Originalus straipsnis paskelbtas 2024 m. liepos 14 d. freischwebende-intelligenz.org.
Milosz Matuschek. Išversta padedant www.DeepL.com/Translator. Be pataisymų.
Miloszas Matuschekas, gimęs Lenkijoje ir užaugęs Vokietijoje, tapo vienu žinomiausių šalies žurnalistų. Paryžiaus Sorbonos universitete dėstė teisę ir rašė svarbiausiems Vokietijos laikraščiams, pavyzdžiui, „Süddeutsche Zeitung“ ir „Welt“. Jo straipsnis „Was, wenn am Ende ‚die Covidioten‘ Recht haben?“ („O kas, jei „Covidiotai“ galų gale yra teisūs?“), paskelbtas „Neue Züricher Zeitung“, 2020 m. buvo vienas skaitomiausių metų straipsnių vokiškai kalbančiose šalyse. Š. m. gegužės mėnesį lankėsi sapereaude.lt kvietimu ir Lietuvoje.
Futbolas šiuo metu yra itin svarbus. Ir tai gražus žaidimas. Ne mano, bet tai šiuo atveju nesvarbu. Galėčiau rašyti ir apie boksą ar gladiatorių kovas. Pastarosios šiandien egzistuoja lygiai taip pat, kaip ir anuomet, tik kitokiu pavidalu. Nes Conditio Humana, žmogaus prigimtis, visada išliko tokia pati. Mūsų viduje veikia ta pati programinė įranga, kaip ir prieš 2000 ar 5000 metų. Šiandieninė elgsenos ekonomika gerai ištyrė žmones ir žino, kad esame vangūs, gana tingūs, lengvai išsiblaškome, nuolat ieškome paskatų ir mėgstame pervertinti save, o kitus ar mus supančias aplinkybes neįvertiname.
Taigi dabar einant per miesto centrą, ant kiekvieno kampo girdimas sirgalių šūksniai arba desperatiški riksmai dėl praleistų įvarčių iš žmonių, kurie rytoj ryte įprastai grįš į darbą, bet šiandien yra visiškame apakime, apžavėti odinio kamuolio, keliaujančio nuo kojos prie kojos. Tokiomis akimirkomis nuošalus futbolo stebėtojas supranta, kad gyvename skirtingose realybėse, savo prioritetų ir svarbenybių burbuluose. Tai, kas vieniems yra gyvybiškai svarbu, kitiems gali būti neregima ar net nereikšminga. Kada viena tikrovė prasiskverbia į kitą, tarsi tarpusavyje persipynusios visatos? Rimtumas sunkiau įsibrauna į linksmybę nei atvirkščiai. Kaip jau žinojo technologijų filosofas Güntheris Andersas, pramogos yra teroras, kuris užgrobia protą taip pat negailestingai, kaip ir veiksmingai.
Tačiau tie, kurie užgrobia protą, užgrobia ir žmogų. Žmonės labiau linkę žygiuoti pasaulio miestų gatvėmis ūždami su vėliavomis ir futbolo palaimingumu, nei kad jie tai darytų apimti įsiučio ir gedulo, nes jiems aiškėja, kad jauni žmonės, sportininkai, aktoriai, įžymybės miršta „staiga ir netikėtai“ beveik kiekvieną dieną, tarsi širdies mirtis sulaukus 30, 40 ar 50 metų būtų kažkas normalaus. Jie taip pat galėtų būti įsiutę ir dėl to, kad gydytojai, valdžios institucijos ir politikai per „ Koroną“ dievagojosi, jog mRNA injekcijos yra „saugios ir veiksmingos“, o dabar visi tie asmenys labai jau sutrikę, nebylūs ir nematomi. Taigi kiek dar duonos ir žaidimų, iki kol nemalonioji tikrovė įsiės į maloniąją?
Kai kas dabar su nuostaba pastebi, kad ir tie „kiti“ laikraščiai staiga praneša, jog Džo Baidenas yra jei ne nusenęs, tai bent jau pasimetęs. Tai kas akivaizdu, gali būti tiesa tik tada, kai apie tai paskelbta tam tikruose leidiniuose – ir to bet kokiu atveju nebegalima paneigti. Prieš tai virš jo buvo užmestas tabu apsiaustas ir akivaizdžiai pervargusiam senoliui buvo leista klajoti po valdžios kuluarus. Tokiu būdu tikrovė visada gali būti modeliuojama ta kryptimi, kuri paranki šios tikrovės inžinieriams. Vietoj Baideno dar kartą pasitarnauti galėtų Obamų šeima, o gal ir taip kada nors turėtų tą padaryti?
