Originalus straipsnis paskelbtas 2024 m. rugsėjo 6 d. svetainėje tkp.at.
Prof. Dr. em. Hans-Jürgen Bandelt, Thomas Immanuel Steinberg ir Heidi Zieger
Išversta padedant www.DeepL.com/Translator. Be pataisymų.
Nežodžiai po nežodžių aptinkami ir nurodomi „woke“ kalbos cenzoriaus. Cituojant turi būti leidžiama paminėti nebent pradinę raidę. Šiai absurdiškai ir juokingai situacijai būdingi Z-, N-, M-, I- ir E-žodžiai. Tie, kurie ištaria šiuos tariamai blogus žodžius, apšmeižiami kaip rasistai ir dešinieji ekstremistai.
Kalba iš esmės vystosi savaime – be ideologinės prievartos ir politinės kontrolės. Tačiau vyriausybė, organizacijos ir žiniasklaida sąmoningai reguliuoja kalbą, o terminai perinterpretuojami arba įvardijami kaip rasistiniai.
Žmonių, kurie tariamai blogus žodžius sutrumpina iki pirmosios raidės, kad nesukeltų siaubingų jausmų sutrikusios psichikos ar sutrikdytiems žmonėms, akiratis yra ribotas grynai techniniu požiūriu: vokiečių kalboje turime tik 26 raides – taigi labai lengvai suprantama. Dėl to gali kilti ginčų dėl to, kuri raidė turėtų žymėti tai, kas neva yra neištariama – tarsi būtume persikėlę į Viktorijos amžių. Štai kad ir toks komentaras iš Ö-šalies 2019-aisiais: „ E-žodis lyg straublinis gyvūnas metro.“
Po keleto išankstinių svarstymų apie woke užpuolimą (žr. 1 dalį), einame atgal per blogąsias MINZE raides pagal ABC; didžiąją dalį Z jau buvome įveikę 1 dalyje.
MINZE: M – mauras, I – indėnas, N – negras arba nigeris, Z – čigonas ir E – eskimas.
Ups, štai ir išsprūdo- ir štai jie, pirmieji woke skaitytojai, bėga į savo safe spaces ir persijungia į embriono režimą! Rimtai: „Vadinamosios ‚saugios erdvės‘ jau seniai įkurtos universitetuose, siekiant apsaugoti studentus nuo naujų patirčių, idėjų ir opozicijos. Jaunimas išmoksta taip sakant, kaip jaustis bejėgiais“ ( pasak kabareto atlikėjo Vinco Eberto 2024 m. birželio pradžios įrašo socialiniame tinkle ‚Facebook‘).
Toliau Ebertas aiškina, kad „pagrindinis tikslas – pasiekti kuo ryškesnį aukos statusą. Bet kadangi tai įmanoma tik emociniu, o ne argumentaciniu pagrindu, faktus beveik neišvengiamai tenka pakeisti jausmais. O argumentus – jausmais“. „Taip mūsų visuomenėje pamažu įsitvirtino verkšlenančiųjų tironija, kai žmonės savo agresiją parduoda kaip savigyną, kad pasiektų savo.“
Ši wokeness akademinėje aplinkoje nėra natūraliai susiformavusi. Universitetai, kaip ideologinės katapultos, jau seniai buvo ruošiami savo vaidmeniui būsimoje Naujojoje normalybėje. Būtent pažangiai mąstantys universitetų ir koledžų vadovai nutiesė woke kelią JAV. Vokietijoje jau 2013 m. per Pirmąją Vokietijos įvairovės dieną buvo tvirtai sujungtos gretos: didieji miestai, įmonės ir universitetai dalyvavo tame nuo pat pradžių. 2013 m. taip pat reikėtų laikyti „woke“ judėjimo pradžia, tačiau pasirengimas prasidėjo jau apie 1990 m. nuo politinio korektiškumo (žr. I dalį). O 1995 m. feminizmo orientacija į genderizmą jau buvo sparčiai įsibėgėjusi Ketvirtojoje pasaulinėje moterų konferencijoje.
