Apsaugos nuo COVID-19 priemonės iš tikrųjų yra negailestingas biologinis karas prieš žmoniją, o jo aukomis tampa pirmiausia nepilnamečiai.
Originalus straipsnis paskelbtas 2022 m. sausio 11 d.
Michael Hüter. Iš vokiečių kalbos vertė Daiva Petereit-Pilinkienė, redagavo Kristina Sprindžiūnaitė.
Tikrovė prilygsta baisiausiems mūsų košmarams. „Apsaugos nuo COVID-19 priemones“, kurios 2020 m. kovą užgriuvo šeimas ir vaikus – mokyklose, kiekvienuose namuose, taip pat ir viešumoje –, dabar jau galima vadinti realizuota distopija. Dar daugiau: šios esė autorius išdrįsta ištarti: esame patekę į naują totalitarizmą – sveikatos, „apsaugos“ ar pan. vardan.Esame įtraukti į pirmąjį žmonijos istorijoje didelį biologinį karą, jis vyksta be jokios karinės intervencijos. Ir dar: tai pirmasis karas žmonijos istorijoje, kai daugelyje – pirmiausia Vakarų – šalių į frontą tyliai ir negailestingai siunčiama daugiausiai vaikų – savanorių ir pasidavusių.
„Visas savo klaidas perkeliame į savo vaikus, o šios palieka juose neišdildomus pėdsakus“.
Maria Montessori (1870-1952)
„Sąžiningiausias“ tarp visų Europos prezidentų buvo Emmanuelis Macronas, 2020 m. kovo 16 d. kalboje apie valstybės padėtį kilus koronos krizei jis net septynis kartus prašneko apie karą:
„Mes, be jokių abejonių esame kare, sveikatos kare. Mes nekovojame prieš kitą kariuomenę ar kitą tautą, bet priešas yra: nelabai aiškus, nepastovus ir jis artinasi. (…) Mes esame kare.”
Prancūzijos prezidentas turbūt nė neapgalvojo, kad kariauti galima tik su žmonėmis, o ne su virusu.
Prisiminkime istoriją:
1. Totalitarizmas ir fašizmas gimė Europoje ir egzistuoja tik nuo XX a. pirmosios pusės. 1914-1970 m. pasauliniai ir pilietiniai karai bei tiek dešiniosios, tiek kairiosios totalitarinės Europos valstybių ideologijos nusinešė apie 100 milijonų gyvybių. Visos totalitarinės Europos sistemos – nacionalsocializmas, stalinizmas, Italijos fašizmas, Franko diktatūra Ispanijoje ir t. t. – tapo įmanomos ne dėl valdančiųjų, ne dėl lyderių ar vadų, o visur vien dėl toleruojančios ar tylinčios daugumos. Dėl skundikų, dėl drąsos neturinčių, išsigandusių žmonių. Dėl žmonių, kuriems neramu, kad neteks nuosavybės. Tačiau galiausiai vis vien beveik visi neteko visko: turto, garbės ir žmogiškojo orumo.
2. Europos mokyklos ištisus šimtmečius buvo iš esmės religinės, politinės ar ideologinės indoktrinacijos, taip pat ir smurto vieta. Kelis šimtmečius mokyklų sistemoje svarbiausia buvo ne prusinimas ar švietimas, bet formavimas – nesvarbu, koks tuo metu buvo jo tikslas – bei valdymas. Nuo XIX a. juodosios pedagogikos – lazdos ir kt. – iki XXI a. baltojo kankinimo – priverstinio karantinavimosi, atstumo laikymosi taisyklių, prievolės mokykloje ištisą dieną dėvėti kaukę, testuotis tris kartus per savaitę ir t. t. – veda tas pats šimtmečius trukęs kelias: per tą ilgą kelių amžių procesą žmogui, taip pat ir jaunam, neleidome būti subjektu ir pavertėme jį objektu.
3. Didžiausi istorijoje nusikaltimai žmonijai vien per pastaruosius 100 metų įvyko ne prasidėjus pilietiniam nepaklusnumui, o laikantis pilietinio paklusnumo!
Nuo 2020 m. kovo mėnesio, t. y. nuo vadinamosios „koronos pandemijos“ pradžios, manęs neapleidžia negeras jausmas, kad Europa tiesiogine to žodžio prasme vėl iš butelio paleidžia visas negrąsias pastarųjų šimtmečių dvasias.
