Originalus straipsnis paskelbtas 2023 m. kovo 20 d. german-foreign-policy.com.
Išversta padedant www.DeepL.com/Translator. Be pataisymų.
Šiomis dienomis minimos trijų Vakarų valstybių įsiveržimų į užsienio valstybes, įvykdytų pažeidžiant tarptautinę teisę ir pareikalavusių daugybės aukų, įskaitant karo nusikaltimų aukas, tačiau iki šiol nenubaustų, metinės.
VAŠINGTONAS/BERLYNAS – Šią savaitę minimos pirmųjų trijų agresijos karų, kuriais buvo pažeista tarptautinė teisė ir kurių kaltininkai nesulaukė jokių pasekmių, bombardavimo bangų metinės. Šiandien prieš dvidešimt metų JAV kariai pradėjo invaziją į Iraką, prie kurių prisijungė britų, australų ir lenkų daliniai. Ji buvo įteisinta atviru melu ir tarnavo galios strateginiams tikslams, kaip ir invazija į Libiją, kurią vakar prieš dvylika metų pradėjo Prancūzijos naikintuvai – pirmiausia remdamiesi JT Saugumo Tarybos rezoliucija, kuri, tiesa, tuoj pat buvo sulaužyta ir neteisėtai panaudota Libijos vyriausybei nuversti. Prieš dvidešimt ketverius metus, penktadienį, NATO pajėgos, tarp jų ir Vokietijos, taip pat pažeidžiant tarptautinę teisę įsiveržė į Jugoslaviją, siekdamos atskirti jos pietinę Kosovo provinciją. Užsienio reikalų ministrė Annalena Baerbock, sulaukusi didelių žiniasklaidos plojimų, reikalauja, kad agresyvių karų vykdymas neturėtų “likti nenubaustas”, tačiau ji – kaip ir Vokietijos vadovaujanti žiniasklaida – nenori, kad tai būtų taikoma Vakarų karams. Tas pats pasakytina ir apie sunkiausius Vakarų karių padarytus karo nusikaltimus. Baudžiami tik informatoriai, padėję atskleisti nusikaltimus.
Karo tikslas: nuvertimo domino
JAV vadovaujama invazija į Iraką prasidėjo lygiai prieš 20 metų, kai 2003 m. kovo 19-20 d. naktį iš 19 į 20 d. buvo surengti pirmieji oro antskrydžiai ir iš karto įvestos sausumos pajėgos. Be JAV pajėgų, dalyvavo Didžiosios Britanijos, Australijos ir Lenkijos daliniai. Invazija vyko be JT Saugumo Tarybos pritarimo, taigi pažeidžiant tarptautinę teisę. Oficialus pateisinimas, kad Irakas turėjo masinio naikinimo ginklų, buvo išgalvotas. Iš tikrųjų buvo siekiama pakeisti Vakaruose nepopuliarią vyriausybę provakarietiška. Prezidento Džordžo Bušo administracija tuo metu taip pat kalbėjo apie “demokratinį domino efektą”, pagal kurį po Irako vyriausybės žlugimo žlugs ir kitų vyriausybių Artimuosiuose ir Vidurio Rytuose, ypač Sirijoje ir Irane, vyriausybės. “Pirmoji arabų demokratija” Irake “mestų labai didelį šešėlį arabų pasaulyje”, tuo metu pareiškė JAV gynybos sekretoriaus pavaduotojas Polas Volfovicas (Paul Wolfowitz)[1]. Pavyzdžiui, 2003 m. liepos pradžioje tuometinis Lenkijos užsienio reikalų ministras Włodzimierzas Cimoszewiczius pakartojo, kad Varšuva “niekada neslėpė savo noro” gauti “prieigą prie žaliavų šaltinių Lenkijos naftos bendrovėms”; tai buvo “mūsų galutinis tikslas”[2].
