Naujos realios aplinkybės Ukrainoje gali pakelti NATO dalyvavimą į kitą lygmenį. Klausimai ir atsakymai su dviem geriausiais Rusijos ekspertais iš JAV Kvinčio instituto Anatoliu Lievenu ir Džordžu Beebe.
Originalus straipsnis paskelbtas 2023 m. gegužės 23 d. responsiblestatecraft.
Kelley Beaucar Vlahos. Išversta padedant www.DeepL.com/Translator. Be pataisymų.
Pranešama, kad po kelis mėnesius trukusių kovų rusai užėmė Rytų Ukrainos miestą Bachmutą. Tai įvyko tuo metu, kai pasaulio lyderiai žada Ukrainai skirti daugiau pagalbos ir ginklų, įskaitant sudėtingus amerikietiškus naikintuvus F-16, tikėdamiesi, kad jos ginkluotosios pajėgos šį pavasarį galės surengti taip laukiamą kontrpuolimą.
Paprašiau dviejų geriausių Kvinčio instituto (Quincy Institute) Rusijos ekspertų – Anatolio Lieveno ir Džordžo Bebės (George Beebe) – atvirai papasakoti, ką iš tikrųjų reiškia ši akivaizdi Rusijos pergalė ir kaip ji gali pakeisti karo situaciją.
Be to, ką galėtume suprasti apie F-16 perdavimą Ukrainai, ir ar, atsižvelgiant į naujus faktus vietoje, tai gali peraugti į platesnį NATO ir Rusijos konfliktą? Ką tai reiškia tiems, kurie norėtų nutraukti kovą ir siekti paliaubų?
Kelley Vlahos: Šiandien pranešama, kad po daugelio mėnesių rusai užėmė Bachmuto miestą. Ką tai reiškia taktiniu ir strateginiu požiūriu abiem pusėms?
George’as Beebe’as: Manau, kad tikrasis šios pergalės reikšmės klausimas dar kurį laiką nebus aiškus. Manau, kad daugelis karinių ekspertų teigė, jog Bachmutas pats savaime nėra strategiškai svarbus, kad jis greičiausiai nesukels rusams proveržio, kuris leistų, žinote, sparčiai žengti į daugiau Ukrainos miestų, apsupti ar apskritai pralaužti Ukrainos gynybą. Nemanau, kad taip nutiks.
Svarbesnis klausimas yra tas, ar Ukrainos sprendimas iš esmės pradėti visapusišką Bachmuto gynybą, nepaisant to, kad jis nėra strategiškai svarbus, nesutrikdys jos gebėjimo surengti naują kontrpuolimą kitose Ukrainos vietose – tai, ką ji seniai planavo ir apie ką seniai viešai kalbėjo. Manau, kad daugelis Vakarų karinių ekspertų, įskaitant Pentagono pareigūnus, jau seniai ragina ukrainiečius tiesiog tvarkingai pasitraukti iš Bachmuto, kad išsaugotų savo žmones ir amuniciją, kurią ateityje galėtų panaudoti svarbesniuose mūšiuose.
Tačiau Zelenskis iš esmės atmetė šį patarimą ir nusprendė, kad jie ketina siųsti daugiau karių, įskaitant kai kuriuos geriausius Ukrainos karius, kad pabandytų išlaikyti Bachmutą. Jis tai gana teatrališkai pademonstravo. Prisimenate, kai praėjusį gruodį jis atvyko į Vašingtoną, jis atvyko nešinas Bachmuto vėliava, paimta iš jo gynėjų, kurią gana iškilmingai padovanojo JAV Kongresui kaip Ukrainos ryžto išlaikyti miestą ir atremti Rusijos pajėgas simbolį. Na, visa tai nepavyko. Dabar aišku, kad viskas, ką jie įdėjo gindami miestą, nuėjo perniek, o kokios bus didesnės pasekmės Ukrainos gebėjimui išstumti Rusiją, dar neaišku, bet spėju, kad šiandien Vašingtone daug kas suka galvas ir galvoja, ką galvojo Zelenskis.
Anatol Lieven: Taip, su visu tuo sutinku. Norėčiau pridurti, kad negalime būti tikri, kiek žalos Rusijos ginkluotosioms pajėgoms buvo padaryta per šį ilgą, ilgą mūšį. Jos neabejotinai taip pat smarkiai nukentėjo. Manau, kad vienas svarbiausias klausimas yra visai nesusijęs su pačia kova. Tai, ką tai padarys (grupės “Wagner” vadovo Jevgenijaus Prigožino) ir grupės “Wagner” prestižui. Ar tai tikrai sustiprins jo pozicijas Rusijos vidaus politikoje? Nes, žinoma, labai juokinga ši Vagnerio frazė, kad jie ketina perduoti Bachmutą Rusijos kariuomenei, tarsi iš esmės jie būtų sąjungininkų pajėgos, visiškai nepavaldžios Rusijos karinei vadovybei. Ir kaip labai maloningą ir dosnų gestą jie dabar jį atiduos rusams, o tai tikrai stulbinantis pareiškimas. Ir, žinoma, tai dar labiau pakurstys Rusijos gynybos ministerijos pyktį ant Prigožino.
