Originalus straipsnis paskelbtas 2024 m. spalio 12 d. svetainėje apolut.
Roberto J. De Lapuente. Išversta padedant www.DeepL.com/Translator. Be pataisymų.
Kiekvienai bendruomenei reikalingi pasakojimai, kuriuose dėmesys sutelkiamas į jos egzistavimo prasmę ir tikslą.
Tačiau Vakarai nebepažįsta įprasminančių pasakojimų.
Iš šiandienos žmogaus reikalaujama, kad jis būtų konkurencingas. Ar jis taip pat geba būti bendruomeniškas, atrodo antraeilis dalykas. Kapitalizmas ir su juo glaudžiai susijusios politinės koncepcijos sukūrė izoliuotų individų sambūvį, kuriems jų pačių tapatybė yra šventa. Tačiau identitetas visų pirma konstruojamas atsiribojant nuo „kitų“. Ypač Vokietijoje beveik nebelikę to „mes“, išskyrus gana frazines sakinių konstrukcijas, tokias kaip „Mes turime apsaugoti save ir kitus“ arba „Dabar visi turime pasipriešinti poslinkiui į dešinę“. Taip kuriamos prievartinės izoliuotųjų bendruomenės, kurių taisykles diktuoja valstybės valdžia. Vakarų šalyse įsitvirtino atskirties ir vengimo kultūra. Gyventojai žino, ko jiems jokiomis aplinkybėmis nevalia būti – pavyzdžiui, dešiniesiems, – tačiau jie nebežino, kas jie iš tikrųjų yra ir kur nori eiti. Prasmę kuriantys naratyvai iš esmės išsikvėpė. Autorius čia diagnozuoja kolektyvinę depresiją, kurią išgydyti padėtų visuotinio, bendruomeninio prasmės pojūčio atgavimas.
Kokia yra gyvenimo prasmė? Šis klausimas, žinoma, jau seniai perdegė, jį per kartų kartas pernelyg dažnai sprendė ir niekada nerado patenkinamo atsakymo, kuris nebūtų individualiai skirtingas. Taip pat nusibodo grįžti prie Douglaso Adamso, kuris romane „Autostopininko vadovas po galaktiką“ gyvenimo prasmės klausimą kėlė kaip „galutinį gyvenimo, visatos ir viso kito klausimą“. Jo pasakojime kompiuteris 7,5 mln. metų skaičiavo rezultatą. Gautas atsakymas – dabar jau legendinis: 42. Adamsas satyriškai pašiepė filosofiją, kuri nuo neatmenamų laikų bando pateikti aiškų atsakymą į šį klausimą – ko, žinoma, jai niekada nepavyko, o iš tiesų ir negalėjo pavykti padaryti.
Nepaisant to, turime šiais laikais kalbėti apie Vakarų socialinių modelių prasmę. Visi užduoda šį klausimą, tik skirtingais žodžiais. Pavyzdžiui, taip: koks pasakojimas iš tikrųjų slypi už mūsų bendro gyvenimo būdo? Dar šiuolaikiškiau tariant: koks naratyvas? Kur mes norime, kad mūsų sugyvenimas ir bendradarbiavimas mus vestų? Ir kaip mes norime gyventi? Galbūt jūs ir šią minutę svarstote klausimą apie tai, kas jus motyvuoja, kodėl kasdien keliatės. Ir daugelis iš jūsų ryte iš šiltos lovos išlenda tik todėl, kad turi kažką nuveikti, kad ir toliau galėtų sudurti galą su galu. Bet ar tai yra gyvenimo prasmė? Jums ir visai visuomenei? Nes būtent tai jau daugelį metų apie čionykštį socialinį gyvenimą kalba Vokietijos politikai; šūkiai yra tokie: dirbkite toliau, išlikite konkurencingi, susiveržkite diržus ir venkite blogesnio. Bet tokiais naratyvais niekas negali įkvėpti bendruomeniškumui. Veikiau priešingai.
Vakarai laisvame kritime
Pastarųjų dešimtmečių neoliberalios reformos skatino griežtą individualizmą, o ten, kur jis dar nebuvo paplitęs, jį sukūrė. Kalbant apie ekonominę politiką, tai reiškė, kad profsąjungų kultūra liko nuošalyje, o darbo žmonės liko stipriai izoliuoti. Tai buvo palaikoma ideologiniais naratyvais. Jie buvo taikomi įvairiais momentais: antai buvo pasakojama, kad negalima gyventi virš savo galimybių, o tai ir taip niekada negaliojo daugumai dirbančiųjų. Kita vertus, buvo skatinama individo izoliacija nuo visuomenės – čia buvo laikomasi tokio šūkio: kiekvienas yra pats savo laimės kūrėjas.
Staiga tai, ką pasiekei, ne visada buvo visuomenės teikiamų galimybių rezultatas. Tai buvo išimtinai individo sėkmė – lygiai taip pat kaip nesėkmė buvo jo asmeninis pralaimėjimas: pavyzdžiui, bedarbystė.