Tie, kurie universitete iš anksto nenumato wokeness ir nėra pasiruošę agresyviam verkšlenimui, per paskaitas gali patirti skaudžių netikėtumų, kaip, pavyzdžiui, tarpkultūrinio ugdymo profesorius emeritas Georg Auernheimer, kurio paskaitą staiga nutraukė isteriška studentė: jis kalbėjo apie Francą Fanoną (Frantz Fanon), knygos „Žemės vargšai“ autorių, ir perskaitė žodį „negras“, cituodamas jį pažodžiui. Auernheimeris apibendrina šį incidentą:
„Kai kurių terminų atmetimas šiandien įgauna beveik totalitarinių bruožų. […] Kalbos taisyklės niekaip nepadeda pakeisti esamos padėties. Grupių diskriminacija ir stigmatizavimas baigiasi tik iš esmės reformavus institucijas arba pertvarkius sistemą. […] Kubos revoliucija beveik išstūmė rasizmą iš kasdienio gyvenimo dėl gyvenimo sąlygų ir galimybių išlyginimo.” [Auernheimer, ibidem]
Eufemizmo voverės ratas
“The Euphemism Treadmill is a concept coined by Stephen Pinker in his 2003 book ‚The Blank State‘. The concept explains how words that are used to replace offensive terms over time become offensive themselves.” Pavyzdys anglų kalboje būtų ši transformacijos seka:
mentally retarded [protiškai atsilikęs] → retarded [atsilikęs] → imbecile [silpnaprotis] → intellectually challenged [su intelekto sunkumais] → (with) special needs [(su) specialiaisiais poreikiais.]. Vokiečių kalboje tai galėtų baigtis žodžiais „→ anders begabt (kitaip gabūs)“; tai būtų pati tikriausia pabaiga, nes kvailiau jau būti negali.
Visi penki (ar šeši) pavadinimai iš tikrųjų reiškia kažką skirtingo, net jei tik niuansus pirmųjų dviejų atžvilgiu. Pavyzdžiui, dabartinė mūsų užsienio reikalų ministrė, be abejo, turi specialių poreikių, susijusių su jos kasdiene šukuosena, ir kai kuriose savo kalbose turėjo tam tikrų intelekto iššūkių, tačiau, žinoma, ji nėra nei silpnaprotė, nei atsilikusi. Taigi matome, kad priverstiniu monotonišku būdu keičiant terminus, jie tampa vis skystesni ir silpnesni ir galiausiai baigiasi visiškai skirtingomis miglotomis pagrindinėmis reikšmėmis. Kitas pavyzdys su tuo pačiu laikinu galutiniu tašku yra:
invalidas → neįgalusis → neįgalus asmuo → asmuo su negalia → asmuo su funkciniais apribojimais → asmuo su specialiaisiais poreikiais.
“Vien tik neologizmai (naujadarai) ir eufemizmai neužkerta kelio tikrosioms rasizmo, seksizmo ir priešiškumo neįgaliesiems priežastims, o veikiau jas perkelia. Išvada: „Su PC [politiniu korektiškumu] atsiduriame eufemizmų voverės rate“ (Žižekas), kuriuose kiekvienas terminas gali būti įtariamas diskriminacija ir nuvertintas po jo sekančio termino.” Tai buvo 2016 m. – jau tuomet žvelgėme į proto bedugnę. Šiandien mes Vokietijoje esame dar vienu taip liūdnai pagarsėjusiu žingsniu toliau.
Tačiau vienas dalykas yra visiškai aiškus, kad tie, kuriuos tai paliečia, pavyzdžiui, psichiškai ar fiziškai neįgalūs asmenys, galiausiai tampa kalbiniu požiūriu nematomi. Prasidėjus priemonių taikymui, „Deutschlandfunk“ radijas dėmesiui nukreipti su visišku rimtumu transliavo laidą įdomiu pavadinimu “Diskriminacija per kalbą: “neįgalusis- tai nežodis”, kurios įžanginis sakinys skambėjo taip: “Rašytojas Christophas Kelleris mano, kad normų neatitinkančius žmones vadinti “neįgaliaisiais” yra neteisinga”. Kokia nesąmonė: galimybė judėti tik neįgaliojo vežimėliu yra rimtas apribojimas atitinkamam asmeniui, nes miesto aplinkoje neįgaliojo vežimėliu judantiems asmenims visada kyla netikėtų kliūčių, jau nekalbant apie kitas asmeninio pobūdžio problemas. Tai visiškai nesusiję su norma. Matyt, manoma, kad nebereiktų jais ypatingai rūpintis: jie tiesiog turi kitų talentų; gal skraidyti?
