Niuansuota, informacijos pusiausvyros siekianti pandemijos reiškinių apžvalga

Pastaba sapereaude: Pristatome 8 mėnesius rašytą lietuvės tekstą, subalansuotą visuotiniu konsensusu ir dominuojančia mokslininkų nuomone pradedantiems abejoti, bet nerandantiems pakankamai išsamios, visą situacijos kontekstą apimančios alternatyvios informacijos. Viename tekste autorė niuansuotai ir struktūruotai apžvelgia Covid-19 krizės reiškinius, remdamasi tik viešai prieinamais ir oficialiais duomenimis. Tai vienas išsamiausių atliktų tyrimų šia tema, talpinantis didžiulę įvairovę pagrįstai išdėstytų duomenų ir pateikiantis juos aiškia, ne specialistams prieinama kalba.

2022 metų vasaris. Jau dvejus metus pasaulis kovoja su virusu. Kol dalyje pasaulio, regisi, šios padėties opumas jau slūgsta atsiradus naujų degančių problemų, kitoje jo dalyje įtampa vis dar auga, skatindama vis radikalesnį visuomenės susiskaldymą krizės suvaldymo priemonių klausimais. Nors šis susiskaldymas atskleidžia ir kitas nesutarimų priežastis, plačiojoje visuomenėje jis vis dar stipriai siejamas su požiūriu į viruso kontrolės metodus ir ypatingai – visuotinį populiacijos skiepijimą.

Nors aiškiausiai matomos visuomenės dalys yra dvi – stipriai pasisakantys už griežtus viruso kontrolės metodus, palaikantys skiepus, ir kiti – aistringai tam besipriešinantys – tarp šių dviejų stovyklų yra ir mažiau matoma trečioji žmonių dalis. Tai žmonės, kuriems krizės valdymo priemonės vis dar (arba jau) kelia klausimų, tačiau kurie dvejoja, ar abejonės šiuo įtemptu metu reikalingos ir nesukels sunkių pasekmių. Kai aplinka taip įelektrinta, ir kai paplitusi nuomonė, jog vyriausybės sprendimus kritikuoti gali tik piktavališkos arba manipuliacijoms lengvai pasiduodančios visuomenės paraštės, išreikšdami netgi mažą abejonę rizikuojame pasirodyti anti-mokslo šalininkais ir sumaišties kurstytojais, bei galbūt nenoromis netgi prisidėti prie suklaidintų piliečių mirties. Ir net jeigu ir ši galimybė nesulaiko mūsų nuo savarankiško bandymo suvokti, kas vyksta, internetinė erdvė taip perpildyta vieni kitiems prieštaraujančiais tyrimais, abejotinais liudijimais ir sensacingomis statistikos interpretacijomis, kad dauguma neturime visa tai aprėpti reikalingų jėgų ir laiko.

Pagal, regis, bendrą medicinos, politikos, teisės, žiniasklaidos atstovų daugumos sutarimą griežtos krizės valdymo strategijos pagrįstos precendento neturinčia mirtina viruso grėsme, ir norėdami galimų mirčių išvengti, turime susilaikyti nuo savanaudiškų interesų bei vieningai imtis visų įmanomų priemonių – dėvėti veido kaukes, laikytis atstumo, atlikti testus, prireikus izoliuotis ir svarbiausia – skiepytis. Jeigu sutinkame, jog šios priemonės – neginčijamai efektyvios ir vienintelės galinčios sustabdyti krizę, tuomet bet kokia abejonė jomis prisideda prie kovos su virusu sutrikdymo, o tai savo ruožtu gali tapti prarastų gyvybių priežastimi.

Niekas nenori atsidurti klystančiųjų pusėje, o ypač – jeigu klaida gali reikšti kažkieno mirtį. Šiuo principu remiamės ne tik kiekvienas iš mūsų, bandantys įvertinti galimas savo asmeninių abejonių pasekmes. Būtinybe išsaugoti gyvybes pateisiname ir gyventojų kontrolę pasitelkiant “Galimybių” pasus, bei “nepatikimos informacijos” blokavimą viešojoje erdvėje. Visgi spaudžiant degančioms problemoms ir būtinybei veikti, sunkiai galime įvertinti platesnes mūsų pasirinkimų pasekmes. Tam turime bent trumpam pamiršti savo kolektyvinių sprendimų priežastis ir tiesiog pažvelgti, kur atsidūrėme. Nepaisant to, ar dabartinę situaciją priimsime kaip socialiai atsakingų, išsaugoti gyvybes siekiančių veiksmų šalutinį poveikį, ar manysime, jog tai sąmoningai įgyvendinamo sąmokslo rezultatas, galime matyti, jog mūsų viešoji ir privačioji erdvės pandemijos laikotarpiu patyrė stiprių pokyčių.

Prieš trejus metus būtų buvę sunku įsivaizduoti, jog norėdami fiziškai pasinaudoti bet kokiomis viešomis paslaugomis, negalėsime to padaryti neatskleidę savo asmens tapatybės bei medicininių duomenų, arba kad iki tol neliečiamomis laikytos konstitucinės teisės taps sąlyginėmis, nes jomis piliečiams bus leidžiama naudotis tik už valstybės teisingu įvertinamą elgesį. Šiandien daugelyje pasaulio valstybių norint patekti į didžiąją dalį įstaigų, būtina parodyti “Galimybių” pasą. Jo neturintieji atskiriami nuo viešo gyvenimo ir gali naudotis tik būtiniausiomis paslaugomis, o kai kur pasirinkę teisę atsisakyti siūlomų medicininių paslaugų baudžiami vienkartinėmis arba mėnesinėmis baudomis. Europoje pirmąja valstybe, įteisinusia privalomą skiepijimą, tapo Austrija. Kiekvienas gatvėje esantis žmogus policijos gali būti paprašytas parodyti skiepus įrodančius dokumentus, o jų neturintiems draudžiama palikti namus, nebent eitų į darbą arba nusipirkti būtinųjų prekių. Australijoje galimai kontaktą su užsikrėtusiu asmeniu turėję žmonės įkalinami karantino stovyklose, o pažeidžiantiems stovyklos taisykles skiriamos baudos ir prailginamas įkalinimo laikas. Graikijoje nepasiskiepijusiems pensininkams 100 eurų sumažinta pensija. Latvijoje atsisakę vakcinuotis ir nepersirgę Covid-19 parlamentarai nebegali savo rinkėjams atstovauti seime. Prancūzijos prezidentas neseniai paskelbė, jog 5 milijonų neskiepytų Prancūzijos gyventojų nelaiko Prancūzijos piliečiais ir kad stengsis “suknisti jų gyvenimą.” Italijoje vyresniems nei 50 neskiepytiems asmenims draudžiama dirbti ir gauti atlyginimą. Saudo Arabijoje visiems, vyresniems nei 12 metų ir atsisakantiems skiepytis draudžiama dirbti, lankyti mokyklą, eiti apsipirkti arba keliauti į užsienį. Keliose Kinijos provincijose gyventojai nebegali naudotis viešosiomis paslaugomis kaip ligoninės, mokyklos ir transportas jeigu nepasiskiepiję yra jie arba jų artimieji. Indijoje, Džharkhando valstijoje gyventojai skiepijami naudojant fizinę prievartą. Taip pat daugėja šalių, kuriose galimybių dalyvauti viešajame gyvenime netenka ir pilnai pasiskiepiję asmenys, jeigu atsisako pakartotinio trečio ar ketvirto skiepo.

Kad ir kaip į tai bežiūrėtume, šie pokyčiai rodo, jog šiuo metu priimami sprendimai nesivadovauja demokratija bei žmogaus teisėmis grįstomis vertybėmis. Ar tai reiškia, kad netekome demokratijos? Galbūt šie pokyčiai tik laikini, būtini suvaldyti šiai nepaprastai padėčiai? Juk kol diskutuosime apie demokratiškus ir nedemokratiškus sprendimus, žmonės ir toliau mirs nuo viruso, ir taip bereikalingai prarasime dar daugybę gyvybių. Jeigu visiškam viruso sustabdymui būtina, jog kuo daugiau žmonių pasiskiepytų, tuomet bet kokios priemonės, netgi laikinas žodžio laisvės apribojimas bei daugiau nei draugiškas užsispyrėlių paraginimas yra vienintelės link tikslo vedančios priemonės.

Tačiau kas nutiktų tuo atveju, jeigu sužinotume, jog šios, regis, daugumos palaikomos kovos su pandemija priemonės nėra absoliučiai teisingos, o dabartinės su virusu siejamos prielaidos, kuriomis remiantis vykdomas pandemijos valdymo planas, turi rimtų trūkumų? Tiksliau – ar tikrai sužinotume? Šioje vietoje sustokime ir paklauskime savęs – jeigu pasitikime tik oficialiaisiais informacijos šaltiniais, palaikome pavojinga vadinamos informacijos ribojimą ir savo sprendimus grindžiame tik oficialiąja informacija, o ji dėl kokių nors priežasčių būtų neteisinga, kaip apie tai sužinotume? 2021 rugsėjį Youtube vadovė pranešė, jog platforma pašalino virš milijono apie skiepus neigiamai atsiliepiančių vaizdo įrašų, o Facebook atstovai teigia, jog puslapis trina visą su skiepais susijusią klaidingą informaciją, kuri jau buvo patikrinta ekspertų. Iš pažiūros tai atrodo kaip ryžtingi, žmones nuo pavojingos, anti-moksliškos informacijos saugantys žingsniai. Tačiau kartais netgi oficialiojoje žiniasklaidoje atsiranda pranešimų, leidžiančių abejoti šių užmojų nešališkumu.

2021 metų gruodį vieno seniausių ir įtakingiausių mokslinių žurnalų The British Medical Journal redaktoriai paskelbė atvirą laišką Markui Zukenbergui, norėdami pareikšti “rimtą susirūpinimą” dėl Facebook trečiųjų šalių “faktų tikrinimo” sistemos po to, kai lapkritį žurnalas paskelbė tyrimą, atskleidusį, jog prie Pfizer klinikinių tyrimų dirbusi įmonė Ventavia pažeidė duomenų sąžiningumo bei pacientų saugumo protokolą. Prieš publikaciją straipsnis buvo peržiūrėtas teisininkų, kolegų mokslininkų bei redaktorių, tačiau netrukus žurnalo skaitytojai pranešė, jog Facebook’e straipsniu arba negali pasidalinti, arba sulaukia perspėjimų, kad dalinasi “klaidinga informacija” ir yra nukreipiami į Facebook’o faktų tikrintojų puslapį Lead Stories. Jame publikuojama The BMJ straipsnio ekrano nuotrauka su štampu, teigiančiu, kad “klaidos peržiūrėtos”, nors Lead Stories nepateikia jokių straipsnyje rastų klaidų. Jeigu tai būtų tik pavienis incidentas, būtų galima ginčytis, jog tai tik Metos faktų tikrinimo sistemos sutrikimas. Tačiau The BMJ ir kitų gerbiamų žurnalų straipsniai jau ne kartą buvo cenzūruoti ir kitoje Metos platformoje Instagram. 2021 Lapkritį tai nutiko ne pelno siekiančiai tarptautinei organizacijai Cohrane Collaboration, jungiančiai 30 000 mokslo ekspertų. Manoma, jog Instagram apribojo savo vartotojus minėti organizaciją savo postuose dėl to, jog ji pristatė duomenis, rodančius ribotą kaukių efektyvumą apsisaugant nuo kvėpavimo takų virusų.

Apie šiuos atvejus sužinome, nes juos savo kanalais paviešina pačios įtakingos institucijos. Tačiau kyla klausimas, kiek dar pagrindo turinčios, tačiau iššūkį dominuojančiai nuomonei metančios informacijos yra išstumiamos į žiniasklaidos pakraščius ją blokuojant ar uždedant melagysčių ar sąmokslo teorijų etiketes. Žinoma, ryškiausiai viešojoje erdvėje matomi ir agresyviausiai kovos su pandemija priemones kritikuojantys veikėjai visuomenei atrodo pakankamai keisti ir keliantys nepasitikėjimą savo visažiniškais tonais, kad atgrasytų daugumą nuo noro atsidurti su jais vienoje pusėje. Tačiau kas, jeigu jų šešėlyje yra ir auganti minia kompetentingų, savo sritį išmanančių sąžiningų žmonių, galimai aukojančių savo karjeras ir reputaciją tam, kad keltų nepatogius klausimus, nurodytų oficialiajame situacijos paveiksle esančius neatitikimus bei įspėtų apie galimus, plačiojoje žiniasklaidoje retai rimtai aptariamus pavojus? Svarbu pastebėti tai, jog būtent šie žmonės visuomenėje stengiasi (nors dažniau nesėkmingai) eiti į dialogą, inicijuoti diskusijas.

Kadangi dominuojanti dabartinės krizės versija plačiai nušviečiama didžiosios žiniasklaidos, šiuo tekstu siekiama atkurti informacijos srauto pusiausvyrą ir nuosekliai apžvelgti dominujančio diskurso užgožiamą informaciją, pateikiant ją dabartinės finansinės bei politinės situacijos kontekste. Tekste remiamasi kiek įmanoma pirminiais, neinterpretuotą informaciją pateikiančiais informacijos šaltiniais, kaip viešai prieinamos duomenų bazės, oficialiai publikuojami moksliniai straipsniai, liudininkų interviu, pranešimai spaudai bei dokumentiniai filmai. Straipsnis koncentruotas ir ilgas, taigi čia pateikiama jo santrauka:

Pirmoje teksto dalyje aptariamas skiepų nuo Covid-19 klausimas. Remiantis skiepų žalą fiksuojančiomis duomenų bazėmis, draudimo bendrovėmis, mokslinėmis publikacijomis apie skiepų daromą žalą (jų skaičius šiuo metu viršija 1000) bei kitų šaltinių duomenimis, pateikiama skiepų saugumo apžvalga. Taip pat pristatomi duomenys, jog skiepai neapsaugo nuo viruso plitimo, kad yra efektyvių, pigių ir saugių gydymo alternatyvų skiepams bei kad natūraliai, persirgus įgautas imunitetas lygiavertis ar net suteikiantis stipresnę nei vakcinų sukuriamą apsaugą (tai rodo bent 146 tyrimai). Keliamas klausimas, kodėl skiepai vis dar rekomenduojami kaip pagrindinė ar net vienintelė kovos su virusu priemonė ir ar to pagrindas – medicininis.

