Originalus straipsnis (PDF EN) paskelbtas 2023 m. spalio 4 d. svetainėje schweizer-standpunkt.ch.
Michael von der Schulenburg. Išversta padedant www.DeepL.com/Translator. Be pataisymų.
Buvęs Jungtinių Tautų generalinio sekretoriaus pavaduotojas Michaelis von der Schulenburgas studijavo Berlyne, Londone ir Paryžiuje. Jis 34 metus dirbo ir gyveno Jungtinių Tautų ir ESBO taikos ir vystymosi misijose daugelyje šalių, nusilpusių ir draskomų karų, konfliktų su ginkluotais nevalstybiniais veikėjais ir (arba) užsienio karinių intervencijų.
Šių metų rugpjūčio pabaigoje keturios labai gerbiamos Vokietijos asmenybės (1) pristatė taikos planą (2, vertimas iš vokiečių kalbos po šio teksto; anglų kalba čia), kaip karą Ukrainoje būtų galima užbaigti paliaubomis ir vėlesnėmis taikos derybomis. Tai turbūt išsamiausias ir novatoriškiausias taikos pasiūlymas, kurį pateikė bet kuri vyriausybė, tarptautinė organizacija ar, kaip šiuo atveju, privati šalis nuo karo pradžios prieš 18 mėnesių.
Šis pasiūlymas pateiktas itin svarbiu Ukrainos karo metu. Galimai nepavykus Ukrainos kontrpuolimui ir dėl to susilpnėjus Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms, per artimiausius kelis mėnesius, o gal net per kelias artimiausias savaites, NATO gali tekti priimti sprendimą arba vėl eskaluoti karą prieš Rusiją, arba vis dėlto eiti derybų keliu. Tačiau sprendimas tęsti karą kelia didžiulę riziką, kad jis vis labiau gali peraugti į tiesioginę NATO ir Rusijos konfrontaciją. Dėl to ne tik dar labiau nukentėtų Ukrainos gyventojai, bet ir pasaulis dar vienu žingsniu priartėtų prie branduolinio karo. Taigi belieka tikėtis, kad protas nugalės ir NATO, Ukraina bei Rusija nuspręs nutraukti ugnį ir nedelsiant pradės taikos derybas. Išsamus Vokietijos taikos pasiūlymas dabar rodo kelią į tai. Todėl labai svarbu, kad apie šį taikos pasiūlymą sužinotų politinių sprendimų priėmėjai visame pasaulyje ir jam pritartų visuomenė.
Iki šiol taikos pasiūlymus dėl karo Ukrainoje pateikė Kinija, Afrikos Sąjunga, Brazilija, Meksika, Indonezija ir Vatikano kvietimu parengtas pasiūlymas. Be to, Turkija ir Izraelis ėmėsi taikos iniciatyvų. Todėl kelia siaubą tai, kad Europos Sąjunga, kuri pati yra labai įsitraukusi į šį karą, iki šiol nepateikė pasiūlymo, kaip užbaigti šį karą priimant politinį sprendimą. Išskyrus prieš metus buvusio Italijos ministro pirmininko M. Draghi pasiūlymą, nė viena ES valstybė narė taip pat nesiėmė jokios taikos iniciatyvos. Deja, tai pasakytina ir apie Vokietijos vyriausybę.
Šiuo didžiausio pavojaus Europai metu Europos Sąjunga, atrodo, pasinėrė į politinį nelankstumą. Nei ji turi aiškią savo strategiją dėl karo Ukrainoje, nei idėjų, kaip galėtų atrodyti taiki Europa po šio karo. Tarsi šis senasis žemynas nebūtų pasimokęs iš siaubingos dviejų pasaulinių karų, kurie, kaip ir Ukrainos karas, vyko daugiausia Europos žemėje, patirties, jis laikosi maksimalių reikalavimų ir šokiruojančios minties, kad jų galima pasiekti tik mūšio lauke. Tai, kad Ukraina tikrąja to žodžio prasme yra nukraujavusi, akivaizdžiai pripažįstama. ES politika taip pat atrodo kurčia politinėms, socialinėms ir ekonominėms pasekmėms Europos ir pasaulio žmonėms, taip pat milžiniškiems pavojams, kuriuos žmonijai sukeltų karo išplėtimas.
Atsižvelgiant į tai, tampa aišku, kodėl toks išsamus Vokietijos taikos pasiūlymas yra toks svarbus būtent dabar. Jame laužomas pražūtingas įsitikinimas, kad karinės pergalės gali atnešti taiką, ir, priešingai, pateikiami būdai, kaip politinėmis derybomis pasiekti taikų šio karo sprendimą. Dabartinėje į karą orientuotoje atmosferoje Europos politikoje, žiniasklaidoje, taip pat analitiniuose centruose, tai reikalauja didelės asmeninės drąsos iš šių pasiūlymų iniciatorių.
Šis taikos pasiūlymas taip pat grindžiamas Vakarų požiūriu, kad Rusija pradėjo neteisėtą agresyvų karą, todėl Ukraina turi pilną teisę gintis karinėmis priemonėmis ir tam priimti užsienio paramą. Tačiau jie žengia lemiamą žingsnį toliau, pabrėždami, kad tai “neatleidžia Kijevo vyriausybės ir ją remiančių valstybių […] nuo politinio skatinimo siekti teisingos ir ilgalaikės taikos”. Kadangi šis karas po 18 mėnesių įžengė į itin destruktyvią stadiją, kurioje nebegali būti nugalėtojų, visų kariaujančių šalių ir jų rėmėjų įsipareigojimas siekti politinio taikos sprendimo, kurio jie reikalauja, tapo dar aktualesnis.