Šimtai tūkstančių civilių aukų
Irako karo žmogiškąsias sąnaudas ne kartą kiekybiškai įvertino mokslininkai iš Vatsono tarptautinių ir viešųjų reikalų instituto (Watson Institute for International and Public Affairs), veikiančio Browno universitete Providense (Rodo sala), viename iš aštuonių garsių JAV Ivy lygos universitetų, karo sąnaudų projekto (Costs of War Project). Naujausią savo tyrimą “Karo išlaidų projektas” pristatė prieš pat šiandien minimas JAV invazijos metines. Tyrimo duomenimis, vien per pirmąją didelę išpuolių bangą nuo 2003 m. kovo 19 d. iki balandžio 19 d. patvirtinta, kad žuvo mažiausiai 7 043 civiliai gyventojai, trečdalis jų – dėl JAV karo koalicijos oro antskrydžių[3], tačiau kovos iš tikrųjų niekada nesibaigė ir galiausiai privedė prie Vakarų karo su IS; ši teroristinė grupuotė faktiškai atsirado iš griūvančių karo nualinto Irako socialinių struktūrų. Projekto “Karo išlaidos” (Costs of War Project) duomenimis, iš viso Irake ir laikinai IS kontroliuojamose teritorijose Sirijoje iki 2023 m. kovo mėn. žuvo nuo 549 587 iki 584 006 žmonių, įskaitant iki 348 985 civilių. Ataskaitoje pabrėžiama, kad tai tik patvirtintos tiesioginės aukos. Netiesioginių aukų skaičius – dėl karo padarinių, tokių kaip ligos, prasta mityba ir t. t. – tikriausiai yra tris-keturis kartus didesnis.
Karo tikslas: plėsti įtaką
Vakar prieš dvylika metų Vakarai pradėjo karą prieš Libiją, kuris prasidėjo Prancūzijos oro pajėgų atakomis ir netrukus peraugo į NATO karą. Oficialus karo pateisinimas buvo siekis užkirsti kelią Libijos pajėgų vykdomoms civilių žudynėms, tačiau vėliau žinomi ekspertai Didžiosios Britanijos parlamento komitetui pareiškė, kad toks scenarijus buvo labai mažai tikėtinas. Iš tikrųjų Prancūzijos žvalgybos pareigūnai komitetui patvirtino, kad tikrieji Prancūzijos vyriausybės tikslai buvo “padidinti Prancūzijos įtaką Šiaurės Afrikoje”, gauti geresnę prieigą prie Libijos naftos gavybos ir pademonstruoti Prancūzijos ginkluotųjų pajėgų galingumą (german-foreign-policy.com pranešė [4]). Siekiant nuversti vyriausybę, buvo piktnaudžiaujama, t. y. sulaužytas, JT mandatas, skirtas civiliams gyventojams apsaugoti. Britų organizacija “Airwars” apskaičiavo, kad vien 2011 m. per karą žuvo mažiausiai 1 142, o galbūt net 3 400 civilių [5]. karas Libiją sugriovė ne tik materialiai, bet ir dideliu mastu socialiai; kovos tarp skirtingų sukarintų grupuočių ne kartą peraugo į pilietinį karą. Praėjus dvylikai metų po NATO karo, šalis vis dar tebėra nualinta.
“Prokremliškas dezinformacijos naratyvas”
Kitą penktadienį, prieš dvidešimt ketverius metus, NATO vėl įsiveržė į Jugoslaviją – taip pat neturėdama JT Saugumo Tarybos mandato ir taip pažeisdama tarptautinę teisę. Agresyvus karas buvo pateisinamas teiginiu, kad Kosove kilo vadinamojo etninio valymo grėsmė. Vidaus ataskaitose tai paneigiama; pavyzdžiui, 1999 m. kovo 19 d. ESBO dokumente teigiama, kad padėtis “visame regione” yra “įtempta, bet rami”, o kovo 22 d. Bonos gynybos ministerijos ekspertai pareiškė, kad “etninio valymo” tendencijos “vis dar nepastebimos”. [6] Įsiveržimas į Jugoslaviją ypač reikšmingas tuo, kad tai buvo pirmasis agresijos karas prieš tarptautinę teisę po 1989-1991 m. perversmų ir sukūrė precedentą vėlesniems agresijos karams, pavyzdžiui, prieš Iraką ar Libiją. Pavyzdžiui, Vilsono centro skaičiavimais, civilių aukų skaičius siekė apie 2 000.[7] Tačiau šiandien ši garsi Vašingtono institucija turi sutikti su ES institucijos (“EuvsDisinfo”), turinčios paneigti tariamą propagandą, kaltinimais, kad tai yra “prokremliškas dezinformacijos naratyvas”[8]. Tarp taikinių, kuriuos tuo metu bombardavo NATO, buvo Kinijos Liaudies Respublikos ambasada Jugoslavijoje ir pagrindinis valstybinės televizijos stoties RTS pastatas.
