Amerikos pulkininkas: Vašingtonas pratęsia Ukrainos kančias

Geopolitika Ideologijos kritika Nuomonė

Originalus straipsnis paskelbtas 2022 m. gruodžio 20 d. theamericanconservative.

Douglas Macgregor. Išversta padedant www.DeepL.com/Translator. Be pataisymų.

Pastaba sapereaude: JAV amerikietis Douglasas Macgregoras, pulkininkas (ats.), buvęs gynybos sekretoriaus patarėjas ir apdovanotas karo veteranas. Nėra prasmės kaltinti jį, kad jis yra “Putino mėgėjas”. Straipsniu pasidalijo ir žinomi politikai. Būtų prasmingiau atsižvelgti į Macgregoro argumentus. Istorija parodė du dalykus: Karas niekada nebūna tik juoda ir balta. O antra, per karą visada nukenčia paprasti žmonės. Arba kaip taikliai apibendrinta viename komentare: “Visi turėtų VISADA žinoti, kas kuria karą: politikai. Korumpuoti politikai, kuriais manipuliuoja ginklų pramonė. (…) Nė vienas žmogus, nė vienas pilietis, nė vienos šalies gyventojas nori karo.”


Lapkričio 29 d. sakydamas kalbą Lenkijos nacionalinės gynybos (MON) viceministras Marcinas Ociepa pareiškė: “Karo, kuriame dalyvausime, tikimybė yra labai didelė. Per didelė, kad šį scenarijų vertintume tik hipotetiškai”. Teigiama, kad Lenkijos MON 2023 m. planuoja pašaukti 200 000 rezervistų kelių savaičių mokymams, tačiau stebėtojai Varšuvoje įtaria, kad šis veiksmas gali lengvai sukelti nacionalinę mobilizaciją.

Tuo tarpu Bideno administracijos viduje didėja susirūpinimas, kad Ukrainos karinės pastangos žlugs po Rusijos puolimo svoriu. Ir kadangi žemė Pietų Ukrainoje galutinai įšalo, administracijos nuogąstavimai yra pagrįsti. Žurnale “Economist” paskelbtame interviu Ukrainos ginkluotųjų pajėgų vadovas generolas Valerijus Zalužnyj pripažino, kad Rusijos mobilizacija ir taktika veikia. Jis netgi užsiminė, kad Ukrainos pajėgos gali būti nepajėgios atlaikyti artėjančio Rusijos puolimo.

Tačiau V. Zalužnyj atmetė bet kokią mintį apie derybinį susitarimą ir vietoj to prašė daugiau įrangos ir paramos. Toliau jis tvirtino, kad turėdamas 300 naujų tankų, 600-700 naujų pėstininkų kovos mašinų ir 500 naujų haubicų, jis vis tiek galėtų laimėti karą su Rusija. Tiesą sakant, generolas Zalužnyj neprašo paramos, jis prašo naujos kariuomenės. Čia ir slypi didžiausias pavojus Vašingtonui ir jo NATO sąjungininkams. 

Kai Vašingtono užsienio politikai reikalai klostosi blogai, tikrieji tikintieji didžiuoju reikalu visada giliai semiasi iš ideologinės saviapgaulės šulinio, kad užsigrūdintų paskutiniam mūšiui. Blinkenas, Klainas, Ostinas ir kiti karo partijos nariai ir toliau žada amžinai remti Kijevą, kad ir kiek tai kainuotų. Kaip ir “geriausi ir šviesiausi” septintojo dešimtmečio veikėjai, jie noriai aukoja realizmą dėl pageidavimų, paskęsta viešumo ir savireklamos pursluose, vieną po kito viešai lankydamiesi Ukrainoje.

Šis spektaklis bauginančiai primena įvykius prieš daugiau nei 50 metų, kai Vašingtono tarpinis karas Vietname patyrė nesėkmę. Džonsono administracijos abejojantys dėl išmintingumo įsikišti ant žemės ir išgelbėti Saigoną nuo neabejotino sunaikinimo pasislėpė. 1963 m. Vašingtonas Vietname jau turėjo 16 000 karinių patarėjų. Mintis, kad Vašingtonas remia Pietų Vietnamo vyriausybę, kuri gali nelaimėti prieš Šiaurės Vietnamą, buvo atmesta iš karto. Valstybės sekretorius Deanas Ruskas (Dean Rusk) sakė: “Mes nepasitrauksime, kol karas nebus laimėtas”.

1965 m. pavasarį amerikiečių kariniai patarėjai jau mirė. Generolas Vestmorelandas, tuometinis Vietnamo karinės pagalbos vadavietės vadas, pranešė LBJ (Lyndonui B. Johnsonui, 36-ajam JAV prezidentui): “Vis labiau akivaizdu, kad dabartinis Jungtinių Valstijų pagalbos lygis negali užkirsti kelio Pietų Vietnamo žlugimui… Šiaurės Vietnamas pradeda žudyti (angl. moving in for the kill). (…) Pietų Vietnamo vyriausybės prašymu turi būti priimtas sprendimas kuo greičiau skirti 125 000 Jungtinių Valstijų karių, kad būtų užkirstas kelias komunistų perversmui.”