Todėl iniciatoriai reikalauja nedelsiant nutraukti ugnį palei esamą fronto liniją, bet kartu pradėti taikos derybas, kad būtų išvengta šios ugnies linijos, o kartu ir viso konflikto “įšaldymo”. Siekdami nevilkinti taikos derybų ilgomis politinėmis vingrybėmis, jie siūlo derybų keliu išspręsti prieštaringai vertinamas pagrindines konflikto problemas: neutrali Ukraina, Ukrainos suvereniteto ir teritorinio vientisumo saugumo garantijos ir politinis sprendimas dėl būsimo Luhansko, Donecko, Zaporožės ir Chersono sričių bei Krymo statuso. Derybos turėtų būti tęsiamos po 2022 m. kovo mėn. įvykusių Rusijos ir Ukrainos taikos derybų ir jose turėtų būti atsižvelgta į tuo metu Stambule vykusiame taikos aukščiausiojo lygio susitikime Ukrainos pozicijos dokumente išdėstytus punktus.
Šiuo taikos pasiūlymu, kurį dabar pateikė Vokietija, papildomi jau pateikti neeuropiniai taikos pasiūlymai. Kaip ir jie, jis grindžiamas prielaida, kad taip pat turi būti atsižvelgta į Rusijos saugumo interesus, kaip apibrėžta 2021 m. gruodžio 17 d. Rusijos laiške NATO ir JAV. Priešingai nei ES politinė nuomonė, Vokietijos taikos pasiūlymo iniciatoriai pritaria ne Vakarų šalių vertinimui, kad Rusijos prezidentas V. Putinas yra labai pasirengęs deryboms. Tai dar nereiškia, kad derybinės pozicijos suartėjo. Kaip ir visose kitose taikos derybose, taip ir Ukrainos karo atveju turi būti kruopščiai deramasi dėl prieštaringų kariaujančių šalių ir jas remiančių valstybių interesų. Tai bus nepaprastai sunku, nes tarp konflikto šalių nėra pasitikėjimo. Taikos derybos vyksta tarp karo priešų, o ne tarp draugų. Vis dėlto dabar nubrėžtas derybų taikos kelias yra didelis pranašumas, palyginti su bet kokiais tolesniais bandymais pasiekti kariniu būdu įtvirtintą sprendimą.
Todėl ir pačios ES valstybės turėtų būti suinteresuotos kuo greičiau priimti šį taikos pasiūlymą. Nes šiame kare pralaimės ES. Jai teks padengti karo išlaidas ir ilgalaikes sunaikintos, nuskurdintos ir gyventojų skaičiaus mažėjimo apimtos Ukrainos išlaidas. JAV jau seniai pasitraukus už Atlanto, ES ir toliau susidurs su daugeliu krizinių pasaulio regionų savo artimiausioje kaimynystėje. Be to, ES ekonomika labiausiai nukentės nuo žaliavų kainų augimo, pardavimo rinkų praradimo ir tiesioginių prekybos kelių į augančius Azijos regionus blokavimo, taip pat nuo jai pačiai taikomų sankcijų. Užtenka teisingai perskaityti BRICS+ aukščiausiojo lygio susitikimo, Šanchajaus bendradarbiavimo organizacijos, o dabar ir G-20 aukščiausiojo lygio susitikimo ženklus, kad suprastume, jog ne Rusija yra izoliuota, o ES įtaka tarptautiniu mastu vis labiau mažėja. Būtent karas Ukrainoje yra didžiulė našta ES tarptautiniuose santykiuose. Todėl ES skubiai reikia taikos, o Vokietijos pasiūlymą dėl taikos reikėtų vertinti kaip galimybę pakeisti Europos užsienio politikos kryptį nuo karo prie taikos.
Vokietijos pasiūlyme dėl taikos stebina tai, kaip labai jis remiasi lemiamu Jungtinių Tautų vaidmeniu jį įgyvendinant. Pasiūlyme numatyta, kad dėl bendrųjų paliaubų sąlygų turi būti sprendžiama JT Saugumo Taryboje, o demilitarizacijos stebėseną Rusijos okupuotose teritorijose ir palei paliaubų liniją turi užtikrinti JT taikos palaikymo pajėgos. Taikos derybos taip pat turi vykti globojant JT Generaliniam Sekretoriui arba jo paskirtam vyriausiajam komisarui. Kadangi Jungtinės Tautos, JT Saugumo Taryba ir JT Generalinis Sekretorius šiame konflikte suvaidino gana nuviliantį vaidmenį, daugelis stebėtojų tikrai pasijuoks iš šių pasiūlymų.
Ir vis dėlto būtent šis pasiūlymas gali būti labai svarbus, netgi pasaulinės reikšmės. Jis padėtų reabilituoti šią pasaulinę organizaciją, kuri yra tokia būtina ir svarbi siekiant palaikyti taiką pasaulyje. Tai reikštų, kad šioje organizacijoje įvairūs valstybių narių taikos pasiūlymai ir taikos iniciatyvos galėtų susijungti ne kaip konkuruojančios, bet kaip viena kitą stiprinančios taikos jėgos. Tokiam Jungtinių Tautų stiprinimui ir su juo susijusiam JT Chartijos visuotinumo patvirtinimui neabejotinai pritartų didžioji dauguma valstybių narių. Šis Vokietijos pasiūlymas dėl taikos galėtų prie to lemtingai prisidėti.
