Šviesa ir tamsa yra tos pačios esmės atspalviai. Ko reikia, kad eitume šviesos vedamu keliu?
Originalus straipsnis paskelbtas 2024 m. lapkričio 8 d. svetainėje Freischwebende Intelligenz.
Milosz Matuschek. Išversta padedant www.DeepL.com/Translator. Be pataisymų.
Viename Kinijos kaime, ne itin mažame, bet ir ne dideliame, gyveno žemdirbys – ne vargšas, bet ir ne turtingas, ne labai senas, bet ir ne jaunas – kuris turėjo arklį. Ir kadangi jis buvo vienintelis ūkininkas kaime, kuris turėjo arklį, kaimo žmonės kalbėjo: „O, koks gražus arklys, kaip jam pasisekė!“
O žemdirbys atsakė: “Galbūt“.
Vieną dieną, visiškai įprastą dieną, niekas nežino kodėl, ūkininko arklys ištrūko iš savo aptvaro ir pabėgo. Ūkininkas dar pamatė jį šuoliuojantį tolyn, bet negalėjo jo sugauti. Vakare kaimo žmonės stovėjo prie tuščio aptvaro tvoros, kai kurie iš jų piktdžiugiškai šypsojosi ir kalbėjo: „Ak, vargšas ūkininkas, dabar pabėgo jo vienintelis arklys. Dabar jis neturi arklio, nelaimėlis!”
Tai išgirdęs žemdirbys tik sumurmėjo: „Galbūt“.
Po kelių dienų gražuolį arklį ryte pamatė ūkininko aptvare, besiganantį pirmyn ir atgal su laukine kumele: arklys grįžo, ir kitas gražuolis paskui jį atkeliavo iš kalnų. Kaimynų pavydas nežinojo ribų: „O, kaip jam pasisekė, tam ūkininkui!“
Bet ūkininkas tik pasakė: „Galbūt“.
Vieną gražią vasaros dieną vienintelis ūkininko sūnus užsėdo ant to arklio, norėdamas juo pajodinėti. Netrukus jis buvo nebe vienas, pusė kaimo stebėjo, kaip jis išdidžiai jojo ant gražaus arklio. „Ak, kaip jam gerai!“
Bet staiga žirgas išsigando, stojo piestu, ir sūnus, vienintelis žemdirbio sūnus, krito ir susilaužė koją į daugybę mažų gabalėlių, iki pat klubo. Kaimynai ėmė šaukti: „O, vargšas ūkininkas, jo vienintelis sūnus! Ar jis kada nors vėl galės vaikščioti? Kokia nelaimė!”
Bet ūkininkas tik pasakė: „Galbūt“.
Po kurio laiko visą kaimą paryčiais iš miego prikėlė laukinis bildesys gatvėse. Į kaimą įžygiavo valdovo kareiviai ir visus berniukus bei vyrus išvertė iš lovų, kad išvežtų juos į karą. Ūkininko sūnus negalėjo eiti su jais. Ir ne vienas sėdėdamas namuose sakė: „Kaip jam pasisekė!“
Bet ūkininkas tik sumurmėjo: „Galbūt.“
Kuo ūkininkas skiriasi nuo savo kaimynų ir kitų kaimo žmonių? Jis į kiekvieną įvykį žvelgė visuminiu požiūriu. Jis matė jį visą, t. y. su jam būdingu poliškumu. Jis matė gėrį blogyje ir blogį gėryje, jis į tai atsižvelgė. Jis matė, kad vienas be kito neegzistuoja. Kiti matė laimę ir nelaimę, jis matė ir viena, ir kita.
Mūsų mąstymas nuolat veikia juodai baltu režimu: naktis vs. diena, aukštai vs. žemai, dešinė vs. kairė… Ar dirbtinis intelektas yra gelbėtojas, ar begalinis blogis? Kodėl taip svarbu pripažinti šį skirstymą? Jis toks be galo svarbus, nes tai yra kultūros primestas mąstymo modelis, numatytoji šio pasaulio nuostata, kaip ir numatytasis jūsų išmaniojo telefono nustatymas.
