2023 m. pavasarį Švedijos vyriausybė paskelbė, kad mažins skaitmeninimą klasėse, ir tai sukėlė tam tikrą “nepasitenkinimą”. Kaip dažnai būna, praėjusį rudenį Norvegijos vyriausybė pasekė šiuo pavyzdžiu (apie tai pranešėme) ir padarė panašias išvadas. Dabar neseniai pasirodė dar viena užuomina apie trečiąją skaitmeninimo “pionierę” Suomiją, kurioje vidurinis ugdymas taip pat “patiria fiasko”.
Daugeliu atžvilgių Skandinavijos šalys laikomos savotišku “pavyzdžiu” daugeliu klausimų, dėl kurių Vidurio Europos politikai, “ekspertai™” ir pagrindinė žiniasklaida dejuoja. Tačiau daugeliu atvejų tikrovė gerokai “skiriasi” nuo to, ką įsivaizduojame iš tolo, ir net tokios “faktų paieškos” misijos, kokias pernai surengė Austrijos “liberalios” mažosios partijos NEOS skyrius (finansuojamas oligarcho Hanso-Peterio Haselsteinerio), dažnai duoda akivaizdžiai prieštaringų ir absurdiškų “mokymosi rezultatų” (apie tai taip pat jau pranešėme).
Toliau minimi vertimai, kaip ir paryškinimai, yra mano.
PISA nesėkmė Norvegijoje
2023 m. gruodžio pradžioje valstybinis transliuotojas NRK išsamiai pranešė apie praėjusių metų PISA tyrimo rezultatus. Rezultatai trumpai: nuo pat pirmojo Norvegijos dalyvavimo EBPO organizuojamame testų cikle (kuris vyko 2003 m.) “rezultatai dar niekada nebuvo tokie blogi”.
Norvegijos mergaitėms prasčiau sekasi matematika… Norvegijos penkiolikmečių rezultatai taip pat prastesni skaitymo ir gamtos mokslų srityse, tačiau jie beveik nesiskiria nuo ankstesnių metų.
Švietimo ir mokslo ministrė Kari Nessa Nordtun (Darbo partija) pateikia tokius komentarus:
“Šie skaičiai yra rimti būtent todėl, kad jie atitinka keletą kitų tyrimų. Norvegijos vaikai, be kita ko, mažiau skaito ir prasčiau supranta demokratiją, sako ji.
Ataskaitą parengę tyrėjai neturi paaiškinimo, kodėl mažėja žinios, tačiau kaip galimą priežastį nurodo pandemiją ir koronarines priemones.Pati Nordtun, be kita ko, atkreipia dėmesį į skaitmeninės informacijos priemonių naudojimą: “Daugelis mokinių yra mažiau motyvuoti mokyklai. Skaitmeninimas pakeitė mūsų skaitymo įpročius, o skaitmeninės informacijos priemonių naudojimas tikriausiai turėjo įtakos ir dėmesio koncentracijai, ir dėmesiui.“
Ataskaita įdomi jau vien dėl to, kad joje aiškiai aptariami daugelis “skaitmeninimo” ir jo “sąveikos” su koronaviruso priemonėmis “šalutinių poveikių”. Pavyzdžiui, dešimtos klasės mokinys Aronas Håheimas pateikia tokį komentarą: “Aš esu Kovidų karta. Tris mėnesius buvau namuose. Tuomet negaudavau jokios pagalbos, o tai tikriausiai lėmė, kad daugelis atsiliko ir matematikos, ir skaitymo srityje”.
Beje, PISA tyrimas Norvegijoje vertinamas labai prieštaringai ir jau daug metų Centro partija ir kairieji socialistai (Sosialistisk Venstreparti, SV) ragina Norvegiją pasitraukti iš PISA tyrimo; premjero Støre Darbo partija vis dar suinteresuota Norvegijos dalyvavimu.
Iš dalies kritikuojama tai, kad tyrimas neskirsto savivaldybių ir apskričių ar rajonų lygių, todėl jame pateikiama mažai konstruktyvios informacijos, kurią būtų galima panaudoti tobulinant mokyklų švietimą.