Toliau, analizuojami praktiniai PGR testo veikimo principai ir mokslinis bei teisinis pagrindas visuotiniam jo naudojimui. Remiantis šia analize bei mirčių nuo Covid-19 skaičiavimo metodikos apžvalga, taip pat oficialiais skirtingų šalių mirtingumo nuo Covid-19 duomenimis ir kitais, krizės laikotarpiu prie mirtingumo prisidėjusiais faktoriais, kvescionuojamas visuotiniam skiepijimui pagrindą suteikusios visuotinės viruso grėsmės mastas.

Galiausiai, atsiribojant nuo sąmokslo teorijų, pateikiami galimai dabartinę situaciją paaiškinantys faktoriai bei iš jos išplaukiančios pasekmės. Aprašomas farmacijos kompanijų įtakos visuomenės sveikatos institucijoms modelis, korporacijų pelną didinantys sukčiavimo mechanizmai bei praeityje padarytų masinių nusikaltimų pavyzdžiai. Apžvelgiamos teigiamos krizės pasekmės didžiosioms korporacijoms ir skaitmeninių technologijų sektoriui, ypač skaitmeninės kontrolės ir dirbtinio intelekto srityse. Pristatoma imunizacijos paso funkcija platesniame skaitmeninės tapatybės technologijos plėtojimo kontekste bei jos sąsaja su krizės metu stipriai išaugusiais skaitmeninių pinigų projektais. Pasitelkiant šiose srityse pirmaujančių Indijos bei Kinijos pavyzdžius, centrinius pasaulio bankus jungiančios asociacijos (BIS) ir kitų bankų oficialią poziciją bei šių technologijų veikimo principus nušviečiančius šaltinius, atskleidžiamas galimas skaitmeninės tapatybės bei skaitmeninių pinigų vaidmuo judėjimo link totalinės piliečių kontrolės kontekste.

Turinys

1. Visuotinio skiepijimo nuo Covid-19 pagrindas

1.1. Skiepų saugumas

1.1.1. Technologijos naujumas ir klinikinių tyrimų trukmė

1.1.2. Informacija apie Covid-19 skiepų žalą viešose duomenų bazėse

1.1.3. Covid-19 skiepų žalą nurodantys moksliniai šaltiniai

1.1.4. Galimi su Covid-19 skiepais siejami organizmo sutrikimų mechanizmai

1.1.5. Žalingo Covid-19 skiepų poveikio liudijimai iš nukentėjusiųjų lūpų

1.1.6. Covid-19 skiepų saugumą nurodžiusiuose tyrimuose rastos esminės klaidos

1.1.7. Nepriklausomų statistikos analizių išvados

1.1.8. Whistleblowers pateikta informacija

1.2. Natūralus imunitetas ir preparatai, padedantys kovoti su virusu ankstyvojoje ligos stadijoje ir profilaktiškai

1.3. Ar visuotinio skiepijimo skatinimo priežastys – medicininės?

2. Apie viruso pavojaus mastą

2.1. PGR testas

2.1.1. Testo tikslumas

2.1.2. Testo naudojimo pagrįstumas

2.2. Mirtys “su” ir “nuo” Covid-19

2.3. Oficialūs mirtingumo nuo Covid-19 duomenys

2.4. Kitos, krizės metu prie mirtingumo galimai prisidėjusios priežastys

2.4.1. Salygos slaugos namuose

2.4.2. Plaučių ventiliavimo įrangos naudojimas

2.4.3. Žalingų preparatų skyrimas pacientams

3. Situacijos įvertinimas platesniame kontekste (atsiribojant nuo sąmokslo teorijų)

3.1. Pagrindas nepasitikėti farmacijos kompanijomis ir sveikatos institucijomis

3.1.1. Farmacijos kompanijų infiltracija į sveikatos institucijas

3.1.2. Farmacijos kompanijų ir Federalinės vaistų asociacijos nusikaltimai

3.1.3. Farmacijos kompanijų manipuliacijos moksliniais tyrimais

3.1.4. Pasaulio sveikatos organizacijos priklausomybė nuo didžiųjų korporacijų

3.2. Galios susitelkimas didžiųjų korporacijų rankose. Skaitmeninė revoliucija ir visuotinė kontrolė

3.2.1 Didžiosioms korporacijoms krizės atnešta nauda

3.2.2. Skaitmeninė tapatybė

3.2.2.1. Skiepų pasų vaidmuo skaitmeninės tapatybės vystymo kontekste

3.2.2.2. Skaitmeninė tapatybė: privatumui ir pilietinėms teisėms keliamos grėsmės

3.2.3. Skaitmeninė valiuta

3.2.3.1. Potencialios skaitmeninių valiutų grėsmės asmeniniam privatumui bei naujos centralizuoto ir tiesioginio piliečių finansų valdymo galimybės

3.2.3.2. Skaitmeninės tapatybės reikšmė skaitmeninių valiutų vystymui

3.2.4. Skaitmeninės valiutos įdiegimo pavyzdys Kinijoje

4. Vietoje išvadų

1. Visuotinio skiepijimo nuo Covid-19 pagrindas

1.1. Skiepų saugumas

Viešojoje erdvėje pagrindine atsisakančiųjų skiepytis nuo Covid priežastimi dažniausiai įvardijama sunkių šalutinių poveikių, o tarp jų – ir mirties baimė. Atsisakantieji skiepytis dažnai vaizduojami kaip sąmokslo teorijų apie populiacijos mažinimą šalininkai, nesivadovaujantys sveiku protu ir pasiduodantys chaoso visuomenėje siekiančių jėgų manipuliacijoms. Tačiau, pažvelgę į žemiau pateikiamus duomenis, neturime tikėti sąmokslo teorijomis, kad pastebėtume, jog skiepams, kaip pagrindinei kovos su pandemija priemonei, teikiama pirmenybė turi daugiau motyvų nei visuomenės sveikata, ir tai savo ruožtu visuomenės nepasitikėjimui teikia pagrindo.

1.1.1. Technologijos naujumas ir klinikinių tyrimų trukmė

Ir net jeigu iš tiesų žmonės būtų skatinami skiepytis vardan kovos su virusu, ir jei iš tiesų logistikos atžvilgiu tai būtų pati efektyviausia priemonė, masiškas skatinimas skiepytis vis tiek neturėtų būti vykdomas be skaidraus ir visiems prieinamo teigiamų ir neigiamų skiepų aspektų pasvėrimo.

Pacientai turėtų būti informuoti apie tai, jog mRNA vakcinos iš tiesų yra genų terapijos preparatai1, kol nėra pabaigti jų klinikiniai tyrimai, gavę tik ekstremalios padėties metu leidžiamą sąlyginę registraciją, ir kad skiepydamiesi žmonės sutinka dalyvauti medicininiame eksperimente bei prisiima visą riziką už savo sveikatą ir negali tikėtis jokios pagalbos ar kompensacijos iš vakcinų gamintojų. Deja, Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų valstybių, pacientai dažnai nesupažindinami su šia informacija, kaip ir su galimais skiepų šalutiniais poveikiais, nes pats atvykimas skiepytis laikomas faktiniu sutikimu. 

Niekada anksčiau tokios apimties ir reikšmės tyrimai, skirti patvirtinti šimtams milijonų žmonių skirto medicininio preparato saugumą, nebuvo atlikti taip greitai – per du mėnesius. Turint omenyje, koks sudėtingas žmogaus organizmas, galimybės, jog šalutinis poveikis gali atsirasti ir po daugiau nei dviejų mėnesių, atmetimas yra tiesiog nesąžiningas. Vaistų istorijoje buvo ne vienas atvejis, parodęs, jog ilgalaikiai tyrimai būtini. Pavyzdžiui, Talidomidas – sukurtas kaip raminamasis nerimui malšinti, vėliau pritaikyti ir pykinimui. Pritaikymas buvo sėkmingas ir tai leido spėti, jog vaistas galėtų sumažinti pykinimą nėštumo metu. Spėjimas pasitvirtino ir vaistas buvo plačiai naudojamas nėščiųjų, tačiau vėliau išaiškėjo, jog jis taip pat sukėlė rimtus kūdikių apsigimimus. Prireikė daugiau nei devynių mėnesių ir ne vienos bylos, kad apsigimimai būtų susieti su šalutiniu Talidomido poveikiu. Dar daugiau laiko prireikė, kol vaisto gamintojai prisiėmė kaltę. 

1.1.2. Informacija apie Covid-19 skiepų žalą viešose duomenų bazėse

Nors nuo skiepijimo pradžios praėjo dar nepilni metai, jau yra pakankamai duomenų, rodančių, jog skiepai daliai pacientų sukėlė rimtų sveikatos sutrikimų ir netgi mirtį.

Amerikos šalutinių Covid-19 vakcinų poveikių registravimo bazėje (open VAERS) užfiksuoti virš milijono sunkių šalutinio poveikio atvejų, įskaitant 112 000 intensyviosios slaugos pareikalavusių atvejų, 37 000 ilgalaikio invalidumo, 23 000 mirčių, iš kurių bent ketvirtadalis įvyko per dvi dienas po skiepijimo.

Jungtinės Karalystės vyriausybės duomenų, susijusių su sunkiais šalutiniais skiepų poveikiais, bazėje iki vasario 7 užfiksuota 445 000 atskirų pranešimų apie sunkų šalutinio skiepų poveikį, tarp kurių 159 435 mirtys, įvykusios per 28 dienas po paskiepijimo. 

Pačios Pfizer neseniai paviešintoje 2 skiepų saugumo tyrimų ataskaitoje teigiama, jog „dėl daugybės pranešimų apie spontaniškus nepageidaujamus reiškinius, susijusius su produktu, [Pfizer] pirmenybę teikė pranešimų apie sunkius atvejus apdorojimui (minima, kad kompanijai dėl to reikėjo įdarbinti papildomų darbuotojų). Kalbant apie ataskaitos turinį, per 2,5 mėnesio po sąlyginės registracijos, Pfizer iš viso gavo 42 086 pranešimus, kuriose užfiksuoti 158 893 nepageidaujami Covid-19 skiepų poveikiai. 25 957 iš praneštų šalutinio poveikio reiškinių buvo priskirti prie „nervų sistemos sutrikimų“, 17 283 – raumenų, skeleto ir jungiamojo audinio sutrikimų, 14 096 – virškinimo trakto sutrikimų, 8 848 – kvėpavimo, krūtinės ląstos ir tarpuplaučio sutrikimų, 8 476 – odos ir poodinio audinio sutrikimų.

Kadangi visi šie duomenys remiasi medikų bei nukentėjusiųjų pranešimais, tikėtina, jog jie neatskleidžia visų nukentėjusiųjų skaičiaus. Viena vertus, įvairūs šaltiniai teigia, jog šalutinio Covid-19 vakcinų poveikio atvejų gali būti mažiau nei pranešama, nes žmonės savo simptomus klaidingai susieja su skiepais. Kita vertus, tradiciškai vertinama, jog pranešama apie vos 10 proc. įtariamų nepageidaujamų reakcijų. Tačiau yra pagrindo manyti, jog skiepų nuo Covid-19 atveju šis procentas dar mažesnis.

Pavyzdžiui, CDC (Amerikos ligų kontrolės ir prevencijos centras) informuoja visuomenę, kad „remiantis VAERS, anafilaksija po vakcinacijos nuo Covid-19 yra reta ir pasireiškė maždaug 2–5 žmonėms iš milijono paskiepytų JAV“. Tačiau Mass General Brigham 2021 m. atliko tyrimą, kuriame buvo įvertinta anafilaksija klinikinėje aplinkoje po Covid-19 vakcinų skyrimo. Šis tyrimas, priešingai nei teigia CDC, nustatė, kad „sunkių reakcijų, atitinkančių anafilaksiją, pasireiškė 2,47 atvejais iš 10 000 vakcinacijų“. Tai 50–120 kartų daugiau atvejų, nei praneša VAERS ir CDC.

1.1.3. Covid-19 skiepų žalą nurodantys moksliniai šaltiniai

Nors viešumoje kalbama tik apie teigiamus su vakcinomis susijusius tyrimų rezultatus, pasirodė bent du atskiri „Informed Choice Australia“ ir “Save us now” organizacijų sudaryti recenzuotų ir oficialiai publikuotų medicininių straipsnių, aprašančių įvairią Covid-19 vakcinų daromą žalą, sąrašus. Abiejuose sarašuose straipsnių skaičius viršija tūkstantį.

Tarp vakcinos saugumo kritikų – ir vienas pagrindinių mRNA technologijos kūrėjų Robert Malone, buvęs Pfizer viceprezidentas Mike Yeadon, skiepų tyrėjas ir imunologas Byram Bridle, pasaulyje pripažintas mikrobiologas Sucharit Bhakdi, kardiologas ir epidemiologas Professor Peter McCullough ir daugybė kitų.

1.1.4. Galimi su Covid-19 skiepais siejami organizmo sutrikimų mechanizmai

Galimą dėl Covid-19 skiepų pasireiškiančių organizmo sutrikimų mechanizmą Sucharit Bhakdi aprašo taip: “Pirmoji vakcinų kūrimo klaida buvo dėmesio sutelkimas į antikūnus, o ne į ląstelinį (T-ląstelių) imunitetą. Antivirusiniam imunitetui ląstelinis imunitetas daug svarbesnis nei antikūnai. Antroji klaida buvo nepaisyti funkcinio skirtumo tarp dviejų pagrindinių, apsisaugą nuo patogeninių mikrobų teikiančių organizmo gaminamų antikūnų:

Pirmąją antikūnų kategoriją (sekrecinį IgA) gamina imuninės ląstelės (limfocitai), esančios tiesiai po gleivinėmis, išklotomis kvėpavimo ir žarnyno traktu. Šių limfocitų gaminami antikūnai išstumiami per gleivinės paviršių ir į ją. Taigi šie antikūnai pasitinka oru plintančius virusus kvėpavimo takuose, ir gali užkirsti kelią viruso įsiskverbimui bei ląstelių infekcijai.

Antros kategorijos antikūnai (IgG ir cirkuliuojantis IgA) atsiranda kraujyje. Šie antikūnai apsaugo vidaus organus nuo užkratų, bandančių plisti per kraują.