Jungtinės Tautos ir JT Chartija kadaise buvo sukurtos kaip atsakas į Vokietijos nusikaltimus Antrojo pasaulinio karo metais. Todėl įsipareigojimas ieškoti taikių konfliktų sprendimų ir užkirsti kelią karams yra ypač svarbus Vokietijai. Šiuo Vokietijos taikos pasiūlymu vykdoma ši ypatinga Vokietijos atsakomybė. Jei norime taikiai užbaigti karą Ukrainoje, alternatyvų šiam taikos pasiūlymui nėra.
Pastabos:
1) Prof. Dr. Peteris Brandtas, buvusio Vokietijos kanclerio Willy Brandto sūnus, Ostpolitik iniciatorius, buvęs istorijos profesorius, svarus Vokietijos taikos judėjimo, Vokietijos profesinių sąjungų ir Socialdemokratų partijos balsas.
Profesorius Dr. Hajo Funke, buvęs antisemitizmo / dešiniojo populizmo ir tarptautinių konfliktų profesorius Otto Suhro institute, pirmaujančiame Vokietijos politinių universitetų analitiniame centre.
Haraldas Kujatas, aukščiausio rango Vokietijos generolas pensininkas, 2000-2002 m. ėjęs Vokietijos ginkluotųjų pajėgų generalinio inspektoriaus pareigas, 2002-2005 m. – NATO karinio komiteto pirmininkas, NATO ir Rusijos tarybos bei NATO ir Ukrainos jungtinio štabų vadų komiteto komisijos pirmininkas.
Profesorius dr. h.c. Horstas Telčikas (Horst Teltschik), buvęs Vokietijos kanclerio Helmuto Kollio (Helmut Kohl) vyriausiasis patarėjas užsienio politikos klausimais Šaltojo karo pabaigoje ir derybose su keturiomis galybėmis, po kurių 1991 m. buvo suvienyta Vokietija.
Vokietijos taikos pasiūlymo formuluotė:
Karo užbaigimas taikos derybomis
Teisėta savigyna ir teisingos bei ilgalaikės taikos siekis neprieštarauja vienas kitam
Profesoriaus daktaro Peterio Brandto, profesoriaus daktaro Hajo Funke, generolo (ats.) Haraldo Kujato ir profesoriaus daktaro h. c. Horsto Teltschiko derybų pasiūlymas, paskelbtas 2023 m. rugpjūčio 28 d.
Nuo 2022 m. vasario 24 d., kai prasidėjo Rusijos agresijos karas, Ukraina kariauja teisėtą gynybinį karą, kuriame ant kortos pastatytas jos, kaip valstybės, išlikimas, nacionalinė nepriklausomybė ir saugumas. Šis teiginys teisingas nepaisant demokratijos ir teisinės valstybės kokybės ir konstitucinės tikrovės, taip pat neatsižvelgiant į daug sudėtingesnes karo prielaidas ir ne mažiau sudėtingą pasaulinį politinį kontekstą.
Tačiau ginkluotos savigynos teisėtumas remiantis JT Chartijos 51 straipsniu neatleidžia Kijevo vyriausybės ir ją remiančių valstybių nuo pareigos – ne tik savo tautos atžvilgiu – elgtis protingai, nepasiduoti didėjančiam smurtui ir destrukcijai ir politiškai skatinti teisingos ir ilgalaikės taikos pasiekimą. Net karo metu – ir ypač jo metu – nuolatinės pastangos rasti diplomatinį sprendimą neturi sumenkti.
Tai vienodai galioja ir netiesiogiai dalyvaujantiems asmenims, įskaitant Vokietijos Federacinę Respubliką, kurią netgi ypač įpareigoja Pagrindiniame įstatyme įtvirtintas taikos įsakymas. Be to, 2022 m. kovo 2 d., praėjus kelioms dienoms po Rusijos puolimo pradžios, Federalinė vyriausybė pritarė Ukrainos pateiktai ir Jungtinių Tautų Generalinėje Asamblėjoje priimtai rezoliucijai¹ , kurioje raginama “taikiai išspręsti Rusijos Federacijos ir Ukrainos konfliktą politinio dialogo, derybų, tarpininkavimo ir kitomis taikiomis priemonėmis”. 2023 m. vasario 23 d. kitoje JT rezoliucijoje² valstybės narės ir tarptautinės organizacijos buvo paragintos “padvigubinti savo paramą diplomatinėms pastangoms pasiekti visapusišką, teisingą ir ilgalaikę taiką Ukrainoje”. Šis įsipareigojimas taip pat taikomas Ukrainos vyriausybei, kuri ir toliau atmeta derybas su Rusija ³.
Iki šiol Ukraina, gausiai remiama Vakarų, atsilaikė prieš Rusijos agresijos karą. Tačiau sprendimas, kokių išlaidų reikia imtis, kad karas būtų tęsiamas nepaisant visų priežasčių ir nepaisant politinių tikslų nepasiekiamumo, ilgainiui negali būti paliktas vien Ukrainos vyriausybei. Dėl nuolatinio karo veiksmų intensyvinimo jau žuvo daugybė karių ir civilių ukrainiečių, taip pat buvo smarkiai sugriauta infrastruktūra. Kuo ilgiau tęsis karas, tuo didesni bus Ukrainos nuostoliai ir šalies sunaikinimas, tuo sunkiau bus pasiekti teisingą ir ilgalaikę taiką derybų keliu, kuri užtikrintų saugumą ir šalia Ukrainos esančioms valstybėms. Jau dabar kyla tolesnio eskalavimo grėsmė dėl numatomų Rusijos pajėgų puolimų, mūšio dėl Odesos ir vėl įsiplieskusio konflikto dėl Ukrainos grūdų eksporto.