Džordžas: Taip, sutinku su tuo. Ir dar pridurčiau, kad Putinas, paskelbdamas apie Bachmuto žlugimą, iš tikrųjų įvardijo Vagnerį, ir nemanau, kad jis tai yra daręs anksčiau. Taigi jis suteikia jiems tam tikrą viešą kreditą visame tame, ir, manau, kad jis bando žengti labai plona linija tarp Vagnerio ir Prigožino panaudojimo platesniems Rusijos nacionaliniams tikslams ir kartu nesukurti potencialaus politinio konkurento ar ko nors, žinote, žmogaus ant balto žirgo, kurio politinė įtaka gali tapti nekontroliuojama. Taigi jis bando rasti pusiausvyrą, ir taip pat neaišku, kaip tai pavyks.
Kelley: Visa tai vyksta tuo metu, kai Jungtinės Valstijos atvėrė kelią pažangių naikintuvų F-16 perdavimui, o Didžiojo septyneto (G7) vadovybė ką tik įsipareigojo suteikti daugiau pagalbos ir ginklų Ukrainai. Ar manote, kad dabar NATO aktyviau įsitrauks, siekdama pakeisti tai, kas atrodo kaip Rusijos pergalė, kad ir kokia simbolinė ji būtų? Ar tai atveria kelią didesnei eskalacijai?
Anatolijus: Taip, manau, kad NATO ir Amerika neabejotinai to siekia. Klausimas, ar tai pavyks. Taip pat, žinoma, kur ukrainiečiai puola, nes, žinote, daugiausia buvo tikimasi, kad jie puola Azovo jūros link, siekdami perpjauti Rusijos pozicijas į dvi dalis, bet, davę tiek daug signalų, jie suteikė rusams daug, daug, daug ir daug laiko pasiruošti. O palydovinėse nuotraukose matyti kelios rusų gynybos linijos. Kita vertus, jei (Ukraina) vėl bandytų kontratakuoti Donbase, jie paprasčiausiai galėtų, žinote, įsivelti į dar vieną išsekimo mūšį be jokio proveržio.
Taigi, be abejo, NATO stengiasi sustiprinti ukrainiečius, ir jei, žinoma, rusai sugebės sulaikyti ukrainiečius ir jie nepadarys proveržio, tuomet Rusijai nebus tiek daug paskatų eskaluoti. Tačiau problema ta, kad jei NATO parama suveiks ir ukrainiečiai iš tiesų prasiverš, tada, manau, yra didelė tikimybė, kad Rusija eskaluos, o prie ko tai prives, mes nežinome.
Džordžas: Taip, sutinku. Esame eskalacijos dinamikoje su rusais. Jau kurį laiką esame tokioje padėtyje. Į kiekvieną Rusijos žingsnį į priekį ar eskalaciją atsako Vakarai, ir atvirkščiai. Manau, kad vienas iš dalykų, susijusių su F-16 perdavimu, ir vis dar nėra aišku, kiek tiksliai šių lėktuvų ukrainiečiai yra pasirengę gauti ir kaip greitai jie atvyks, tačiau ukrainiečiams sunku juos eksploatuoti be didelės Vakarų paramos. Jiems reikia milžiniškų techninės priežiūros apimčių, jiems reikalingi ilgi ir palyginti gerai prižiūrimi kilimo ir tūpimo takai. O tokių ukrainiečiai turi labai mažai. Taigi jie arba turės atnaujinti Ukrainoje esamus kilimo ir tūpimo takus, kad juose būtų galima naudoti šiuos orlaivius, arba turės skraidinti juos iš NATO šalių oro bazių.
Bet kuris iš šių variantų yra problemiškas, nes jei jie atnaujins kilimo ir tūpimo takus, rusai tai pamatys. Taigi jie iš esmės duos rusams ženklą, kur jie turėtų pulti, kad apribotų Ukrainos galimybes skraidyti šiais orlaiviais. Ir jei jie skraidys iš NATO oro bazių, tuomet rusams teks iš tikrųjų apsispręsti, ar smogti bazėms, iš kurių skraido šie orlaiviai. Ir bet kuriuo atveju ukrainiečiai negali jų išlaikyti. Jie turės gabenti šiuos orlaivius pirmyn ir atgal į NATO šalis techninei priežiūrai arba Vakarai turės į Ukrainą nusiųsti Vakarų techninės priežiūros įgulas, kad jos ten atliktų techninę priežiūrą. Taigi, manau, kad tai yra veiksmas, turintis eskalacijos potencialą.