Covid-19 vakcinos, sušvirkščiamos į raumenis, t. y. kūno vidų, sukels tik IgG ir cirkuliuojantį IgA, o ne sekrecinį IgA. Tokie antikūnai negali veiksmingai apsaugoti gleivinių nuo SARS-CoV-2 infekcijos. Tai patvirtina užsikrėtimai tarp paskiepytųjų.

Natūrali infekcija, užsikrėtus SARS-CoV-2, daugeliui žmonių išlieka kvėpavimo takuose, o mRNA skiepai atsiduria giliai mūsų organizme. Tai, kuriuos organus jie pasiekia, nėra įmanoma kontroliuoti. mRNA vakcinoje esantys nešikliai skatina tų organų ląsteles gaminti viruso spyglio baltymą, ir tai nėra įgimta tų ląstelių užduotis. Bet kuri kūno ląstelė, pradėjusi gaminanti šį svetimą antigeną savo paviršiuje, bus užpulta imuninės sistemos. Tai gali įvykti bet kuriame organe, tačiau didžiausia žala padaroma nešikliams paveikus gyvybiškai svarbių organų ląsteles.” 

Apie kitus, galimus vakcinų žalos mechanizmus galima perskaityti šiame, šiame ir šiame moksliniuose straipsniuose.

1.1.5. Žalingo Covid-19 skiepų poveikio liudijimai iš nukentėjusiųjų lūpų

Savo istorijomis, susijusiomis su šalutiniu skiepų poveikiu, tūkstančiai žmonių dalinasi įvairiose internetinėse platformose:

Dokumentinis filmas apie šalutinius skiepų poveikius patyrusius izraeliečius

Amerikiečių, patyrusių šalutinius skiepų poveikius, istorijų bazė

11 amerikos gydytojų liudijimai su detaliomis pacientų istorijomis

Brianne Dressen apie dalyvavimą Astra Zenekos vakcinų tyrime ir to sukeltą invalidumą:

Interviu apie asmeniškai patirtą vakcinų žalą su Kyle Warner ir Brianne Dressen:

Liudijimai JAV senatoriaus Ron Johnson organizuotoje panelinėje diskusijoje Vašingtone

Dažniausiai ši informacija nepakliūva į didžiosios žiniasklaidos akiratį, visgi tam yra ir išimčių. Kai vienas Detroito televizijos kanalas paprašė žiūrovų pateikti pasakojimus apie neskiepytus nuo Covid-19 mirusius giminaičius, vietoje to sulaukė daugiau nei 182 000 komentarų apie artimuosius, mirusius arba sužeistus po vieno ar kelių Covid-19 skiepų.

1.1.6. Covid-19 skiepų saugumą nurodžiusiuose tyrimuose rastos esminės klaidos

Nepriklausomų Kanados gydytojų, mokslininkų ir sveikatos priežiūros specialistų aljansas, skirtas su Covid-19 susijusios informacijos skaidrumui, išanalizavo Pfizer klinikinio tyrimo šešių mėnesių duomenis ir nustatė, jog pačios kompanijos duomenimis, vakcina viruso riziką sumažino tik 0,84 proc., o nepageidaujamų skiepo poveikio reiškinių rizika padidino 300 proc. Taip pat, jie užfiksavo daugybę, minėtame tyrime įvykdytų klaidų ir pažeidimų, tokių kaip netyrimas, ar injekcijos sumažina viruso plitimą, protokolų nesilaikymas, kontrolinės grupės paskiepijimas taip užkertant kelią tolimesniam grupių palyginimui, subjektyvus testavimas, nesusisiekimas su pranešusiais apie nepageidaujamus poveikius dalyviais, sunkaus šalutinio poveikio, pasireiškusio vienai iš 1005 paauglių grupės dalyvei, nutylėjimas3, šiurkštus statistikos iškreipimas, lemiantis priešingas tyrimo išvadas ir t.t.

Šio statistikos iškreipimo ištaisymo pagrindu Mančesterio mokslininkai išleido straipsnį, kuriame pažymėjo, jog JAV maisto ir vaistų administracija (FDA) skubos tvarka patvirtino trijų vakcinų nuo Covid-19 naudojimą, pagrįsdama šį sprendimą klinikinio tyrimo planu, kurio formuluotė buvo pavojingai klaidinanti. Klinikinio tyrimo planas rėmėsi tik duomenų, susijusių su sunkių Covid-19 ligos atvejų analize ir visiškai neatsižvelgė į duomenis apie „mirtingumą ar sergamumą dėl bet kurios priežasties.“ Performulavę tyrimą šiuo pagrindu, Mančesterio mokslininkai iš naujo išanalizavo pagrindinius klinikinių tyrimų duomenis pridėdami visus užfiksuotus sunkių sveikatos sutrikimų reiškinius. Šie reiškiniai apėmė ir sunkią Covid-19 ligos eigą, ir visus kitus sunkius nepageidaujamus reiškinius atitinkamai vakcinuotoje ir kontrolinėje grupėse. Rezultatai parodė, kad “nė viena iš vakcinų nebuvo naudinga sveikatai, o taip pat, kad vakcinuotųjų grupėje, palyginus su kontroline grupe, išryškėjo statistiškai ženklus mirtingumo ar sergamumo dėl bet kurių priežasčių padidėjimas.”

Kitas klaidingai pateiktų mokslinių tyrimų pavyzdys – New England Journal of Medicine publikuotas straipsnis, kurio išvados iš pradžių buvo cituojamos kaip įrodančios aukštą Covid-19 skiepų saugumą nėščiosioms. Tačiau straipsnio autoriai, CDC (JAV ligų kontrolės ir prevencijos centro) ekspertai, buvo priversti atlikti esminį pataisymą. Iš pradžių tyrimas buvo paskelbtas su 4 lentele, kurioje parodytas „spontaniškas persileidimas“ po vakcinacijos. Autoriai teigė, kad 104 kūdikio praradimai, padalijus juos iš bendro 827 nėštumų skaičiaus, lėmė 12,6% persileidimų procentą, o tai yra normalus dažnis. Tačiau, kaip savo laiške The New England Journal of Medicine žurnalui pažymėjo profesionali vėžio duomenų analitikė Deanna McLeod iš Kaleidoscope Strategic Inc. Toronte, mažu šriftu po lentele buvo nurodyta, kad „700 tyrimo dalyvių pirmąją dozę gavo būdamos trečiąjame nėštumo trimestre. Kadangi persileidimo apibrėžimas susijęs su nėštumo praradimu iki 20 nėštumo savaitės, tai reiškė, kad 700 moterų neturėjo patekti į bendrą vardiklį, nes skiepijimo metu persileidimas joms jau nebegrėsė. Ištaisius šią klaidą, trupmena pasikeitė nuo 104/827 į 104/127 (81,9%). Taigi, nėštumo praradimo procentas pirmąjį nėštumo trimestrą pagal CDC tyrimo duomenis virto 82% .

CDC ekspertai parašė pataisymą, tačiau New England Journal of Medicine tiesiog ištrynė klaidingą lentelę iš pirminio leidinio ir paliko visas tas pačias išvadas.

1.1.7. Nepriklausomų statistikos analizių išvados

Šią tendenciją patvirtina ir kiti statistiniai duomenys bei nepriklausomos statistikos analizės. 2021 metų JAV mirtingumą nurodančiose diagramose galima matyti, kad perteklinis mirtingumas dėl visų priežasčių pernai buvo maždaug 50% didesnis nei 2020 m., 25-64 metų amžiaus žmonių grupėse jis išaugo apie 85% , o žmonių iki 25 metų mirtingumas pernai buvo didesnis beveik dvigubai.

Taikomosios statistikos specialistas Mathew Crowford savo straipsnyje “Apskaičiuojant vakcinų sukeltą mirtingumą” parodo, kaip su Covid-19 siejamas mirtingumas padidėjo mėnesio nuo vakcinacijos pradžios kiekvienoje Europos valstybėje, eigoje:

Straipsnyje jis pademonstruoja savo skaičiavimų žingsnius, vedančius prie išvados, jog per pirmąjį vakcinacijos mėnesį visoje Europoje mirčių, registruotų, kaip nuo Covid-19, skaičius šoktelėjo 17 390 virš ligtolinio vidurkio.  

1.1.8. Whistleblowers pateikta informacija

Nerimą keliančia statistika dalinasi ir visuomenės interesą ginantys įvairių sričių informatoriai (whistleblowers). Vėliausias to pavyzdys – 2022 sausio 24 d. vykusi Senatoriaus Rono Johnsono vadovaujama panelinė diskusija “COVID-19: Antroji nuomonė,” kurioje greta pasaulyje žinomų gydytojų ir medicinos ekspertų kalbėjo ir Thomas Renz, advokatas ir Amerikos fronto gydytojų teisinės komandos narys, atskleidęs trijų Amerikos gynybos departamento darbuotojų jam pateiktus plačiajai visuomenei neprieinamus kariuomenės sveikatos sistemos duomenis. Anot jų, karinėje DMED sistemoje vėžio diagnozių skaičiaus vidurkis padidėjo nuo 38 700 per metus pastaruosius penketą metų (2016-2020 m.) iki 114 645 per pirmuosius vienuolika 2021 m. mėnesių. Taip pat, palyginti su ankstesniais metais, persileidimų padaugėjo 300 proc., o vėžio atvejų bei neurologinių pilotus paveikiančių problemų registruojama iki 1000 proc. daugiau.

Kitas informatoriaus pranešimas pasirodė Indianapolyje. Šiame mieste įsikūrusios draudimo bendrovės „OneAmerica“ vadovas Scottas Davisonas teigia, kad darbingo amžiaus žmonių mirtingumas yra 40% didesnis nei prieš pandemiją: “Šiuo metu matome didžiausią mirčių skaičių per šio verslo istoriją. <…> Tai, ką matėme trečiąjį ketvirtį, tęsiasi ir ketvirtąjį ketvirtį, tai yra, mirčių skaičius išaugo 40 %, palyginti su priešpandeminiu lygiu.“

„OneAmerica“ yra 100 milijardų dolerių vertės, 2400 darbuotojų turinti draudimo bendrovė, įkurta Indianapolyje 1877 m. Įmonė parduoda gyvybės draudimą, įskaitant grupinį gyvybės draudimą, valstijos darbdaviams. Davisonas teigė, kad mirčių skaičiaus padidėjimas yra „beprecedentis“, o miršta ne pagyvenę, bet „daugiausia darbingo amžiaus žmonės nuo 18 iki 64 metų“, esantys įmonių, turinčių grupinio gyvybės draudimo planus per „OneAmerica“, darbuotojai.

Kita Amerikos draudimo įmonė “Hartford insurance group” paskelbė, jog jų duomenimis, mirtingumas nuo 2020 metais prasidėjusios masinės vakcinacijos palyginus su 2019 išaugo 32 proc. ir 20 proc. palyginus su 2020:

1.2. Natūralus imunitetas ir preparatai, padedantys kovoti su virusu ankstyvojoje ligos stadijoje ir profilaktiškai

Nepaisant visų šių duomenų, kaip žinome, oficiali informacija teigia, jog skiepai yra pagrindinė priemonė viruso sustabdymui. Kadangi virusas naujas ir galimai jam imuniteto niekas neturi, o vaistų, gydančių jo sukeliamą ligą ankstyvojoje stadijoje taip pat nėra, skiepytis skatinami tiek rizikos grupėse esantys žmonės, tiek sveiki suaugusieji, tiek vaikai, o taip pat ir šia liga jau persirgusieji. Kai tik skiepai buvo sukurti, raginimas skiepytis buvo motyvuojamas tuo, jog pasiskiepiję žmonės daug mažiau užsikrečia ir perduoda virusą kitiems. Buvo tikima, jog paskiepijus 70 proc. visuomenės, bus pasiektas visuotinis imunitetas ir viruso plitimas bus sustabdytas. Visgi, nors dėl visuotinės imunizacijos buvo kliaunamasi išskirtinai skiepais, tuo metu pasirodė ir viešojoje erdvėje mažai atgarsio sulaukę specialistų pasisakymai, teigiantys, jog visuotinės imunizacijos skiepais pasiekti nepavyks dėl viruso mutacijų, o taip pat ir dėl to, jog skiepai galimai paskatina naujų viruso variantų atsiradimą.

Taip pat pasirodė tyrimai, atskleidę, jog skiepai nėra vienintelė galima apsaugos priemonė. Bent 146 moksliniai tyrimai rodo, jog natūraliai įgytas imunitetas yra lygiavertis arba stipresnis ir pranašesnis už sukuriamą esamų Covid vakcinų. Taip yra dėl to, kad šalia antikūnų imuniteto, susikuriančio kaip atsakas konkrečiam virusui, egzistuoja ir kitas – taip vadinamas T-ląstelių imunitetas. Nuo antikūnų imuniteto jis skiriasi tuo, jog antikūnai susiformuoja ir išlieka organizme palyginus trumpą laiką, o T-ląstelių imunitetas išsilaiko ir kelioliką metų. Tuo pačiu T-ląstelių imunitetu mokslininkai aiškina ir tai, kad daugybė žmonių Covid-19 perserga labai lengvai arba iš viso neturi jokių simptomų. Taip galimai yra dėl to, jog Covid-19 virusas nėra visiškai naujas ir savo genomu 80 proc. dalinasi su kitais koronavirusais, todėl daugybė žmonių jau turi iš anksčiau susiformavusį T-ląstelių imunitetą. 

