Originalus straipsnis paskelbtas 2024 m. kovo 8 d. multipolar-magazin.de.
SUSANNE WOLF. Išversta padedant www.DeepL.com/Translator. Be pataisymų.
Visuomenė, kurioje abi lytys lygios, kurioje nėra smurto ir aiškus darbo pasidalijimas: matriarchatas. Priešingai populiariam įsitikinimui, šios į motiną orientuotos kultūros nėra patriarchato apvertimas. Pasaulyje vis dar egzistuoja tik kelios tokios visuomenės, tačiau jų vertybės vis dažniau įsilieja į į ateitį orientuotus judėjimus.
Matriarchatas laikomas seniausia visuomenės forma pasaulyje: matriarchalinių socialinių struktūrų pėdsakai priskiriami paleolito laikotarpiui. Neolito laikotarpiu prasidėjo didieji apgyvendinimo judėjimai, prasidėję nuo pirmųjų matriarchalinių žemdirbystės centrų ir lėmę šios labai išvystytos visuomenės ir kultūros formos paplitimą visame pasaulyje. Patriarchalinė raida prasidėjo tik apie 2000 m. prieš mūsų erą.
Šiandien pasaulyje tebegyvena apie 20 matriarchatų, tarp jų – mosuo pietvakarių Kinijoje, khasi tauta Indijos Meghalajos valstijoje ir Juchitano miesto Meksikoje gyventojai. Indonezijos Sumatros saloje gyvenantys minangkabau taip pat organizuoti matriarchato pagrindu, t. y. lemiamą reikšmę turi motinos linija.
Lyčių lygybė
Matriarchatas – tai socialinė santvarka, kurią visose srityse kuria, apibūdina ir palaiko moterys. Tačiau, priešingai nei įprasta manyti, tai nėra patriarchato apvertimas: “Įspūdinga tai, kad šios visuomenės tvarkosi visiškai be valdžios”, – sako matriarchato tyrinėtoja Heide Göttner-Abendroth. Čia vyrauja lyčių lygybė, kurioje taip pat paisoma natūralių skirtumų. “Tai reiškia, kad skirtumai naudojami ne hierarchijai ir nuvertinimui ar įsivertinimui, bet abipusei pusiausvyrai, suvokiant žmonijos, įskaitant gamtą, turtingumą.”
Matriarchatinėse visuomenėse abi lytys yra lygios; kiekviena lytis turi savo veiklos sritį. Tai taip pat reiškia, kad tokioje visuomenėje nėra jokių kvotų moterims ar moterų, kurios perima vyrų vaidmenį. Žmonės gyvena kartu dideliuose klanuose, sudarytuose iš giminaičių pagal motinos liniją. Todėl motinos užima pagrindinę vietą. “Tačiau tai nereiškia, kad jos valdo, – sako Göttner-Abendroth. “Jos tiesiog turi didžiausią pagarbą, nes visi, gyvenantys klano namuose, yra jų tiesioginiai palikuonys”.
Ekonominiu lygmeniu matriarchatai verčiasi natūriniu ūkininkavimu, turėdami vietinį ar regioninį savarankiškumą. Žemė ir namai priklauso klanui naudojimo teisės prasme. Privačios nuosavybės ir teritorinių pretenzijų nėra. Moterys nustato pagrindines gyvenimo gėrybes: laukus, namus, maistą. Klano motina valdo gėrybes ir jas po lygiai paskirsto nariams. Turtingi klanai paeiliui kviečia visą kaimą ar kaimynystę į gausias šventes. Dėl šios ekonomijos, paremtos dovanojimu, gėrybės išlieka cikle ir nėra kaupiamos vienašališkai.
Visuomenė be smurto
Argentiniečių gydytojas ir rašytojas Ricardo Coler du mėnesius gyveno su mosuo pietvakarių Kinijoje ir susidūrė su visuomene, kurioje nėra smurto ir kurioje moterys ir vyrai aiškiai pasiskirstę darbus. Nors moterys čia turi lemiamą žodį, vyrai priima svarbius sprendimus, pavyzdžiui, dėl namo pirkimo. “Mosuo akyse vyrai tinka tokiems sprendimams priimti ir fiziškai sunkiam darbui”, – sako Coler.
