Gydytojas nori pristatyti savo patirtį, patirtą Gazos kare, Palestinos kongrese Berlyne. Jam buvo uždrausta įvažiuoti į šalį. Daktaras Ghassanas baigia savo pranešimą apie šį incidentą, pabrėždamas, kad dabar Vokietija turi gintis nuo kaltinimų prisidėjus prie genocidinio karo Gazoje. Taip Tarptautinis Teisingumo Teismas apibūdina ten vykusius įvykius. “Matome, kaip XXI amžiuje vyksta pirmasis genocidas. Tai, kad Vokietija nutildo šio genocido liudininkus, nieko gero nežada ateinančiam šimtmečiui”.
Originalus straipsnis paskelbtas 2024 m. balandžio 15 d. svetainėje nachdenkseiten.de.
Karin Leukefeld. Išversta padedant www.DeepL.com/Translator. Be pataisymų.
“Aš esu daktaras Ghassan Abu Sitta. Ką tik grįžau iš Vokietijos, į kurią man buvo atsisakyta įvažiuoti. Norėjau dalyvauti konferencijoje Vokietijoje ir kalbėti apie karą Gazoje. Turėjau kalbėti kaip liudininkas apie savo, kaip gydytojo, dirbusio Gazos ligoninėse, darbą.” Ghassanas Abu Sitta sėdi automobilyje, kuris jį paėmė iš oro uosto. Penktadienio vakaras, 2024 m. balandžio 12 d. Gydytojas laiko mikrofoną iš “Middle East Eye” (MEE), Jungtinėje Karalystėje įsikūrusio interneto portalo, kuriame anglų ir prancūzų kalbomis skelbiamos naujienos apie Artimuosius Rytus. Ramiai ir susimąstęs gydytojas praneša, kas jam nutiko Berlyno oro uoste, jo akys skvarbiai žvelgia pro didelius akinius tamsiais rėmeliais.
“Šį rytą 10.00 val. nusileidau Berlyne dalyvauti konferencijoje apie Palestiną. Kaip ir daugelio kitų žmonių iš Jungtinės Karalystės, JAV ir Europos, buvau paprašyta pateikti pranešimą apie 43 dienas, kurias praleidau Gazos ligoninėse. Dirbau Šifos ir Ahli ligoninėse. Kai atvykau, buvau sustabdytas pasų kontrolės punkte. Tada buvau nuvestas į oro uosto rūsį, kur buvau apklausiamas 3,5 valandos.
Pasibaigus šioms 3,5 valandoms man buvo pasakyta, kad man neleidžiama įkelti kojos į Vokietijos žemę. Šis draudimas galiojo visą balandžio mėnesį. Bet ne tik tai. Jei bandyčiau susisiekti su konferencija per “Zoom” ar “FaceTime”, net jei būčiau ne Vokietijoje, arba jei nusiųsčiau savo pranešimo vaizdo įrašą Berlyno konferencijai, tai būtų Vokietijos įstatymų pažeidimas. Rizikuočiau būti nubaustas bauda arba įkalintas iki vienerių metų. Tuomet man liepė užsisakyti skrydį atgal į Angliją. Iš manęs buvo paimtas pasas, kurį atgavau tik įlipęs į lėktuvą.”
Ghassanas Abu Sittahas, britų ir palestiniečių chirurgas, kelias savaites praleidęs Gazos ruože ir gydęs karo su Izraeliu aukas, apkaltino Vokietiją “genocido bendrininkavimu” po to, kai jam buvo neleista įvažiuoti į konferenciją, kurią vėliau nutraukė šimtai Vokietijos policijos pareigūnų.
https://www.middleeasteye.net/news/ghassan-abu-sittah-accuses-germany-complicity-genocide-refused-entry
Vyras Ghassan Abu Sitta, kuriam Vokietijos valdžios institucijos neleido įvažiuoti į šalį ir net neleido internetu susisiekti su Palestinos kongresu, į kurį jis buvo pakviestas kaip pranešėjas, yra chirurgas, besispecializuojantis plastinės chirurgijos srityje. Abu Sitta yra Medecins sans Frontiere (MSF) savanoris, jau dirbęs daugelyje karo veiksmų vietų. Jis dirbo Gazos ruože per Izraelio kariuomenės atakas 2009, 2014, 2021 ir visai neseniai, vėl prasidėjus karui 2023 m. spalio 7 d.