Bideno administracijos besąlygiška parama Zelenskio režimui Kijeve pasiekia strateginį lūžio tašką, panašų į tą, kurį 1965 m. pasiekė LBJ. Kaip 1964 m. LBJ staiga nusprendė, kad taika ir saugumas Pietryčių Azijoje yra gyvybiškai svarbus JAV strateginis interesas, taip ir Bideno administracija dabar panašiai argumentuoja dėl Ukrainos. Kaip ir Pietų Vietnamas septintajame dešimtmetyje, Ukraina pralaimi karą su Rusija.

Ukrainos ligoninės ir morgai pilni sužeistų ir mirštančių ukrainiečių karių. Vašingtono įgaliotasis atstovas Kijeve iššvaistė savo žmogiškąjį kapitalą ir didelę Vakarų pagalbą daugybei save žlugdančių kontrpuolimų. Ukrainos kariai, laikantys gynybines linijas, kuriose Pietų Ukrainoje susiduria Rusijos kariai, yra drąsūs vyrai, bet jie nėra kvailiai. Spartiečiai prie Termopilų buvo drąsūs, bet vis tiek žuvo.

Tikrasis pavojus dabar yra tas, kad J. Bidenas netrukus pasirodys per televiziją ir pakartos 1965 m. LBJ pasirodymą, pakeisdamas žodį “Ukraina” žodžiu “Pietų Vietnamas”:

“Šį vakarą, bičiuliai amerikiečiai, noriu jums kalbėti apie laisvę, demokratiją ir Ukrainos žmonių kovą už pergalę. Joks kitas klausimas taip nedomina mūsų žmonių. Jokia kita svajonė taip neužvaldo milijonų žmonių, gyvenančių Ukrainoje ir Rytų Europoje… Tačiau aš nekalbu apie NATO puolimą prieš Rusiją. Veikiau siūlau pasiųsti į Ukrainą JAV vadovaujamą norinčiųjų koaliciją (angl. coalition of the willing), kurią sudarytų Amerikos, Lenkijos ir Rumunijos ginkluotosios pajėgos, kad būtų sukurtas “neskraidymo zonos” antžeminis atitikmuo. Siūlau taikią misiją – sukurti saugią zoną labiausiai į vakarus nutolusioje Ukrainos dalyje Ukrainos pajėgoms ir pabėgėliams, kurie stengiasi išgyventi nuo Rusijos niokojančių atakų…”

Nelaimė, įvilkta į retoriką, nėra būdas išgelbėti Ukrainos žmones. Karas Ukrainoje nėra “Call of Duty” fantazija. Tai žmonių tragedijos, kurią sukėlė NATO plėtra į rytus, išplėtimas. Aukos gyvena ne Šiaurės Amerikoje. Jos gyvena regione, kurio dauguma amerikiečių negali rasti žemėlapyje. Vašingtonas ragino ukrainiečius kovoti. Dabar Vašingtonas turi paraginti juos liautis.

NATO vyriausybių nuomonės dėl karo Ukrainoje išsiskyrė. Išskyrus Lenkiją ir galbūt Rumuniją, nė viena NATO narė neskuba mobilizuoti savo pajėgų ilgam ir varginančiam karui su Rusija Ukrainoje. Niekas Londone, Paryžiuje ar Berlyne nenori rizikuoti branduoliniu karu su Maskva. Amerikiečiai nepritaria karui su Rusija, o tie nedaugelis, kurie pritaria, yra ideologai, paviršutiniški politiniai oportunistai arba godūs gynybos rangovai.

Kai JAV pajėgos pagaliau pasitraukė iš Pietryčių Azijos, amerikiečiai manė, kad Vašingtonas bus santūresnis, pripažins Amerikos galios ribas ir vykdys ne tokią karingą ir realistiškesnę užsienio politiką. Tada amerikiečiai klydo, tačiau dabar amerikiečiai ir europiečiai žino, kad Vašingtono atsisakymas pripažinti teisėtus Rusijos saugumo interesus Ukrainoje ir derėtis dėl šio karo pabaigos yra kelias į užsitęsusį konfliktą ir dar didesnes žmonių kančias.

Apie autorių

Douglas Macgregoras, pulkininkas (ats.), yra “The American Conservative” vyresnysis bendradarbis, buvęs D. Trumpo administracijos gynybos sekretoriaus patarėjas, apdovanotas karo veteranas ir penkių knygų autorius.


Šis tekstas pasirodė 2022 m. gruodžio 20 d. pavadinimu „Washington Is Prolonging Ukraine’s Suffering“ svetainėje theamericanconservative.

Išversta padedant www.DeepL.com/Translator. Be pataisymų.

Šis tekstas yra licencijuojamas pagal „Creative Commons Attribution 4.0“ tarptautinę licenciją. Nesivaržykite kopijuoti ir dalintis.

Vaizdas: ŽYTOMYRAS, UKRAINA – 2022 m. kovo 4 d. Rusijos karas prieš Ukrainą. rusų bomba pataikė į mokyklą. (Sviatoslav_Shevchenkop/Shutterstock)

Schreibe einen Kommentar

Deine E-Mail-Adresse wird nicht veröffentlicht. Erforderliche Felder sind mit * markiert

Diese Website verwendet Akismet, um Spam zu reduzieren. Erfahre mehr darüber, wie deine Kommentardaten verarbeitet werden.