Originalus straipsnis paskelbtas 2024 m. spalio 25 d. svetainėje tkp.at.
Giorgio Agamben. Išversta padedant www.DeepL.com/Translator. Be pataisymų.
Radikalizuota Apšvieta – ir taip virstanti savo pačios priešingybe – taip pat pasireiškia žmonių santykyje su kalba. „Štai kodėl šiandien matome, kaip Europos tautų vyriausybės, tapusios nesugebančiomis mąstyti, laiko save melo, kurio negali kontroliuoti, nelaisvėje“, – rašo Giorgio Agamben.
Kas šiandien atsitiko Europos tautoms? Negalima nepastebėti, kad jos prarado ir pamiršo kalbą, kurioje kadaise gyveno. Šio praradimo pobūdis yra skirtingas kiekvienos tautos atveju: anglosaksai jau perėjo prie grynai instrumentinės ir objektyvizuojančios kalbos – paprastos anglų kalbos, kuria galima keistis tik pranešimais, vis labiau panašėjančiais į algoritmus, ir vokiečiai, atrodo, eina tuo pačiu keliu; prancūzai, nepaisant jų nacionalinės kalbos kulto, o gal net dėl jo, yra pasimetę beveik normatyviniame kalbėtojo ir gramatikos santykyje; italai sumaniai įsitvirtino dvikalbystėje, kuri buvo jų turtas ir kuri visur virsta beprasmiu žargonu. O jei žydai yra ar bent jau buvo Europos kultūros dalis, pravartu prisiminti Scholemo žodžius, pasakytus sionizmui sekuliarizuojant šventą kalbą ir paverčiant ją nacionaline kalba: „Mes gyvename savo kalba kaip aklieji, vaikštantys bedugnės kraštu… Ši kalba yra kupina nelaimės… ateis diena, kai ji atsisuks prieš tuos, kurie ja kalba“.
Bet kuriuo atveju poetinis santykis su kalba prarastas, jį pakeitė instrumentinis santykis, kai žmogus, manantis, kad naudoja kalbą, pats nesuvokia, kaip ją naudoja. O kadangi kalba yra tikroji antropogenezės, gyvojo homo tapimo žmogumi, forma, atrodo, kad šiandien kyla grėsmė paties žmogaus žmoniškumui.
Tačiau lemiamas veiksnys yra tas, kad kuo labiau tauta pasiklysta savo kalboje, kuri jai tampa svetima arba pernelyg pažįstama, tuo mažiau ji pajėgia šia kalba mąstyti. Štai kodėl šiandien matome, kaip Europos tautų, tapusių nesugebančiomis mąstyti, vyriausybės laiko save melo, kurio negali kontroliuoti, spąstuose. Melas, apie kurį meluojantysis nenutuokia, iš tikrųjų yra ne kas kita, kaip nesugebėjimas mąstyti, nesugebėjimas bent akimirkai nutraukti grynai instrumentinį santykį su savo žodžiu. Ir kai žmogus nebegali mąstyti savo paties kalba, neturėtume stebėtis, kad jis mano esąs priverstas savo mąstymą perkelti į dirbtinį intelektą.
Savaime suprantama, kad šis tautų kalbos, kuri buvo jų gyvybinga gimtinė, praradimas pirmiausia turi politinę reikšmę. Europa neišsikapstys iš aklavietės, kurioje atsidūrė, jei pirmiausia neatgaus poetinio ir mąstomojo santykio su savo žodžiais. Tik tokia kaina Europos politika, kurios šiandien nėra, pagaliau taps išvis įmanoma.
Giorgio Agambenas, gimęs 1942 m., šiuo metu yra estetikos profesorius Iuav universiteto Dizaino ir meno fakultete Venecijoje, Europos aukštojoje mokykloje Saas-Fee ir Tarptautinėje filosofijos kolegijoje Paryžiuje. Jo darbai išversti į daugelį kalbų. Jis buvo vienintelis gyvas pasaulio filosofas, rašęs prieš Kovido režimą jau nuo 2020 m. vasario mėn. Todėl buvo iš esmės pašalintas iš viešojo diskurso.
Šis tekstas pasirodė 2024 m. spalio 25 d. pavadinimu “Menschen, die ihre Sprache verloren haben” svetainėje tkp.at.
Išversta padedant www.DeepL.com/Translator. Be pataisymų.
Tekstas Popoli che hanno perduto la lingua pasirodė Agambeno tinklaraštyje italų kalba.