Iš Norvegijos komisijos, tiriančios didesnio skaitmeninės informacijos priemonių naudojimo poveikį, ataskaitos
Vyriausybė stengiasi spręsti šią problemą įrodymais pagrįstomis taisyklėmis ir, atsižvelgdama į pokyčius kaimyninėje Švedijoje, pavedė Ekrano laiko komisijai (Skjermbrukutvalget) parengti rekomendacijas (apie tai pranešėme).
Toliau pateikiu pagrindines pirmosios ataskaitos, kurios galutinė versija turėtų būti parengta 2024 m. rudenį, dalies išvadas ir rekomendacijas.
Per palyginti trumpą laiką Norvegijos mokyklose padaugėjo ekranų naudojimo atvejų. Dauguma mokinių turi savo skaitmeninį įrenginį, o mokyklose plačiai naudojamos skaitmeninės mokymo priemonės. Tyrimai rodo, kad mokiniai dažniau dirba vieni, o klasėse, kuriose kiekvienas mokinys gali naudotis skaitmeniniais įrenginiais, mažiau mokoma visa klase. Nežinome pakankamai apie padidėjusio individualaus darbo poveikio mokinių mokymuisi ir gerovei, tačiau galime daryti prielaidą, kad tai yra darbo forma, kuri kai kuriuos mokinius gali demotyvuoti…
Skaitmeniniai įrenginiai turi tam tikrų savybių, kurios gali trikdyti mokinių mokymąsi ir daryti įtaką jų gebėjimui susikaupti ir atkreipti dėmesį. Todėl svarbu apsvarstyti, kaip skaitmeniniai įrenginiai turėtų būti naudojami klasėje ir kada labiau tinka naudoti rašiklį ir popierių.
Įrodymai apie skaitymo praktiką ir įgūdžius yra ypač aiškūs:
Be kita ko, tyrimai rodo, kad skaitant nuoseklius informacinius tekstus geriau suprantamas skaitymas popieriuje. Kai skaitome ekrane, esame linkę skaityti paviršutiniškiau ir ne taip susikaupti, kaip skaitydami popieriuje…
Ilgesnių nuoseklių tekstų skaitymas ypač svarbus ne tik geriems skaitymo įgūdžiams ugdyti, bet ir pažintiniams įgūdžiams, pavyzdžiui, kritiniam mąstymui, lavinti. Tiems, kurie moka gerai skaityti, ekrano ar popieriaus pasirinkimas atrodo antraeilis. Mokiniams, kurių skaitymo įgūdžiai prasti, skaitymas ekrane yra mažiau naudingas…
Nors daugiau skaitome ekranuose, tyrimai rodo, kad mokiniai turėtų daugiau skaityti popieriuje.
Tai galiu patvirtinti tik remdamasis savo dėstymo Norvegijos universitetuose patirtimi. Kaip dviejų pradinių klasių mokinių tėvas, taip pat norėčiau atkreipti dėmesį į didžiules problemas, kurių, mano nuomone, čia turime dėl bendrojo lavinimo mokyklų pirmose septyniose (!) mokyklos pakopose: visi yra “lygūs”, t. y. šioje šalyje visada laukiama silpniausiųjų; taip pat yra sustiprintos grupės (kurios čia žymimos skirtingai) ir didžiuliai skirtumai tarp mokinių atskirose klasėse. Tačiau “geresni” ar “gabesni” mokiniai nepripažįstami, nes tai akivaizdžiai pernelyg stipriai prieštarautų (iš dalies) socialistiniam šalies etosui.
Kalbant apie rašymą, nuomonės dėl to, ar vaikai turėtų mokytis rašyti ranka, ar klaviatūra, išsiskiria. Rašymas ranka gali pagerinti vaikų smulkiąją motoriką ir pažintinius įgūdžius [tai įrodyta], tačiau spausdinimas klaviatūra kai kuriuos mokinius taip pat gali motyvuoti [apie tai reikėtų kalbėti atskirai]. Tyrimais, kuriais pradinėse klasėse buvo lyginamas rašymas ranka ir klaviatūra, nenustatyta, kad mokinių rašymo įgūdžiai skirtųsi. Taigi ir rašymas ranka, ir rašymas klaviatūra gali prisidėti prie mokinių rašymo įgūdžių ugdymo.
