Įspūdžiai apie uždraustą protestą sostinėje
Originalus straipsnis paskelbtas 2021 m. rugpjūčio 02 d.
Boris Reitschuster. Išversta padedant www.DeepL.com/Translator
Negalėjau patikėti savo akimis, kai po maždaug aštuonių valandų, kai sekmadienį tiesiogiai stebėjau demonstraciją Berlyne, perskaičiau “Focus Online” antraštę: “Querdenker” (“šoninio mąstymo šalininkai”) užpuolė Berlyno policiją – pareigūnai grasina vandens patrankomis”. “Spiegel” antraštė: “Querdenker” demonstracija Berlyne: pralaužtos užtvaros, išpuoliai prieš policijos pareigūnus”. “Berliner Morgenpost” antraštė: “Demonstracijos Berlyne: brutaliai užpultas žurnalistų atstovas” Ir: “Tūkstančiai sąmokslo teorijų šalininkų klaidžioja po Berlyną”. TAZas rašė apie “kelis šimtus” dalyvių – “tikinčiųjų sąmokslu”. Laikraštis “Soester Zeitung” rašė: “Policija prieš nesutinkančiuosius naudoja vandens patrankas ir evakuacinius tankus”.
Pačios savaime šios antraštės nurodo tikrus faktus.Pats buvau liudininkas, kaip demonstrantai puolė policijos pareigūnus – po to, kai šie prieš tai labai žiauriai pargriovė ant žemės kitus demonstrantus ir kilo muštynės. Tokio smurto negalima pateisinti. Tačiau ji nebuvo dominuojanti. Mano akimis, abejotina, kad tai yra antraštė, o šiandien labai daug kas skaito tik antraštę. Klausimas, ar tai vis dar yra žurnalistinis akcentas, ar jau įrėminimas, yra atviras. Palyginimui: pažvelkite į smurtą prieš policiją per “Black Lives Matter” demonstraciją Berlyne praėjusiais metais – apie ją buvo pranešta tik teigiamai, be jokių užuominų apie smurtą, nors buvo sužeista daug daugiau policijos pareigūnų.
Per aštuonias valandas aš asmeniškai patyriau, kad demonstrantai visą laiką, išskyrus vieną sceną, nesmurtavo, nors kai kurie įžeidinėjo pareigūnus. Rbb pranešė apie tolesnius išpuolius prieš policiją. Ataskaitoje teigiama, kad buvo užpuolimų prie užtvarų. Nepriklausomas žurnalistas taip pat sakė, kad ryte buvo išplėšti kelio ženklai, kurie vėliau buvo naudojami kaip ginklai prieš policijos pareigūnus. Policijos atstovas spaudai Thilo Cablitz sakė, kad buvo sužeista dešimt policijos pareigūnų, vienas iš jų – sunkiai. Kad ir kaip tai būtų apgailėtina ir smerktina kiekvienu atskiru atveju – “Black Lives Matter” atveju jų buvo 28, o žiniasklaida apie tai neinformavo.
Reguliarūs manipuliaciniai daugelio didžiųjų žiniasklaidos priemonių bandymai vaizduoti demonstracijų prieš Koronos priemones dalyvius kaip radikalius dešiniuosius atrodė visiškai absurdiški, atsižvelgiant į protestų sudėtį: iš esmės tai buvo sąmoningi piliečiai, ir, žinoma, kaip ir kiekvienoje demonstracijoje, kai kurie ekscentrikai (dėl to didžiosioms žiniasklaidos priemonėms buvo lengviau juos įrėminti). Peržvelgęs pranešimus, pastebėjau, kad šį kartą trūko “įrėminimo” dešiniojo radikalizmo kryptimi. Tarsi pagal signalą.