Mąstymo perkalibravimas
„Culture is not your friend“ (Kultūra nėra tavo draugas) – kartą yra pasakęs Terence’as McKenna. Nesvarbu, ar tai būtų švietimas, žiniasklaida, ar kultūros sektorius: nuolat tikimasi, kad mes sutelksime dėmesį į kažką, kas yra įkrauta svetimais jausmais. Mūsų protas ir dvasia yra nuolatinė išorinių įtakų pildymo stotis, vadinasi, objektas, žadinantis troškimus. Susidūrimas su viskuo, kas bloga, pikta ir niekinga, verčia mus pasiduoti jo energetiniams kerams. Kita vertus, tie, kurie sugeba blogyje įžvelgti gėrį, automatiškai kalibruoja savo mąstymą ir sutelkia dėmesį į galimybes, savo pačių išmoktus dalykus ir alternatyvas. Kitaip tariant, į viską, kas skiriasi nuo esamos būklės. Ūkininko gyvenimo meną sudaro gebėjimas atsiriboti nuo (negatyvios) laiko dvasios ir mokėjimas pačiam valdyti savo nuotaikas, mintis ir dėmesį. Visa tai yra tiek pat savaime suprantama, kiek ir gana sudėtinga praktiškai. Kiekvieno atskiro žmogaus minčių pasaulis labiau primena pusiau pralaidų indą, antraip propaganda neturėtų pagrindo egzistuoti.
Sprendžiant poliariškumo klausimą mums gali padėti dvi filosofinės mokyklos: hermetizmas ir stoicizmas. Stoikai pratina save visada sutelkti dėmesį į savo mintis; jie atpažįsta savo gebėjimą save užprogramuoti. Jis nesirūpina tuo, ko negali pakeisti, o susitelkia tik į tai, ką galima pakeisti. Tai prasideda nuo minčių, išreiškiama žodžiais ir pasireiškia darbais. Stoikas yra pirmasis ir, idealiu atveju, vienintelis savo minčių sargas ir valdytojas.
Hermetizmas moko poliariškumo principo, kuris iš esmės yra ir visumos principas. Ši mąstymo mokykla teigia, kad kraštutinumai visada liečia vienas kitą, yra tarpusavyje susipynę ir susiraizgę, ir todėl į juos visada reikia atsižvelgti. Šią mintį puikiai atvaizduoja yin ir yang simbolis, taip pat ir ouroboros. Be to, suvokiama, kad visi reiškiniai, kurie atrodo priešingi vienas kitam, skiriasi vienas nuo kito tik laipsniškais skirtumais. Šviesos ir tamsos atspalviai priklauso nuo paros laiko, kaip ir šalčio bei karščio priešprieša. Temperatūra yra laipsniškumo matuoklis, kuris čia padaro matomus atspalvius. Galiausiai, ar meilė ir neapykanta taip pat neturėtų būti suprantamos kaip laipsniškas tos pačios esmės apvertimas ir išvertimas?
Žemdirbys gyveno intuityviai vadovaudamasis šiuo principu. Jis neleido, kad gyvenimo svyravimai jį įvarytų į neviltį ar puikybę. Jis žinojo, kad bet kada viskas gali pasisukti į kitą pusę. Taip jis susikūrė vidinės ramybės erdvę ir suprato, kad laimė slypi nelaimėje, o nelaimė – laimėje. Ši mintis taip pat gražiai perteikta Rudyardo Kiplingo eilėraštyje„If“ (liet. “Jeigu”).