Bet tai yra nesąmonė. “Gražaus rašymo” šioje šalyje nėra mokoma, o universitetuose suaugusiųjų ranka rašyti užrašai, švelniai tariant, tikrai nėra puota akims (ir tai sakau kaip istorikas, turintis daug patirties skaitant ikikarinius šaltinių tekstus, ypač Renesanso lotynų/italų ar vėlyvosios viduramžių lotynų administracinės vokiečių kalbos tekstus). Čia taip pat svarbu nepamiršti, kad skirtumai tarp tų, kurie yra “geri” ar “geresni”, ir tų, kurie yra “blogesni”, yra dar didesni.
Galų gale tyrimo autoriai gana sąžiningai kalba apie dabartinės skaitmenizacijos pasekmes:
Tyrimuose nebuvo nagrinėjamas rašymo įgūdžių ugdymas per ilgesnį laikotarpį ir poveikis mokinių kognityviniams gebėjimams. Vyresnių klasių mokiniams dirbtinis intelektas ir rašymas su skaitmenine pagalba (teksto atpažinimas) gali turėti įtakos mokinių rašymo įgūdžiams, ypač vidurinėje ir aukštesniojoje vidurinėje mokykloje [t. y. gimnazijoje ir ypač vidurinėje mokykloje, pastaba]. Visuomenės skaitmeninimas ir dirbtinio intelekto vystymasis galbūt taip pat turės įtakos tam, kokių rašymo įgūdžių mums reikės ateityje. Šiuo metu yra daugiau klausimų nei atsakymų.
Pateiksiu “anekdotą” iš savo profesinės srities: rudenį Bergeno universitete diskutavome, kaip elgtis su “dirbtiniu intelektu” (ypač ChatGPT ar pan.): be manęs, tik vienas vyresnis kolega manė, kad sprendimas yra “paprastas”: jokių skaitmeninių egzaminų raštu ir daugiau egzaminų žodžiu. Nereikia nė sakyti, kad abu likome aiškioje mažumoje; mano kolegos atkreipė dėmesį į “nemenką papildomą darbą” taisant egzaminus ir nusprendė palaukti nacionalinių gairių. (Aš pats nusprendžiau daugiau niekada nebenaudoti skaitmeninių pagalbinių priemonių, tokių kaip “PowerPoint” ar panašių).
Kalbant apie anekdotinius įrodymus – keletas pastabų apie mobiliuosius telefonus Norvegijos mokyklose:
Mobiliųjų telefonų naudojimas mokykloje gali padėti mokytis, tačiau taip pat gali trukdyti ir dėl to mokiniai gali pasiekti prastesnių mokymosi rezultatų… Norvegijos mokyklose mobiliųjų telefonų taisyklės [yra] plačiai naudojamos įvairiu mastu klasėje ir per pertraukas. Mobiliųjų telefonų taisyklių poveikis mokyklose dar nėra pakankamai ištirtas, todėl sunku daryti išvadas, kaip šios taisyklės veikia. Iš turimų tyrimų galima daryti išvadą, kad griežtos mobiliųjų telefonų naudojimo taisyklės gali turėti teigiamą poveikį ir mokymosi rezultatams, ir patyčioms mokykloje. Tai ypač pasakytina apie kai kurias mokinių grupes, ypač mergaites ir prastai besimokančius mokinius. Kartu visiškas draudimas naudotis mobiliuoju telefonu klasėje gali duoti priešingą rezultatą, nes draudimą gali būti sunku įgyvendinti, ypač vyresnių mokinių atveju.
Deja, ši problema taip pat labai paplitusi universitetuose ir profesinėje veikloje. Tačiau, kaip teigiama ataskaitoje, jos negalima išspręsti vienu ypu:
Nacionalinių mobiliųjų telefonų naudojimo taisyklių įvedimas nebūtinai labai pagerins mokinių rezultatus, ypač tose mokyklose, kuriose jau galioja neformalios mobiliųjų telefonų naudojimo taisyklės.