Nuo 2023 m. birželio 4 d. Ukrainos pajėgos bando pralaužti giliai sustatytas Rusijos gynybines pozicijas ir blokuoti sausumos tiltą tarp Rusijos ir Krymo, siekdamos atkirsti Rusijos pajėgas nuo logistikos centro Kryme. Ukrainos pajėgos kovose patiria didelių žmonių ir (Vakarų) materialinių išteklių nuostolių, tačiau kol kas nepasiekė jokios stulbinamos sėkmės.
Jei puolimas nepavyks, galima tikėtis, kad Ukraina pareikalaus, kad Vakarų kariai sektų paskui Vakarų ginkluotę. Mat net ir planuojamos Vakarų ginklų siuntos negali kompensuoti milžiniškų Ukrainos ginkluotųjų pajėgų personalo nuostolių. Kita vertus, Rusija dar nėra dislokavusi masės savo aktyvių kovinių pajėgų. Todėl galima daryti prielaidą, kad po tolesnių Ukrainos nuostolių kontratakose Rusija pereis prie aneksuotų teritorijų apsaugos ir taip pasieks “specialiosios karinės operacijos” tikslą.
Šio karo niekas negali laimėti
Jau kurį laiką akivaizdu, kad nei Rusija, nei Ukraina negali laimėti šio karo, nes nė viena iš jų nepasieks politinių tikslų, dėl kurių jį veda. Ukraina negali nugalėti Rusijos kariniu būdu, net ir su Vakarų parama – ginklų ir šaudmenų tiekimu bei Ukrainos karių mokymu. Net ir “stebuklingų ginklų”⁴ tiekimas, kurio ne kartą reikalavo neprofesionalai, nėra tas tikėtasis “gamechangeris”, galintis pakeisti strateginę situaciją Ukrainos naudai. Tačiau tuo pat metu didėja pavojus, kad konfliktas gali peraugti į “kraštutinumą”, t. y. karinį Nato ir Rusijos konfliktą, kurio realus branduolinio karo pavojus apsiriboja Europos žemynu, nors JAV ir Rusija nori to išvengti ⁵.
Tokios raidos reikėtų vengti. Nes Ukraina visų pirma būtų suinteresuota kuo greičiau siekti paliaubų, kurios atvertų duris taikos deryboms. Lygiai taip pat tuo suinteresuotos ir Europos valstybės, kurios besąlygiškai remia Ukrainą, tačiau neturi aiškios strategijos. Mat dėl vis labiau nykstančių Ukrainos ginkluotųjų pajėgų didėja pavojus, kad karas Ukrainoje peraugs į Europos karą dėl Ukrainos. Ukraina šią riziką didina vis dažniau rengdama išpuolius prieš Rusijos strateginę infrastruktūrą su Vakarų parama, pavyzdžiui, prieš Engelso branduolinę strateginę bazę netoli Saratovo arba Kerčės tiltą⁶ 2022 m. gruodžio 26 d. Be to, Vakarai gali jaustis priversti savo aktyvia intervencija užkirsti kelią triuškinančiam Ukrainos kariniam pralaimėjimui. Vis labiau suvokiama, kad tai yra realus pavojus.⁷
Ar įmanoma derėtis su V. Putinu?
Kol kas nėra įrodymų, kad “specialiosios karinės operacijos” politinis tikslas yra užkariauti ir okupuoti visą Ukrainą ir kad po to Rusija planuoja pulti Nato valstybes. Taip pat nėra jokių įrodymų, kad Rusija ir JAV ruošiasi tokiai galimybei. Tačiau kariniu požiūriu negalima visiškai atmesti galimybės, kad Rusijos pajėgos ketina užkariauti teritorijas į vakarus nuo Dniepro, nes jos dar nesunaikino tiltų per šią upę, nors dabartinėje konsteliacijoje tai būtų labai naudinga. V. Putinas energingai prieštarauja, kad siekia, kaip dažnai teigiama, imperialistinio tikslo atkurti Sovietų Sąjungą: “Tie, kurie nepasigenda Sovietų Sąjungos, neturi širdies, o tie, kurie nori ją susigrąžinti, neturi proto⁸
V. Putinas buvo pasirengęs derėtis su Ukraina ir, be abejo, tebėra pasirengęs – visada su sąlyga, kad kita pusė – Amerikos, Ukrainos ir Vakarų – taip pat norės derėtis. Šiuo atžvilgiu Putinas yra padaręs keletą teigiamų pareiškimų. Pavyzdžiui, 2022 m. rugsėjo 21 d. deklaracijos dėl dalinės mobilizacijos proga: “Šiandien pirmą kartą norėčiau tai viešai paskelbti. Prasidėjus specialiajai karinei operacijai, ypač po derybų Stambule, Kijevo atstovai gana pozityviai pasisakė apie mūsų pasiūlymus. […] Tačiau taikus sprendimas akivaizdžiai netenkino Vakarų, todėl, susitarus dėl tam tikrų kompromisų, Kijevui faktiškai buvo įsakyta atsisakyti visų šių susitarimų⁹.
Taip pat 2022 m. rugsėjo 30 d. pareiškime dėl keturių regionų aneksijos: “Raginame Kijevo režimą nedelsiant nutraukti ugnį, užbaigti visus karo veiksmus, šį karą, kurį jis pradėjo dar 2014 m., ir grįžti prie derybų stalo. Esame pasirengę tai padaryti, tai jau ne kartą esame pareiškę ” (10).
2023 m. birželio 17 d. V. Putinas Afrikos taikos delegacijai pasakė: “Esame atviri konstruktyviam dialogui su visais, kurie nori taikos, remdamiesi teisingumo principais ir atsižvelgdami į teisėtus skirtingų pusių interesus. ” (11/12) Ta proga V. Putinas demonstratyviai parodė parafuotą Stambulo derybų sutarties projekto kopiją.