“Net matriarchalinėse kultūrose žmonės ginčijasi arba kaime nesutaria du klanai. Tačiau tokių konfliktų sprendimai skiriasi nuo mūsiškių”, – priduria Heide Göttner-Abendroth. “Kai čia du žmonės susipyksta, tai baigiasi emociniais sužalojimais, o tie du žmonės dažniausiai lieka vieni, niekas jiems nepadeda. Matriarchalinėse visuomenėse kilus individualiam ginčui padeda visas klanas.” Jei tarp klanų kyla problemų, visas kaimas padeda išspręsti ginčą. “Tai reiškia, kad niekas ginčo atveju nėra vienas. Konfliktų sprendimas visada yra bendra užduotis”, – sako Göttner-Abendroth. Tai vyksta per derybas ir dialogą, taip pat priimant politinius sprendimus.
“Matriarchatinės visuomenės valdo save derybomis, siekdamos sutarimo”. Tai pasiekiama per labai sudėtingą įvairių tarybų sistemą: Pirmiausia posėdžiauja klano taryba, po to kaimo taryba ir galiausiai regioninė taryba. “Pasitarimai rodo nepaprastai aukštą bendravimo kompetencijos lygį”, – sako Göttner-Abendroth. Konsultacijos trunka tol, kol visi dalyviai sutaria dėl konkretaus regiono problemos.
Antropologė Peggy Reeves Sanday, kelerius metus gyvenusi tarp minangkabau Sumatroje, savo knygoje “Moterys centre: gyvenimas šiuolaikiniame matriarchate” (Women at the Centre: Life in a Modern Matriarchy) aprašo, kaip sprendimai buvo priimami kolektyviai: Vietoj dominavimo ir konkurencijos svarbiausia buvo bendradarbiavimas ir pusiausvyra.
Šeima be santuokos
Matriarchate vyrauja aiškios idėjos apie šeimą ir partnerystę: Mosuo gyvena kartu su savo kraujo giminaičiais, matriarchato ūkyje. Santuoka egzistuoja tik vadinamosios lankomosios santuokos forma: “Ant moterų durų yra kabliukai vyrų skrybėlėms”, – aiškina Rikardas Koleris. Jei kabo kepurė, visi žino, kad ji turi svečią. “Moteris pasirenka, su kuo nori būti tą naktį”.
Kai moteris pastoja, nesvarbu, kas yra vaiko tėvas. Jis lieka motinos namuose ir yra auginamas jos ir jos seserų. Dėdė šeimoje atlieka svarbų socialinį vaidmenį ir prisiima tėvo vaidmenį. Branduolinė šeima, kurią sudaro tėvas, motina ir vaikas, neegzistuoja. Vaikai visada priklauso motinai ir lieka jos klane.
Santuokos sąvoka atlieka daugiau atgrasomąją funkciją. “Vaikams net grasinama: “Jei nebūsi geras, mes tave ištekėsime”, – pasakoja Coler. “Jie manęs klausė, kaip mes tai darome. Atsakiau: vyras sutinka moterį, jie įsimyli, susilaukia vaikų ir visą gyvenimą gyvena kartu. Ak, – sakė jie, – tai turi būti puiku. Ir žinote, jie juokiasi iš to, kad nuolat kartojame tai, kas, kaip patys žinome, neveikia.”
Pinigai ar valdžia nevaidina jokio vaidmens renkantis partnerį; turtuolis neturi jokių pranašumų. “Mosuo paprasčiausiai nesusimąsto, kad reikia kaupti turtą ar uždirbti daug pinigų, – sako Coler.
JAV ekonomistė Sara Lowes, atlikusi tyrimą, nustatė, kad matrilinijinėse visuomenėse moterys patiria mažiau smurto šeimoje, jos turi didesnę pasirinkimo laisvę, pavyzdžiui, kalbant apie sveikatos priežiūrą, o sūnūs ir dukterys turi vienodą teisę į išsilavinimą.