Tai pažįstama ir kalbant apie „regos negalią“: „Terminas ‚aklasis ir silpnaregis‘ […] yra netinkamas, nes jis redukuoja žmones iki jų negalios“. Kokia logika čia turėtų slypėti? Ebertas apibendrina woke kalbos ugdymo beprotybę: „Aš nešioju akinius. Anksčiau buvau silpnaregis, bet gi šis žodis galėtų mane įžeisti. Todėl šiandien esu turintis vizualinių iššūkių; o tai visiška nesąmonė, nes kai nusiimu akinius, nieko nematau. Vizualių iššūkių turintis žmogus reikštų, kad jei labai pasistengčiau, galėčiau matyti geriau. Bet to aš negaliu, kad ir kaip stengčiausi: be akinių nematau nė vienu dioptrijumi geriau. Taigi vyrukai iš politiškai korektiško departamento ne tik sumenkina mano regėjimo invalidumą, bet ir kaltina mane tinginyste! […] Gyvename protu nesuvokiamai sukaustytais, miesčioniškais biedermejerio laikais.”
Visus be išimties teigiamą atspalvį turinčius žodžius, pavyzdžiui, “Querdenker” (lateraliai mąstantis), politikai ir valstybinė žiniasklaida per trumpą laiką gali apversti į neigiamus. Netgi užuojautą reiškiantys žodžiai gali tapti neigiami, pavyzdžiui, diskriminacinis „tu auka“ iš didmiesčių jaunimo vokiečių kalbos praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje. Ten, kur norima šmeižti ir diskriminuoti, visada atsiranda vienas ar du žodžiai. Jų pavertimas tabu nekeičia konfliktinės situacijos.
N
Blogojo nežodžio prototipas yra žodis „N“, t. y. „negras“ arba „ nigeris“. Abi reikšmės turi tą pačią nekaltą etimologiją: galiausiai jos kildinamos iš lotynų kalbos žodžio niger arba pasiskolintos iš prancūzų kalbos žodžio nègre. Tačiau „juodaodis“ vis dar gali būti vartojamas, nors jo pagrindinė reikšmė yra ta pati.
Čia vėl voverės ratas: nigeris→ negras → juodaodis → spalvotasis asmuo (PoC) /Person of Colour (PoC) → BIPoC = (tariama: bye-pock).
Juodas, indig(o), spalvotasis turėtų būti galiausiai. Kas atrodo apopleksinis, yra rausvas, taigi ir spalvotas, O kas serga geltlige, to akys geltonos. O tas, kuris yra girtas, yra mėlynas (vok. blau reiškia ir girtas). Vadinti žmogų spalvotu yra visiška nesąmonė – nebent jis apsivyniojęs vaivorykštės vėliava aplink kūną – tada jis yra spalvotas.
Makabriškos dainelės „Dešimt mažų negriukų“ (‚Ten little niggers‘) vaikai, žinoma, nebeturėtų žinoti ir dainuoti. „Vokietijoje ji yra labiausiai paplitusi kada nors išspausdinta vaikiška knygelė“ ir yra platinama jau mažiausiai 99 metus. Daugybė šio teksto variacijų ir aliuzijų nebebūtų suprantamos nežinant originalo. Ši daina taip toli nuo šiandieninio woke aktyvisto, kad jos net nėra šių metų hitų sąraše „Smurtas ar rasizmas: šios devynios dainos netinka vaikų ausims“.
M
Omenyje turimas ne 1931 m. Fritzo Lango filmas „M“, o žodis „M“ – „Mohr“ (liet. mauras), apie kurį Wikipedia kategoriškai teigia, kad terminas „Mohr“ šiandien suprantamas kaip „rasiškai diskriminacinė išraiška“. Bet ne mums, trims autoriams. „Visi, kurie […] bent grojaBazelioGuggenmusik Mohrekopf arba priklauso Berno Mohrenzunft, tol įtariami rasizmu, kol neatgailaus ir neatsiribos nuo šio žodžio“. Žinoma, „mauras“ iš tikrųjų yra istorinis terminas, kuris iš pradžių buvo taikomas tik maurams ir šiaurės afrikiečiams, o vėliau visuotinai pradėtas taikyti afrikiečiams apskritai.