Taip pat, nors vis dar teigiama, jog skiepai yra pagrindinė priemonė padedanti išvengti hospitalizacijos, per Covid-19 gydymo praktiką atrasta, jog nuo viruso padeda ir tam tikri kitoms ligoms gydyti naudojami vaistai, tokie kaip Ivermectin, Hydroxychloroquine, Fluvoxamine. Nors Ivermectin iki tol pagrinde buvo naudojamas kaip antiparazitinis vaistas, o  Hydroxychloroquine – kaip vaistas nuo maliarijos, atrasta, jog vartojant juos susirgus Covid-19, ypač ankstyvoje ligos stadijoje, jie efektyviai padeda išvengti komplikacijų ir sumažinti hospitalizacijų skaičių. Abu vaistai yra seniai naudojami, pigūs, nes jų patento galiojimo laikas pasibaigęs, jų saugumas ir ilgalaikiai šalutiniai poveikiai, priešingai nei naujųjų skiepų, gerai žinomi, tačiau iki šiol didžiosios sveikatos institucijos neparodė susidomėjimo ištirti šiuos vaistus dėl pritaikymo ir patvirtinimo Covid-19 gydymui. Taip pat, kai kuriose šalyse jau nepaprastosios padėties tvarka patvirtintas vaistas Molnupaviras, iki šiol rodęs teigiamą poveikį gydant nuo kitų RNA virusų, įskaitant gripą, Ebolą ir įvarius koronavirusus. Taip pat, daugybė gydytojų Covid-19 ligos eigai sušvelninti, hospitalizacijos ir mirties rizikai sumažinti sėkmingai naudoja ir nevaistinius preparatus, kaip vitaminą D3, cinką, vienmetį kietį (artemisia annua), tačiau oficialioji nuomonė vis dar ignoruoja šių priemonių buvimą ir kalba tik apie absoliučią visuotinių skiepų būtinybę .

1.3. Ar visuotinio skiepijimo skatinimo priežastys – medicininės?

Šios nuomonės nepakeitė ir naujausi duomenys, rodantys, jog nuo Delta varianto atsiradimo, virusą vienodai perduoti gali tiek skiepyti, tiek neskiepyti žmonės, taigi skiepai padeda išvengti sunkesnio susirgimo ir mirties, bet ne užkrato platinimo. Vis atsiranda naujų istorijų, kuriose dokumentuojami Covid-19 protrūkiai visiškai paskiepytose grupėse, įskaitant tokius kruizinius laivus kaip MS Europa, MS Europa 2, Mein Schiff 6 ir Aidanova, bei Antarkties stotį, kurioje du trečdaliai užsikrėtė virusu, nepaisant to, kad paskiepyti buvo absoliuti dauguma. Skiepytųjų skaičius kai kuriose ligoninėse taip pat viršija neskiepytųjų. Pavyzdžiui, regioninėje Niujorko ligoninėje, aptarnaujančioje mažiau nei 50 procentų paskiepytą bendruomenę, „90% asmenų, paguldytų į ligoninę, buvo dokumentuoti kaip paskiepyti.“ Taip pat yra duomenų, kad susirgimų skaičius, tenkantis vienam gyventojui, didžiausias būtent tose šalyse, kuriose daugiausia paskiepytųjų:

Skiepijimų tempai ir Covid infekcijos. Mėlyna – susirgimų dalis, tenkanti vienam gyventojui. Oranžinė – populiacijos paskiepijimo procentas.

Vietoje to, kad būtų atsigręžiama į alternatyvas, daug kur pereita prie raginimų skiepyti 100 proc. gyventojų. Nebevengiama ir kalbų apie privalomą skiepijimą. Kol kas, pagrindinis tam likęs argumentas – jog paskiepyti žmonės rečiau suserga sunkia ligos forma, taigi taip neapkrauna ligoninių, tačiau tai turi ne vieną prieštaravimą:

Jeigu svarbiausia neperkrauti medicinos sistemos, kodėl taip spaudžiami skiepytis visi, o ne tik rizikos grupės, kurioms hospitalizacijos pavojus didžiausias?

Kodėl neskiriama dėmesio ankstyvojo gydymo minėtomis alternatyviomis priemonėmis galimybių sudarymui – galėdami pasirūpinti savimi vos prasidėjus ligai, žmonės nelauktų visiško pablogėjimo, tam, kad atsidurtų ligoninėse.

Kodėl visiškai neteikiama dėmesio imuniteto stiprinimui ir sveiko gyvenimo būdo propagavimui, kuris padėtų spręsti rizikos grupėse esančių žmonių sveikatos problemas iš esmės?

Jeigu trūksta vietų ligoninėse, vietoje pinigų leidimo skiepams, būtų galima pasirūpinti geresniu ligoninių aprūpinimu. Tačiau pastaruoju metu Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų šalių, dėl centralizavimo politikos ligoninių skaičius kaip tik yra mažinamas, o ne didinamas. 

Kodėl svarstoma apie privalomą medicinos personalo skiepijimą, jeigu tai gresia, priversti dalį ir taip sumažėjusio personalo palikti darbus?

Jeigu ligoniai smerkiami dėl to, jog pasirinko nesiskiepyti ir dėl to galimai gali užimti vietas ligoninėse, ar reikėtų šią logiką taikyti ir kitais atvejais, kai žmonės atsiduria ligoninėse dėl savo pasirinkimų, kaip ekstremalus sportas, polinkis persvalgyti, vartoti alkoholį, dirbti stresą keliantį darbą ir pan.?

Dar keisčiau atrodo tai, jog skatinami skiepytis ir tie, kuriems nuo paskutiniojo skiepo praėjo vos keturi mėnesiai, nors net oficialios FDA (Amerikos maisto ir vaistų agentūros) rekomendacijos – 7 mėnesiai. Taip pat, Lietuvoje netgi pilnai paskiepytieji ir turintys antikūnų buvo skatinami skiepytis pakartotinai, nes galimybių paso galiojimas nebuvo pratęsiamas net turint antikūnus įrodantį testą. Tai leidžia manyti, jog skatinimų skiepytis priežastys apima daugiau nei imuniteto virusui įgavimą.

2. Apie viruso pavojaus mastą

2.1. PGR testas

2.1.1. Testo tikslumas

Net jeigu nepaisytume visų šių duomenų apie Covid-19 vakcinų saugumą ir joms esančias alternatyvas, yra pagrindo abejoti pačiomis Covid-19 skiepų būtinybę grindžiančiomis prielaidomis, t.y. pandemijos pavojaus mastu.

Nuo pat viruso pasirodymo pradžios, globalių politinių pandemijos valdymo sprendimų pamatu tapo užsikrėtimų atvejus nustatantis PGR testas. Tačiau šio testo naudojimo teisingumu ir netgi teisėtumu abejoti verčia keli su juo susiję faktai.

PGR testas (polimerazės grandininė reakcija) – tai tarsi biocheminis padidinamasis stiklas, leidžiantis mokslininkams paimti labai mažą DNR mėginį ir jį padauginti iki pakankamai didelio kiekio, kad būtų galima išsamiai ištirti bei galimai atrasti ieškomą virusą ar kitą organinę medžiagą. PGR 1983 m. išrado amerikiečių biochemikas Kary Mullis. Naudojant PGR, mėginio medžiaga replikuojama ciklais, pasitelkiant temperatūros pokyčius. Su kiekvienu procedūros ciklu DNR sekų kopijų kiekis yra dvigubinamas, kol konkreti ieškoma DNR medžiaga galimai surandama ir jos buvimas patvirtinamas mėgintuvėlyje esančiai indikacinei medžiagai pradėjus švytėti.

Kai norima aptikti, ar žmogus nešioja užkratą, viena šio proceso problemų yra ta, jog testas negali atsakyti, ar jo aptiktos viruso dalelės yra aktyvios, taigi galinčios toliau plisti, ar tik buvusio viruso fragmentai, likę gleivinėje po to, kai imuninė sistema su juo susidorojo. Dėl to iš esmės yra neįmanoma atskirti “besimptomio atvejo” nuo klaidingai pozityvaus testo rezultato.  

Ši problema ypatingai priklauso nuo DNR dalelių dauginimo ciklų skaičiaus. Kuo daugiau ciklų – tuo didesnė tikimybė, jog bus išdidinamas taip vadinamas “foninis triukšmas”, neturintis įtakos žmogaus dabartinei sveikatai, bet kuriame gali būti testo ieškomų viruso fragmentų. Kaip teigė pats Kary Mullis,

“su PGR galite rasti beveik bet ką. Tai priverčia jus patikėti budizmo samprata, kad viskame yra viskas…” 

Nors testo rezultatai gali būti laikomi teigiamais atlikus nuo 20 iki 45 ciklų, įvairūs tyrimai rodo, jog palyginus 20 ir 45 ciklų testus, patikrinant viruso gyvybingumą jį kultivuojant laboratorijoje, gauti labai skirtingi rezultatai. Pavyzdžui, straipsnyje, paskelbtame Oksfordo universiteto leidyklos, aprašomas tyrimas, kai mokslininkai patikrino 3790 teigiamų testų. Kai ciklų skaičius buvo 25, jie rado gyvybingą virusą 70-yje proc. teigiamą atsakymą turėjusių mėginių. Šis rezultatas sumažėjo iki 20 proc., kai mėginių medžiaga buvo dauginama 30 ciklų. Virš 35 ciklų kultyvuotini tik 3 procentai teigiamų mėginių. 

Kitame straipsnyje, paskelbtame Clinical Infectious Diseases, Bullard ir kt. pranešama, kad pacientai, kurių susirgimas Covid-19 patvirtintas 25 dauginimo ciklų ribą viršijančiu testu, negali platinti viruso, nes virusas iš tokių mėginių negali būti kultivuojamas.

Kinijoje atliktas ten naudotų SARS-CoV-2 testų tyrimas parodė, jog beveik 50% ar daugiau teigiamų rezultatų buvo klaidingi– tačiau tyrimas dėl nežinomų priežasčių buvo atšauktas netrukus po jo paskelbimo.

Paties CDC duomenys rodo, kad joks mėginys neturėtų būti didinamas daugiau nei 33 ciklus, o Vokietijos Roberto Kocho institutas teigia, kad niekas, pripažintas sergančiu daugiau nei 30 ciklų testo, greičiausiai negali platinti viruso.

Kaip rašė ir Kary Mullis,

“jei turite atlikti daugiau nei 40 ciklų[…], jūsų PGR kažkas rimtai negerai. Per daug ciklų gali padidinti nespecifinių foninių dalelių kompleksiškumą.”

Nepaisant to, yra žinoma, kad beveik visos JAV laboratorijos atliekami testai – mažiausiai 37 ciklų, o kartais net 45.

NHS „standartinė darbo procedūra“ PGR tyrimų taisyklėms nustato 40 ciklų ribą. Lietuvoje, kaip ir daugumoje šalių, atlikus testą nenurodomas dauginimo ciklų skaičius, tačiau taip pat yra neoficialių duomenų, jog jis siekia – 40-45:

2.1.2. Testo naudojimo pagrįstumas

Taip pat, rimtų problemų yra ir su pačiu PGR testo naudojimo pagrįstumu. Nuo pat Covid-19 krizės pradžios, PGR testo naudojimas remiasi imunologų Victoro M. Cormano ir  Christiano Drosteno straipsniu „2019 m. naujojo koronaviruso (2019-nCoV) aptikimas naudojant realaus laiko RT-PGR.“ Jame autoriai pristato diagnostikos darbo eigą ir, jų teigimu, patvirtintą ir patikimą SARS-CoV-2 aptikimo ir diagnozės RT-qPCR protokolą. Tačiau, straipsnį peržiūrėjusi nepriklausoma mokslininkų grupė jį pripažino turintį esminių klaidų ir jau daugiau nei prieš metus pareikalavo straipsnio atšaukimo. Minėtame protokole ir rankraštyje grupė rado daugybę techninių ir mokslinių klaidų, įskaitant tokias, dėl kurių, anot jų, Victoro M. Cormano ir Christiano Drosteno darbas negali būti laikomas galiojančiu.

Šalia to taip pat atskleista, jog PGR naudojimą grindžiantys tyrimai buvo suklastoti, o jų peržiūrai ir patvirtinimui skirtas rekordiškos 27,5 valandos laiko tarpas. Įprastai, publikacijos procesas nuo pateikimo iki išleidimo, įskaitant recenzentų suradimą, straipsnio peržiūrėjimą, recenzijos pateikimą ir abipuses diskusijas, straipsnio korekcijas ir maketavimą, trunka apie 6 mėnesius. Netgi turint omenyje klausimo svarbą ir skubumą, minėtas laiko tarpas Corman-Drosten straipsnio publikacijos paruošimui yra tiesiog nerealistiškas ir kelia rimtų įtarimų korupcija.   

Prie to prisideda ir nustatyti bent keturių straipsnio bendraautorių interesų konfliktai. Be to, kad du iš Corman-Drosten straipsnio autorių (Christian Drosten ir Chantal Reusken) yra straipsnį paskelbusios Eurosurveillance redakcinės kolegijos nariai, Olfertas Landtas yra TIB-Molbiol (įmonės, kuri pirmoji pagamino Covid-19 PGR rinkinius) generalinis direktorius, o Marco Kaiser  dirba TIB-Molbiol moksliniu patarėju. Be to, Victoras Cormanas ir Christianas Drostenas taip pat nepaminėjo savo ryšių su komercine bandymų laboratorija „Labor Berlin“. Joje abu yra atsakingi už virusų diagnostiką, o įmonė vykdo PGR testavimą.

Atsižvelgiant į visus šiuos duomenis, yra pagrindo abejoti PGR testų nustatytais užsikrėtimais grindžiamu viruso žalos mastu. O prie to taip pat prisideda ir viruso aukų skaičiavimo principas.

2.2. Mirtys “su” ir “nuo” Covid-19

Daugelyje šalių, skaičiuojant Covid-19 aukas, į vieną buvo suplakamos mirtys “nuo Covid” ir mirtys “su Covid”. Dažnai, visi Covid-19 užsikrėtę mirę asmenys laikomi būtent šios infekcijos aukomis ir įrašomi į statistiką, nepaisant to, kokiomis gretutinėmis ligomis sirgo ir kokia galėjo iš tiesų būti mirties priežastis. 

Kaip teigiama 130 468 nuo SARS-CoV-2 Italijoje mirusių pacientų mirties priežasčių analizės ataskaitoje, vidutiniškai 5 proc. visų mirusiųjų visose amžiaus grupėse nesirgo nė viena gretutine liga, o Kanados statistikos departamento ataskaitoje galima rasti informaciją, kad 100 % jaunesnių nei 45 metų kanadiečių mirčių, susietų su Covid-19, turėjo bent dar vieną ligą, paminėtą medicininėje mirties pažymoje. Sergančiųjų bent viena gretutine liga mažėja su amžiumi ir svyruoja nuo 93 % 45–64 metų amžiaus grupėje iki 89 % 85 metų ir vyresnių asmenų grupėje.

