Nepakanka atpažinti laiko ženklus: turime augti link naujųjų laikų, kad galėtume juos atlaikyti.
Originalus straipsnis paskelbtas 2024 m. spalio 27 d. svetainėje Freischwebende Intelligenz.
Milosz Matuschek. Išversta padedant www.DeepL.com/Translator. Be pataisymų.
„Už kito kampo mūsų gali laukti naujas kelias arba slaptas portalas.“
– J. R. R. Tolkienas
„Kalbėdami ir veikdami mes įsijungiame į žmonių pasaulį, kuris egzistavo prieš mums jame gimstant, ir šis įsijungimas yra tarsi antrasis gimimas (…)“
– Hannah Arendt, Vita activa
Prologas:
Šis tekstas žymi naujo šio tinklaraščio skyriaus pradžią, taigi ir posūkį. Visi tai žinome, vėliausiai nuo F. Nietzsche’s laikų: jei žvelgi į bedugnę, galiausiai bedugnė pažvelgs atgal. Viena išmintinga moteris kartą man pasakė: „Ten, kur sutelktas dėmesys, ten teka energija“. Kad ir kaip svarbu būtų užsiimti dabartimi, ją analizuoti ir suprasti: energijos požiūriu, tai yra gana tuščias švaistymas. Gyvenimo energija išpilama į kloaką. Jei pastaruosius kelerius metus sekėte mano darbą, tikriausiai mažai kas šiame pasaulyje jus dar šokiruos. Tačiau iššūkis yra klausimas ‘kaip’. Kaip viskas turėtų vykti toliau?
Su tamsa kovojama ne ją aprašant, o pateikiant priešpriešą. Vien dėl to, kad žinome, jog tamsu, dar nereiškia, kad tamsa tampa šviesesnė. O štai netgi menkiausias šviesos šaltinis, silpniausia mirganti kibirkštėlė, pralaužia tamsą.
Naujuoju „Lichtblicke“ (liet. Šviesos mirksniai) skyriumi pradedu naują savo žurnalistinės veiklos skyrių: čia daugiausia dėmesio turėtų būti skiriama tam, kas nauja, kas apšviečia, padrąsina, skatina, konstruktyvu ir dažnai dar nepažinta, visose srityse – asmeninio tobulėjimo, sveikatos, mitybos, technologijų, mokslo ir dvasingumo. Į priemones ir galimybes, kurios suteikia mums viltį, praplečia mūsų protą bei dvasią ir įveikia senus užtikrintumus. Priemonės, kurios leidžia mums kurti ateitį ir nelikti tik dabarties vartotojais.
Kai institucijos svyruoja, saugiomis laikytos schemos tampa nepatvarios, o principai apverčiami aukštyn kojomis, susidaro vakuumas. Komunizmo teoretikas Antonio Gramsci tai vadino „monstrų laiku“. Sena dar nemirė, nauja dar negimė. Tačiau naujojo pribuvėjais tapsime tik tada, jei būsime pasirengę dabarčiai; jei užsiimsime įrankiais, kurie auga tai, kas nauja kryptimi. Ar esate pasirengę augti? Tuomet norėčiau pakviesti jus keliauti kartu.
Jei turite idėjų ir pasiūlymų dėl temų, reiškinių, įrankių ir t. t., kurie eina šia kryptimi, arba jei norite išsakyti savo nuomonę apie naująjį skyrių, drąsiai man rašykite. Man tai taip pat yra mokymosi ir augimo kelionė: kontakt@idw-europe.org
——————————
Paryžius, 1894 m.
Jaunas čekų dailininkas prieš pat Kalėdas „atsitiktinai“ užsuka į spaustuvę, kuri pakeis jo gyvenimą. Kaip ir daugelis pradedančiųjų menininkų, jis atvyko į Paryžių, kad čia prasimuštų. Jo mecenato stipendija gimtojoje šalyje ėjo į pabaigą. Jis taip ir neįsitvirtino, jo ateitis neaiški. Jis turi talentą, bet jį turi daugelis, tačiau jie gyvena iš balintos kavos ir meilės, kaip tai apdainavo Charles Aznavour operoje „La Bohème“.
Tačiau jaunuolis taip pat turi idėjų, kurios snaudžia jo viduje ir tik ir laukia, kol bus atrastos. Jis sužino, kad garsiajai aktorei Sarai Bernhardt skubiai reikia teatro plakatų. Jaunuolis įžvelgia savo galimybę, pasiūlo savo paslaugas ir nedelsdamas viską pateikia. Po dviejų savaičių visas Paryžius apklijuotas jo plakatais. Alfonsui Muchai, toks buvo jaunuolio vardas, tai buvo jo, kaip menininko, proveržis. Tai taip pat buvo Art Nouveau – naujo meno judėjimo ir kartu dekoratyvinio meno posūkio – gimimas. Mucha tampa paklausiausiu dailininku pasaulyje, įmonės grumiasi dėl jo motyvų, jis perkelia reklamą ir meną į visiškai naują lygmenį, keliauja į Ameriką ir net iliustruoja pašto ženklus ir banknotus savo gimtojoje šalyje.