Tagesschau.de rbb reportažo antraštė yra faktinė ir neutrali (trečiosios programos dažnai daro išimtį rėmimo žurnalistikai). Ten rašoma: “Šoninio mąstymo šalininkų demonstracija ir policijos buvimas Aleksandro aikštėje: nepaisant “Corona” demonstracijų draudimo, tūkstančiai “šoninio mąstymo šalininkų” žygiuoja per Berlyną. Nepaisant draudimo rengti demonstracijas, Berlyne žygiavo keli tūkstančiai “Corona” priemonių priešininkų. Kai kur policija susidorojo su protestuotojais, tačiau dažnai palikdavo juos ramybėje.”
“Policija buvo priblokšta”
Pagal ARD standartus reportažas Tagesthemen buvo pavyzdinis: Apie tai buvo pranešta labai trumpai, tačiau be įprastų rėmų ir dažnų iškraipymų. Taip pat galėčiau pabrėžti laikraščio “Süddeutsche” antraštę: “”Šoninis mąstymas” Berlyne: policija pasimetusi”.
Dienraštis “Berliner Morgenpost” praneša apie Vokietijos žurnalistų sąjungos (DJU) Berlyno regiono direktoriaus Jörgo Reichelio užpuolimą Kreuzberge. Demonstracijos dalyviai jį nuvertė nuo dviračio ir žiauriai sumušė bei spardė kojomis. Pasak “Tagesspiegel”, jis buvo nuvežtas į ligoninę, nes patyrė peties ir kojos sužalojimus. Kad ir kaip svarbu būtų pranešti apie šį smerktiną incidentą, “Morgenpost” nepaminėjo, kad policija taip pat šiurkščiai trukdė žurnalistams.
Mano išvada: patyriau taikią demonstraciją, kurioje dalyvavo susirūpinę piliečiai, išskyrus keletą apgailėtinų pavienių atvejų, kurie akivaizdžiai įvyko. Berlyno policija akivaizdžiai buvo priblokšta demonstrantų skaičiaus ir nesugebėjo įgyvendinti savo pranešimo užkirsti kelią susirinkimams. Tačiau jie taip pat susilaikė nuo “laužtuvo” naudojimo. Vandens patrankos, kuriomis buvo grasinama, nebuvo panaudotos, daugeliu atvejų policija elgėsi brutaliai, tačiau, kaip negalima apibendrinti išpuolių prieš policiją visai demonstracijai, taip negalima perkelti, deja, gana gausių brutalių pavienių veiksmų visai policijos operacijai. Tikrasis skandalas buvo demonstracijos draudimas; draudimo vykdymas, atsižvelgiant į brutalius Berlyno standartus, atitiko tai, ko neturėtų būti, bet prie ko jau beveik priprasta.
Kalbant apie žiniasklaidą: po to, kai mano lūkesčiai buvo labai maži po blogos patirties per pastaruosius dvylika mėnesių, mano blogi nuogąstavimai, kiek tai susiję su žiniasklaida, neišsipildė.
Ir mano asmeniniai įspūdžiai: Po šio sekmadienio esu dar labiau nutolęs nuo savo šalies. Tiksliau, ne su šalimi, o su politika ir žiniasklaida. Draudimas rengti demonstraciją, žiaurios scenos – tai kelia nerimą ir baimę. Ypač mane slegia dvi vietos gyventojų agresijos ir neapykantos man scenos. Jie manęs nepažinojo, bet buvo tokie neapykantos kupini ir agresyvūs prieš viską, kas kilo iš demonstracijos, kad verčia bijoti, kokia susiskaldžiusi ir neapykantos kupina šiandien yra mūsų visuomenė. (Vėliau įkelsiu šių dviejų scenų vaizdo įrašą).
P. S.: Baigęs rašyti šį tekstą, peržiūrėjau vaizdo įrašą, kurį man sumontavo mano bendradarbis – su scenomis iš mano transliacijų ir jo įrašų. Mane labai sukrėtė žiaurus smurtas. Taip pat tai, kad rašydamas aš, matyt, jau buvau jį iš dalies nuslopinęs ir reliatyvizavęs. Todėl dokumentavimo tikslais palieku tekstą tokį, koks jis yra, tačiau norėčiau pabrėžti, kad nematau jokio pateisinimo tokiam žiaurumui. Net jei patys asmenys panaudojo smurtą prieš policiją (tai griežtai smerktina), tai nepateisina pareigūnų tokio elgesio su taikiais demonstrantais. Šios scenos jaudina ir kelia man didelį nerimą. Žiūrėkite jį tik jei turite stiprius nervus – čia.
