Kodėl norint laimėti informacinį karą, svarbiausia – sudėti ginklus
Originalus straipsnis paskelbtas 2023 m. balandžio 5 d. A Better Way to Health with Dr Tess Lawrie.
Dr. Tess Lawrie. Išversta padedant www.DeepL.com/Translator. Be pataisymų.
Prieš kelias dienas kažkas su manimi pasidalijo, kaip jiems patiko ši neseniai vykusi Pasaulinės sveikatos tarybos proto sveikatos komiteto sesija. Joje daktaras Patrickas Duboisas skaito pranešimą apie kognityvinę savigyną (Cognitive Self-Defense), po kurio vyksta gyva diskusija su mūsų Protinės sveikatos komiteto (Mind Health Committee MHC) nariais.
Mėgstu šiuos MHC renginius – jie yra tarsi švelni oazė tarp viso triukšmo, tačiau turiu prisipažinti, kad šios konkrečios sesijos nebuvau matęs. Kai mano draugė pasidalijo, kad ją jau matė ne vieną, o tris kartus, supratau, kad turiu tai ištirti!
Pamačiusi ją, suprantu draugės entuziazmą. Savo gyvai skaitomame pranešime daktaras Dubois iš tiesų gilinasi į klausimą, kurį daugelis iš mūsų užduoda jau daugiau nei trejus metus:
Kodėl žmonės nemato, kas iš tikrųjų vyksta?
Net kai faktai yra tiesiai prieš juos, kai tiesa atskleidžiama, kodėl jie ją atmeta iš karto? Ir dar blogiau, kodėl kai kurie žmonės, užuot atmetę žmonijai padarytą prievartą, prašo dar daugiau? Daugiau kontrolės, daugiau uždarymų, daugiau bandymų, daugiau įgaliojimų?
Jei tikrai norite įsigilinti į šią aktualią temą, nuoširdžiai kviečiu pažiūrėti daktaro Dubois pranešimą (už tai nereikia mokėti, tačiau aukos yra laukiamos!). Jis taip pat pristatė papildomą balandžio 5 d. sesiją.
Jis pabrėžia, kad esame įsitraukę į karą, kurio mūšio laukas yra mūsų širdys ir protai. Dr. Dubois aiškina, kad esame virtualūs gyvūnai, nes naudojamės technologijomis, kad galėtume bendrauti ir suprasti vieni kitus bei savo pasaulį. Kalbėdamas apie technologijas, jis turi omenyje kalbą, įrankius ir simbolius, tokius kaip pinigai, taip pat internetą, kompiuterius, išmaniuosius telefonus ir pan. Šia prasme jau gyvename tam tikroje virtualioje realybėje – ir nors tai suteikia mums didžiulių galimybių, kartu daro mus labai pažeidžiamus.
Priešas tiksliai žino, kaip paspausti mūsų pažinimo mygtukus, ir tai daro itin gerai. Taip gerai, kad jau išmoko įveikti mūsų įgimtus gynybos mechanizmus ir panaudoti juos prieš mus.
Rezultatas, kaip žinome, yra niokojanti prievarta, kaip Margaret Anna Alice taip lyriškai įamžino savo eilėraštyje “Klaidos nebuvo padarytos” (Mistakes Were NOT Made).
Ką galime daryti tokio rafinuotumo akivaizdoje?
Žinau, kad daugelis iš mūsų bandė aiškintis su mylimaisiais, pavergtais šio piktnaudžiaujančio santykio su valdžia. Pateikėme aiškią, įrodymais pagrįstą informaciją, kalbėjome švelniai, švelniai, o kartais griežtai ir tiesiogiai. Man į galvą ateina anoniminio skaitytojo laiškas savo broliui politikui, kuriuo čia pasidalinau – toks puikus, taip gerai argumentuotas, kruopščiai pagrįstas, bet vis tiek liko neišgirstas.
Jei toks laiškas negali būti išgirstas, tai kas gi gali būti išgirstas?
Dr. Dubois siūlo keletą sprendimų, tačiau vieną iš jų norėčiau pabrėžti. Jis susijęs su išėjimu iš baimės ir grįžimu į meilę, ir yra stulbinamai paprastas.
Iš esmės mes atidedame savo argumentus, krūvas ir krūvas citatų, vaizdo įrašų, tinklaraščių ir podkastų. Atidedame juos į šalį ir pakviečiame mylimą žmogų kartu su mumis pažvejoti, pasigaminti valgį arba prisijungti prie mūsų sode, kad galėtume įmerkti rankas į dirvą. Arba paimame jį už rankos, arba, jei jis leidžia, paprasčiausiai šiltai ir meiliai apkabiname.
Kitaip tariant, kažką patiriame kartu.
Kai ką nors darome ar patiriame kartu, atgaiviname ryšio jausmą, o tai savo ruožtu ramina nervų sistemą. Bendros patirties metu nurimsta limbinės smegenys, kurias buvo įkaitinusi baimė – galbūt dėl patogenų iš mylimo žmogaus pusės, o galbūt dėl skaitmeninių tapatybės kortelių iš mūsų pusės – ir vėl įsijungia priekinė smegenų žievė, už mąstymą atsakinga smegenų dalis.
Tinkamai nusiraminę ir prisijungę, pagaliau galime išeiti iš baimės ir grįžti į meilę, ramybę – ir taip, natūraliai tampame atviresni kitam požiūriui.
Argi tai ne nuostabu? Tai vilties švyturys.
Galbūt nurašėme žmones kaip visiškai uždarus mūsų požiūriui, nors iš tiesų mums tiesiog reikia atsisakyti ginčų ir praleisti kokybišką laiką kartu, ką nors veikiant, bendraujant. Žinoma, garantijų nėra. Galbūt iš to nieko neišeis. Bet tada tai reiškia, kad mes tik dalijamės vienas su kitu, žaidžiame, dainuojame, šokame ar apkabiname. Argi tai ne gražu?
Užuot bandę žaisti su valdančiaisiais jų pačių žaidimą, sutikdami jų idėjas ir žodžius su savosiomis, meskime savo informacinius ginklus, perlipkime per parankę ir žaiskime kartu. Sesijoje “Mind Health” komiteto narė daktarė Anne O’Reilly mini garsiąją istoriją apie Pirmojo pasaulinio karo kareivius, Kalėdų dieną žaidžiančius futbolą. Daugelis mano, kad tai apokrifinė istorija – mitas, kurio niekada nebuvo. Tačiau tai įvyko – ir, daugelio teigimu, prasidėjo nuo dainavimo.
Šis tekstas pasirodė 2023 m. balandžio 5 d. pavadinimu “Have we been using the wrong tactics?” svetainėje A Better Way to Health with Dr Tess Lawrie.
Išversta padedant www.DeepL.com/Translator. Be pataisymų.
Šis tekstas yra licencijuojamas pagal „Creative Commons Attribution 4.0“ tarptautinę licenciją. Nesivaržykite kopijuoti ir dalintis.
Nuotrauka pixabay
