Jis apmąsto, kaip turėtų reaguoti į savo jausmus.
Galvos trūkumas yra tas, kad ji per ilgai analizuoja ir apskaičiuoja suvokimus. Tikruose susitikimuose svarbų vaidmenį atlieka neverbalinis bendravimas, t. y. gestai, veido išraiška, laikysena ir pan. Nuojauta padeda nustatyti, ar pasitikime žmogumi, ar ne. Nepaisant to, mūsų įspūdžius ir išankstines nuostatas reikia atidžiai išnagrinėti ir apmąstyti, kad išvengtume skubotų išvadų. Jei kas nors man primena mano “blogą” matematikos mokytoją, dar nereiškia, kad mano asmeninė asociacija yra teisinga.
Kad ir kokie svarbūs yra pilvas ir galva, Bonelli juos laiko širdies patarėjais. Galų gale svarbiausia ne mūsų jausmai ar logika, o veikimas iš širdies.
Širdis: esminių dalykų jutimo organas
Mašinos neturi širdies. Freudo modelyje vertybėms ir laisvai valiai nebuvo vietos. Jis kalbėjo apie žmogų kaip apie “psichinį aparatą”. Žmones daugiausia valdė “id”. Vadinasi, nebūtų ir sąžinės. Etines gaires žmonėms primestų “superego”, t. y. tėvai ir aplinka.
Froidui nerūpėjo ir dorybės. Vidinė šventovė – mūsų suvokimas, kas yra teisinga, gera ir gražu, – jam buvo nesvarbi. Tik vėlesnis jo mokinys Viktoras Franklis atrado savęs transcendencijos, t. y. gebėjimo peržengti save, vertę.
Orientacija į aukštesnes vertybes yra širdies dalis. Dorybių puoselėjimas taip pat yra širdies reikalas. “Gerai matyti galima tik širdimi…” Šis posakis iš Antuano de Sent Egziuperi (Antoine de Saint-Exupéry) klasikinės knygos ” Mažasis princas ” jau tapo kliše. Tačiau vis dėlto jis teisingas: kiekvienas žmogus turi laisvę keisti savo požiūrį ir atpažinti tai, kas svarbu. Savo širdį galima treniruoti ir stiprinti kaip raumenį.
Todėl esame laisvi dirbti ties savo charakteriu ir santykiais. Raktas į tai slypi arčiau mūsų nei bet kas kitas – mūsų širdyse.
Šis tekstas pasirodė 2024 m. birželio 20 d. pavadinimu „Von Freuds Seelenmechanik zur Macht des Herzens” svetainėje RPP Institut.
Išversta padedant www.DeepL.com/Translator. Be pataisymų.