Žmogų paminantis cinizmas
Tačiau vienas dalykas, bent jau kai kuriose vadinamosiose Vakarų šalyse, yra bauginančiai naujas: kad šitaip totaliai, ir, atleiskite už tą žodį, brutaliai visos „suaugusiųjų“ baimės, prielaidos, projekcijos, neurozės, spekuliacijos ir paklydimai perkeliami į vaikus ir jaunimą.
Pirmą kartą homo sapiens istorijoje visiškai iškreipėme vaikų apsaugą paversdami ją apsauga nuo vaikų!
Tai ne vien itin patologiška ir neteisinga – tai žmogų paminantis cinizmas.
Pirmą kartą žmonijos istorijoje, išskyrus karo laikus, visa karta buvo priversta patirti kolektyvinę traumą: uždarytos žaidimų aikštelės ir mokyklos, priverstinis karantinavimas, atskyrimas nuo brolių ir seserų, senelių ir draugų. Nepateisinamai, nepagrįstai ir įžūliai apiplėšėme visą kartą ir atėmėme iš jos gyvenimo džiaugsmą, draugystę, lavinimąsi, mokymąsi, sportą ir sveikatą, laisvę ir saviveiksmingumą, galimybę įgyti visam gyvenimui reikalingų įgūdžių ir dar daugiau. – Kokią turėjome teisę? Ir kokie moksliniai duomenys ją įrodo ir pagrindžia?
Vienas dalykas buvo visiškai aiškus jau 2020 m. vasarą, po pirmojo karantino, atlikus daugybę tarptautinių tyrimų, surinkus ir išanalizavus gausybę duomenų:
Šis SARS-CoV-2 virusas ir COVID-19 neturi jokio reikšmingo poveikio vaikams ir paaugliams. Jie beveik neužsikrečia ir neturi įtakos infekcijos vyksmui.
Vaikai nebuvo ir nėra „močiutės ir senelio žudikai“, kokiais itin ciniškai juos pavertė politikai ir žiniasklaida. Jei vaikai ir paaugliai apskritai užsikrečia šiuo virusu, paprastai tai lieka be simptomų arba ligos eiga būna lengva.
JAV Nacionalinis sveikatos institutas (CDC) 2020 m. rugsėjį paskelbė: nuo 2020 m. pradžios nuo gripo mirė tris kartus daugiau vaikų iki 14 m. amžiaus nei nuo COVID-19. 101 : 31. Kitaip tariant: per kiek daugiau nei pusę metų trukusią „pandemiją“ JAV, kur yra 328 mln. gyventojų, nuo COVID-19 mirė 31 vaikas. Visi šie vaikai turėjo vieną ar daugiau sunkių gretutinių ligų. Taip yra ir visose be išimties šios planetos šalyse.
Dar vienas skaičius iš Vokietijos: 2021 m. balandžio 17 d. Vokietijos vaikų infektologų draugija (DGPI) ir Vokietijos ligoninių higienos draugija (DGKH) paskelbė tokį vertinimą: nuo vadinamosios pandemijos pradžios 2020 m. balandžio mėn. iki 2021 m. balandžio mėn. tik apie
1200 iš maždaug 14 mln. vaikų ir paauglių, užsikrėtusių SARS-Cov-2 infekcija, buvo gydomi ligoninėje. Bet tai nereiškia, kad visi šie vaikai sunkiai sirgo. Jie sudaro 0,01 proc. Iš maždaug 14 milijonų vaikų nuo infekcijos, taigi, nuo COVID-19, mirė aštuoni. Tai sudaro 0,00002 proc. visų vaikų (1)! Šis skaitinis santykis akivaizdžiai „nepatenka į tikimybės sferą“.
Gnybtai užveržiami dar labiau
Kokias išvadas padarė ir ko ėmėsi „suaugusieji“, remdamiesi visais šiais duomenimis ir faktais? Nutraukė valdžios institucijų reglamentuotą kolektyvinę vaikų kančią? Ne! Priešingai. Kolektyvinio vaikų ir jaunuolių kankinimo „apsaugos“ vardan gnybtai veržiami kaip ir anksčiau.
„Dar niekada istorijoje žmonių gyvenimas ne kalėjimuose nebuvo taip griežtai reguliuojamas kaip koronos laikais“ (2).