Jei jau terminas „negras“ sukelia šoką, tai „mauras“ sukelia tą patį visiem linkusiems verkšlenti ir skųstis. Ir iš tiesų, wokenizmo sostinėje Mohrenstrasse (liet. Maurų gatvė) buvo iš tikrųjų pervadinta woke partijų (SPD, Žaliųjų, Kairiųjų partijos) iniciatyva. Šis projektas yra būdingas kvailam woke’istų ahistoriškumui- ir tai ne tik Berlyne. „ Ahistorizmas istoriją supranta vien tik iš dabarties ir jos idėjų perspektyvos“. Woke atveju lemiamas tik jausmas, o ne koks nors supratimas, kai moralinis praeities vertinimas grindžiamas savo ar konkrečiai grupei būdingais jausmais.
Kylyje yra restoranas „Zum Mohrenkopf“, kuris jau ne kartą buvo raginamas pakeisti pavadinimą. Savininkas Andrew Onuegbu, kuris pats yra gana tamsaus gymio, apie tai net negalvoja: „Gimiau mauru ir tuo didžiuojuosi. […] Viduramžiais mauro galva buvo apdovanojimo ženklas už gerą maistą“, – sako Onuegbu. „Man nereikia, kad baltieji žmonės man sakytų, kada mano jausmai yra įžeisti“, – sakė jis ARD laidoje „Hart aber Fair“. Vokietijoje ir Austrijoje yra nemažai restoranų, kurie taip pat didžiuojasi savo pavadinime turėdami maurą, kaip pavyzdžiui, Graco mieste esantis kultinis restoranas „Mohrenwirt“.
Yra net patiekalų, kurių pavadinimuose yra žodis Mohr (mauras). Austrijoje (taip pat ir Bavarijoje) populiarus desertas yra „Mohr im Hemd“ (mauras marškiniuose) – tai nedidelis pyragas su šiltu šokolado padažu ir plakta grietinėle ant viršaus arba šone. Čia pateikiamas receptas iš miesto žurnalo graz.net. Taigi, nepaisant visų sunkumų, jį vis dar galima įsigyti marškinėliuose. Tarp woke universitetinių kovotojų pritarimas šiam terminui esą yra „kasdienio baltųjų rasizmo“ pavyzdys, nors pats šis kaltinimas turi rasistinį atspalvį baltųjų atžvilgiu.
Nė vienam žmogui, nepriklausomai nuo odos spalvos, nereikalinga jo jausmų priežiūra.
Anot vienos peticijos Bavarijos žemės parlamentui teikėjos, mauras netgi turėtų išnykti iš Freisingo apskrities herbo; tačiau šio istorijos ištrynimo nepavyko net pradėti įgyvendinti. Pasak Freisingo istorinės draugijos pirmininko, daugiau kaip 700 metų „Freisingo mauras“ arba „caput Ethiopum“ buvo daugelio Freisingo ir Europos vietovių ir bažnytinių sričių emblema.
Daugelyje miestų esančios maurų vaistinės patiria dvigubą spaudimą: pirma, vaistinės miršta dėl Morbus Lauterbach (Vokietijos sveikatos ministras), antra, maurų vardas stigmatizuojamas. Niurnbergo senamiestyje esanti Mohrenapotheke po 582 metų veiklos birželio 30 d. turėjo užsidaryti: tradicinė klientūra vis mažėjo, todėl vaistinė tapo ekonomiškai nerentabili; prie to prisidėjo ir apskritai sunkios sąlygos, kuriomis vaistinės veikia visoje Vokietijoje. Per pirmąjį 2024 m. pusmetį Vokietijoje buvo uždarytos 307 vaistinės. Regensburge esanti Mohren vaistinė buvo uždaryta 2016 m., po 499 metų veiklos.
Vienoje vis dar tebėra šio pavadinimo vaistinė, veikianti nuo XIV a. vidurio. Laikui bėgant pavadinimas šiek tiek kito, pavyzdžiui, „Zum schwarzen Mohren“ (liet. pas juodąjį maurą). Prieš daugiau nei ketverius metus woke aktyvistai aptiko diskriminaciją: internete buvo paskelbta peticija, kuria siekta įtikinti Vienos vaistinės „Mohren“ operatorių pakeisti pavadinimą. Ji nesileido įkalbinėjama, remdamasi pozityvia praeitimi ir norėdama išsaugoti gyvą to meto pionierių atminimą.