Patriarchato istorija
Istorikas Kai Michelis ir antropologas Carelas van Schaikas savo knygoje “Tiesa apie Ievą” nagrinėja moterų priespaudos istoriją. Knygoje pabrėžiama, kad nepalanki moterų padėtis prasidėjo tik nuo neolito revoliucijos, kai pirmieji medžiotojai-rinkėjai virto žemdirbiais ir gyvulių augintojais. “Tarp medžiotojų-rinkėjų moterys vis dar gimdydavo vaikus kas 4-6 metus, o ankstyvieji žemdirbiai tapdavo nėščios beveik kasmet, – sako Kai Mišelis. Dėl papildomo sunkaus darbo laukuose sutrumpėjo moterų gyvenimo trukmė.
Kartu tai buvo pirmas kartas, kai žmonės privačiai valdė žemę ir atsargas, kurias reikėjo ginti – tai savo ruožtu sustiprino vyrų vaidmenį. Ši raida nenumaldomai progresavo, ir per kitus tūkstantmečius lyčių disbalanso paaiškinimų buvo ieškoma diskursuose, kuriuose ir taip dominavo galingi vyrai: Religijoje, filosofijoje ir gamtos moksluose. Ne mažiau svarbus vaidmuo patriarchalinėse Vakarų pasaulio struktūrose tenka krikščionybei, kurios mitas apie žmogaus nuopuolį pateiktas Biblijoje.
Alternatyvos patriarchatui
Moterų tyrinėtoja ir politologė Claudia von Werlhof mano, kad prieš ką nors keičiant patriarchatą reikia pripažinti, jog jis yra gyvybei pavojingas konstruktas, gimęs iš būtinybės. “Mano tezė yra ta, kad patriarchatas nėra savarankiška socialinė tvarka ir kultūra, nepriklausoma nuo matriarchalinių visuomenių, bet išsivystė iš matriarchato neigimo”, – pabrėžia C. von Werlhof. Ji pasisako už tai, kad vyraujanti socialinė tvarka iš esmės būtų suprantama kaip globalus patriarchatas, kuris po daugiau nei 5 000 metų pasiekė savo ribas.
“Tai pirmas kartas istorijoje, kai klausimas, kokių alternatyvų patriarchatui galima rasti, yra įtrauktas į pasaulinę darbotvarkę”, – sako von Werlhof. Matriarchato tyrimai dabar kviečiami pakomentuoti, kokiu mastu neomatriarchatiniai santykiai būtų tokia alternatyva, yra įsivaizduojami ir gali būti konkrečiai organizuojami. Gyvosios matriarchatinės santvarkos ir alternatyvūs judėjimai bei bendruomenės visame pasaulyje galėtų suteikti užuominų.
“Matriarchatai – tai visuomenės, kurios nėra linkusios išnaudoti ar žudyti savo bendrapiliečių arba apskritai plėšti biosferą”, – aiškina Heide Göttner-Abendroth. Vietoj to biosfera, įskaitant ir žmones, suvokiama kaip dieviška. “Todėl jie šventina gamtą ir ima tik tai, ko jiems reikia, o mainais duoda atgal.” Žiūrėti į gamtą kaip į objektą, kurį galima apiplėšti, su tokiu dvasingumu ir mentalitetu neįmanoma.
Apie autorę: Susanne Wolf, gimusi 1968 m., daugiau kaip 10 metų dirba laisvai samdoma žurnaliste ir rašytoja, specializuojasi aplinkosaugos, tvarumo ir transformacijos srityse. Ji yra knygų “Nachhaltig Leben” ir “Zukunft wird mit Mut gemacht” autorė.
Šis tekstas pasirodė 2024 m. kovo 8 d. pavadinimu „Gesellschaft in Balance“ svetainėje multipolar-magazin.de.
Išversta padedant www.DeepL.com/Translator. Be pataisymų.
Nuotrauka: Filmo “Mutterland” scena. Pagrindinė aktorė Mici šoka.