Papildysiu:
dar niekada per visą žmonijos istoriją ištisos kartos teisės nebuvo atimtos tokiu plačiu mastu, taip kolektyviai ir taip ilgam, o jos poreikiai taip paneigti.
Tai, kad teigiamas antigeno, PGR ar kitokio testo rezultatas, ypač 6-18 metų amžiaus grupėje, per se nieko neįrodo ir nieko nepasako, jau turėtų žinoti kiekvienas mokytojas ir tėvas (3). Turėtų žinoti ir tai, kad šio amžiaus žmonėms kaukių dėvėjimas valandų valandas kasdien ir dar ištisus mėnesius neabejotinai kenkia tiek fizinei, tiek psichinei sveikatai.
Visi atsakingi asmenys taip pat jau turėtų žinoti, kad nuo 2020 m. kovo mėn. iki pat šios dienos niekada nestigo intensyviosios terapijos lovų suaugusiesiems, tačiau vaikų ir paauglių psichiatrijos skyriuose ir klinikose vis iškyla būtinybė taikyti pacientų triažą!
Su grupe, kurią šis virusas de facto veikia mažai arba visai neveikia, įnirtingai taikant jai „apsaugos priemones“ buvo ir yra elgiamasi žiauriau nei su bet kuria kita grupe – gal išskyrus tik pagyvenusius ir senus žmones.
Daugiau nei abejotini masiniai testai ir masinis skiepijimas, kurio poveikis, kaip jau tapo aišku, irgi abejotinas, yra tokie pat „nemokami“, kaip ir keptos dešrelės, kuriomis kai kur vaišinami pasiskiepiję. Atvirkščiai, taip susidaro milijonai ir milijardai valstybės skolų, o jos netrukus bus neabejotinai užkrautos šiai išprievartautai „kaukių kartai“. Nuosekliai pagalvojus apie rytdieną ar ateinančius dešimtmečius, negali neiškilti klausimas: negi šiuo metu ištisos valstybės, kuriose beje, ir šiaip jau chroniškai per mažai vaikų, laikosi kolektyvinio bankroto kurso?
Didysis visos kartos išnaudojimas ir prievarta jos atžvilgiu dabar reiškiasi jau ir spaudimu verčiant skiepyti 12-17 metų vaikus, o netrukus galbūt ir visus vaikus nuo 5 metų. Vėliausiai pasiekus šį tašką, peržengiant paskutinę raudoną liniją, kyla klausimas: ar tik nesame milžiniško nusikaltimo prieš žmoniją liudininkai (arba vykdytojai)?
Abejonių nekeliantys duomenys
Nes ir vaikų bei paauglių vakcinacijos nuo koronos duomenys aiškesni nei bet kurios kitos žmonių grupės atveju: 2021 m. rugpjūčio 16 d. Vokietijos nuolatinis vakcinacijos komitetas (STIKO) rekomendavo skiepyti 12 metų ir vyresnius nepilnamečius. „BioNTech/Pfizer“ vakcina nuo COVID-19 buvo laikinai užregistruota prieš tris mėnesius. Taigi, 2021 m. rugpjūčio viduryje pradėjus intensyvų vaikų ir paauglių skiepijimą, 2021 m. rugpjūčio pabaigoje turėjome tokią situaciją: vien iki rugpjūčio pabaigos Paulio Ehrlicho institutui(PEI), kuris tiria vakcinas ir biomedicinos preparatus visoje Vokietijos federacijoje, pranešta apie 1228 įtariamus atvejus, kad paskiepytiems 12-17 metų vaikams atsirado „bent viena reakcija į skiepą”. Iš jų 58 atvejais nepilnamečiams iškart po skiepijimo atsirado miokarditas (širdies raumens uždegimas) arba perikarditas (perikardo uždegimas).
Rugsėjo pabaigoje PEI jau buvo užregistruoti 1802 mirties atvejai po COVID-19 vakcinos, įskaitant penkis mirusius vaikus. Vaikai buvo 12-16 metų amžiaus ir mirė praėjus 2-24 dienoms po „Pfizer/BioNTech“ vakcinos (4).