„Jei sugebi išlaikyti galvą, kai viskas aplink tave
netenka galvos ir dėl to kaltina tave,
Jei gali pasitikėti savimi, kai visi žmonės tavimi abejoja,
bet leidi ir jiems abejoti;
Jei gali laukti ir nepavargti nuo laukimo,
arba būti apgaudinėjamas ir nesivadovauti melu,
arba būti nekenčiamas, nepasiduoti neapykantai,
Ir vis dėlto neatrodyti per daug gerai ir nekalbėti per daug išmintingai:
Jei moki svajoti – ir svajonės netampa tavo šeimininku;
Jei gali mąstyti – ir nepadaryti minčių savo tikslu;
Jei gali patirti triumfą ir nelaimę
ir vienodai elgtis su šiais dviem apgavikais;“
Visame eilėraštyje poliariškas mąstymas kristalizuojasi kaip misija; eilėraštis skirtas jaunam vyrui. „Niekada nesijausk toks didis, koks tikriausiai nesi, ir nemanyk, kad esi toks apgailėtinas, koks tikrai nesi“. Pažabok perdėtą euforiją ir paremk savo bedugnę. Tegul žmogus būna labiau gravitacinis, tada niekas jo neišjudins iš jo centro, kurį tik jis pats gali užpildyti. Nesvarbu, ar triumfas, ar pralaimėjimas: ir vienas, ir kitas yra apgavikai, manipuliatoriai, klaidintojai. Mitas apie Ikarą formuluoja panašią pusiausvyros užduotį: neskrisk per aukštai, nes apdegsi sparnus, bet neskrisk ir per žemai, nes jie sušlaps nuo jūros vandens.
Poliariškumas pabudimo procese
Natūralu, kad visi kritiškai nusiteikę protai pastaraisiais metais turėjo ypatingos patirties su poliariškumu. Jie tarsi pro besisukančias duris perėjo iš vienos tikrovės į kitą. Daugelis tai vadina „pabudimu“. Man šis terminas patinka, bet žinau, kad kai kuriems žmonėms jis įgauna elitistinį, nušvitimo atspalvį. Besisukančios pabudimo durys yra klastingos. Jos veda į įžvalgas, tačiau apšviečiantys elementai slypi tamsumoje. Ką kito šioje situacijoje turėtumėte matyti, jei ne juoda? Pasaulis apverstas aukštyn kojomis, galbūt priartėjęs prie tikrovės, bet ir netrukus tapęs įtartinai vienpusiškas, kaip Johno Carpenterio filme „They live“ (liet. “Jie gyvena”). Melaginga tikrovė ir tikroji tikrovė: ar jos uždengtos viena kita, kaip kad filme sugestijuoja rentgeno akiniai?
O gal veikiau falšas yra įaustas į tikrumą ir atvirkščiai? Savo esme įžvalgos yra energijos sąnaudų, įsitraukimo į paprastą protinį pratimą rezultatas: ar sugebu suformuoti ir įsileisti mintį, priešingą tam, kuo tikiu? Ir tai daryti vėl ir vėl? Ar galiu mąstyti priešingą savo mąstymo polį? Apribota yra vaizduotės jėga, o ne gebėjimas mąstyti. Žinojimo reikia norėti ir trokšti. Jo negalima įsisavinti slėginio įkrovimo būdu. ‘Pabudimas’ yra ne gebėjimo, o norėjimo klausimas.
Tamsos trauka daugeliui gali atrodyti stipri. Tamsoje negalima įžvelgti jokios šviesos. Tokia yra tamsos iliuzija. Tačiau be tamsos nebūtų šviesos. Ir atvirkščiai, taip pat egzistuoja šviesumo iliuzija. Net ir ryškiausioje šviesoje tamsa vis tiek yra, tik ne tokia matoma. Nėra šešėlio be šviesos ir atvirkščiai. Poliariškumo principas padeda suprasti, kad problema yra ne kraštutinumai, o tinkamas tarpusavio santykis. O prie to galime prisidėti tik tada, jei aktyviai rodysime šviesos ženklus, pradėdami nuo savo minčių. Net viena mus užpildanti šviesi mintis nustelbia tamsą.
Galbūt ir nėra besisukančių durų efekto atgal į nežinojimą, tačiau galima grįžti į šviesą (nepaisant apšviečiančių įžvalgų tamsiomis temomis).
Jei savo mintis papildysime šviesa, tai ir mes patys, o galiausiai ir pasaulis taps šviesesnis.
Šis tekstas pasirodė 2024 m. lapkričio 8 d. pavadinimu „Licht vs. Dunkelheit: Was lehrt uns das Prinzip der Polarität?” svetainėje Freischwebende Intelligenz.
Išversta padedant www.DeepL.com/Translator. Be pataisymų.