Ilinojaus visuomenės sveikatos departamento direktorė Dr. Ngozi Ezike teigia, jog jos valstijoje mirties priskyrimo Covid-19 virusui procesas labai supaprastintas – net jeigu žmogus guli mirties patale hospise ir jo testas teigiamas, jo mirtis bus priskirta prie Covid-19 mirčių:

Stanfodo universiteto tyrimas, vertinęs vaikų hospitalizacijos dėl Covid-19 atvejus Šiaurės Kalifornijos vaikų ligoninėje nuo 2020 gegužės 10  iki 2021 vasario 10, nustatė, jog bent 45 proc. hospitalizacijos atvejų buvo nesusiję su Covid-19, nes nors šių ligonių Covid testas buvo teigiamas, jie neturėjo jokių spimptomų ir į ligoninę buvo atvežti dėl kitų priežasčių.  Panašias išvadas priėjo ir kita, vaikų hospitalizacijos atvejus Centrinės Kalifornijos vaikų ligoninėje tyrusi studija.

Makikyje, Havajuose, Hale Nani slaugos ir reabilitacijos centre trijuose Covid skyriuose dirbęs sertifikuotas ergoterapeutas Abrienas Aguirre’as paliudijo, jog žmonės, perkelti į Covid skyrių, neturėjo Covid-19 simptomų ir nors jų PGR testas buvo teigiamas, dauguma jų atsidūrė ligoninėje dėl iki tol turėtų ligų. 

Vienas didžiausių Danijos dienraščių išleido straipsnį pavadinimu “Mes susimovėme”. Jame autoriaia apgailestauja, kad skatino skaitytojų baimę skelbdami valdžios pranešimus apie mirtis nuo Covid-19 ir patys nekvescionuodami, ar tos mirtys buvo nuo Covid ar su Covid: “Oficialūs hospitalizacijos skaičiai buvo 27 procentais didesni nei tikrieji žmonių, atsidūrusių ligoninėje būtent dėl koronos, skaičiai. Ir tai mes žinome tik dabar.”

Tai, žinoma, nereiškia, kad gretutinių ligų turėjusius ir su Covid-19 diagnoze mirusius žmones mirtis vis tiek būtų ištikusi būtent tuo pačiu metu, tačiau tai rodo, jog mirties priskyrimas išskirtinai Covid-19 yra klaidinantis ir prisidedantis prie vienpusiško, baimę kurstančio padėties vaizdo.

2.3. Oficialūs mirtingumo nuo Covid-19 duomenys

Nors spaudoje eskaluojami jaunų, sveikų žmonių susirgimai ar net mirtys, įvairių tyrimų duomenimis, tokie atvejai išskirtinai reti. Dauguma – apie 65 proc. mirusiųjų buvo vyresnio amžiaus, nei tos šalies amžiaus vidurkis. 

Gyvenimo  trukmės vidurkis ir su Covid-19 susijusių mirčių amžiaus vidurkis (oranžinė – virš gyvenimo trukmės vidurkio, geltona – žemiau.)4

Tai pastebima ir žiūrint į skirtingų šalių Covid-19 mirčių amžiaus medianą (pusė mirusiųjų – virš ir pusė – žemiau šios amžiaus ribos):

šalis vidutinė gyvenimo trukmė mirties nuo Covid-19 amžiaus medianas

Švedija ∼80 84 5

Šveicarija ∼80 86 6

Vokietija ∼80 83 7

Italija ∼80 82 8

JAV ∼75 78 9

Pietų Afrika ∼60 62 10

Brazilija ∼75 70 11

Stanfordo universitete publikuotas straipsnis, tyręs Covid-19 infekcijos mirtingumą tarp bendruomeniniuose būstuose gyvenančių žmonių, išanalizavo 25 serologinio paplitimo tyrimus 14-oje šalių ir padarė išvadas, jog mirtingumas šiuose būstuose yra mažesnis nei iki šiol manyta. Jų duomenimis, didžioji dalis mirčių nuo Covid-19 netgi vyriausiojo amžiaus grupėje, įvyko slaugos institucijose bei ligoninėse. Tyrimas taip pat padarė išvadą, jog infekcijos mirtingumo rodikliai jaunesnėje populiacijos dalyje itin žemi:

Amžius – mirtingumo rodiklis:

0-19    – 0.0013%,

20-29  – 0.0088%,

30-39  – 0.021%,

40-49  – 0.042%,

50-59  – 0.14%,

60-69  – 0.65%

70+     –  2.4% (ne slaugos namuose ar ligoninėse)

70+     –  5.5% (visi)

Minėto tyrimo išvados dėl viruso nepavojingumo jauno ir vidutinio amžiaus grupėms sutampa ir su kitu, 22 serologinio paplitimo tyrimus modeliavusiu tyrimu.

Taip pat, Ispanijos (Madrido), Šiaurės Italijos, JK ir Brazilijos ilgalaikės priežiūros institucijų populiacijų serologinio paplitimo tyrimai ankstyvosiose epidemijos fazėse rodo, jog didžioji dalis mirusių vyresnio amžiaus žmonių mirė slaugos institucijose. Viruso paplitimas minėtose šalyse buvo atitinkamai 55%, 41%, 33% ir 11,5% didesnis nei viruso paplitimas bendrojoje šių šalių populiacijoje.12

Nepriklausomas tiriamosios žurnalistikos autorius Julius Ruechel savo straipsnyje apžvelgia pandemijos padėtį Kanadoje ir taip pat atkreipia dėmesį, jog remiantis oficialaus Kanados vyriausybės puslapio apie Covid-19 duomenimis, paskelbtais balandžio 30 d., 2021, viruso grėsmė nebuvo visuotinė, bet stipriai  paveikė valstybės kontroliuojamas institucijas kaip slaugos namai, ligoninės ir pataisos namai. Anot straipsnio, mirtys šiose institucijose sudarė mažiausiai 75 % visų Kanadoje nuo Covid-19 paskelbtų mirčių, didžiąjai jų daliai tenkant mirtims slaugos namuose. Šios mirtys įvyko mažoje, vyriausybės kontroliuojamose institucijose gyvenančių 292 000 žmonių populiacijoje. Palyginimui – 25 % visų Covid-19 mirčių, įvyko 38 milijonų kanadiečių, negyvenančių valdžios institucijose (įskaitant daugiau nei 6,5 milijono pažeidžiamų pagyvenusių žmonių, sergančių įvairiomis lėtinėmis ligomis) populiacijoje:

Stulpelis kairėje – mirtys, įvykusios valstybės kontroliuojamose institucijose. Dešinėje – visos kitos bendroje populiacijoje įvykusios mirtys.13

2.4. Kitos, krizės metu prie mirtingumo galimai prisidėjusios priežastys

Minėtas tendencijas bent iš dalies paaiškina kitos, ne tiesiogiai su virusu susijusios priežastys. Yra duomenų, rodančių, jog prie pacientų mirtingumo, ypač krizės pradžioje, kai viruso veikimo pobūdį ir jo grėsmę įvertinti dar buvo labai sunku, prisidėjo žalingos krizės valdymo priemonės, klaidingas vaistų ir kitų gydymo priemonių taikymas bei kiti, viruso baime grįsti sprendimai.  

2.4.1. Salygos slaugos namuose

Kanadoje, UK, JAV užfiksuota, jog Covid-19 pacientai buvo perkeliami iš ligoninių į slaugos namus, taip juos paverčiant infekcijos židiniais. Taip pat, yra duomenų, jog Belgijoje, JK ir Ispanijoje daliai slaugos namų gyventojų susirgus Covid-19 ir prireikus intensyviosios terapijos pagalbos, ligoninės paslaugos jiems nebuvo prieinamos. Kaip situaciją Kvebeke pristačiusiame straipsnyje paliudijo gydytojas Vinh-Kim Nguyen, 

“pacientams, įstrigusiems ilgalaikės slaugos institucijose, vienintelės prieinamos priemonės buvo gyvenimo pabaigos kvėpavimo sutrikimų palengvinimo protokolas arba kančią palengvinančių stiprių vaistų kokteiliai. Tai į mirtį vedantys protokolai – tiesą sakant, tai eutanazija.”

Tarptautinio judėjimo “Amnesty International” išleistame informaciniame leidinyje teigiama, jog 

“kai kurie Anglijos nacionalinio ir vietos lygmens valdžios institucijų sprendimai padidino globos namų gyventojų riziką užsikrėsti virusu, pažeidžiant jų teises į gyvybę, sveikatą ir nediskriminavimą.”

Tarp šių sprendimų – masinis pacientų, užsikrėtusių ar galimai užsikrėtusių Covid-19, išrašymas iš ligoninės į globos namus, patarimai slaugos namams, kad „jokios asmeninės apsaugos priemonės nereikalingos, jei darbuotojai ir gyventojai simptomų nejaučia“, taip pat daugelyje globos namų galiojęs masinis įsakymo “negaivinti” taikymas.

2.4.2. Plaučių ventiliavimo įrangos naudojimas

Taip pat klausimų kyla ir dėl plataus plaučių ventiliavimo įrangos taikymo Covid-19 pacientams pagrįstumo. Ankstyvieji Kinijos ir Niujorko duomenys rodo, kad nebepasveiko daugiau nei 80 % intubuotų pacientų. JK ataskaitoje nurodytas skaičius šiek tiek mažesnis – 66%. 

Grupė Europos gydytojų pateikė laišką „American Journal of Respiratory and Critical Care Medicine” žurnalui, kuriame išsamiai aprašė Covid-19 skirtumus nuo tipiškų ūminio kvėpavimo distreso sindromo (ARDS). Jie paragino gydytojus vengti perteklinės mechaninės plaučių ventiliacijos, nes nors pacientui sergant ARDS plaučiai paprastai sustingsta ir jiems palaikyti reikalinga aukšto slėgio ventiliacija, daugeliui Covid-19 sergančių pacientų taip nenutinka, ir gydytojai baiminasi, kad papildomas spaudimas gali kritiškai pažeisti plaučius.  

Prie šios nuomonės prisidėjo ir Niujorko intensyviosios terapijos gydytojas dr. Cameron Kyle-Sidell, 2020 balandį YouTube paskelbęs vaizdo įrašą, kuriame tvirtino, kad tuo metu taikytas ventiliatorių naudojimas netinkamas Covid-19 pacientams ir gali labiau jiems pakenkti, nei padėti:

Tą patį paliudijo ir slaugytoja Erin Marie Olszewski, kitame YouTube video įraše pristačiusi savo patirtį dirbant Niujorko pandemijos epicentre Elmhurst rajono ligoninėje:

Nors dauguma gydytojų neneigia, jog plaučių ventiliavimas gali būti naudingas, kai kurie jų atkreipia dėmesį, jog mechaninė ventiliacija pasitelkiama per greitai14, neišnaudojus kitų, mažiau invazinių priemonių kaip deguonies kaukės ir nosies vamzdeliai ar tiesiog pacientų paguldymas ant pilvo, taip paskatinant geresnį kraujo tekėjimą į plaučius.

2.4.3. Žalingų preparatų skyrimas pacientams

Tarp kitų pacientams galimai žalą sukėlusių Covid-19 gydymo priemonių – galimai kritinius inkstų ir kepenų veiklos sutrikimus sukeliantis vaistas Remdesivir 15 bei plačiai Anglijos slaugos namuose krizės metu naudotas kvėpavimą apsunkinantis Midazolam. Taip pat, kaip teigiama 240 000 tyrimų apie Covid-19 analizėje, atliktoje pasitelkus dirbtinio intelekto programą, prie sunkios Covid-19 ligos eigos ir mirties atvejų svariai prisidėjo ligoninėse pacientams teikiamas cukrus.

3. Situacijos įvertinimas platesniame kontekste (atsiribojant nuo sąmokslo teorijų)

Jeigu bent dalis šiame tekste pristatytų duomenų yra teisingi, tuomet dabartinis dominuojantis mūsų suvokimas apie viruso pavojingumą bei juo grįstų krizės valdymo priemonių, kaip masinė vakcinacija, visuotiniai karantinai bei skiepų pasai, būtinybė turėtų būti iš esmės permąstyti. Iš to natūraliai kyla klausimų apie dabartinės situacijos kilmę bei tai, ar ji galėtų būti kažkam naudinga, ar netgi  sukurta dirbtinai, tačiau šio teksto tikslas nėra surasti konkrečius kaltininkus ar atskleisti sąmokslą.

Svarbu atkreipti dėmesį į tai, jog sąmokslas nėra būtinas tam, kad situacija būtų iš tikrųjų pavojinga. Kad priimtume prielaidą, jog skiepai potencialiai žalingi sveikatai, o skiepų pasai – piliečių laisvėms, nebūtina tikėti, jog virusas buvo dirbtinai sukurtas laboratorijoje arba, kad visi, esantys galios pozicijose, kartu koordinuotai siekia sumažinti planetos gyventojų skaičių ar pavergti žmoniją.

3.1. Pagrindas nepasitikėti farmacijos kompanijomis ir sveikatos institucijomis

Nors viešoje erdvėje skiepų kampanijos kritikai dažniausiai linkę traktuoti galimą žalą kaip tyčinį farmacijų kompanijų siekį sutrikdyti pacientų sveikatą, daug ką galima paaiškinti ir jau seniai visuomenės sveikatos srityje įsitvirtinusiomis viešųjų ir privačiųjų interesų konflikto tradicijomis. Kaip rodo tiek dabartiniai Covid-19 vakcinų gamintojų pelnai, tiek visuomenės sveikatos institucijų ir farmacijos verslo susiliejimą liudijanti istorija, jau seniai įprasta, kad pirminis viešąja sveikata besirūpinančių organizacijų prioritetas – finansai.