Kita vertus, nuo 2020 m. kovo mėn. iki 2021 m. liepos vidurio teigiami buvo beveik 131 000 įvairaus amžiaus vaikų ir paauglių testai, o ligoninėje gydyti iš viso 1 225. Per šį laikotarpį, šiek tiek daugiau nei per metus, 8 vaikai –o Vokietijoje vaikų yra maždaug 14 milijonų – mirė vien nuo arba taip pat ir dėl koronos. Tačiau tie vaikai dažniausiai jau ilgiau sirgo sunkiomis gretutinėmis ligomis ir jiems jau buvo taikomas medicininis-klinikinis gydymas.
Kitaip tariant: praėjus vos trims mėnesiams po to, kai Europos Komisija išdavė laikiną leidimą „Pfizer/BioNTech“ vakcinai nuo COVID-19, ir vienam mėnesiui po to, kai Europos Komisija išdavė lygiai tokį pat leidimą vakcinai „Moderna“, skirtai 12-17 metų vaikams, bei praėjus vos dviem savaitėms po atitinkamos STIKO rekomendacijos, nepilnamečių, kuriems galimai pasireiškė šalutinis medikamento poveikis, skaičius viršijo visų per 16 mėnesių ligoninėje nuo arba taip pat ir dėl COVID-19 gydytų asmenų skaičių, nors skiepai turėtų apsaugoti! Visi eksperimentai su gyvūnais būtų buvę sustabdyti vėliausiai šiuo metu.
Po skiepijimo mirusių vaikų ir paauglių, o svarbiausia – pranešimų apie sunkius šalutinius poveikius sąrašas nuo rugsėjo mėnesio kas savaitę nepaliaujamai ilgėja. Dabar teigiama, esą skiepai nebuvo vienintelė vaikų, turėjusių „gretutinių ligų“, mirties priežastis. Vargu ar galima įsivaizduoti didesnį cinizmą ir dvigubus standartus, kurie taikomi ateinančiai kartai.
Pradedant 2021 m. rugsėjo ir spalio mėnesiais fiksuojamas perteklinis vaikų, ypač paauglių, mirtingumas! Galbūt ir dėl to, kad daugėja jaunų žmonių savižudybių, apie kurias, kaip ir apie daugelį kitų dalykų, nutylima.
Per visus 2020-uosius „pandemijos“ metus perteklinio mirtingumo kitose šalyse iš esmės nebuvo – jau nekalbant apie Vokietiją ir Austriją. Tačiau nuo 2021 m. rugsėjo-spalio mėn., praėjus keliems mėnesiams po to, kai pradėti skiepyti 12 metų amžiaus ir vyresni vaikai, daugelyje šalių, kuriose skiepijimo apimtys yra didelės, registruojamas mirtingumo perviršis. O mirčių nuo ar taip pat ir dėl COVID-19 skaičius išliko toks pat!
Tuo metu dar federalinis Austrijos kancleris Sebastianas Kurzas pirmojo karantino metu paskelbtame pareiškime spaudai komentavo: „Netrukus kiekvienas pilietis pažįstamų rate turės žmogų, mirusį nuo koronos.” Iki šiol mano pažįstamų rate nėra nė vieno žmogaus, kuris būtų miręs nuo koronos. Bet jau trys jauni ir lig tol sveiki 17-24 metų amžiaus žmonės, kurie nusižudė.
Gretutinių ligų reikšmė
Koronos krizės pradžioje gana anksti tapo aišku, kad COVID-19 ypač pavojingas seniems žmonėms ir jau sergantiems kitomis ligomis. O štai 2021 m. spalio 5 d. Italijos aukščiausios sveikatos priežiūros institucijos, Istituto Superiore di Sanità, ataskaita dar kartą aiškiai rodo, kad būtent ankstesnės ligos yra reikšmingiausias kriterijus, lemiantis, ar žmogus sunkiai susirgs COVID-19 ir ar gali dėl šios ligos mirti. Iš ataskaitos matyti, kad daugiau nei 97 proc. mirusiųjų dėl koronos sirgo kitomis, iš dalies ir sunkiomis, ligomis (5).
Visus čia paminėtus įrodymais pagrįstus duomenis bei faktus norėčiau apibendrinti profesoriaus dr. Arne Burkhardto žodžiais akcentuojančiais pačią esmę. Dešimtmečių patirtį turintis patologas per spaudos konferenciją po 2-osios Vokietijos patologų konferencijos pareiškė:
„10-59 metų amžiaus žmonėms mirties rizika nuo koronos vakcinos yra 15 kartų didesnė nei nuo koronos infekcijos“ (6).