Nemažai vaistinių vokiškai kalbančiose šalyse pasipriešino tokiam priekabumui, tačiau kai kurios pasidavė ir paklusniai pakeitė pavadinimus. Nors pasak Vikipedijos, toks pavadinimas „nuo senų laikų reiškė visą Afrikos žemyną ir (medicinos) žinias bei (farmacijos) produktus, importuotus iš toli, kurie tuo metu Europoje buvo nežinomi“. Niekada niekas čia nebuvo diskriminacinio pobūdžio – priešingai. Diskriminacija egzistuoja tik woke naująkalbininkų galvose.
Iš 2017 m. uždarytos Mohreno vaistinės Suhlyje liko tik jos pavadinimas ant pastato (nuotr.: HZ)
Beje, Tiuringijoje yra maurų miestelis Eizenbergas (kuriame mes, HJB ir HZ, šiemet trumpai lankėmės), kuriame kasmet rengiama maurų šventė, paremta legenda. Nemaža dalis Eizenbergo gyventojų tuo didžiuojasi.
1845 m. išleistos edukacinės knygos vaikams „Der Struwwelpeter“ istorijoje apie juodaodžius berniukus pagrindinis veikėjas yra mauras, iš kurio šaiposi trys berniukai. Šventasis Mikalojus nubaudžia visus tris, pamerkdamas juos į juodą rašalą: „Ką šis mauras gali padaryti, kad nėra toks baltas kaip jūs?“. Šioje gražioje istorijoje vaikams nėra nė trupučio rasizmo.
I & E
Žodis I yra ne “Indigener” (vietinis), o „indėnas“. Laikmečio dvasiai vietiniai gyventojai yra „in“, o indėnai – „out“. Vadinamoji Sensitivity-Readerin (jautrioji skaitytoja) laikraščiui „Austrian Standard“ aiškina: „Terminas ‚indėnas‘ yra svetimybė, atsiradusi dar tais laikais, kai Kristupas Kolumbas manė esąs Indijoje. Šis terminas taip pat yra stiprus apibendrinimas. Vietiniai gyventojai nėra vienalytė grupė, – sako Kandlbauer. „Kas turima omenyje, kai vartojame šį terminą?“ Kvailiau ir būti negali: bendriniai terminai reziumuoja ir apibendrina. Niekas rimtai neteigė, kad indėnai yra homogeniška grupė: Amerikoje yra kur kas daugiau nei 150 vietinių kalbų šeimų (pagal Lyle Campbell, Historical Linguistics, 1st ed., 1998; p. 312). Vaikai ir tie, kurie vis dar išlikę vaikais, dažniausiai indėnus įsivaizduoja kaip prerijų indėnus, ypač apačius, arba net „vinetu“ – klišiškai tariant.
Kokios problemos? Naujasis žodis „čiabuviai“ nėra tinkamas kalbant apie Amerikos gyventojus, gyvenusius iki europiečių, nes eskimai nėra indėnai. Be to, nėra visuotinai pripažinto „čiabuvystės“ apibrėžimo. Šis terminas sąmoningai yra miglotas. Beje, nuo 1990 m. žodis “čiabuviai” knygose itin sparčiai pradėjo dažnėti: tai dar vienas požymis, kad ne vėliau kaip 1989 m. wokizmo dizainas bendrais bruožais jau buvo numatytas (JAV). Taigi pasilikime prie termino indėnas arba indėnų kilmės, kur visi žino, kas turima omenyje – nieko smerktino jame nėra.
Inuitas ir eskimas dažnai klaidingai suprantami kaip sinonimai: Eskimai sudaro tikrą inuitų supergrupę ir gali apimti ir priešistorines grupes, tokias kaip dorsetai. Be Grenlandijos eskimų, eskimų grupei taip pat priklauso kitos Arkties gyventojų grupės, pavyzdžiui, jupikai (Sibire) arba inupiatai (Kanadoje). Yra dvi konkuruojančios žodžio „eskimas“ etimologijos: viena iš jų yra indėnų kilmės žodis, reiškiantis „žalios mėsos valgytojas“, o kita susijusi su snieglentėmis ir tinklais. Ir eskimai iš tiesų reguliariai valgydavo žalią mėsą iškart po laimikio. Tai buvo labai naudinga jų sveikatai ir jokiu būdu nėra menkinama. Iš tikrųjų šį žodį galima naudoti greitam wokeness testui atlikti: kas mano, kad pats pavadinimas „eskimas“ yra rasistinis, neabejotinai yra apakintas wokizmo.