3.1.1. Farmacijos kompanijų infiltracija į sveikatos institucijas

Kaip savo knygoje rašo buvusi „New England Journal of Medicine“ redaktorė Marcia Angell, farmacijos įmonės daug daugiau resursų išleidžia rinkodarai, administracijai, viešiesiems ryšiams bei prekės ženklų keitimams, nei moksliniams tyrimams ir naujų, veiksmingų vaistų sukūrimui. Angell parodė, kaip šios įmonės skverbiasi į medicinos mokyklas bei sveikatos organizacijas, vadindamos rinkodarą nemokamai suteikiamu „švietimu“. Ji pademonstravo JAV maisto ir vaistų administracijoje egzistuojančius interesų konfliktus ir tai, kaip FDA suteikė leidimus didelį šalutinį poveikį (kaip infarktai ir insultai) turintiems vaistams “Vioxx“ ir „Celebrex“. Angell taip pat atskleidė, kad daugelis FDA patariamųjų komitetų narių buvo apmokami vaistų kompanijų konsultantai. Nors jie turi nusišalinti nuo sprendimų, darančių finansinę įtaką jų vaistų kompanijoms, ši taisyklė reguliariai sulaužoma. Tai pat, FDA ir panašių institucijų darbuotojai dažnai palieka šias darbovietes ir įsidarbina farmacijos pramonės įmonėse, kurių reguliavimu iki tol užsiėmė. Taigi palaikyti gerus santykius su potencialiai būsimais darbdaviais yra įprasta praktika.

Taip pat, farmacijos kompanijos skiria pinigus prestižinių medicinos žurnalų redaktoriams, o  daugelis medicinos žurnalų priklauso nuo vaistų pramonės apmokamų reklamų. 2016 m. farmacijos pramonė  išleido 637 mln. dolerių reklamai medicinos žurnaluose, didžioji to dalis buvo skirta reklamuoti vaistus gydytojams. Daugiau apie farmacijos kompanijų korupciją darant įtaką medicinos institucijoms ir akademinei bendruomenei čia, čia, čia, čia, čia, čia, čia ir čia.

3.1.2. Farmacijos kompanijų ir Federalinės vaistų asociacijos nusikaltimai

2012 m. Oksfordo universiteto gydytojas Benas Goldacre’as paskelbė knygą „Bad Pharma“, kurioje pateikė savo tyrimą apie farmacijos kompanijų susitarimus dėl sukčiavimo, nuslepiant žinomą nepageidaujamą (taip pat ir mirtiną) jų vaistų poveikį. Į Goldacre’o sudarytą didžiųjų farmacijos kompanijų teismo bylų sąrašą įeina šios:

2009 Pfizer nubausta 2,3 mlrd. dolerių už nuskausminamojo vaisto Bextra, vėliau pašalinto iš rinkos dėl saugumo sumetimų, reklamavimą. 

2012 m. liepos mėn. GlaxoSmithKline gavo 3 mlrd. dolerių baudą už civilinį ir baudžiamąjį sukčiavimą, neteisėtą receptinių vaistų reklamavimą ir saugumo duomenų nuslėpimą.  

Abbot 2012 m. gegužę buvo nubausta 1,5 mlrd. dolerių bauda už neteisėtą „Depakote“ reklamą.

Eli Lilly 2009 m. buvo nubausta 1,4 mlrd. dolerių bauda 

2010 m. „AstraZeneca“ buvo nubausta 520 mln. dolerių bauda 

Merck 2011 m. buvo nubausta 1 mlrd. dolerių bauda.

Jau pasirodžius Goldacre’o knygai, baudos nesibaigė. 2013 m. „Johnson & Johnson“ turėjo sumokėti 2,2 milijardo JAV dolerių baudą, dėl „pavojaus, sukelto pacientų sveikatai ir saugumui bei visuomenės pasitikėjimo praradimo“; 2019 m. bendrovei buvo skirta dar viena 572 mln. dolerių bauda už vaidmenį opioidų epidemijoje. Vėliau prisiekusiųjų teismas kompanijai taip pat skyrė 8 mlrd. dolerių baudą už nuslėptą šalutinį vaisto poveikį.

Vienas didžiausių žinomų farmacijos korupcijos skandalų – opioidų epidemija. 1995 m. FDA patvirtino opioidinio preparato Oxycontin vartojimą trumpalaikio stipraus skausmo slopinimui sunkiems pacientams. Šis patvirtinimas buvo pagrįstas teisėtais moksliniais tyrimais. Tada 2001 m. FDA patvirtino, jog vaistas tinkamas kasdieniam vartojimui esant nedideliems skausmams. Šis vaisto patvirtinimas ilgalaikiam naudojimui nebuvo pagrįstas jokiais tyrimais. To pasekmė – masinė priklausomybė Ocycontinui, nusinešusi pusės milijono amerikiečių gyvybes. Apskaičiuota, kad JAV kas pusvalandį gimsta kūdikis, turintis fizinę priklausomybę opioidams. 

3.1.3. Farmacijos kompanijų manipuliacijos moksliniais tyrimais

Ta pati ydinga reguliavimo sistema leidžia didžiosioms farmacijos kompanijoms finansuoti ir vadovauti tyrimams, reikalingiems jų pačių gaminių autorizacijai. Dešimtmečius tyrimų autoriai ne tik gaudavo atlyginimus iš tų pačių tiriamus vaistus gaminančių įmonių, bet tai buvo ir sistemingai slepiama. Vaistų kompanijos slapta rašė savo pačių vaistų tyrimus. Goldacre parodė, kaip buvo verbuojami akademikai tam, jog apsimestų, kad tyrimus atliko jie. Tada straipsniai buvo pateikiami didiesiems mokslo žurnalams, kurių publikavimas suteikdavo tyrimams patikimumo ir leisdavo jų vaistams tapti „praktikos standartu“.

Šešiolika iš 20 straipsnių, kuriuose pranešama apie klinikinius tyrimus su 1999 m. FDA patvirtinimą gavusiais Vioxx vaistais nuo uždegimo ir skausmo ( 2004 m. jie buvo pašalinti iš rinkos dėl širdies priepuolių ir insultų) buvo parengti Merck darbuotojų ir tada pasirašyti gerbiamų mokslininkų. „Merck“ galiausiai sutiko sumokėti 4,9 mlrd. USD Vioxx ieškiniuose.

Danijoje atlikta analizė atskleidė, kad 75 % vaistų kompanijų inicijuotų tyrimų buvo pasirašyti nenurodant tikrųjų jų autorių. Ši apgaulė nėra tinkamai tiriama Kongreso, nes farmacijos ir sveikatos pramonė yra stambiausi lobistai, per pastaruosius du dešimtmečius skyrę mažiausiai 4,5 mlrd. dolerių abiejų JAV partijų politikams. Kaip rašo STAT reporteris Levas Facheris,

 „Pfizer PAC buvo aktyviausia – išsiuntė 548 čekius įvairiems įstatymų leidėjams ir kitoms pramonės grupėms. Tai didesnis čekių kiekis nei Atstovų rūmuose ir Senate išrinktų pareigūnų skaičius“.

Kitą susijusią sistemos problemą nurodė Johnas Abramsonas, knygos “Perdozavusi Amerika” autorius: 

“Kai vaistų kompanija remia klinikinį tyrimą, jie parašo straipsnį ir siunčia jį į medicinos žurnalus. Jis ten recenzuojamas kolegų mokslininkų ir publikuojamas. Tačiau recenzentai ir medicinos žurnalų redaktoriai prie neapdorotų duomenų prieigos neturi. Jie turi pasitikėti vaistų kompanijų žodžiu, kad pateikti duomenys tikslūs ir pagrįstai išsamūs. Ar tie duomenys buvo tikri, jie galės sužinoti po penkerių metų teisme.”

3.1.4. Pasaulio sveikatos organizacijos priklausomybė nuo didžiųjų korporacijų

2016 metais pasirodęs dokumentinis filmas „TrustWHO“ atskleidžia, kaip pramonės lobistai veikia PSO viduje, ir nušviečia konkrečius organizacijos korupcijos atvejus, tarp kurių – PSO bendradarbiavimas su tabako kompanijomis bei visuomenės klaidinimas atominių elektrinių katastrofų atvejais. Ištikus Černobilio bei Fukušimos atominių jėgainių katastrofoms, PSO stipriai sumenkino dėl branduolinių sprogimų ir jų pasekmių įvykusių mirčių skaičių bei besitęsiančios avarijų įtakos sveikatai mastą ir taip parodė, jog prioritetą teikia glaudiems ryšiams su Tarptautine atominės energijos agentūra.

Kitas filme minimas PSO santykį su pramonės kompanijomis atskleidęs įvykis – 2009 metų kiaulių gripo pandemija. Paskelbusi apie pandemiją, PSO išleido 18 mlrd. dolerių jos suvaldymui, įskaitant milijardinius vakcinų pirkimus iš Glaxo ir Novartis kompanijų, tačiau paaiškėjo, jog viruso grėsmė daug mažesnė nei manyta. Pirmaisiais kiaulių gripo metais Vokietijoje mirė 258 žmonės – tai daug mažiau mirčių, negu jų sukelia „įprastas“ gripo protrūkis. Nors viešai buvo teigiama, kad išlaidos buvo susijusios su ypatingu organizacijos atsargumu, kaip filme teigia tuo metu vieno iš PSO departamentų generaliniu sekretoriumi dirbęs Germanas Velasquezas,

„Kiaulių gripo protrūkio metu, PSO jo niekas nebijojo. Organizacijoje nepažinojau nė vieno, kuris būtų pasiskiepijęs, įskaitant generalinį direktorių, žurnalistams teigusį, kad neturėjo laiko, bet pasiskiepys vėliau.”

Daugiau nei 70 šalių jungiantis nevyriausybinių organizacijų (NVO) tinklas „Žmonių sveikatos judėjimas“ išreiškė susirūpinimą didėjančia PSO priklausomybe nuo komercinių privačių aukotojų interesų. Pasak Thomas Gebauer, vienos iš organizacijų, „Medico International“, generalinio direktoriaus, šios aukos dažniausiai yra skiriamos su konkrečiais pinigų panaudojimo pageidavimais, leidžiančiais aukotojams daryti tiesioginę įtaką PSO. Bilo ir Melindos Geitsų fondas yra puikus to pavyzdys: “Fondas, įnešęs apie 220 mln. JAV dolerių, yra antras pagal dydį dabartinio PSO biudžeto finansuotojas – tarp JAV ir  Jungtinės Karalystės. Šis fondas remia tik patentuotus vaistus ir vakcinas, o ne laisvai prieinamus pigesnius produktus, taip užtikrinandamas vakcinų gamintojų, o kartu ir jų akcininkų, tarp kurių yra ir pats fondas, pelną.” 

Atsižvelgiant į minėtas sveikatos sistemos tendencijas, būtų sunku tikėtis, jog ligų prevencija, ankstyvasis ligų gydymas bei pigios vaistų alternatyvos pasaulyje sulauktų svaresnio pagrindinių sveikatos institucijų dėmesio. Nuo lobistų įtakos neapsaugantys šių organizacijų finansavimo, o kartu ir valdymo mechanizmai natūraliai nusveria visas sveikatos apsaugos pajėgas link pelningo visuotinio patentuotų vakcinų ir vaistų pasitelkimo, paraleliai diskredituojant bet kokią informaciją apie šių gydymo būdų trūkumus bei alternatyvas.

Tai atsispindi ir dabartinės krizės valdyme, kai didžiaja dalimi mokesčių mokėtojų pinigais finansuotos naujųjų skiepų technologijos parduodamos valstybėms su 4 – 24 kartus gamybos kaštus viršijančiais antkainiais bei gamintojų kompanijoms atsisakant pasidalinti klinikinių tyrimų duomenimis su pasaulio mokslininkų bendruomene.

Tuo būtų galima paaiškinti ir Europos Sąjungos ir Pfizer pasirašytą vakcinų įsigijimo sandorį, lėmusį kiekvieną sąjungos narę (išskyrus Vengriją) įsigyti 8 vnt. kiekvienam gyventojui siekiantį vakcinų kiekį su sąlyga, kad sutartyje dalyvaujančios valstybės narės šias vakcinas laikytų “bendruoju gėriu” ir derintų viešą komunikacija dėl vakcinų naudojimo su Pfizer kompanija. Taip pat tai paaiškintų ir visišką diskusijų apie potencialias, ankstyvosiose ligos stadijose taikytinas gydymo alternatyvas, nebuvimą.

3.2. Galios susitelkimas didžiųjų korporacijų rankose. Skaitmeninė revoliucija ir visuotinė kontrolė

3.2.1. Krizės didžiosioms korporacijoms atnešta nauda

Pandemija atvėrė naujų galimybių ne tik farmacijos kompanijoms. Jau prieš dešimtmečius savo galia su valstybių vyriausybėmis pradėjusios konkuruoti tarptautinės korporacijos, savo rankose sutelkusios tiek didžiąją kapitalo dalį, tiek pasaulio technologijų infrastruktūrą, pastarosios krizės laikotarpiu įgavo dar didesnę įtaką.

Kol dėl karantinų ir įvairių apribojimų dauguma mažųjų verslų bankrutavo arba išsilaiko tik iš valstybinių subsidijų, kompanijos kaip Amazon, Paypal, Meituan16, Pinduoduo17, Shopify, Apple, Alphabet Inc.18, Microsoft, Amazon, Tesla patyrė milžinišką augimą. Tačiau nors akivaizdžiausi didžiųjų kompanijų pasiekimai finansiniai, jų galia taip pat stipriai išaugo ir kitose –  dirbtinio intelekto, skaitmeninės tapatybės, skaitmeninės valiutos bei sekimo technologijų vystymo srityse.

Kaip pastebėjo “Šoko doktrina” knygos autorė Naomi Klein, pandemijos sukelta panika stipriai paspartino dirbtinio intelekto technologijų vystymo raidą. Prieš pat pandemijos pradžią buvęs Alphabet Inc. vadovas bei JAV kongresui  patariančios Nacionalinės dirbtinio intelekto saugumo komisijos (NDISK) pirmininkas Eric Schmidt ragino vyriausybę skirti daugiau pinigų dirbtinio intelekto ir jį įgalinančių infrastruktūrų vystymui, grįsdamas tai Kinijos pranašumo grėsme. Tik prasidėjus pandemijai, šią retoriką pakeitė patikinimai, jog ta pati galinga technologijų plėtra reikalinga apsaugoti amerikiečius nuo viruso.

Pagrindinis tarybos, kurią sudaro Oracle, Amazon, Microsoft, Facebook vadovai ir, žinoma, Schmidto (tebeturinčio 5.3 milijardų vertės kompanijos akcijų) kolegos iš Google, tikslas – eksponentiškai didinti vyriausybės skiriamą technologijų finansavimą, suteikiantį minėtoms kompanijoms  tiesioginę naudą. 2019 metais NDISK Schmidto pristatytame pranešime teigiama, jog

“lanksti Kinijos reguliavimo sistema bei jos besaikis piliečių kontrolės siekis lemia jos pranašumą prieš sveikatos įstatymu (HIPPA) bei FDA reikalavimais susaistytą JAV.”