“Welt” 2023 m. birželio 23 d. išsamiame redakciniame straipsnyje rašė, kad Rusijos žiniasklaida taip pat kalbėjo apie derybas; galima daryti prielaidą, kad tai buvo daroma su Kremliaus pritarimu. Afrikos iniciatyva buvo plačiai perimta ir palankiai komentuojama Rusijos naujienų pranešimuose Rusijos ir Afrikos aukščiausiojo lygio susitikimo proga. Valstybinė naujienų agentūra RIA paskelbė komentarą, kuriame apgailestaujama dėl ankstesnių nepavykusių taikos iniciatyvų. Vyriausioji redaktorė Margarita Simonjan, kuri anksčiau ragino Rusijos kariuomenę imtis griežtesnių veiksmų, pasisakė už paliaubas ir JT taikdarių saugomą demilitarizuotą zoną. Buvo teisinga sustabdyti kraujo liejimą dabar. Tuomet ukrainiečiai turėtų patys balsuoti referendumuose dėl to, kuriai šaliai jie nori priklausyti. “Ar mums reikia teritorijų, kurios nenori gyventi su mumis? Nesu dėl to tikras. Kažkodėl man atrodo, kad ir prezidentui jų nereikia”, – sakė Simonjanas (13).
Karo buvo galima išvengti (14) , jei Vakarai būtų pripažinę neutralų Ukrainos statusą (iš pradžių Selenkskis buvo gana linkęs tai padaryti), atsisakę narystės NATO ir įgyvendinę Minsko II susitarimą dėl mažumų teisių rusakalbiams gyventojams. Karas galėjo baigtis 2022 m. balandžio pradžioje, jei Vakarai būtų leidę užbaigti Stambulo derybas. Dabar dar kartą ir galbūt paskutinį kartą “kolektyviniai Vakarai”, ypač JAV, privalo nustatyti ugnies nutraukimo ir taikos derybų kryptį.
Reikia rasti išeitį iš pavojaus
Imperinė konkurencija, nacionalinė arogancija ir neišmanymas sukėlė Pirmąjį pasaulinį karą, kuris vadinamas pirmine XX a. katastrofa. Karas Ukrainoje neturi tapti XXI a. pirmine katastrofa! Didėjanti konflikto europeizacija grasina peraugti į didelį Rusijos ir NATO karą, kurio nenori nė viena pusė ir, atsižvelgiant į aštrią branduolinės katastrofos grėsmę tokiu atveju, negali norėti. Todėl būtina skubiai sustabdyti eskalavimą, kol jis neįgavo tokio pagreičio, kurio nebegalima politiškai kontroliuoti.
Dabar svarbu, kad Europos valstybės ir Europos Sąjunga, kurių pasaulinis politinis svoris karo metu ir dėl karo nuolat mažėja, visas savo pastangas nukreiptų į stabilios taikos žemyne atkūrimą ir taip užkirstų kelią dideliam Europos karui. Norint to išvengti, reikia, kad vadovaujantys Europos politikai, būtent Prancūzijos prezidentas ir Vokietijos kancleris (15) , bendromis pastangomis ir derindami veiksmus su JAV ir Turkijos prezidentais, įsipareigotų tai padaryti, kol dar yra laiko ir kol dar neperžengtas “negrįžimo taškas”, apie kurį įspūdingai kalbėjo Jürgenas Habermasas.
Taika įmanoma – išeitis iš pavojaus
Kariaujančių šalių pozicijos
Ukraina:
- Derybos tik išvedus Rusijos kariuomenę iš Ukrainos teritorijos arba išlaisvinus visas Rusijos okupuotas teritorijas.
- Rusijos įsipareigojimas padengti atstatymo išlaidas.
- Už išpuolį atsakingos Rusijos vadovybės pasmerkimas.
- Narystė NATO pasibaigus karui.
- Ukrainos nurodytų valstybių saugumo garantijos.
Rusija:
- Konsoliduotas Ukrainos neutralumas – jokios narystės NATO.
- Jokio Amerikos ir kitų NATO karių dislokavimo Ukrainos teritorijoje.
- Donecko, Luhansko, Chersono ir Zaporožės sričių pripažinimas Rusijos teritorija.
- Ribos visoms Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms ir atskiroms ginklų rūšims.
- Ginklų kontrolės derybos su JAV/NATO, visų pirma dėl NATO priešraketinės gynybos sistemos/BMDS patikrinimo mechanizmų Lenkijoje ir Rumunijoje.
Abi kariaujančios pusės iškėlė išankstines sąlygas derybų pradžiai po to, kai Ukraina pasitraukė iš Stambulo susitarimų, o Ukrainos prezidentas netgi uždraudė derybas dekretu. Abi pusės taip pat iškėlė reikalavimus dėl derybų rezultatų, kurių tokiu būdu neįmanoma įgyvendinti. Todėl reikėtų pasiekti, kad pirmiausia būtų atsisakyta visų derybų pradžios sąlygų. Kinijos pozicijos dokumente siūlomas pagrįstas požiūris į tai. Jame raginama “atnaujinti taikos derybas […] atnaujinti derybas” (angl. resume peace talks […] resumption of negotiations).
JAV tenka svarbus vaidmuo siekiant pradėti derybas. JAV turėtų spausti Ukrainos prezidentą derėtis. Be to, ji (ir NATO) turi būti pasirengusi dalyvauti derybose dėl ginklų kontrolės, įskaitant pasitikėjimą stiprinančias karines priemones.