“Eskimo“ su “hamburgeriu”‚ turi bendro tai, kad jį taip pat galima valgyti: ‚Eskimo‘ yra ledų prekės ženklas, pirmą kartą užfiksuotas 1921 m. JAV kaip ‚Eskimo Pie‘, o 1927 m. išplito Europoje, ypač Austrijoje. Sovietų Sąjungoje jis pasirodė kaip ledai ant pagaliuko dar 1935 m., tačiau tik 1947 m. ledų generatoriaus dėka 1960 m. jis galutinai išpopuliarėjo tiek, kad buvo sukurtas net animacinis filmas, kuriame personažas „Krokodilas Gena“ dainuoja savo gimtadienio dainą, kurioje tikisi iš burtininko gauti dovanų 500 „Eskimų“.
Visur buvo ir yra svetimvardžių, taip pat ir vokiečiams, pavyzdžiui, slavų kalbose: “Slavic terms for Germany, like Niemcy (Polish) or Německo (Czech), have an altogether different origin. They come from the Proto-Slavic němьcь, which means ‚mute‘ [deutsch: Stumme(r)]. The word went on to be used to describe foreigners (i.e. people who couldn’t speak the local languages), who frequently turned out to be Germanic people.” („Slaviški terminai vokiečiams, pavyzdžiui, Niemcy (lenkų kalba) arba Německo (čekų kalba), yra visai kitos kilmės. Jie kilę iš protoslavų němьcь, reiškiančio „nebylys“. Vėliau šis žodis pradėtas vartoti apibūdinant svetimšalius (t. y. žmones, nemokančius kalbėti vietinėmis kalbomis), kurie, kaip dažnai paaiškėdavo, buvo germanai.”) Ar mes dėl to pradedame garsiai sielotis? Ne, žinoma, kad ne: tiesiog nutylime.
Kas iš tikrųjų ką diskriminuoja?
Visi šie įvykiai liudija, kad šiandieniniai kaltinimai diskriminacija ar rasizmu yra absurdiški. Taip pat negalima sutikti su woke fanatikais, kad jie iš esmės nori gėrio ir imasi veiksmų tik prieš blogąją diskriminaciją. Labiausiai diskriminuojama ir brutaliai marginalizuojama grupė Vokietijoje po Antrojo pasaulinio karo nuo 2021 m. rudens iki 2022/23 m. žiemos (t. y. per fašistoidinį bandomąjį laikotarpį) buvo vadinamieji neskiepytieji – tuomet nesulaukta nė menkiausio woke’istų, kurie ištikimai stovėjo ir tebestovi šalia valdžios, pasipriešinimo: „Kur buvo pasipiktinimo audra, kai viešosios nuomonės formuotojai neskiepytuosius vadino ‚fašistiniu bagažu‘ (Volksverpetzer), ‚prieš skiepus nusiteikusiais teroristais‘ (Robert Misik) ir ‚valstybės priešais‘ (Taz)?“
Čia galima išskirti tris bruožus: pirma, kitoniškumo kategorizavimas (t. y. „neskiepyti“); antra, neigiamas kitų vertinimas (t. y. kaip stokojančių solidarumo ir amoralių) ir, trečia, galios nelygybė (t. y. valstybės galia prieš nesmurtaujančius lateralinio mąstymo šalininkus ir skiepų priešininkus). Pagal Siegfriedo Jägerio apibrėžimą šie trys požymiai sudaro „rasizmą kasdieniame gyvenime“; dar 1993 m. Friedricho Eberto fondas Potsdame surengė konferenciją „Ksenofobijos atsiradimas“. Taigi, jei sektume šiuo rasistų medžiotoju, visą Scholzo kanclerio kabinetą sudarytų rasistai. Tai, žinoma, nesąmonė, todėl ir apibrėžimas yra šlamštas. Nesveika „rasizmo be rasių“ koncepcija kaip naujas terminas buvo rimtai įvesta jau devintojo dešimtmečio pabaigoje. Christophas Türcke 1993 m. tai kritikavo kaip „rasizmo infliaciją“. Netgi „genderizmas“ 1982 m. patyrė pirmąjį savo iškilimą, o 1990 m. iš tikrųjų įsibėgėjo; 1992 m. į madą atėjo kitas terminas – „anticiganizmas“. Taigi, prieš daugiau nei 30 metų buvo sukurtas baubas ir pasiruošta woke’izmui. Daug kas iš to, kas dabar socialiniu ir politiniu požiūriu mums skrieja pro ausis kaip fake’as/klastotė, turi ilgametę istoriją.