43 dienas Ghassanas Abu Sitta pirmiausia dirbo Šifos ligoninėje Gazos mieste ir Ahli ligoninėje, dar žinomoje kaip “Anglijos ligoninė” arba “Baptistų ligoninė”, seniausioje Gazos ruožo ligoninėje. Ją 1882 m., kai Gaza ir arabų teritorijos priklausė Osmanų imperijai, įkūrė kvakeriai. Pagal britų mandatą ligoninę perėmė britai, o dabar ją valdo Pasaulinė bažnyčių taryba kartu su Didžiosios Britanijos anglikonų bažnyčia.
Ghassanas Abu Sitta yra palestinietis, turintis Didžiosios Britanijos pilietybę. Jis gyvena ir dirba Jungtinėje Karalystėje, neseniai buvo išrinktas Glazgo universiteto direktoriumi. Jo šeima buvo ištremta iš Palestinos 1948 m. po Nakbos. Jo dėdei Salmanui Abu Sittai, žinomam dėl savo Palestinos dokumentacijos ir pasiūlymų dėl palestiniečių sugrįžimo, tuo metu buvo 10 metų.
Dr. Ghassano, kaip gydytojo, supratimas remiasi, kaip jis pats sako, “palestiniečių patirtimi, kad sveikata ir išsilaisvinimo aktas yra susiję”. Kalbama “ir apie žmonių išlaisvinimą, ir apie jų šalies išlaisvinimą”, – sako gydytojas paskaitoje Beirute po grįžimo iš Gazos ruožo 2023 m. gruodžio pradžioje.
Jau spalio 7 d. vakarą jam buvo aišku, kad “baisus karas” neišvengiamas. Bendraujant su žmona greitai tapo aišku, kad jo vieta yra Gazoje. MSF kolegos parūpino jam lėktuvo bilietą į Kairą (Egiptas), ir spalio 9 d. jis jau buvo Rafache, pakeliui į Gazos miestą. Antradienio rytą (2023 m. spalio 10 d.) jis išvyko iš savo pusbrolių namų į Šifos ligoninę. Per kitas 43 dienas jis dirbo daugelyje ligoninių šiaurėje, Džabilijos pabėgėlių stovykloje ir pakartotinai Šifos ligoninėje.
“Labai greitai tapo aišku, kad tai ne toks karas kaip ankstesnieji, – sako daktaras Ghassanas. “Didžiulė puolimo jėga, (…) išnyko ištisi kvartalai. Iš pradžių ugnies kamuolyje, paskui dulkių debesyje, vėliau kvartalai virto griuvėsiais. Po to sekusiomis dienomis tapo aišku, ką kasdien reiškė neįtikėtinas sužeistųjų ir žuvusiųjų skaičius. Šis karas buvo genocidas, o ne karas, kuriame buvo siekiama karinių tikslų.” Karuose, kuriuose jis dirbo, jis išmoko “suprasti karą per pacientų sužeidimus”, taip pat “atpažinti ginklus”, kurie sukėlė šiuos sužeidimus. Per pirmąją atakų bangą buvo panaudotos padegamosios bombos ir šimtai nukentėjusiųjų buvo priimti su sunkiais nudegimais: “50-60 proc. jų kūnų buvo apdegę”. Vėliau kilo banga, kai ištisos šeimos, kelios šeimos kartos, dingo, nes buvo bombarduojami jų namai. Į klinikas buvo priimami pavieniai vaikai, vieninteliai išgyvenę iš sunaikintų šeimų. “Tada žuvo mūsų kolegos, – sako daktaras Ghassanas, – dažnai su visa šeima.
Išpuoliai buvo tokie intensyvūs, kad atrodė kaip spektaklis. “Karas vyko taip, kad buvo tarsi spektaklis. Izraeliečiai norėjo visiems aiškiai ir beveik ekshibicionistiškai parodyti, kad jiems nėra jokios raudonos linijos. Raudonąsias linijas, kurios, kaip manoma, egzistuoja visuose karuose, jie pamynė”.
Netrukus Šifos ligoninės pajėgumai buvo perpildyti, praneša daktaras Ghassanas iš Beiruto gruodžio pradžioje. Pacientai buvo vežami į Ahli ligoninę, kad ten būtų operuojami. Pasitaręs su kolegomis, spalio 17 d. rytą jis nuvyko ten operuoti. Kaip ir Šifos ligoninė, Ahli ligoninė taip pat buvo tapusi pabėgėlių stovykla. Visi manė, kad Ahli ligoninė yra saugi, ypač dėl jos ryšio su Anglikonų bažnyčia.