Nauja socialinės darbotvarkės kryptis visada suponavo, kad visuomenė nebeturi lemiamos reikšmės. Dar drastiškiau, perfrazuojant Margaret Thatcher: *”Nėra tokio dalyko kaip visuomenė. *“ Taigi tokio dalyko kaip visuomenė nebeliko – arba radikaliems rinkos reformatoriams nebeturėjo būti. Todėl naratyvai apie tai, kur jų reformos turėjo nuvesti visuomenę, paprasčiausiai neegzistavo arba bent jau buvo nepakankamai išsamūs. Vienas iš tokių tikslų buvo konkurencingumo išlaikymas. Tačiau ką konkrečiai jis atneš piliečiams, išskyrus didėjantį darbo vietų, kurios yra apgailėtinai apmokamos, skaičių – raktinis žodis: žemo darbo užmokesčio sektorius – apie tai nebuvo kalbama.
Visos Vakarų visuomenės, prisijungusios prie anglosaksų neoliberaliosios mokyklos ekonomikos reformatorių, patiria tą patį savo tikrovės išardymą.
Žingsnis po žingsnio individualizmas sudraskė visuomenės dvasią į gabalus. Pirmiausia subjektas tapo izoliuotas darbo rinkoje, kur įmonės, politikai ir žiniasklaida sukūrė priešišką aplinką darbuotojams ir darbininkams.
Tada šio izoliacionistinio charakterio vaikai ėmėsi įtvirtinti tapatybės politiką kaip šio turo visuomeninę atšaką: daug kalbama apie įvairovę. Tačiau omenyje turimas ribotumas, kuris sutelkia dėmesį į individą ir skelbia jį pasaulio centru. Tapatybė čia reiškia nebe poziciją grupėje, o veikiau savo paties „aš“, išaukštintą iki galimos ego tapatybės – prisiminkime ideologinį dviejų lyčių išsklaidymą. Wokeness yra politinio-ekonominio klimato, kuris jau vyravo daugelyje Vakarų šalių, produktas. Štai kodėl įmonės mielai adaptuoja šią kultūrą – ji ne tik užtikrina gerus viešuosius ryšius, bet ir suteikia geriausias galimybes suskaidyti personalą.
Bendruomeniškumo jausmas tik X
Apie susiskaldymą per pastaruosius dvejus metus buvo daug kalbama. Paprastai manoma, kad šalį suskaldė politinis ir žiniasklaidos veiksmai, susiję su korona. Tai geriausiu atveju tik pusė tiesos. Pandemijos metai neabejotinai pagilino susiskaldymą. Tačiau ir prieš tai Vakarų visuomenės buvo susiskaldžiusios. Jos buvo kultūros, kuri ištirpdė bendruomenę, kad izoliuotų ir taip įveiktų subjektą, produktas.
Neoliberali darbotvarkė atomizavo bendruomenės jausmą – ir tai buvo ne šalutinė žala, o jos pagrindinis tikslas.
Šiandien profesinės sąjungos yra silpnesnės nei bet kada anksčiau – XXI a. pradžios Vakarų žmogus patiria bendruomeniškumo jausmą tik tada, kai prisijungia prie kitų ir X ar kituose tinkluose pila šūdą prieš trečią asmenį. Tuo tarpu jis sėdi vienas savo mažame kambarėlyje. Kad kiekvienas virtualiame burbule gali ką nors pakeisti: tai paskutinis naratyvas, kurio, regis, vis dar griebiasi daugelis žmonių.
Nes kitų ir nebeliko. Grįžkime prie konkurencingumo, kurį turėjome išlaikyti bet kokia kaina ir kuris mums buvo diegiamas kaip naratyvas reformų metais. Kaip prasmę suteikiantis pasakojimas jis neturėjo jokios kokybės. Dėl ko mes norime išlikti konkurencingi? Jei paklaustumėte didelių bendrovių, jos atsakytų: kad gautų pelną. Tačiau tai taip pat neturi jokios kokybės, nes pelno pirmiausia negalima valgyti. O ir konkurencingumo taip pat negalima. Tai būtų buvęs naratyvas, jei kaip paaiškinimas būtų buvę įvardyti jų padariniai: kad jos nori sudaryti sąlygas geresnei gyvenimo kokybei, įgyvendindamos sustiprinto konkurencingumo projektą.
Pavyzdžiui, stiprinti geležinkelius, plėsti vietinį ir tolimojo susisiekimo transportą arba renovuoti mokyklų pastatus. Jei poreikį išlaikyti konkurencingumą aiškintume tuo, kad norima reformuoti patį švietimą, kad kita karta ateityje turėtų geresnes galimybes ir galbūt net galėtų gyventi geriau nei ankstesnės kartos: tai būtų buvęs prasmingas visuomenės naratyvas. Tačiau to niekada nebuvo planuota. Užtenka pasižvalgyti po šalį, sėsti į traukinį – o dar geriau jo ilgai laukti – ir pažvelgti į mokyklų pastatus bei jų vadovėlius: tada tampa aišku, kodėl nebuvo jokio naratyvo. Apie tai paprasčiausiai nebuvo pagalvota. Buvo kalbama apie pinigų taupymą. Tai ne tik neįkvepia žmonių, bet ir griauna šalies infrastruktūrą. Būtent tokioje padėtyje esame dabar.