Pranešime taip pat giriamas “atviras Kinijos valdžios įsitraukimas į veidų atpažinimo technologijų diegimą.” Jame taip pat argumentuojama, jog “piliečių kontrolė – geriausia dirbtinio intelekto klientė” ir kad

“masinis piliečių stebėjimas – nepamainomas dirbtinio intelekto mokymąsi skatinantis technologijos pritaikymas.”

Dar visai neseniai didžiosios technologijų kompanijos sulaukė stipraus visuomenės pasipriešinimo – kandidatai į prezidentus atvirai diskutavo apie šių kompanijų išardymą, dėl aršaus vietos gyventojų pasipriešinimo„Amazon“ buvo priversta atsisakyti būstinės Niujorke planų, „Google“ projektas „Sidewalk Labs“ išgyveno nuolatinę krizę, o patys „Google“ darbuotojai atsisakė kurti stebėjimo technologijas karinėms programoms. 

Kaip teigia Klein, pandemijos dėka, pagrindinis dirbtinio intelekto varžybų trukdis – visuomenės įsitraukimas į svarbius jai sprendimus, kitaip tariant, demokratija – pagaliau buvo pašalintas.

3.2.2. Skaitmeninė tapatybė

3.2.2.1. Skiepų pasų vaidmuo skaitmeninės tapatybės vystymo kontekste

Panašus pandemijos palengvintas trukdžių pašalinimas taip pat pastebimas ir kitur. Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų šalių, pirmą kartą įvesti imunizacijos statusą įrodantys pasai sulaukė dalies piliečių pasipriešinimo. Viešojoje erdvėje dažniausiai jie kritikuojami dėl neefektyvumo arba galimų grėsmių, kaip kad iki tol egzistavusios socialinės nelygybės užaštrinimas arba konstitucinių žmogaus teisių pažeidimai, retai kada įvertinant jų reikšmę platesniame technologijų vystymo kontekste. Kadangi šių pasų egzistavimas vyriausybių buvo pristatytas kaip laikinas, su ekstremalia situacija susijęs sprendimas, 2022 vasarį juos panaikinus, daugeliui tai tapo įrodymu, kad šių pasų priešininkų argumentai nepagrįsti, o jų minimos problemos – laikinos.

Deja, asmens privatumo tyrėjai tokį požiūrį vertina atsargiai, kadangi skiepų pasų įvedimas – nors ir sutapęs su pandemija – kaip ir Klein minėtu DI technologijų atveju, jau kurį laiką buvo pasaulinių organizacijų planuose. Europos sąjungoje tarptautinės skaitmeninės skiepų kortelės projektas detaliai planuojamas jau nuo 2018 metų. Pirmas ir pagrindinis šio projekto gairių punktas – skaitmeninės skiepų kortelės, „suderinamos su elektroninėmis imuniteto informacinėmis sistemomis ir pripažįstamos naudoti tarpvalstybiniu mastu“ priskyrimas visiems ES piliečiams. Anot plano, iki 2021 m. turėjo būti ištirtos šio dokumento įvedimo galimybės, o konkretų pasiūlymą ES Komisija turėtų pateikti 2022 m.

Pandemija tapo rimtu pretekstu šio proceso inicijavimui ir daug ženklų rodo, jog tai ne laikinas, su pandemija užsibaigsiantis sprendimas, o greičiau pirmas žingsnis naujoje, vieningos skaitmeninės tapatybės ekonomikoje. Žmogaus teisės į privatumą gynėjų grupė “Privacy International” pastebi, kad jau įtvirtintos tapatybės sistemos išardymas būtų beprecedentis atvejis. Pažvelgę į istoriją pamatysime, kad “laikinomis priemonėmis” vadinami įrankiai ir infrastruktūra, pasibaigus juos iššaukusiai situacijai dažniausiai neišnyksta, kaip po Pirmojo pasaulinio karo neišnyko tapatybę patvirtinantys pasai, pirmą kartą įdiegti kaip laikina sienų stebėjimo priemonė arba kaip vis dar galiojantis “laikinas”, po rugsėjo 11 įvykių įvestas PATRIOT aktas, pradėjęs masinio piliečių sekimo erą. Panašiai, pandemija gali tapti posūkio tašku tapatybės politikoje, pažymėsiančioje visuotinę anonimiškumo pabaigą.

Kitas minėtų ES Komisijos gairių įrašas skelbia, kad vakcinacija – patogi bendros sveikatos priežiūros skaitmeninimo pradžia. Įrašas remiasi ES Komisijos ataskaita, kurioje skatinama sveikatos priežiūros transformacija “bendrojoje skaitmeninėje rinkoje”. 19Taip pat, pažvelgę į paraleliai vykstančias iniciatyvas, galime matyti, jog dabartiniams skiepų pasams jau kuris laikas numatomi nauji pritaikymo būdai, įtrauksiantys visą spektrą kitų su sveikata susijusių, o taip pat skaitmeninės piniginės bei skaitmeninės tapatybės funkcijas turinčių paslaugų.

2021 birželį, Thales, vienas didžiausių tarptautinių gynybos rangovų, paskelbė straipsnį „Covid-19 sveikatos pasai gali atverti duris skaitmeninės ID revoliucijai“. Jame kompanija kreipiasi į savo klientes, šalių vyriausybes, ir ragina jas 

„priimti pandemiją kaip galimybę ambicingesniam tapatybės ir sveikatos duomenų skaitmeninimo platformos sukūrimui“. Taip pat siūloma „pereiti nuo vienkartinių sprendimų prie ambicingo viešųjų paslaugų teikimo pertvarkymo, skiepų pasą išplečiant į plačią ir galingą skaitmeninę ID bei sveikatos piniginę”

Ten pat teigiama, kad „sveikatos srityje pažangios ministerijos gali skaitmeninti ne tik vakcinų pažymėjimus, bet ir bendruosius sveikatos bei draudimo pažymėjimus, donorų korteles. Internetinis autentifikavimas taip pat atveria duris į tokias paslaugas kaip el. receptai, ir sveikatos atributų bendrinimas. Panašiai ministerijos, atsakingos už keliautojų duomenis, gali naudoti skaitmeninę piniginę, kad palengvintų fizinius pasus lydėsiančius skaitmeninius jų kompanionus.”

ID2020 – „Microsoft“, „Accenture“, „Rockefeller Foundation“, vakcinų aljansą „Gavi“ bei biometrinių duomenų įmones vienijančiam aliansui, siekiančiam iki 2030 m. kiekvienam pasaulio gyventojui suteikti unikalią, biometriškai susietą skaitmeninę tapatybę, bei sukurti centralizuotą tam pritaikytų duomenų bazių infrastruktūrą, pandemija taip pat suteikė progą spartesniam projekto įgyvendinimui. 2021 m. vasario mėn. ID2020 įsteigė turizmo bei ekonomikos atgaivinimu besirūpinančią “Good Health Pass Collaborative” iniciatyvą, subūrusią jau 125 pasaulines įmones ir organizacijas iš sveikatos, kelionių ir technologijų sektorių, siekiančias kartu įdiegti tarp skirtingų institucijų, sektorių ir geografinių ribų veikiančius sveikatos paso sprendimus.  

Tai ne pirmas atvejis, kai ID2020 aljansas skaitmeninės tapatybės diegimo tikslus pritaiko prie visuomenės sveikatos programų. 2019 m. ID2020 aljansas savo tikslams išnaudojo skiepijimo programas Bangladeše. Kaip teigiama jų spaudos pranešime, “imunizacijos procesą programa mato kaip skaitmeninės platformos įsteigimo galimybę, leidžiančią naujagimiams suteikti nuolatinę biometriniais duomenimis grįstą skaitmeninę tapatybę.

Savo atsistatydinimo laiške viena iš ID2020 patarėjų Elizabeth M. Renieris, komentuodama šią politiką, pasakė, jog

“tai plaktukas, ieškantis vinies”.

Technologijų poveikį etikai ir žmogaus teisėms tyrinėjanti Notre Dame universiteto profesorė laiške teigia jog jos atsistatydinimo priežastis – ta pati, vakcinacijos pastangas biometrinių duomenų surinkimui ir skaitmeninių pasų steigimui išnaudojanti alianso politika. Anot jos,

“valdžios steigiami blockchain technologijomis grįsti Covid-19 “imunizacijos pasai” turėtų  rimtų pasekmių pamatinėms žmogaus teisėms ir pilietinėms laisvėms“ ir kad ji “negali dalyvauti taip stipriai komerciniais interesais susaistytos ir žmogaus teisėmis tik fasadiškai besivadovaujančios organizacijos veikloje.”

3.2.2.2. Skaitmeninė tapatybė: privatumui ir pilietinėms teisėms keliamos grėsmės

Nors dauguma skaitmeninės tapatybės sprendimų (tarp jų ir ID2020 remiami startuoliai) reklamuoja savo technologiją kaip suteikiančią galimybę rinktis, kada ir kokią informaciją apie save norime suteikti (pavyzdžiui, naudodamiesi skaitmeninės tapatybės programėle, galite pasidalyti faktu, kad esate vyresnis nei 18 metų, neatskleisdami savo gimimo datos), tai neatsižvelgia į realybėje iškylančią galios asimetriją, žinomą kiekvienam, kada nors bandžiusiam naršyti internete nepriimant jokių slapukų – kai pasirinkimas apsiriboja pasirinkimu juos priimti arba negauti tam tikros informacijos ar paslaugos.

Įtvirtinus šią „savanoriško“ dalijimosi duomenimis infrastruktūrą, labai mažai tikimybės, jog “galimai prieinami duomenys” netaptų privalomai pateikiamais. Kaip savo apžvalgoje, analizuojančioje Indijoje jau veikiančios centralizuotos skaitmeninės tapatybės ir mokėjimų sistemą Aadhaar, rašo Norbert Haering, finansų bei draudimo kompanijos neturi priežasčių atsisakyti taip lengvai prieinamos informacijos, kai ji leidžia efektyviai (sistema centralizuota, taigi nereikia kreiptis į jokias tarpines institucijas) įvertinti kliento mokumą ir kitas rizikas. Neprašančios šios informacijos kompanijos automatiškai tampa mažiau pranašiomis už tas, kurios šių duomenų prašo, taigi šių duomenų pateikimas įsitvirtina kaip neišvengiama būtinybė. Sunku tikėtis, kad atsiradusia galimybe nebus siekiama pasinaudoti ir kitose srityse, kaip patikrinant būsimų darbuotojų ar būsimų nuomininkų finansinę ar medicininę informaciją. Interesus naudotis šia duomenų sistema taip pat reiškia ir Indijos vyriausybė, atnaujintame asmens duomenų apsaugos įstatyme numatanti, kad

“centrinė valdžia gali bet kurią vyriausybės įstaigą atleisti nuo privatumą saugančių įstatymų apribojimų nacionalinio saugumo, viešosios tvarkos ar draugiškų santykių su užsienio valstybėmis sumetimais.”

Prie šių nerimą keliančių naujosios sistemos aspektų taip pat prisideda ir jos saugumo bei efektyvumo problemos, tokios kaip milijonų žmonių asmens kodų nutekinimas, bei atvejis, kai prisijungimas prie visos Aadhaar duomenų bazės internetu buvo parduotas už kelis dolerius (jeigu pavogiami asmens biometriniai duomenys, jis negali pasikeisti savo pirštų antspaudų ar akių rainelės – kitaip nei slaptažodžio). Taip pat, milijonams gyventojų buvo atsisakyta mokėti vyriausybės išmokas, nes jų pirštų atspaudai buvo neįskaitomi dėl sunkaus rankų darbo, odą pažeidžiančių ligų, ar netinkamai veikiančios biometrinių duomenų nuskaitymo įrangos. Indijos konstitucinis teismas kelis kartus nusprendė, kad Aadhaar tapatybės patvirtinimo reikalavimas kaip sąlyga gauti vyriausybės išmokas ar paslaugas prieštarauja konstitucijai, tačiau valdžia tai tiesiog ignoravo.

Nepaisant viso to, 2020 m. tarptautinė centrinius pasaulio bankus jungianti asociacija (BIS) paskelbė jos vadovo Augustino Carstenso inicijuotą dokumentą pavadinimu „Skaitmeninės finansinės infrastruktūros projektavimas: pamokos iš Indijos“ Jame giriamas Indijos vyriausybės požiūris į duomenų dalijimosi sistemas ir skatinamas tokio požiūrio priėmimas visame pasaulyje.

3.2.3. Skaitmeninė valiuta

3.2.3.1. Potencialios skaitmeninių valiutų grėsmės asmeniniam privatumui bei naujos centralizuoto ir tiesioginio piliečių finansų valdymo galimybės

Taip pat, 2020 m. Augustinas Carstensas pasisakė virtualioje konferencijoje apie tarptautinių mokėjimų ateities viziją. Joje jis pristatė  naujas, centrinio banko skaitmeninių valiutų (CBDC) suteikiamas galimybes:

„Šiandien mes nežinome, kas naudoja 100 USD kupiūrą, nežinome, kas naudoja 1000 pesų kupiūrą. Pagrindinis skirtumas naudojant CBDC yra tas, kad centrinis bankas turės absoliučią kontrolę dėl taisyklių ir nuostatų, lemiančių centrinio banko įsipareigojimų išraiškos naudojimą, o taip pat turėsime tai įgyvendinti leidžiančią technologiją.”

Kitaip tariant, Carstensas mato CBDC kaip privatumą panaikinsiančią priemonę, leisiančią centriniams bankams tiesiogiai kontroliuoti tai, kaip piliečiai naudoja savo pinigus.  

Kitoje, 2021 metais Anglijos banko surengtoje konferencijoje taip pat buvo diskutuojama apie tai, jog pinigų programavimas gali tapti pagrindine bet kurios ateities CBDC ypatybe. Anglijos banko direktorius Tomas Muttonas sakė, jog 

„skaitmeninė valiuta padėtų atlikti mokėjimus greičiau, pigiau ir saugiau, o taip pat atveria naujas technologines galimybes, įskaitant pinigų programavimą: efektyviai leidžia sandorio šaliai, pavyzdžiui, valstybei ar darbdaviui, kontroliuoti, kaip gavėjas išleidžia pinigus.” 