I etapas – paliaubos
1) JT Saugumo Taryba
Vadovaudamasi JT Chartijos 24 straipsnio 1 dalimi, priima ugnies nutraukimo ir derybų dėl karo Ukrainoje nutraukimo ir taikos atkūrimo tvarkaraštį ir grafiką, atitinkantį jos narių jai priskirtą pagrindinę atsakomybę už tarptautinės taikos ir saugumo palaikymą,
nusprendžia dėl bendrų ir visapusiškų paliaubų tarp kariaujančių šalių – Rusijos ir Ukrainos – nuo “X dienos”. Ugnies nutraukimas taikomas be jokių išimčių ir apribojimų ar specialių susitarimų, neatsižvelgiant į priešingų šalių ginkluotųjų pajėgų ir ginkluotųjų sistemų dislokaciją, ir įgyvendinamas visuotinai ir visapusiškai privalomu būdu,
paveda vyriausiajam įgaliotiniui taikos ir saugumo Ukrainoje prisiimti politinę atsakomybę už grafiko ir tvarkaraščio įgyvendinimą, taip pat už visas priemones, dėl kurių šiuo atžvilgiu nusprendė JT Saugumo Taryba,
priima sprendimą dėl JT taikos palaikymo pajėgų (16) dislokavimo pagal JT Chartijos VII skyrių, kurioms būtų pavesta stebėti ir užtikrinti paliaubų ir saugumo bei karinių priemonių, dėl kurių susitarė konflikto šalys, laikymąsi,
2) Konflikto šalys nutraukia visus karo veiksmus JT Saugumo Tarybos nustatytą dieną (“X diena”).
3) nuo tos dienos Ukrainai nebebus tiekiami jokie ginklai ir šaudmenys. Rusija taip pat nutrauks ginklų ir šaudmenų tiekimą savo pajėgoms nuo 2022 m. vasario 24 d. okupuotoje teritorijoje ir Kryme.
4) Visos nereguliarios užsienio pajėgos, abiejų kariaujančių šalių kariniai patarėjai ir žvalgybos personalas bus išvesti iš Ukrainos teritorijos iki X +10 dienos.
II etapas – taikos derybos
1) Taikos derybos prasidės X +15 dieną, pirmininkaujant JT Generaliniam Sekretoriui ir (arba) JT vyriausiajam įgaliotiniui taikos ir saugumo Ukrainoje klausimais JT būstinėje Ženevoje.
2) Abi konflikto šalys dar kartą patvirtina savo pasiryžimą vesti derybas tvirtai ketindamos nutraukti karą ir siekti ilgalaikio taikaus visų ginčytinų klausimų sprendimo. Jos ketina atsižvelgti į 2021 m. gruodžio 17 d. Rusijos laiškus Jungtinėms Valstijoms ir NATO, kiek jie susiję su dvišalėmis derybomis, ir 2022 m. kovo 29 d. Ukrainos derybų pozicijos dokumentą, ir remtis Stambulo derybų rezultatais.
3) Derybomis pasiekto susitarimo elementai:
a) Konflikto šalys
ateityje nelaiko viena kitos priešininkėmis ir įsipareigoja grįžti prie lygiaverčio ir nedalomo saugumo principų,
įsipareigoja atsisakyti grasinimo jėga ir jos panaudojimo,
įsipareigoja nesiimti jokių priemonių, kuriomis ruošiamasi karui prieš kitą šalį,
įsipareigoja užtikrinti karinio planavimo ir pratybų skaidrumą bei didesnį karinių ir politinių veiksmų nuspėjamumą,
pritaria JT taikos palaikymo pajėgų dislokavimui Ukrainos teritorijoje 50 kilometrų pločio zonoje iki Rusijos sienos, įskaitant Luhansko, Donecko, Zaporožės ir Chersono regionus jų administracinėse ribose,
įsipareigoja visus ginčus spręsti nenaudojant jėgos, tarpininkaujant Jungtinių Tautų vyriausiajam komisarui arba, prireikus, valstybėms garantijoms. Tai nepažeidžia Ukrainos teisės į individualią ir kolektyvinę savigyną pagal JT Chartijos 51 straipsnį.
b) Rusija
išveda savo ginkluotąsias pajėgas Ukrainos teritorijoje iki 2022 m. vasario 23 d. lygio.
išveda savo ginkluotąsias pajėgas savo teritorijoje iš 50 km pločio zonos iki Ukrainos sienos, kurios buvo dislokuotos šioje zonoje nuo 2022 m. vasario 24 d.
(c) Ukraina
išveda savo ginkluotąsias pajėgas iš 50 kilometrų pločio zonos iki Rusijos sienos, įskaitant Luhansko, Donecko, Zaporožės ir Chersono sritis,
paskelbia nuolatinį neutralios valstybės statusą ir nesijungia į jokius karinius aljansus, įskaitant Šiaurės Atlanto aljansą. Ukrainos suverenitetas, teritorinis vientisumas ir valstybinė nepriklausomybė garantuojami atitinkamais garantinių valstybių pasižadėjimais (17). Garantiniai įsipareigojimai netaikomi Krymui ir Doneckui, Luhanskui, Zaporožui ir Chersonui buvusiose administracinėse ribose,
atsisako branduolinių ginklų kūrimo, laikymo ir dislokavimo savo teritorijoje,
neleis savo teritorijoje nuolat ar laikinai dislokuoti svetimos valstybės ginkluotųjų pajėgų ar jos karinės infrastruktūros,
neleis savo teritorijoje rengti užsienio valstybių ginkluotųjų pajėgų pratybų ir manevrų,
per dvejus metus įgyvendins sutartas Ukrainos ginkluotųjų pajėgų viršutines ribas (18).