Akivaizdu, kad taip ir yra, nes “keturiose iš penkių mokyklų” Norvegijoje 2019 m. jau buvo įvestas visiškas arba dalinis mobiliųjų telefonų draudimas. Tačiau viena šių draudimų pasekmė jau dabar aiškiai rodo teisingą kryptį: kaip praėjusių metų gruodžio pabaigoje rašė “Aftenposten”, nuo tada “daugiau mokinių po sporto naudojasi dušu” – vietoj to, kad iš karto imtųsi mobiliųjų telefonų, suprakaitavę ir nemaloniai kvepiantys.
Kol kas palikime Norvegiją ir pereikime prie trečiosios Šiaurės Europos šalies.
Suomija taip pat susiduria su savo švietimo politikos fiasko
Kaip, be kita ko, neseniai rašė laikraštis “Helsinki Times“, padėtis Suomijoje vargu ar skiriasi: Suomijos jaunimas “pablogino trijų pagrindinių dalykų, analizuojamų tarptautiniame teste, rezultatus: gamtos mokslų, skaitymo ir matematikos”. Kaip gruodžio 5 d. paskelbė Švietimo ir kultūros ministerija, “Suomijos penkiolikmečių matematinio raštingumo – pagrindinio naujausio vertinimo objekto – vidutinis rezultatas, palyginti su 2018 m., sumažėjo 23 taškais iki 484 taškų”. Nors šis rezultatas vis dar “12 taškų aukštesnis už vidutinį EBPO mokinių rezultatą”, Suomijoje taip pat skambinama pavojaus varpais.
Švietimo ir kultūros ministerija bendrą padėtį apibūdino kaip “labai nerimą keliančią”… Taip pat buvo pažymėta, kad nors mokinių migrantų ir ne migrantų rezultatai sumažėjo visuose trijuose pagrindiniuose dalykuose, ne migrantų mokinių rezultatai sparčiau mažėjo matematikos ir gamtos mokslų srityse, todėl atotrūkis tarp šių dviejų mokinių grupių sumažėjo.
Viena teigiama naujausių rezultatų išvada yra ta, kad Suomijos mokiniai mažiau nei kitų EBPO šalių mokiniai bijo matematikos.
Iš kur atsirado ši matematikos “baimė” (galbūt dėl to, kad mes naudojame “arabiškus” skaičius, kurie atsirado Indijoje?), niekas negalėjo tiksliai paaiškinti, tačiau, kaip ir Švedijoje bei Norvegijoje, suomiai taip pat nurodo tą pačią aplinką ir kontekstą:
Suomijos mokiniai buvo ypač susirūpinę dėl skaitmeninių prietaisų naudojimo: 41 proc. mokinių manė, kad skaitmeniniai prietaisai atitraukė jų dėmesį per visas arba didžiąją dalį matematikos pamokų…
Švietimo ministrė Anna-Maja Henriksson (SFP) priminė, kad pandemija ir jos poveikis mokymui, motyvacijai ir jaunimo gerovei neišvengiamai turėjo įtakos visuotinio vertinimo rezultatams.
Nėra aiškesnio paaiškinimo: koronos priemonės, kaip vieningai suprato visos Skandinavijos šalys, pirmiausia pakenkė vaikams ir jaunimui. Šia prasme PSO paskelbta “pandemija™” nepadarė nieko daugiau, kaip tik paaštrino esamą dinamiką:
“Suomijos Pizos rezultatai… ir toliau blogėjo. “Reikšminga tai, kad labai sumažėjo kompetencijos, todėl į rezultatus reikia žiūrėti rimtai”, – aiškino ji antradienį spaudos konferencijoje Helsinkyje [2023 m. gruodžio 5 d., pastaba]. “Vertinimo rezultatai nepateikia išsamaus atsakymo, kiek mokymosi rezultatų erozija susijusi su pandemija, o kiek su kitais veiksniais.”