Kadangi laukė labai daug operacijų ir jis turėjo operuoti iki vėlyvo vakaro, jis nusprendė likti Ahli ligoninėje per naktį. Naktį tarp dviejų operacijų jie išgirdo artėjančios raketos garsą, kuri vėliau pataikė visai netoli. Po to įvyko didžiulis sprogimas. “Smūgio banga buvo tokia stipri, kad sugriuvo operacinės lubos”, – pasakoja daktaras Ghassanas. Jis suprato, kad į ligoninę buvo smogta tiesiogiai. Išėjęs į lauką jis pamatė nuniokojimo sceną, kurioje prieglobsčio ieškojo šeimos: “Degė greitosios pagalbos automobiliai, degė lengvieji automobiliai. Ugnis nušvietė ligoninės kiemą, kuris buvo nusėtas kūnais ir jų dalimis. Buvo akivaizdu, kad smūgis įvyko ten, kur sėdėjo žmonės”. Per visus metus, kuriuos jis dirbo karo zonose, niekada nebuvo ligoninėje, kuri buvo tiesiogiai smogta, sako daktaras Ghassanas. Tačiau nė vienas žurnalistas nekalbino personalo, kad praneštų, kas nutiko.
Gydytojas pridūrė, kad pataikiusi raketa skyrėsi nuo ankstesnių raketų. Sužeidimų pobūdis rodė, kad tai buvo “Hellfire” raketa, kurią taip pat galėjo paleisti bepiločiai lėktuvai. Jos vadinamos “Ninja”. Amunicija suskyla į diskus, kurie gali įsiskverbti į žmogaus kūną daugelyje vietų. Sužeistiesiems teko atlikti nesuskaičiuojamą daugybę amputacijų, o pacientai visame kūne turėjo metalo atplaišų. “Iki nakties pabaigos suskaičiavome 483 žuvusiuosius”, – sako daktaras Ghassanas.
Jis suprato, kad Ahli ligoninė buvo specialiai ir sąmoningai užpulta. Tą rytą administracija juos patikino, kad ligoninė yra saugi, nors Izraelio armija jau buvo paleidusi dvi raketas prie įėjimo į ligoninės teritoriją. Tačiau jie buvo gavę patikinimą iš vyskupo Didžiojoje Britanijoje, kuris savo ruožtu turėjo Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministerijos patikinimą, kad Ahli ligoninė yra saugi.
Iš tikrųjų ligoninės pasirinkimas buvo lakmuso popierėlis, sako daktaras Ghassanas. Izraeliečiai norėjo išbandyti pasaulio ryžtą. Jie norėjo sužinoti, kokia būtų reakcija, jei ši aukšto lygio ligoninė būtų užpulta. Reakcija buvo tokia silpna, kad izraeliečiai gavo tokį atsaką, kokio norėjo, – sakė gydytojas. “Per kelias dienas jie pradėjo naikinti sveikatos priežiūros sistemą Gazos šiaurėje”.
Praėjus keturiems mėnesiams, gydytojas norėjo pristatyti savo karo Gazoje patirtį ir pranešimus apie karą Gazoje Palestinos kongrese Berlyne. Jam buvo uždrausta įvažiuoti į šalį.
Savo trumpą pareiškimą naujienų portalui Middle East Eye (MEE) po priverstinio grįžimo iš Berlyno (2024 04 12) daktaras Ghassanas baigė pažymėdamas, kad dabar Vokietija turi gintis nuo kaltinimų prisidėjus prie genocidinio karo Gazoje. Štai kaip Tarptautinis Teisingumo Teismas apibūdina ten vykusius įvykius. O Vokietija elgiasi taip pat kaip nusikaltimo bendrininkė: “Jie palaidoja įrodymus ir nutildo liudytojus, persekioja juos arba įbaugina”. Toliau jis remiasi Hannah Arendt, kuri 1958 m. per pirmąją savo paskaitą, skaitytą Vokietijoje po Antrojo pasaulinio karo, pasakė, kad kalbėdami apie tai, kas vyksta pasaulyje ir kas vyksta pačiuose žmonėse, mes humanizuojame tai, kas vyksta pasaulyje.
“Ir kalbėdami apie tai mes išmokstame būti žmonėmis.”
Laisvo žodžio neleidimas yra pavojingas pavyzdys, nes tai, kas vyksta Gazoje, yra pavojingas procesas, sakė Ghassanas Abu Sitta. “Matome, kaip XXI amžiuje vyksta pirmasis genocidas. Tai, kad Vokietija nutildo šio genocido liudininkus, nieko gero nežada ateinančiam šimtmečiui”.
Šis tekstas pasirodė 2024 m. balandžio 15 d. pavadinimu “Beweise begraben, Zeugen zum Schweigen bringen” svetainėje nachdenkseiten.de.
Išversta padedant www.DeepL.com/Translator. Be pataisymų.
Nuotrauka: screenshot