d) Problemos, susijusios su Krymu ir Sevastopoliu, per 15 metų bus sprendžiamos dvišalėmis derybomis diplomatiniais kanalais ir išspręstos atsisakant karinės jėgos.
e) Dėl būsimo Donecko, Luhansko, Zaporožės ir Chersono sričių statuso bus abipusiškai susitarta derybose. Rusija leis pabėgėliams grįžti. Jei derybų partneriams nepavyks susitarti šiuo klausimu, Jungtinių Tautų vyriausiasis taikos ir saugumo Ukrainoje komisaras per dvejus metus nuo taikos sutarties įsigaliojimo surengs referendumą, kuriame gyventojai nuspręs dėl būsimo statuso. Referendume gali dalyvauti Ukrainos piliečiai, kurie 2021 12 31 buvo nuolatiniai šių regionų gyventojai. Rusija ir Ukraina įsipareigoja pripažinti referendumo rezultatus ir įgyvendinti juos savo nacionaliniuose teisės aktuose iki tų metų, kuriais įvyko referendumas, pabaigos. Vieno ar kelių regionų gyventojų, kurie nuspręs likti Ukrainos valstybės federacijoje, atžvilgiu Ukrainos vyriausybė įtrauks į konstituciją Europos standartus atitinkančias mažumų teises ir įgyvendins jas iki metų, kuriais įvyko referendumas, pabaigos (pagal Minsko II susitarimą).
f) Valstybės garantės, kurios yra Europos Sąjungos narės, skatins Ukrainos narystę remdamos teisinės valstybės ir demokratines reformas.
g) Ukrainos ekonomikos ir infrastruktūros atkūrimas bus skatinamas per tarptautinę donorų konferenciją.
h) Abi Šalys dalyvaus ir konstruktyviai rems Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferenciją ESBO formatu, kurios tikslas – sukurti Europos saugumo ir taikos tvarką. Konferencija įvyks per vienerius metus nuo Taikos sutarties įsigaliojimo.
i) Taikos sutartis įsigalios, kai ją pasirašys abi Šalys ir penkios valstybės garantės ir, kiek reikia, patvirtins šių valstybių parlamentai, o Ukraina kodifikuos savo kaip neutralios, nepriklausomos ir neprisijungusios valstybės (be tikslo tapti NATO nare) statusą, pakeisdama savo konstituciją (19).
k) Bet koks vėlavimas nepateisina paliaubų nutraukimo ar pasitraukimo iš iki šiol pasiektų susitarimų.
III etapas – Europos saugumo ir taikos tvarka
Ilgalaikėje perspektyvoje Ukrainos saugumą ir laisvę gali užtikrinti tik Europos saugumo ir taikos tvarka, kurioje Ukraina ir Rusija turi savo vietą. Europos saugumo architektūra, kurioje Ukrainos geostrateginė padėtis nebeatlieka pagrindinio vaidmens geopolitinėje JAV ir Rusijos priešpriešoje. Būdas tai pasiekti – surengti ESBO formato konferenciją, kurioje būtų remiamasi didele Paryžiaus chartijoje padaryta pažanga ir kuri būtų toliau plėtojama atsižvelgiant į dabartinę saugumo ir strateginę sistemą.
2023 m. rugpjūčio 28 d.
Pastabos / šaltiniai:
¹ www.un.org/depts/german/gv-notsondert/a-es11-1.pdf
² www.securitycouncilreport.org/atf/cf/%7B65BFCF9B-6D27-4E9C-8CD3-CF6E4FF96FF9%7D/a_res_es_11_6.pdf
³ Pasak FAZ, Ukraina vis dar nemato galimybių pasiekti taiką su Rusija derybų keliu. “Dėl šios taikos reikia kovoti. Ir Rusija turi būti nugalėta. Kitaip taikos nebus”, – laikraščiams “Rheinische Post” ir “General-Anzeiger” sakė Ukrainos ambasadorius Berlyne Oleksijus Makejevas. (https://www.faz.net/aktuell/https://www.faz.net/aktuell/)
⁴ Vokietijos politikai, nesuprantantys strateginio tikslo ir priemonės santykio principo, vėl ir vėl reikalauja, kad būtų pristatyti “Taurus” oro-žemės atraminiai ginklai: https://www.faz.net/aktuell/politik/ukraine-liveticker-deutsche-politiker-fordern-lieferung-von-marschflugkoerpern-faz-19030454.html
⁵ Ir dar visas klausimas, jei Ukraina iš tikrųjų pralaimi, darykime prielaidą, kad Ukrainos kariuomenė sutrūkinėja […], o ukrainiečiai bėga. Vėlgi, nesakau, kad taip atsitiks, bet tai yra galimybė. Ką ketina daryti NATO? Ar mes susitaikysime su situacija, kai Ukrainą mūšio lauke rimtai nugali rusai? Nesu tuo tikras. Ir gali būti, kad tokiomis aplinkybėmis NATO įsitrauks į kovą. Gali būti, kad lenkai nuspręs, jog jie vieni turi įsitraukti į kovą, ir kai lenkai labai svarbiu būdu įsitrauks į kovą, gali būti, kad į kovą įsitrauksime ir mes, ir tada prasidės didžiųjų galių karas, kuriame vienoje pusėje bus Jungtinės Valstijos, o kitoje – rusai. (https://mate.substack.com/p/john-mearsheimer-ukraine-war-is-a?utm_source=substack&utm_medium=email)
⁶ seymourhersh.substack.com/p/opera-buffa-in-ukraine
⁷ www.telegraph.co.uk/news/2023/07/18/ukraine-and-the-west-are-facing-a-devastating-defeat/
⁸ famous-quotes.com/quotes/2082369-vladimir-vladimirovich-putin-who-doesn’t-miss-the-soviet-union-has-no-heart/
⁹ lt.kremlin.ruvents/president/news/69390
10 zeitschrift-osteuropa.de/blog/speech-to-recech-the-republics-of-people-doneck-lugansk-zaporoze-and-cherson/#:~:~:text=I%20would%20like%20to%20remind%20us%20that,we%20have%20our%20values%2C%20our%20homeland.