Kitas dalykas, kurį norėčiau pasakyti, yra mano spėjimas – neturiu jokio įrodymų pagrindo šiam sprendimui, bet tai tik stiprus įtarimas – (kad) kuo labiau ukrainiečiams trūksta priešlėktuvinės gynybos raketų, tuo labiau Vakaruose didėja spaudimas aprūpinti Ukrainą F-16. Mes tiesiog neturime raketų, kad galėtume jas tiekti. Ir vienintelis būdas užtikrinti, kad ukrainiečiai nebūtų bejėgiai prieš Rusijos oro atakas, yra suteikti jiems tokią naikintuvų paramą. Todėl manau, kad tai iš tikrųjų yra blogas ženklas, kaip Vakarai vertina Ukrainos priešlėktuvinės gynybos būklę.
Kelley: Tai gana baisu. Jūsų abiejų vertinimu, ar mes esame arčiau kalbų apie paliaubas, ar šiandien, kaip, sakykime, vakar, po naujienų apie F-16 ir Bachmuto kritimą rusams, esame nuo jų gerokai toliau? Koks yra jūsų pasitikėjimo lygis, kad artimiausiu metu iš tikrųjų gali būti pasiekta diplomatija?
Anatolijus: Aš turiu omenyje, kad G7 pareiškime, žinote, buvo reikalaujama visiško Rusijos pasitraukimo. Jame nebuvo konkrečiai pasakyta, kad nuo 2014 m. Rusija pasitraukia iš visos Ukrainos teritorijos. Bet tai tikrai nebuvo vilčių teikiantis ženklas, kad bus pasiektas koks nors kompromisas. Tačiau galiausiai turėsime tiesiog pamatyti, kas vyks mūšio lauke. Nes pastarosiomis savaitėmis ir mėnesiais ne kartą girdėjome siūlymus, kad jei Ukraina šiais metais neiškovos didelės pergalės, tuomet dabartinis pagalbos lygis negalės būti išlaikytas. George’as buvo visiškai teisus, kai kalbama apie mūsų nesugebėjimą aprūpinti priešlėktuvinėmis raketomis, oro gynybos raketomis. Tačiau galiausiai tai yra karas, ir lemiamą reikšmę turės įvykiai mūšio lauke – arba įvykių mūšio lauke nebuvimas.
Kelley: George’as, ar turi paskutinių minčių apie tai?
George’as: Manau, kad šiuo metu šalys yra labai nutolusios viena nuo kitos. Ir nei Ukraina, nei Rusija nėra linkusios eiti į kompromisą. O G7 pareiškimas ir Vašingtono sprendimas skirti F-16 neskatina manęs tikėti, kad Jungtinės Valstijos yra arti to, kad bandytų rasti kompromisinę išeitį iš šios situacijos. Vienintelis vilčių teikiantis dalykas taikos srityje yra tai, kad kitos pasaulio šalys – Kinija, Brazilija, Šventasis Sostas – matyt, labiau nei bet kada nori rasti išeitį iš šios situacijos.
Kelley: Ačiū.
George’as Beebe’as yra Quincy instituto Didžiosios strategijos direktorius. Jis daugiau nei du dešimtmečius dirbo JAV vyriausybėje žvalgybos analitiku, diplomatu ir politikos patarėju, taip pat buvo CŽV Rusijos analizės departamento direktorius, CŽV Atvirų šaltinių centro direktorius ir viceprezidento D. Cheney patarėjas Rusijos klausimais. Jo knygoje “Rusijos spąstai: kaip mūsų šešėlinis karas su Rusija gali virsti branduoline katastrofa” perspėjama, kaip Jungtinės Valstijos ir Rusija gali patekti į pavojingą karinę konfrontaciją. Beebe taip pat buvo Nacionalinių interesų centro viceprezidentas ir studijų direktorius.
Anatolis Lievenas yra Kvinčio atsakingos valstybės politikos instituto vyresnysis mokslinis bendradarbis Rusijos ir Europos klausimais. Anksčiau jis buvo Džordžtauno universiteto Katare ir Londono karališkojo koledžo Karo studijų departamento profesorius. Jis yra Jungtinės Karalystės Užsienio reikalų ir sandraugos ministerijos Pietų Azijos skyriaus patariamojo komiteto narys. Lievenas yra kelių knygų apie Rusiją ir kaimynines šalis autorius, tarp jų “Baltijos revoliucija: Estija, Latvija, Lietuva ir kelias į nepriklausomybę” bei “Ukraina ir Rusija: broliška konkurencija”.
Šis tekstas pasirodė 2023 m. gegužės 23 d. “What does the fall of Bakhmut in Ukraine really mean?” svetainėje responsiblestatecraft.
Išversta padedant www.DeepL.com/Translator. Be pataisymų.
Nuotrauka: “Vagnerio” samdinių grupės kovotojai mojuoja Rusijos ir “Vagnerio” vėliavomis ant pastato nežinomoje karo Ukrainoje vietoje. 2023 m. gegužės 20 d. vaizdo įrašo, paskelbto Prigožino pareiškimo apie Bachmuto užėmimą proga, ekrano nuotrauka. Vaizdas: “Wagner Footage” ekrano kopija / CC BY