Švedija, penktasis praėjusio amžiaus dešimtmetis. Jauna humanistė ir „Pepės Ilgakojinės“ autorė Astrida Lindgren savo dienoraštyje rašė: „Žmonija prarado protą“. – Rodos ir vėl sulaukėme to paties. Bent jau dalis JAV ir Europos gyventojų tikrai prarado sveiką protą tiesiogine to žodžio prasme.
Tačiau tai, kad būtent dvi buvusios nacionalsocialistinės šalys – Vokietija ir Austrija – jau daugiau kaip 18 mėnesių taiko nepilnamečiams pačias plačiausias, ilgiausias ir griežčiausias taip vadinamas apsaugos nuo koronos priemones, yra karčiai apmaudus istorijos anachronizmas.
Jokioje kitoje šalyje, išskyrus Vokietiją ir Austriją, taip ilgai nebuvo uždarytos mokyklos, nebuvo įvesti beprasmiški masiniai testai ir kaukių nešiojimo prievolė. Niekur kitur pasaulyje vaikai nebuvo ir nėra šitokiomis priemonėmis verčiami skiepytis nuo koronos, kaip šiose šalyse. Visa tai galima pavadinti ir „sveikųjų tironija“.
Toks vaikų tironizavimas, tegu ir po skirtingomis priedangomis, nėra naujas: pavyzdžiui, nuo XIX a. iki maždaug XX a. vidurio jokiame kitame žemyne vaikai nebuvo taip baudžiami, o kartais ir iki kraujo mušami – tiek mokyklose, tiek namuose – kaip vidurio Europoje: vardan „tinkamo auklėjimo“. Liūdnas istorinis faktas. Kaip hierarchijos „apačioje“ – taip vėliau ir „viršuje“: traumuoti, pažeminti ar smurtą patyrę vaikai tapę suaugusiaisiais dažniausiai paverčia kitus žmones vien savo veiksmų – kad ir kokie šie būtų – objektais, kad ir kokie jie būtų.
Savaitraštis „Die Welt“ neseniai išspausdino straipsnį, kuriame pediatrė Andrea Kripp-Selke rašo apie „naująją“ kasdienybę dažnoje Vokietijos mokykloje:
Būna taip, kad ant mokyklinės lentos vienoje pusėje surašyti paskiepytieji, o kitoje – nepaskiepytieji, tie turi reguliariai testuotis visos klasės akivaizdoje. Kai kurie mokytojai garsiai kviečia vaikus pavardėmis ir klausia, ar jau pasiskiepiję: tiems, kas pasiskiepiję, visi paploja, o tie, kas ne – turi pasiteisinti“ (7).
Vėliausiai sužinojus apie tokias žeminančias scenas galima ir reikia lyginti arba išvesti analogiją su ketvirtuoju arba penktuoju praėjusio amžiaus dešimtmečiu – su totalitarizmu ir fašizmu, nesvarbu, ar jis būtų „kairysis“, ar „dešinysis“. Jei Austrija (o netrukus tikriausiai ir Vokietija) nori tapti pirmąja šalimi pasaulyje, kuri nuo 2022 m. vasario 1 d. įves privalomą 12-17 metų amžiaus vaikų skiepijimą nuo koronos, tuomet, bent jau kalbant apie šią amžiaus grupę, galima ir reikia ištarti žodį „eugenika“. Turint galvoje visus jau esamus įrodymais pagrįstus faktus, dalis kurių čia buvo paminėti.
Jei 2022-ųjų metų pradžioje Bavarijos, o netrukus ir visos Vokietijos darželiuose ar namuose mažamečiams vaikams bus įvestas nereikalingas ir žeminantis testavimas dėl koronos tris kartus per savaitę, vėl teks pripažinti, kad vokiečių filosofas Friedrichas Nietzsche buvo teisus, rašydamas: „Valstybė – tai šalčiausia iš visų šaltų pabaisų“ (8)
Tėvų užduotis
Visą tą laiką, kai egzistuoja politika ir valstybė, būdavo ir didžiulių tos politikos ar valstybės nesėkmių.