Sandra Ro, Global Blockchain verslo tarybos vadovė teigė, jog tokia sistema leistų programuoti pinigų sukūrimą piliečiui įvykdžius tam tikrą įsipareigojimą, panašiai kaip šiuo metu JAV veikia socialinių išmokų kuponų sistema, leidžianti apriboti kuponų gavėjo naudojamų pinigų paskirtį iki, pavyzdžiui, būtiniausių prekių kaip maistas įsigijimo.  

Šiuo metu 67 šalys jau yra CBDC technologijos tyrimų, bandymų arba įdiegimo stadijoje.  54 iš 90 projektų pradžia sutapo su Covid-19 krizės laikotarpiu. Taip pat, šis laikotarpis stipriai prisidėjo  prie skaitmeninės valiutos įdiegimui palankaus grynųjų pinigų naudojimo sumažėjimo, nors naujausi tyrimai rodo, jog jų vaidmuo užkrato pernešime stipriai perdėtas, o nuomonę apie grynųjų nešvarumą įtvirtinantys tyrimai inicijuoti vienos pagrindinių grynųjų pinigų priešininkių Mastercard.

3.2.3.2. Skaitmeninės tapatybės reikšmė skaitmeninių valiutų vystymui

Kitas, CBDC plėtrai dėkingas pandemijos aspektas – jau minėtas skaitmeninės tapatybės sistemų diegimas. Kadangi, nors teoriškai skaitmeninių pinigų sistema galėtų veikti ir anonimiškai, dauguma bankų pasisako už skaitmenine tapatybe grįstos CBDC sistemos diegimą. BIS atlikto tyrimo pristatyme rašoma, kad

“populiarių kriptovaliutų sistemų įkvėpta technologijų plėtra, pagrįsta anonimiškumu ir neturinti centrinės valdžios, neatitinka mažmeninės prekybos CBDC reikalavimų.”

2021 gegužę Goldman Sachs ekonominių tyrimų skyriaus, vadovaujamo Jano Hatziuso, išleistoje centrinio banko skaitmeninių valiutų būklės ataskaitoje teigiama, kad CBDC greičiausiai bus susietos su asmeninėmis paskyromis, apimančiomis asmens duomenis, kredito istoriją ir kitas aktualios informacijos formas.

3.2.4. Skaitmeninės valiutos įdiegimo pavyzdys Kinijoje

Anonimiškumu ir decentralizacija grįstų technologijų į CBDC sistemą taip pat neintegravo ir šiuo metu labiausiai šioje srityje pirmaujanti Kinija, jau įsivedusi skaitmeninį juanį (DCEP). Olimpinėse 2022 žaidynėse Pekine oficialiai pristatyta naujoji valiuta veikia dviejų pakopų mažmeninės prekybos sistemos principu – centrinis bankas platina skaitmeninę valiutą valstybiniams komerciniams bankams, o jie DCEP teikia vartotojams. Skirtingai nuo privatumą užtikrinančios, decentralizuotos kriptovaliutos, Kinijos skaitmeninis juanis visiškai kontroliuojamas centrinės valdžios, o jam konkurenciją sudarančios kriptovaliutos agresyviai išstuminėjamos.20 

Buvęs Kinijos Centrinio banko Skaitmeninės valiutos tyrimų instituto vadovas Yao Qian, savo 2019 m. straipsnyje skaitmeninį juanį pristato, kaip „atsekamą ir programuojamą“ valiutą, leisiančią finansų institucijoms „sekti ir stebėti valiutos cirkuliaciją po išdavimo“. Su transakcijomis susieti skaitmeninės valiutos metaduomenys leidžia sužinoti “asmeninius vartotojo ir jo prietaiso veiksmus”, o tai su grynaisiais nėra įmanoma. Skirtingai nuo skaitmeninių ir mobiliųjų mokėjimų, skaitmeninis juanis iš esmės yra skaitmeninis banknotas, grynųjų pinigų kupiūros atitikmuo, tik su galimybe Centriniam bankui sekti naudotojų ir transakcijų informaciją.

2021 Naujojo Amerikos saugumo centro (CNAS) paskelbtoje ataskaitoje apie Kinijos skaitmeninę valiutą, teigiama, kad DCEP leis Kinijos komunistų partijai sustiprinti savo skaitmeninį autoritarizmą šalies viduje ir eksportuoti savo įtaką bei standartus į užsienį”. Anot ataskaitos, DCEP sistema veikia „kontroliuojamo anonimiškumo“ principu, reiškiančiu, kad sandorių šalys išlaiko privatumą viena kitos atžvilgiu, tačiau centrinis bankas gali stebėti vykstančius sandorius, kad “galėtų užkirsti kelią nusikaltimams“. Anot ataskaitos, DCEP taip pat potencialiai suteiks Kinijos vyriausybei galimybę deaktyvuoti bet kieno skaitmeninę piniginę, politiniais, kovos su nusikalstamumu ar bet kokiais kitais sumetimais.

Nors įprastai visi bankai turi galimybę įtraukti tam tikras žmonių grupes į juodąjį sąrašą ir atsisakyti bendradarbiavimo, kaip teigia Finacial Times analitikė Izabella Kaminska,

“ši galimybė reguliuojama laisvos ir konkurencingos rinkos, taigi vieno banko atmetimas nebūtinai reiškia visos sistemos atmetimą. Ir net jeigu asmenys atmetami visos sistemos, asmenys visada gali pasikliauti grynaisiais. Tačiau tai negalioja CBDC pasaulyje – ypač Kinijos CBDC.”

Kadangi pati skaitmeninė valiuta ir yra grynieji, tikėtina kad fiziniai pinigai visiškai išnyks, ir tada “dėl bet kokios vyriausybės užgaidos, vartotojai gali būti atkirti nuo visos sistemos ir, praradę prieigą prie mokėjimų, būti palikti badauti.”

Turint omenyje Kinijoje jau 8 metus testuojamą socialinių taškų sistemą (tai sistema, apdovanojanti „gerą elgesį“, pvz., laiko praleidimą su pagyvenusiais žmonėmis, ir baudžianti už „blogą elgesį”, pvz., protestą prieš vyriausybę), skaitmeninio juanio teikiama informacija padės valdžiai sutelkti dar stipresnę galią prieš savo piliečius. Anot žmogaus teisių fondo vyriausiojo strategijos pareigūno Alexo Gladsteino, 

„grynųjų pinigų pabaiga ir tiesioginis finansinių operacijų stebėjimas įgalina valstybę tiesioginiam valstybės gyventojų sekimui bei kontrolei, o galiausiai – socialinę inžineriją iki šiol neįsivaizduotu mastu“.

Savo straipsnyje jis nurodo, kad Kinijos socialinių kreditų sistema kartu su skaitmeniniu juaniu atveria kelią „finansiniam panoptikumui“, kai vyriausybė gali atimti finansines privilegijas už netinkamo žodžio paskelbimą socialinėje žiniasklaidoje, netinkamą pasisakymą paskambinus tėvams arba neteisingos nuotraukos siuntimą artimiesiems.

4. Vietoje išvadų

Visa šiame tekste pateikiama informacija supažindina su dabartinės krizės iššauktomis tendencijomis ir neturi tikslo pateikti išvadas ar nubrėžti konkrečius esamos padėties ar ateities scenarijus. Į klausimus “ar galime pasitikėti visuotinai priimtomis tiesomis?”, “ką reiškia grįžimas į normalų gyvenimą?”, “ar pasaulis juda link totalitarizmo?”, “ar priešingų pusių susitaikymas įmanomas?”, “koks mano vaidmuo šioje krizėje?” kiekvieno atsakymas individualus. Tikrovė nėra iškalta akmenyje ir jos potencialas nuolat formuojamas visų jos dalyvių. Kiekvieno mūsų pasaulėvaizdis – to dalis. Yra teigiančių, jog pernelyg pesimistiška ateities vaizdinio perspektyva prisideda prie jo normalizavimo ir galiausiai – įgyvendinimo. Kiti teigia, jog neįvertinę situacijos rimtumo, negalime jos ir pagerinti.

Kad ir kaip bebūtų, norisi tikėti, kad didesnis visuomenės informuotumas ir budrumas čia aptartų reiškinių klausimais padės orientuotis ypatingai nestabiliomis ir neužtikrintomis dabarties sąlygomis ir prisidės prie įgalesnių bei sąmoningesnių reakcijų į iškylančius svarbius gyvenimo pasirinkimus.

---

Originalų tekstą su visais šaltiniais ir komentarais rasite čia.

Šaltiniai ir komentarai:

1 mRNA veikia kitokiu principu nei tradiciniai skiepai – vietoje to, jog  leistų organizmui susidurti su susilpninta viruso forma (kaip MMR) arba negyva viruso forma (kaip poliomielito arba gripo vakcinos) – kaip veikia dauguma mums žinomų vakcinų – mRNA – yra dirbtinai sukurtas genų nešiklis, įleidžiamas į organizmo ląsteles ir paskatinantis jas gaminti viruso dalį – spyglio baltymą, kuris savo ruožtu tuomet iššaukia organizme susiformuojančius antikūnus. Nors mRNA technologija tyrinėjama jau nuo 2011, atliekami tyrimai buvo skirti vėžio gydymui.

2 Kai visuomenės sveikatos ir medicinos specialistai paprašė „Pfizer“ pasidalyti neapdorotais COVID vakcinos tyrimų ir stebėjimo po pateikimo į rinką duomenimis, kurie buvo naudojami licencijuojant injekciją dėl didžiulės jų reikšmės visuomenei, FDA paskelbė, kad dėl personalo trūkumo tam prireiks 75 metų. Tačiau sausio 7 d. federalinis Teksaso teismas nusprendė, kad visi 450000 puslapių turės būti paviešinti per 8 mėnesius.

3 Mergaitė buvo išmesta iš Pfizer tyrimo po stiprios reakcijos į skiepus. Spėjama, jog tyrimo taisyklės reikalavo, kad nepageidaujamus reiškinius įvertintų būtent tyrimo gydytojas. Kam nors nuvykus į greitosios pagalbos skyrių, jis būtų pašalintas iš tyrimo, o šie duomenys neįtraukti. Atsižvelgdami į tai, kad neapdoroti duomenys nėra prieinami, sunku pasakyti, ar pašalinta buvo tik ši mergaitė, tačiau tai verčia sunerimti, ypač todėl, kad tyrimo apimtis buvo tik apie 1000 vaikų.

4. https://www.ncbi.nlm.nih.gov/pmc/articles/PMC8057856/figure/germs-11-01-59-g003/?report=objectonly

5. https://www.folkhalsomyndigheten.se/globalassets/statistik-uppfoljning/smittsamma-sjukdomar/veckorapporter-covid-19/2020/covid-19-veckorapport-vecka-33-final.pdf

6. https://www.bag.admin.ch/bag/de/home/krankheiten/ausbrueche-epidemien-pandemien/aktuelle-ausbrueche-epidemien/novel-cov/situation-schweiz-und-international.html

7. https://www.rki.de/DE/Content/InfAZ/N/Neuartiges_Coronavirus/Situationsberichte/Gesamt.html

8. https://www.epicentro.iss.it/coronavirus/sars-cov-2-decessi-italia

9. https://www.cdc.gov/nchs/nvss/vsrr/covid_weekly/index.htm

10. https://sacoronavirus.co.za/2020/06/24/update-on-covid-19-24th-june-2020/

11. https://medicalxpress.com/news/2021-03-brazil-covid-increasingly-young.html

12. Ispanija: Candel FJ, Barreiro P, San Román J, Del Mar Carretero M, Sanz JC, Pérez-Abeledo M, et al. The demography and characteristics of SARS-CoV-2 seropositive residents and staff of nursing homes for older adults in the Community of Madrid: the SeroSOS study. Age and ageing. 2021;50(4):1038–47.

Italija: Vena A, Berruti M, Adessi A, Blumetti P, Brignole M, Colognato R, et al. Prevalence of Antibodies to SARS-CoV-2 in Italian Adults and Associated Risk Factors. Journal of clinical medicine. 2020;9(9).

JK: Krutikov M, Palmer T, Tut G, Fuller C, Shrotri M, Williams H, et al. Incidence of SARS-CoV-2 infection according to baseline antibody status in staff and residents of 100 long-term care facilities (VIVALDI): a prospective cohort study. The Lancet Healthy longevity. 2021;2(6):e362–e70.

Brazilija: Barros ENC, Valle APD, Braga PE, Viscondi JYK, Fonseca A, Vanni T, et al. COVID-19 in long-term care facilities in Brazil: serological survey in a post-outbreak setting. Revista do Instituto de Medicina Tropical de Sao Paulo. 2021;63:e10.13

13. https://www.juliusruechel.com/2021/05/the-lies-exposed-by-numbers-fear.html

14. Pernelyg ankstyvas plaučių intubavimo rekomendacijos taip pat siejamos su baime, jog mažiau intensyvi plaučių ventiliacija prasčiau sulaiko viruso lakumą, ir taip galimai padidina sveikatos priežiūros darbuotojų riziką užsikrėsti: https://www.who.int/publications/i/item/10665-331495

15. https://nephropathol.com/Article/jnp-17106

https://www.ncbi.nlm.nih.gov/pmc/articles/PMC7907730/

https://accpjournals.onlinelibrary.wiley.com/doi/10.1002/phar.2464

https://www.scielosp.org/article/csp/2021.v37n10/e00077721/

16. Maisto pristatymo platforma Kinijoje

17. Šanchajuje įsikūrusi grupinio internetinio apsipirkimo platforma

18. Google ir Youtube motininė kompanija

19. CR21 and CC

20. https://www.cnbc.com/2021/05/18/china-bans-financial-payment-institutions-from-cryptocurrency-business.html

https://www.cnbc.com/2021/06/10/china-arrests-over-1100-suspects-for-crypto-related-money-laundering.html

https://www.cnbc.com/2021/06/21/china-central-bank-urges-alipay-banks-to-crack-down-on-crypto.html

https://www.cnbctv18.com/cryptocurrency/china-blocks-several-cryptocurrency-related-social-media-accounts-amid-crackdown-9565901.htm