Amžinoji Chronoso ir Kairoso kova
Kas atnešė šitą laimingą lemtį Alfonsui Muchai? Kokios jėgos čia veikė? Ir ar yra būdų, kaip paveikti šių lemtingų susitikimų dažnį ir pasikartojimą? Kodėl Nikola Tesla turėjo ne vieną ar dvi geras idėjas, kurios vienos pačios būtų užpildžiusios gyvenimą, o šimtus? Kodėl vieni žmonės patiria vieną lemtingą susitikimą po kito, o kitiems gyvenimas tiesiog slenka įprasta vaga?
Graikai turėjo du laiko lygmenis ir du laiko dievus. Pirmasis dievas – Chronas (romėnams – Saturnas), simbolizuojantis matuojamą ir nenumaldomai bėgantį laiką. Su Chronosu ir jo dėka susikuria tvarka ir tęstinumas, bet taip pat ir to paties dalyko kartojimasis vėl ir vėl. Jį simbolizuoja senelis su barzda ir smėlio laikrodžiu, jis reiškia objektyvų laiką, kuris visiems visada vienodas ir matuojamas sekundėmis, minutėmis ir valandomis.
Antrasis dievas yra Kairosas, Dzeuso sūnus ir maištingasis Chrono anūkas. Kairosas jau išoriškai yra „pankas“, iliustracijose jis dėvi iš dalies nuskustą kirpimą su ryškia garbana. Būtent už šios garbanos jį reikia sugriebti. Kairos reiškia subjektyvų laiką, laiką, kuris suteikia galimybių ir proveržių. Jis simbolizuoja pokyčių, įžvalgų ir sukrėtimų galimybę; jis vaizduojamas kaip jaunas, stiprus ir raumeningas dievas. Kairos reiškia retą atmosferos ir kosmologinį sutankėjimą. Tie, kurie atpažįsta ir išnaudoja tinkamą akimirką, tampa savo laiko herojais ir jodinėja atsitiktinumo drakonu. Laiko pojūtis sustabdomas. Visi tai žinome: valanda, praleista vienumoje šaltos provincijos geležinkelio stoties laukiamajame, prabėga lėtai ir vangiai. O valanda lovoje su jaudinančia moterimi prabėga akimirksniu.
Jei leidžiame Kairosui vėl ir vėl belstis į mūsų duris (tačiau kartais šiek tiek slaptai), atveriame duris stebuklingiems susitikimams ir magiškiems sutapimams. Tada minčių blyksniai ir susitikimai atrodo tarsi surežisuoti. Psichologas C. G. Jungas šį reiškinį apibūdino kaip „sinchroniškumą“. Dažnai tereikia stabtelėti ir atpažinti šiuos susitikimus kaip reikšmingus. Skambų „Chronometro“ ritmą pertraukia pankiškas „Kairos“ gitaros rifas.
Chronologinis apkabinimas – tai senojo laiko takelis, kuris nori išvengti kiekvienos kairoso akimirkos, nes tai sutrikdytų pasaulį tų, kurie nori pasikliauti jo mechanikos krumpliaračiais. Kairos apima idėjas ir įkvėpimus, meilę, kūrybinius laikotarpius. „Seneliui Chronosui“ visa tai tėra tik trukdžiai, keliantys pavojų įvykių eigai. Tiems, kurie sukuria planavimo sistemas, nesvarbu, ar jos skirtos jiems patiems, ar kitiems, trukdo tai, kas nauja, jie nori užkirsti kelią bet kokiam naujo patyrimui, blokuoja ir užkerta kelią pažvelgti į alternatyvas.
Nes nauja sukuria Kairos, ir tik Kairos. Nauja taip pat mėgsta būti „nesavalaikė“. Šiandien daugelis kairoso būseną apibūdintų ir kaip „srautą“(angl. flow) arba “įžvalgumą” (angl. serendipity). Šis terminas kilęs iš pasakojimo „Tūkstantis ir viena naktis“, kur trys Ceilono princesės išsiunčiamos į tam tikras misijas, tačiau randa visai kitokius dalykus, nei tikėjosi, pagal šūkį: „Tikėkis netikėtumo!“ „Serendip“ – taip Ceiloną pavadino arabai, kaip 1979 m. kovo 3 d. savo užrašuose ‘Septyniasdešimt išvykusiųjų’ lėktuve pasižymėjo Ernstas Jüngeris.