Taigi nuo 1990 m. vargu ar buvo kovojama su tikru rasizmu, taip pat ne su tikra diskriminacija, nes vyriausybė ir jai paklūstančios NVO [= nevyriausybinės organizacijos] gali ir galėjo diskriminuoti kada panorėjusios. Taip nuolat dideliu mastu kuriami kalbos baubai, kurie po to atakuojami. Kiekvienas, kuris nuosekliai priešinasi tokiam požiūriui, ir šiandien būtų šmeižiamas ir marginalizuojamas kaip rasistas, ypač jei jis yra baltos odos ir nepriklauso nė vienai iš woken pripažintų aukų kategorijų.Taip politiškai nepalankūs žmonės įvairiais būdais stigmatizuojami, siekiant juos galutinai ekonomiškai sužlugdyti ar net kriminalizuoti. Štai kodėl federalinė ir žemių vyriausybės taip propaguoja woke ideologiją. Tai niekinga klasių kova iš viršaus. Ji kuria baimės atmosferą, kuri verčia baugčiuosius ir nuolankiuosius atšokti.
Kas anksčiau manė, kad „balta“ ir „juoda“ šiame kontekste reiškia atitinkamą odos spalvą turi būti pamokyti „Amnesty International“: “Balta“ ir ‚būvimas baltuoju‘, kaip ir ‚būvimas juoduoju‘, reiškia ne biologinę savybę ar tikrą odos spalvą, o politinį ir socialinį konstruktą. Būvimas baltuoju reiškia dominuojančią ir privilegijuotą padėtį rasizmo galios santykyje, kuris kitaip paprastai lieka neišsakytas ir neįvardytas.” [2012] Ir: „Juodaodžiai yra savęs įvardijimas ir apibūdina rasizmo paveiktą socialinę padėtį. „Juodas“ rašomas didžiąja raide, kad būtų aišku, jog tai yra sukonstruotas klasifikavimo modelis, o ne reali „savybė“, kurią galima susieti su odos spalva.” [2013]
Taigi kas yra benamiai mūsų visuomenėje: „baltieji“ jie nėra, „juodieji“ taip pat ne visai – taigi niekas? Akivaizdu, kad ši grupė nevaidina jokio vaidmens ekstremizuoto centro woke socialiniame įvaizdyje. Ir kam vartoti spalvinius žodžius, jei spalvos nesvarbios? Ta pati nesąmonė vyksta ir su žmogaus lytimi: biologija nesvarbi, ji tiesiog pervadinama socialine konstrukcija.
Woke kova ir visiškas naikinimas
Visi kaltinimai dėl kasdienos rasizmo ir tariamos diskriminacijos naudojant tradicinius terminus ir istorinius pavadinimus yra woke- politiškai motyvuoti ir itin moralizuojantys. Jie persipina su fašistuojančia Cancel Culture (atšaukimo kultūra) ir naująja orveliškąja naujakalbe (Newspeak), kuri apima ir gender naujakalbę. Visa tai yra tarpusavyje susipynusios kovos priemonės, kurios tarnauja tam, kad mus vis labiau atribotų nuo mūsų nacionalinės ir etninės ar asmeninės istorijos ir vietoj to tiesiog negalvodami inhaliuotume tik kontroliuojamą zeitgeistą ir tokiu būdu prisijungtume prie suvienodintos žiniasklaidos nuomonės. Ne, mes ne nusileidžiame, o su pagarba lenkiamės istoriškai susiklosčiusiai kalbų įvairovei su visa jos sintaksine ir semantine įvairove.
Istorinis maurų atvejis mūsų kalboje ir kultūroje yra paradigminis „woke“ ahistorizmo pavyzdys, kuris agresyviai ir kvailai perauga į netoleranciją ir diskriminaciją “nesančiųjų woke” atžvilgiu. Perfrazuojant Rudolfą Bauerį, ypač Vokietijoje, tai galima sutraukti į tokią santrumpą:
AIDA: A – ahistoriška, I – netolerantiška (intolerant), D – kvaila (dümmlich) ir A – agresyvu.