Kas gali vykdyti agresijos karus
Valstybių ir vyriausybių vadovai, davę įsakymus vykdyti agresijos karus, pažeidžiančius tarptautinę teisę, niekada nebuvo patraukti už juos atsakomybėn. Tai pasakytina apie JAV prezidentą George’ą W. Bushą, Didžiosios Britanijos ministrą pirmininką Tony Blairą ir Lenkijos prezidentą Aleksandrą Kwaśniewskį (2003 m. Irako karas), taip pat Prancūzijos prezidentą Nicolas Sarkozy (2011 m. Libijos karas) arba kanclerį Gerhardą Schröderį ir vicekanclerį Josephą Fischerį (1999 m. Jugoslavijos karas). “Sausio viduryje užsienio reikalų ministrė Annalena Baerbock pareiškė: “XXI amžiuje niekas negali vykdyti agresijos karo ir likti nenubaustas.”[9] Tačiau A. Baerbock turėjo omenyje ne Vakarų šalių atsakingus už karą asmenis, o tik Rusijos vyriausybę, su kuria Vakarai kovoja dėl valdžios.
Kas nubaustas, o kas ne
Vakarų kariuomenės įvykdyti karo nusikaltimai – taip pat ir per karą Afganistane – taip pat beveik niekada nebuvo nubausti. Tai pasakytina apie daugiau kaip 100 civilių gyventojų žudynes netoli Kunduzo, kurias įsakė įvykdyti vokiečių karininkas [10], taip pat apie liūdnai pagarsėjusio Australijos specialiojo dalinio iniciacijos ritualą (vok. Initiationsritus). Šios apeigos metu kariai turėjo nužudyti bent vieną Afganistano civilį gyventoją [11]. Taip pat nebaudžiamos dešimtys britų kariškių įvykdytų beginklių belaisvių nužudymų Hindukuše [12]. Vietoj to žurnalistai ir informatoriai, viešai paskelbę apie karo nusikaltimus, persekiojami baudžiamąja tvarka. Tai pasakytina, pavyzdžiui, apie Australijos karinį teisininką Davidą McBride’ą, kuris teisiamas už tai, kad padėjo paviešinti Australijos karo nusikaltimus [13], taip pat apie žurnalistą, kuris už JAV karo nusikaltimų Irake dokumentavimą laukia ekstradicijos į JAV ir yra laikomas Londono griežto saugumo Belmaršo kalėjime: Julianą Assange’ą.
Šaltiniai:
[1] Paul Reynolds: The ‘democratic domino’ theory. news.bbc.co.uk 2003 04 10.
[2] Poland seek Iraqi oil stake. news.bbc.co.uk 03.07.2003.
[3] Neta C. Crawford: Blood and Treasure: United States Budgetary Costs and Human Costs of 20 Years of War in Iraq and Syria, 2003-2023. Providence, 2023 03 15.
[4] House of Commons, Foreign Affairs Committee: Libya: Examination of intervention and collapse and the UK’s future policy options (Bendruomenių Rūmai, Užsienio reikalų komitetas: Libija: intervencijos ir žlugimo nagrinėjimas bei Jungtinės Karalystės ateities politikos galimybės). Third Report of Session 2016-17. Londonas, 2016 m. rugsėjis. Žr. Deutschlands Kriegsbilanz (III).
[5] Oliver Imhof: Ten years after the Libyan revolution, victims wait for justice (Oliveris Imhofas: Praėjus dešimčiai metų po Libijos revoliucijos, aukos laukia teisingumo). airwars.org 2021 03 18.
[6] Cituojama iš: Heinz Loquai, Krieg – ein wahnsinniges Verbrechen. In: Forum FriedensEthik in der Evangelischen Landeskirche in Baden. Rundbrief 2/2010. April 2010. S. 4-11. S. dazu Dammbrüche.
[7] Aleksa Djilas: Bombing to Bring Peace. wilsoncenter.org.
[8] About two thousand civilians were killed in NATO’s bombing of Yugoslavia. euvsdisinfo.eu.
[9] Hansas Monatas: “Niekas negali kariauti ir likti nenubaustas” („Niemand darf Krieg führen und straflos bleiben“). [7] Aleksa Djilas: Bombardavimas siekiant taikos. wilsoncenter.org.
[10] Taip pat žr. Die Bomben von Kunduz.
[11] Taip pat žr. Die Ära der Straflosigkeit (Nebaudžiamumo era).
[12] Taip pat žr. Der Club der Kriegsverbrecher (Karo nusikaltėlių klubas).
[13] Christopher Knaus: David McBride will face prosecution after blowing whistle on alleged war crimes in Afghanistan. theguardian.com 27.10.2022.
Šis tekstas pasirodė 2023 m. kovo 20 d. pavadinimu “Die Jahrestage dreier Angriffskriege” svetainėje german-foreign-policy.com.
Išversta padedant www.DeepL.com/Translator. Be pataisymų.
Nuotrauka: H. Mourdock, Public domain, via Wikimedia Commons