Vis daugiau žmonių pradeda abejoti, kad „ pragariška vasara“, kurią neva išgyvename, yra karščiausia nuo orų registravimo pradžios. Vietoj to vis daugiau žmonių ima svarstyti, ar dryžiai danguje, kurių anksčiau tokio tankumo nebuvo, iš tikrųjų nėra ta „žmogaus sukelta klimato kaita“, t. y. geoinžinerija arba manipuliavimas orais. Orai gali būti naudojami kaip ginklas, savo tinklaraštyje rašė Tessino žurnalistas Tomas-Oliveris Regenaueris (Tom-Oliver Regenauer). Žodis „chemtreilai“ laikomas tabu, tačiau kiekvienas, kuris išstudijuoja maždaug 200 šios srities patentų, išduotų nuo 1891 m., ir pakelia akis į dangų, nebegali nepastebėti to, kas akivaizdu.
Žmonėms vis labiau aiškėja, kad korona buvo plataus masto pavergimo operacija ir kad už tai atsakingi asmenys mirtinai bijo tikro persvarstymo. Panikos frakcija dabar pati ima bijoti. Ne vien pavergtieji siekia išlyginimo. Panašu, kad egzistuoja visuotinis harmonijos kūrimo dėsnis. Tuos, kurie siekia neteisėtos valdžios, netrukus pačius priblokš nužeminimo banga. Norintieji atimti laisvę visada galiausiai patys iš savęs ją išplėšia. Abipusiškumo ir rezonanso neįmanoma išguiti iš pasaulio.
Iš esmės visada tas pats scenarijus, nesvarbu, ar kalbama apie Bideną, ar apie klimatą, ar apie koroną, bet minėtose temose turbūt akivaizdžiausia, kaip dirbama su tikrovės iškraipymu. Turėtų būti tikima ir galioti tai, kas priešingai tam, kas akivaizdu. Bidenas geriausios formos, pragariška vasara, vakcinos išgelbėjo gyvybes. Tie, kurie nuolat tvirtina priešingus dalykus, nei akivaizdu, stengiasi kuo labiau padidinti atstumą tarp esamos ir tarp skelbiamos tikrovės. Kuriamas didysis melas ir nuolatinis melas. Visuomenė, kuriai nuolat tenka derinti šį neatitikimą, t. y. jį suvokti, gali būti skirstoma beveik tik į pasiduodančius ir besipriešinančius. Vieniems yra taikoma paskata, kitiems – bausmė. Conditio Humana patikimai prisitaikys prie atlygio sistemos.
Tačiau tuomet susiskaidymas į paklūstančią daugumą ir nepasiduodančią mažumą sukuria visuomenės išsišakojimą: dvi didžiosios grupės ir toliau gyvena skirtingose tikrovėse, kuriose, regis, galioja skirtingi dėsniai, o jų tarpusavio sąveika yra atvirkštinė: Iš pradžių apdovanojimai, paskui pagirios paklusniesiems; iš pradžių pagirios, paskui apdovanojimai nepaklusniesiems. Nė vieno nebeturėtų šokiruoti žinia, kad nebeliko bendros visuomenės, kurioje net diskutuoti neleidžiama apie skirtingus požiūrius į tikrovę.
Kas laiko žmones šiame vis dar žemame, archajiškame išsivystymo lygyje? Šis susiskirstymas į bandas ir kolektyvus, šis emocijų audrinimas skirtingomis kryptimis, nesvarbu, ar tai būtų futbolo aistros, ar koronos baimė? Tai visada yra pamatinės žmonijos baimės, kurios dažnai perkeliamos į religinius ar civilinius-religinius modelius, o paskui panaudojamos kaip svertas masinėms technikoms.
Būti išmestam iš grupės ar bandos anksčiau reiškė mirtį, religijoje žinome ekskomuniką, kritinė masė žino ištrėmimą iš masinės žiniasklaidos tikrovės. Puikiai veikia ir kaltės kultas: fiktyvios taisyklės pažeidimas, tam tikro elgesio moralizavimas, išganymo pažadas už paklusnumą, iš niekur atsiradęs gelbėtojas, į kurį kiekvienas gali projektuoti savo išganymo siekį, – visa tai vis dar išjudina visuomenes, bet tai nėra jų pačių varomoji jėga. Tai yra išorinis išjudinimas. Nuodėmių registrai ar socialinio kredito balai tėra tik skirtingos tos kontrolės ir išbandymo sistemos, kurioje vieni žmonės tenkina kitų lūkesčius, apraiškos. Tai visuomet tas pats žaidimas.
Kada pakeisime žaidimą?
Šis tekstas taip pat pasirodė žurnale „ Weltwoche“.
Labai dėkoju už paramą mano darbui. Su manimi galite susisiekti adresu: kontakt@idw-europe.org
Šis tekstas pasirodė 2024 m. liepos 14 d. pavadinimu „Die Gabelung der Gesellschaft. Bleiben wir archaisch oder machen wir kollektiv einen Entwicklungssprung?” svetainėje freischwebende-intelligenz.org.
Išversta padedant www.DeepL.com/Translator. Be pataisymų.