Kalbos pažabojimas ir pertvarkymas vykdomas profesionaliai, remiant valstybei (kaip ir gender naujakalbės atveju), ir rodo analogijas su „Lingua Tertii Imperii“ (Victor Klemperer: LTI. Notizbuch eines Philologen, 1947) ir, žinoma, su Orwello „Naujakalbe“: „[“Šis] grįžta prie 1949 m. pasirodžiusios George’o Orwello distopinės klasikos „1984“, kurioje EngSoz partija sukuria išvalytą kalbą, iš pradžių pavadintą „Naujakalbe“ (Newspeak), kuria siekiama neleisti žmonėms net kritiškai mąstyti, jau nekalbant apie kritinių minčių reiškimą“.
Ši citata paimta iš „Die Welt“ redaktoriaus straipsnio, parašyto siekiant išjuokti tuos, kurie dar 2020 m. kalbėjo apie „naujakalbę“, tarsi tai būtų susiję tik su genderingu arba Negerkuss (liet. negro bučinys – zefyras su šokoladiniu glaistu) ir Zigeunerschnitzel, kai neva toks pervadinimas „buvo atliktas kaip demokratinės visuomenės diskusijų rezultatas“. Kur Vokietijoje kada nors vyko kokia nors atvira diskusija ir daugumos balsavimas? Jei viskas vyktų demokratiškai, tai, pavyzdžiui, tarnybinė gender naujakalbė būtų buvusi iš karto padėta į lentyną – ne, kaip ir visa kita šiame kontekste, ji buvo primesta iš viršaus, palaikoma vyriausybei pavaldžios žiniasklaidos.
Tačiau tame straipsnyje galima rasti tokį teisingą kontekstą: „Žodis [naujakalbė] patyrė pakilimą nuo XX a. dešimtojo dešimtmečio pabaigos, kai iš Amerikos buvo importuota politinio korektiškumo idėja [- taip buvo jau anksčiau; žr. aukščiau], o šios šalies žmonės net pradėjo ieškoti senose knygose nebetinkamų ištraukų ir jas perrašinėti.“ Iš tiesų visi šie reiškiniai, kartu su genderizmu ir politiniu korektiškumu, šiandien apsišvietusių žmonių pliekiami kaip woke’ness ar woke’izmas.
„Kalba priklauso tik žmonėms – ne valstybei ir tikrai ne mažoms, bet rėksmingoms grupelėms. Bandymai dirbtinai keisti kalbą, juolab siekiant pakeisti žmonių mąstymą savo naudai, yra piktavališki. Liberalioje demokratijoje tokių dalykų neturėtų būti“, – rašė vienas ano Welt straipsnio komentatorius. Galėtume sakyti tą patį, tačiau iš tikrųjų išvada yra priešinga: mes jau seniai nebeturime liberalios demokratijos, jei pažvelgsime į bendrą vyriausybės darbo, įstatymų leidybos, teismų ir policijos sąveiką per pastaruosius penkerius metus. Hans-Joachim Maaz savo paskaitoje (vaizdo įraše nuo 24:12 iki 51:10 min.) aiškiai parodo, kad gyvename nebe demokratijoje, o veikiau:
„Mes gyvename demokratijos žaidime [… ir] tai, ką mes patiriame, yra mūsų tradicijų savidestrukcija, mūsų nacionalinio identiteto, mūsų kalbos, lyčių vaidmenų, šeimos, santykio tarp gėrio ir blogio, santykio tarp teisingo ir neteisingo – ir galiausiai paties demokratijos žaidimo sunaikinimas“. [Hans-Joachim Maaz]
Šiame straipsnyje išsakytos nuomonės nebūtinai atspindi pastovių TKP autorių požiūrį. Teisės ir atsakomybė už turinį tenka autoriui.
Thomas Immanuel Steinberg baigė ekonomikos studijas Berlyno universitete ir kelis semestrus studijavo bendrąją kalbotyrą Hamburgo universitete.
Šis tekstas pasirodė 2024 m. rugsėjo 6 d. pavadinimu „Woke Sprachverbote, Teil II: Mohr und mehr“ svetainėje tkp.at.
Išversta padedant www.DeepL.com/Translator. Be pataisymų.
Šis tekstas yra licencijuojamas pagal „Creative Commons Attribution 4.0“ tarptautinę licenciją. Nesivaržykite kopijuoti ir dalintis.
Nuotrauka: AlexanderStein, pixabay