Bet, su visa pagarba: kokia šalta, susvetimėjusi, be empatijos ir aklai paklusni yra didžioji dauguma šiuolaikinių tėvų, kad didelė jų dalis taip besąlygiškai ir savanoriškai – nors panašių dalykų jau vyko ir praeityje –, atiduoda savo vaikus disciplinos ir paklusnumo mėsmalei? (9) Šį kartą – vardan tariamos „sveikatos apsaugos“. Tačiau dabar vaikus reikia saugoti ne nuo koronos, o nuo politikų ar kai kurių gydytojų ir virusologų, nuo daugumos aklai ir mašinaliai paklūstančių mokytojų, o neretai, deja, dar ir nuo bejėgių ar įsibaiminusių tėvų.
Visiems tėvams:
svarbiausia tėvystės užduotis – apsaugoti savo vaiką. Jei jį žemina ar į jį kėsinasi valstybė, politika, mokyklų sistema arba dar kas nors – o taip istorijoje ne kartą yra buvę, ypač Europoje –, savo vaiką turi užstoti patys tėvai!
Nė viena žinduolių rūšis taip aklai nepatiki savo palikuonių svetimiems, kaip šiuo metu daro homo sapiens.
Vaikai taps suaugusiais. Ne vien tėvai, bet ir visi, atsakingi už „kaukių-testų-priverstinio skiepijimo kartą“ vėliau tikrai negalės pasakyti: „Mes nežinojome“. Ateinančios kartos istorijos vadovėliuose skaitys: „Jie nenorėjo žinoti!“
Turbūt galiausiai tik išsipildė žodžiai, kuriuos Georgo Orwello romane „1984“ ištarė kankintojas:
„Mes nesitenkinsime nei neigiamu paklusnumu, nei vergišku nuolankumu. Jei jie galiausiai nusilenks mūsų valiai, tai turės nusilenkti savo noru…“
Vokietiją ir Austriją, labiau nei bet kurią kitą pasaulio šalį, apėmė testų pandemija ir patologinė apsauga.
Kita vertus – kaip tai ciniška ir kokie dvigubi standartai taikomi: vien Vokietijoje jau daugelį metų apie 200 000 vaikų patiria sunkiausią fizinį smurtą. Statistiniais duomenimis, dėl sunkaus fizinio smurto šeimoje Vokietijoje kasdien miršta po vieną vaiką. Jau daug metų, dar ir iki koronos, kas antras vaikas Europoje serga bent viena lėtine liga. Kiekvieną dieną visame pasaulyje nuo bado ar jo padarinių miršta apie 25 000 vaikų! O milijardierių ir „geradarių“, kaip kad Billas Gatesas ir kiti, tai nė truputėlio nejaudina.
Vien Vokietijoje jau daugelį metų šimtai vaikų kasmet miršta nuo vėžio! Jau dabar apie 33 proc. visų Vokietijos vaikų gyvena vadinamojoje Hartz IV, socialinių pašalpų gavėjų, bendruomenėje. Ši tendencija stiprėja, o ateities perspektyvos tokiems žmonėms yra nulinės. Visa tai tinka ir Austrijai.
Tokia, čia tik fragmentiškai aprašyta, vargana padėtis mažai ką jaudina. Ji nerūpi nei politikai, nei visuomenei. Kaip neapsakomai giliai ir kolektyviai vis dar (arba jau vėl) įsišaknijęs priešiškumas vaikams (ne tik) šiose dviejose šalyse, Vokietijoje ir Austrijoje!
Pažiūrėkime, kas iš tikrųjų vyksta: visi esame didžiulės masinės psichozės bei netikusių kolektyvinių žmogiškų ir socialinių veiksmų liudininkai ar (jiems pritariantys) dalyviai. Arba, kaip Nobelio premijos laureato kalboje 1954 m. mus įspėjo didis gydytojas, humanistas, filosofas ir taikos aktyvistas Albertas Schweitzeris:
„Išdrįskime matyti dalykus tokius, kokie jie yra. Taip jau atsitiko, kad žmogus tapo antžmogiu. (…) O dėl to tapo visiškai akivaizdu tai, ko anksčiau nenorėjome pripažinti: kad didėjant jo galiai antžmogis tampa vis labiau apgailėtinu žmogumi. (…) Tačiau svarbiausia, ką turėtume suvokti – ir turėjome suvokti gerokai anksčiau – yra tai, kad tapę antžmogiais tapome nežmonėmis.”