Kur iki šiol mano kartai buvo netikėtumų? Ar tai dar tik ateis, ar jau įvyko? Savo esme tai taip pat buvo dalis mano kartos kritikos, kurią pastaraisiais metais nagrinėjau daugelyje tekstų. Kai 2016 m. pradėjau rašyti „Generation Chillstand“, mano pamatinė nuojauta buvo tokia: visa karta yra įstrigusi ankstesnių kartų sukurtame pasaulio bunkeryje, jo normų, laiko ir darbo struktūrose.
Išsivaduokime iš chronologinio gyvenimo!
Šis pasaulis man buvo reklamuojamas kaip geriausias iš visų pasaulių, o žvilgsnis už jo ribų buvo laikomas nereikalingu ar net eretišku. Ar paskutiniaisiais metais paprasčiausiai tereikėjo kuo ilgiau melžti senąjį pasaulį ir tik tada jo atsikratyti? Toje knygoje rašiau, kad tam tikru metu visa karta jausis „apgauta ir suklaidinta“, panašiai kaip VDR piliečiai iki 1989 m. (kurie, žinoma, po 1990 m. ir toliau buvo apgaudinėjami, kaip ir visi kiti). Tai, kas buvo būdinga kiekvienai kartai iki mileniumo, t. y. dabarties išbandymas, jos aptarimas ir taip jos atnaujinimas, atrodė sustabdyta. Chronos karalystė turėjo išlikti.
Tačiau nieko labiau nenorėjau, ir to paties norėjau savo kartai, kaip tik pagriebti kairosą už pakarpos. Nes mačiau, kaip prieš mane atsiveria senosios epochos lūžio taškai ir horizonte pasirodo naujos galimybės. Nuo 2016 m., kai atvėriau savo dvasią ir protą, mano gyvenimas pasikeitė iš esmės: jis tapo rizikingesnis ir turtingesnis galimybėmis, fragmentiškesnis ir laisvesnis, turtingesnis galimybėmis ir painesnis, trumpai tariant: kitoks, įdomesnis, atviresnis, kupinas nuotykių! Bet argi stabilumas nestabiliu laiku nėra bet kuriuo atveju tik chimera?
Mano atvirumo kelias kartais paversdavo mane vienišu keliautoju, nuvedė į daugybę vietų, pavertė mane pusiau klajokliu. Jei skaičiuočiau pastaruosius kelerius metus, persikrausčiau 17 kartų. Kai kur gyvenau tik su rankiniu bagažu ir viena ar dviem knygomis. Tačiau mano kelias taip pat atvedė mane į magišką vietą, virš Monte Verita Lokarne, Ticino kalnuose. Būtent čia amžių sandūroje susitiko pirmieji „ankstyvieji hipiai“, kūrė komunas ir mąstė anapus dabartinio pasaulio, kurį sudarė karas, destrukcija ir nihilizmas.
Prieš tai, XIX a. pabaigoje, Vienoje, menas ir jo secesijos aiškiai atskleidė atotrūkį nuo dabarties. Wandervogel judėjimas išjudino jaunimą. Jau romėnai turėjo „šventojo pavasario“ (ver sacrum) idėją, įgaliojimą jauniems žmonėms palikti savo tėvynę ir iš naujo įsikurti kitur – ir taip sukurti šiek tiek naujo. C. G. Jungas tai psichologiškai apibūdino kaip individuacijos procesą. Žmogus, atėjęs į pasaulį, dar nėra išbaigtas, jis išbaigia pats save (arba ne).
Visus šiuos ieškančius žmones laiko išbandymuose ir negandose visada vienijo kitokio pasaulio ilgesys. Šis ilgesys daro mus bendrais keliautojais dvasioje. Tačiau kelionė yra tik pradžia. Galiausiai lemiamą reikšmę turi mintys, kurios tampa žodžiais ir virsta veiksmais. Šie veiksmai yra naujojo pasaulio statybinė medžiaga. Kiekvienas žmogus yra mažas naujojo pasaulio statytojas, jei tik nori juo būti.
Šiuo metu entuziastingai dirbu prie „Pareto“ projekto, kurdamas necenzūruojamos piliečių žurnalistikos iš apačios įrankius. Atėjo laikas daugeliui mažųjų meistrų statybininkų susivienyti, ar ne?
Ką statote jūs?
Šis tekstas pasirodė 2024 m. spalio 27 d. pavadinimu „Mehr Licht!” svetainėje Freischwebende Intelligenz.
Išversta padedant www.DeepL.com/Translator. Be pataisymų.
Paveikslas: Alfons Mucha, Zodiac, F. Champenois (1896)