Vokietijos naratyvai šiandien: vengimas kur tik pažvelgsi
Jau daugelį metų mūsų visuomenėms, ypač Vokietijos visuomenei, trūksta konstruktyvių idėjų. Tačiau ne mažiau svarbu ir tai, kad visuomenėms taip pat reikia tapatybės. Šioje šalyje daug kalbame apie tapatybes. Tačiau tam tikros tapatybės tiesiog ignoruojamos. Praėjusių epochų žmonės kasdien dirbo didesnei Dievo garbei – nėra abejonės, kad tai dažnai buvo nenuoširdu, kad tam tikra kasta priėmė šį pasakojimą kaip savą ir naudojo jį žmonėms valdyti. Nepaisant to, Dievo idėja turėjo savo prasmę ir ženklino tai, kaip žmonės elgėsi vieni su kitais, sukurdama savitą kultūrą.
Jei viduramžių žmonės būtų turėję konkurencingumą kaip naratyvą, tokie architektūros šedevrai, kaip Strasbūro katedra, būtų buvę daug spartietiškesni ir kuklesni.
Todėl nenuostabu, kad šiandien nauji pastatai visuomet skleidžia tik daugiafunkcinių salių žavesį. Vėliau atsirado kitų idėjų, būtent idėja, kad visuomenė turi įgyvendinti tikslą išgirsti visus žmones visuomenėje, t. y. nuosekliai suteikti jiems pilietines teises. Dvi pokario Vokietijos valstybės atsikūrė, norėjo užkirsti kelią dar vienai katastrofai ir siekė, kad jų vaikai ir anūkai gyventų geriau. Europinis namas buvo šio pokario pasakojimo dalis. Užtikrinti taiką buvo visų misija.
Kokios istorijos šiandien pasakojamos apie mus šioje šalyje ir kur mes, kaip visuomenė, einame?
Paskutinė idėja, kuri, atrodo, vis dar veiksminga, yra vengimas kaip naratyvas. Nes būtent tai skelbiama iš viršaus. Reikėtų vengti per didelių skolų. Perėjimas į dešinę. Klimato kaita. Turime vengti Vladimiro Putino gniaužtų lygiai taip pat, kaip ir dezinformacijos. Nesvarbu, kokią žiniasklaidos priemonę skaitote, kokio politiko klausotės: Vokietija yra vientisa vengimo strategija.
Diskurse dominuoja tik destruktyvūs naratyvai, regis, vien vengimo manevrai. Nėra aiškaus tikslo, kurio būtų galima siekti, nėra konstruktyvaus elemento. Viskas yra vien neigiama. Kaip tokioje aplinkoje galima sukurti naują pradžią? Tai gali sukelti tik bodėjimasį visuomene, taigi ir nusigręžimą nuo bendruomeniškumo jausmo. Tačiau, žinoma, tai nėra netyčia.
Respublikoniškumo idealas, kurio centre yra viešasis reikalas, jau seniai nebeveikia. Postmoderni dekonstrukcija jau seniai išskaidė tobulėjančios visuomenės visų labui idėją į atskiras dalis ir, taip sakant, mirtinai ją ištyrė. Dekonstrukcija pagimdė beprasmybės filosofiją, iš esmės – depresiją, kuri jau nebenori naratyvų, nes jie visada esą kažkaip sukonstruoti ir išgalvoti. Tai galbūt net nėra klaidinga: tačiau žmonės nuolat įsivaizduoja dalykus, kad suteiktų jiems prasmę. Dažnai net prieš bet kokį protą.
Cigaretė, kurią ketinate surūkyti pabaigę skaityti šį straipsnį: Jūs žinote, kad tuo pakenksite sau. Bet kaip dažnai esate pareiškę, kad rūkymas yra kažkas, kas jums padeda? Matote, visi tai daro. Kodėl negalima leisti, kad ir gyvenimas kartu turėtų prasmę – nors gal ir sukonstruotą? Nes neatrodo, kad visuomenės gyvuoja geriau, kai jos tiesiog nustoja kelti prasmės klausimą.
Šis tekstas pasirodė 2024 m. spalio 12 d. pavadinimu “Der Sinn von Gesellschaft“ svetainėje apolut.
Šis straipsnis pirmą kartą paskelbtas 2024 m. spalio 09 d. manova.news
Išversta padedant www.DeepL.com/Translator. Be pataisymų.
Nuotrauka: IqbalStock, pixabay