Naujausia Europos istorija per pastaruosius maždaug 200 metų daugiau nei aiškiai ir ne vieną kartą parodė štai ką:
Kolektyvinis „vaikystės košmaras“ po 20-30 metų visada išauga į „žmonijos košmarą“.
Nuo XIX amžiaus juodosios pedagogikos iki XXI a. baltųjų kankinimų „medicinos“ vardan veda tas pats kelias: čia, Europoje, kaip nė vienoje kultūroje lig tol, vaiką pavertėme pirmiausia objektu ir tai vis kartojame. Religijos, auklėjimo, švietimo, ideologijos, o kartą jau net medicinos vardan. Dabartinių „protingų“ ir dažniausiai akademizuotų „suaugusiųjų“ istorinis užmaršumas ir empatijos stoka iš tikro „gniaužia kvapą“, tiesiogine ir perkeltine šio žodžio prasme!
Liaukitės pagaliau sveikus vaikus laikyti ligoniais ir pavojaus, ligų ar mirties objektu! Palikite pagaliau vaikus ir jaunuolius ramybėje ir leiskite jiems gyventi! Vaikams reikia meilės ir artumo, o ne prievartos ir atstumo! Nuplėškite kaukes! Grąžinkite jiems orumą ir teises. Leiskite pagaliau vėl su džiaugsmu žaisti, dainuoti, šokti, švęsti, mokytis ir juoktis!
Paskutinis Austrijos valstybės vyras, kuris dar vykdė savo įsipareigojimus, federalinis kancleris Bruno Kreiskis mėgo viešai kartoti: „Mokykitės istorijos!“
Pats akivaizdžiausias faktas Europos istorijoje, ypač per pastaruosius maždaug 150 metų, yra šis: didžioji dauguma visada klysta – arba leidžiasi suklaidinama.
Istorija, ypač Europos, ne kartą parodė dar ir štai ką: nužmogėjimo, kvailumo, godumo ir puikybės mutantai sukelia tūkstančius kartų daugiau kančių, vargo ir mirčių nei koks nors virusas ar epidemija.
Šis tekstas pasirodė 2022 m. sausio 11 d. pavadinimu „Krieg gegen die Kinder“ svetainėje rubikon.news.
Iš vokiečių kalbos vertė Daiva Petereit-Pilinkienė, redagavo Kristina Sprindžiūnaitė.
Šis tekstas yra licencijuojamas pagal „Creative Commons Attribution 4.0“ tarptautinę licenciją. Nesivaržykite kopijuoti ir dalintis.
Nuotrauka: Martin Lauge Villadsen/Shutterstock.com
Šaltiniai ir komentarai:
(1) https://dgpi.de/stellungnahme-dgpi-dgkh-hospitalisierung-und-sterblichkeit-von-covid-19-bei-kindern-in-deutschland-18-04-2021/
(2) https://de.rt.com/inland/128024-durftig-gefahrlich-feige-heribert-prantl/
(3) https://de.rt.com/inland/128038-warum-gibt-es-keine-offene-diskussion/
Mano nuomone, tai fundamentaliausia ir išsamiausiai ištirta knyga apie Korona: Flo Osrainik, Das Corona Dossier, Rubikon Verlag, 2021
(4) https://www.pei.de/SharedDocs/Downloads/DE/newsroom/dossiers/sicherheitsberichte/sicherheitsbericht-27-12-20-bis-30-09-21.pdf?__blob=publicationFile&v=8
Taip pat: https://de.rt.com/meinung/127337-herzprobleme-nach-impfung-und-immer-mehr-berichte-ueber-verstorbene-jugendliche/
(5) https://www.epicentro.iss.it/coronavirus/sars-cov-2-decessi-italia
(6) https://pathologie-konferenz.de/
(7) WELT, Die Spaltung der Gesellschaft ist längst in den Schulen angekommen, 5. Dezember 2021: https://www.welt.de/debatte/kommentare/article235387210/Corona-Die-Spaltung-der-Gesellschaft-ist-in-den-Schulen-angekommen.html?icid=search.product.onsitesearch
(8) BR24, „Testnachweispflicht“ für Kita-Kinder https://www.br.de/nachrichten/bayern/br24live-test-nachweispflicht-fuer-kita-kinder-ab-januar,SqtWUHa
(9) Išsamiau žr.: Michael Hüter, Kindheit 6.7, Edition Liberi & Mundo, 2019