11) www.mdr.de/nachrichten/welt/osteuropa/politik/ukraine-krieg-russland-putin-afrika-friedensmission-100.html
12) Azali Assoumani, Komorų salų prezidentas ir Afrikos Sąjungos pirmininkas, po susitikimo su prezidentu Putinu: “Prezidentas Putinas parodė, kad yra pasirengęs dialogui ir sprendimo paieškoms, o dabar turime įtikinti kitą pusę. Tikiuosi, kad mums pavyks.” (eyesup.blog/2023/07/28/afrikos-sąjunga-prieštarauja-uždaryti-priešaukimą-ukrainoje-uždaryti-kada-selenski-nori/)
13) “Welt” vyriausiasis redaktorius rašo: “Putinas šiuo metu palankiausiu variantu laiko derybas ir paliaubas. Bet kokiu atveju, geresniu nei palikti jam pačiam spręsti, kiek užkariautų teritorijų jis gali išlaikyti. Nes Ukrainos kontrpuolimas juda į priekį. Karo išlaidos taip pat auga su kiekviena diena ir kenkia šalies vystymuisi. Gyventojai tai jaučia, ir Putinas, kuris nenori socialinės įtampos per kitais metais vyksiančius prezidento rinkimus, tai žino. Autorius daro išvadą: jei kada nors bus rimtai imtasi Ukrainos ir Rusijos derybų – pavyzdžiui, dėl to, kad Ukrainos kontrpuolimas nedavė norimų rezultatų, – konflikte niekas nepasikeis: Ukrainai reikės patikimų saugumo garantijų iš Vakarų, kad po paliaubų Rusija vėl neįsiveržtų į Ukrainą.
Tai bent jau aukšto lygio bandomasis balionėlis iš Kremliaus, į kurį taip pat reikėtų įsiklausyti, nes juo imamasi to, kas visada buvo pabrėžiama Kinijos iniciatyvoje, t. y. “atnaujinti” nebaigtas Stambulo derybas. (Palyginkite Haraldo Kujato ugnies nutraukimo ir taikos planą, išspausdintą Funke: “Ukraina. Derybos – vienintelis kelias į taiką”. Berlynas 2023 m: S. 100-104).
14) Džefris D. Sašas: “Iš tikrųjų karą išprovokavo JAV tokiais būdais, kuriuos pagrindiniai JAV diplomatai numatė dešimtmečius prieš karą, o tai reiškia, kad karo buvo galima išvengti ir dabar jį reikėtų nutraukti derybomis.” (consortiumnews.com/2023/05/24/the-war-in-ukraine-was-provoked/)
15) Prezidentas J. Bidenas 2022 05 31 NYT vardo straipsnyje: “Kaip sakė Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis, galiausiai šis karas galutinai baigsis tik diplomatijos keliu.” (www.nytimes.com/2022/05/31/opinion/biden-ukraine-strategy.html)
16) Atranka ir sudėtis neturėtų vykti pagal įprastą JT pajėgų formavimo procedūrą, tačiau karių įnašai turėtų būti derinami tarp derybų partnerių. Abiem pusėms galėtų būti priimtini šių valstybių kariniai kontingentai: Austrijos, Brazilijos, Egipto, Prancūzijos, Vokietijos, Indijos, Airijos, Italijos, Pakistano, Šveicarijos, Turkijos, Turkijos.
17) Ukraina 2022 m. kovo 29 d. Stambule vykusių derybų pozicijų dokumente dėl derybų pozicijos nurodė šias valstybes kaip garantines valstybes: Rusija, Didžioji Britanija, Kinija, JAV, Prancūzija, Turkija, Vokietija, Kanada, Italija, Lenkija, Lenkija, Izraelis.
18) Remiantis Stambulo sutarties parafuoto teksto priede išvardytomis viršutinėmis ribomis.
19) Ukraina galėtų sutarties įsigaliojimą susieti su sąlyga, kad bus surengtas visos šalies referendumas.
Vaizdas: pixabay
Michael von der Schulenburg, 1948 m., buvęs Jungtinių Tautų generalinio sekretoriaus pavaduotojas, studijavo Berlyne, Londone ir Paryžiuje. 34 metus dirbo ir gyveno Jungtinių Tautų taikos ir vystymosi misijose ir trumpai ESBO daugelyje šalių, nusilpusių ir draskomų karų, konfliktų su ginkluotais nevalstybiniais veikėjais ir (arba) užsienio karinių intervencijų.
Tai buvo ilgalaikės misijos Haityje, Pakistane, Afganistane, Irane, Irake ir Siera Leonėje, taip pat trumpesnės misijos Sirijoje, Somalyje, Balkanuose, Sahelyje ir Vidurinėje Azijoje. 2017 m. jis išleido knygą “On Building Peace – Rescuing the Nation-State and Saving the United Nations” (“Apie taikos kūrimą – gelbstint nacionalinę valstybę ir gelbstint Jungtines Tautas”) ir paskelbė daug straipsnių apie JT reformas, vidaus ginkluotus konfliktus, Afganistaną, Iraką ir Ukrainą. (www.michael-von-der-schulenburg.com)