P.S.: “Youtube” vaizdo įrašui nustatė amžiaus cenzą, kaip ir anksčiau nekenksmingiems vaizdo įrašams – dabar jį gali matyti tik suaugusieji, taigi tik registruoti vartotojai. Arba tai netiesioginė cenzūra, arba “Youtube” Berlyno policijos žiaurumą priskiria prie netinkamų nepilnamečiams. Bet kokiu atveju, aš pateikiu nuorodą į vaizdo įrašą čia (be cenzūros) platformoje:
________________________________________________
Šis tekstas pasirodė 2021 m. rugpjūčio 02 d.pavadinimu „Berlin-Demo: Wie es wirklich war und wie die Medien berichten“ svetainėje https://reitschuster.de/
Išversta padedant www.DeepL.com/Translator.
________________________________________________
1999-2015 m. Borisas Reitschusteris vadovavo naujienų žurnalo „Focus“ Maskvos biurui. 2011 m. pabaigoje po didžiulių grasinimų jis turėjo išvykti iš Rusijos ir beveik ketverius metus toliau vadovavo biurui iš Berlyno. Gimęs Augsburge, jis yra kelių bestselerių autorius, Michailo Gorbačiovo vertėjas, rašė daugeliui laikraščių, tokių kaip „Washington Post“, „Guardian“, „Frankfurter Allgemeine“, „Wiener Zeitung“ ir „Münchner Merkur“. Jis vedė savaitinę politinių pokalbių laidą rusų kalba transliuojamame Vokietijos kanale OstWest-TV ir dėstė Tarptautinės politikos ir ekonomikos institute Haus Rissen Hamburge.
2008 m. Reitschusteris buvo apdovanotas Theodoro Heusso medaliu „už ypatingą atsidavimą, su kuriuo jis daugelį metų kritiškai vertino Rusijos politinę sistemą ir su dideliu asmeniniu atsidavimu kovojo už nuomonės ir susirinkimų laisvę, taigi ir už pilietinių bei žmogaus teisių apsaugą“.
Pasak Cicero, Reitschusteris laikomas „vienu iš pagrindinių Vokietijos Rusijos ekspertų“. „Die Welt“ rašė: „Niekas geriau už jį neapibūdino Rusijos valdžios sistemos. Borisas Reitschusteris, vienas aršiausių Putino kritikų Vokietijoje, gali didžiuotis savimi. Pats Rusijos prezidentas bent kartą yra pavartojęs terminą „demokratizacija“, kurį Reitschusteris padėjo sukurti.“
Po 1988 m. jaunimo mainų su Sovietų Sąjunga Reitschusteris susižavėjo Rusija ir mokėsi šalies, su kuria neturėjo jokio ryšio, išskyrus savo vardą, kalbos. 1990 m. baigęs vidurinę mokyklą, kaip studentas, su dviem lagaminais ir visomis santaupomis persikėlė gyventi į Maskvą pas savo jaunystės meilę. Šeimoje ir tuščiose parduotuvėse jis pažino Rusiją toli nuo užsieniečių getų. Įgijęs vertėjo žodžiu išsilavinimą, jis dirbo vokiečių kalbos mokytoju ir vertėju. Tuo pat metu jis rengė reportažus iš Rusijos įvairiems Vokietijos dienraščiams. Po penkerių metų, praleistų Maskvoje, Reitschusteris 1995 m. stažavosi laikraštyje „Augsburger Allgemeine“, vėliau dirbo Miuncheno spaudos agentūrose dpa ir AFP. Būdamas FOCUS Maskvos biuro vadovu, Reitschusteris 1999 m. grįžo į šalį, kuri tapo jo antraisiais namais, ir gyveno joje iki 2011 m. pabaigos.