“Atrodo, kad mokinių požiūris iš esmės pasikeitė teigiama linkme, tačiau tai neatsispindi jų gebėjimų lygyje”, – pridūrė ji, atkreipdama dėmesį į nerimo, susijusio su matematika, nebuvimą ir palyginti teigiamą mokymo patirtį pandemijos metu. “Mokinių pasiekimų atotrūkis padidėjo, o namų aplinkos įtaka mokymosi rezultatams toliau didėjo. Mergaitės ir toliau pasiekia geresnių rezultatų nei berniukai, o imigrantų kilmės mokiniai turi prastesnius įgūdžius nei kiti mokiniai.”
Taigi aišku – trys Šiaurės šalys, kurios visos laikomos (ir laiko save) skaitmeninimo pradininkėmis, nepriklausomai viena nuo kitos priėjo prie tų pačių išvadų: Ekrano laikas nėra panacėja, o kai kuriais atvejais smarkiai padidina esamus kontrastus.
Be to, lygiai taip pat akivaizdu, kad būtent dėl priemonių, susijusių su koronavirusu, kai kuriais atvejais šios tendencijos drastiškai paaštrėjo – neigiama prasme.
Šiaurės šalių skaitmeninis nusivylimas palyginti su Vidurio Europa
Baigdami šią vietos apžiūrą, grįžkime į Norvegiją, kur ministras pirmininkas Støre neseniai pasirodė susirinkusiems sostinės spaudos atstovams, kad pristatytų vyriausybės planus ateinantiems šešiems mėnesiams. Čia pateikiame originalų NRK reportažą, kurio svarbiausi faktiniai akcentai dabar pateikiami toliau (Støre kalbėjo apie daugelį kitų dalykų, bet čia jų nepateiksiu):
Støre sakė, kad vyriausybė netęs nekritiško “mokyklos skaitmeninimo”, o jį sustabdys:
“Pereidami iš šių metų į kitus, mes priimame nedžiuginančias naujienas apie Norvegijos mokyklas. Naujausio Pizos tyrimo rezultatai kelia susirūpinimą“, – sakė Støre.
Norvegijos mokiniai yra tarp tų, kurie mažiausiai mėgsta skaityti. Jis pridūrė, kad mokinių motyvacija mažėja, o skaitmeninės informacijos priemonių naudojimas didėja.
“Tai kelia nerimą daugeliui tėvų. Mūsų tikslas – mažinti pamokų praleidinėjimą ir ilginti susikaupimo laiką”, – sakė Støre, pridurdamas, kad, jo nuomone, tai padės Norvegijos mokyklose geriau mokytis ir pasiekti geresnių rezultatų.
Taip pat pažymime, kad Norvegija čia nėra išimtis; PISA 2022 tyrimas atskleidė rimtų su skaitmeninimu ir koronaviruso priemonių poveikiu susijusių problemų.
Šalia to, atitinkami pranešimai Vidurio Europoje ir “Pandemijos™” priemonių (ne) nagrinėjimas – ypač kalbant apie mokyklas – yra ne tik labai gėdingi, bet visų pirma itin neatsakingi.
Nors paskutinis žodis šiuo klausimu tikrai dar nepasakytas, šią mokyklų “nekritiško skaitmeninimo” sukeltą ir koronaviruso priemonių drastiškai sustiprintą nelaimę galima apibendrinti vienu trumpu sakiniu (paimtu iš “Aftenposten” pranešimo):
Suomija buvo pavyzdys visoms mokykloms. Tada pasirodė nauji PISA rezultatai.
Pažiūrėkime, kiek laiko prireiks, kad Vidurio Europoje įvyktų atitinkamas persvarstymas.
Šis tekstas pasirodė 2024 m. sausio 5 d. pavadinimu “Das Ende einer Illusion: Skandinavien nimmt Abstand von Schul-Digitalisierung” svetainėje tkp.at.
Išversta padedant www.DeepL.com/Translator. Be pataisymų.
Nuotrauka: Skaitymo aparatas, nuotrauka (c) Stephan Sander-Faes, daryta 2020 m. vasarą muziejuje “Gamle Bergen”.
