Originalus straipsnis paskelbtas 2024 m. gruodžio 20 d. svetainėje Thoughts from the Shire.
Išversta padedant www.DeepL.com/Translator. Be pataisymų.
Ivanas Illichas (1926-2002) buvo vienas aštriausių ir ikonoklastiškiausių XX a. mąstytojų, kurio šiuolaikinių institucijų – švietimo, medicinos, transporto ir technologijų – kritika giliai skamba ir šiandien. Jo kūrybos šerdis – galinga, vienijanti tema: įkūnijimas (angl. embodiment). Illichui įkūnijimas yra ne tik filosofinė idėja, bet ir giliai išgyventa tikrovė, tai, ką reiškia būti žmogumi. Kritikuodamas modernybę ir kurdamas humaniškos visuomenės viziją, Illichas gina įkūnytą patirtį kaip prasmės, veiksnumo ir ryšio šaltinį.
Šiame straipsnyje teigiama, kad įkūnijimas yra Illicho minties pagrindas, leidžiantis suprasti jo institucionalizuotų sistemų kritiką ir pasiūlymus dėl alternatyvių gyvenimo būdų. Nagrinėsime jo diagnozę apie modernybės išsigimimą, jo teologinius ir filosofinius pagrindus ir pasaulio, kuris šlovintų įkūnyto gyvenimo turtingumą, viziją.
Išsikūnijęs pasaulis: Illicho modernybės kritika
Ivano Illicho projektas prasideda nuo aštrios modernybės kritikos ir jos išsigimstančio poveikio. Jo nuomone, šiuolaikiniame gyvenime dominuojančios institucijos – mokyklos, ligoninės, korporacijos ir biurokratijos – atskiria individus nuo jų pačių kūnų, pojūčių ir bendruomenių. Jis teigia, kad modernybei būdingas išsigimimo procesas, kai gyvą patirtį pakeičia sistemos, abstrakcijos ir prekės.
Išsikūnijimas švietime: nuo mokymosi iki mokyklinio ugdymo
Knygoje Deschooling Society (1971) Illichas garsiai kritikuoja institucionalizuotą švietimą kaip sistemą, kuri atskiria žinias nuo gyvenimiškos patirties. Jo teigimu, mokyklos paverčia mokymąsi preke, kurią turi pristatyti ekspertai, o mokiniai suvartoti. Šis procesas ne tik mažina individo autonomiją, bet ir išlaisvina pačias žinias, paverčia jas abstrakčiomis sąvokomis, atsietomis nuo praktinio, juslinio įsitraukimo.
Pavyzdžiui, vaikas, besimokantis žemės ūkio klasėje, gali mokytis apie dirvožemio sudėtį ir pasėlių ciklus, tačiau fiziškai nesodindamas, neaugindamas ir nesurinkdamas derliaus, jo žinios lieka neišsamios ir atsietos nuo gyvenimiškos tikrovės. Tradicinės pameistrystės sistemos, priešingai, panardina besimokančiuosius į įkūnytą amato praktiką, skatindamos gilią žinių ir veiksmų integraciją.
Medicina ir kūno kolonizacija
Savo kritiką dėl išsikūnijimo Illichas išplečia ir į mediciną knygoje Medical Nemesis (1975 m.), kurioje jis teigia, kad šiuolaikinė sveikatos priežiūros sistema atitolina individus nuo jų pačių kūnų. Jis teigia, kad medicina pavertė sveikatą produktu, kurį turi administruoti profesionalai, o ne įkūnyta savęs priežiūros ir bendruomenės paramos praktika.
Illicho nuomone, tradicinės gydymo praktikos, tokios kaip vaistažolės, masažas ar bendruomeninė slauga, yra labiau įkūnytas požiūris į sveikatą. Šios praktikos remiasi pojūčiais, intuicija ir santykine priežiūra, o ne instituciniu autoritetu. Šiuolaikinė medicina, priešingai, kūną traktuoja kaip intervencijos objektą, o sveikatą redukuoja į keletą techninių procedūrų ir farmakologinių sprendimų.
Šis išskaidymas ypač akivaizdus tuo, kad pacientai dažnai nušalinami nuo savo paties priežiūros ir laikomi pasyviais gydymo gavėjais, o ne aktyviais savo gydymo dalyviais. Taigi Illicho raginimas iš naujo įkūnyti mediciną yra raginimas sugrąžinti autonomiją, pasitikėjimą ir orumą sveikatos ir ligos patirčiai.
Transportas ir įkūnyto mobilumo praradimas
Knygoje „Energija ir lygybė“ ( Energy and Equity, 1974) Illichas kritikuoja pramonines transporto sistemas, nes jos atitolina žmones nuo fizinio judėjimo. Ėjimas pėsčiomis, važiavimas dviračiu ar jodinėjimas arkliu yra įkūnytos judumo formos, kurios įtraukia pojūčius, skatina ryšį su aplinka ir veikia neviršydamos žmogaus galimybių. Priešingai, automobiliuose ir lėktuvuose pirmenybė teikiama greičiui ir efektyvumui, o tai daroma įkūnytos patirties sąskaita.
Illichas pabrėžia, kaip pramoninės transporto sistemos griauna vietos bendruomenes ir naikina bendrąsias gėrybes. Pavyzdžiui, greitkeliai kerta kvartalus, išstumdami žmonių tarpusavio sąveiką asfalto koridoriais, skirtais transporto priemonėms. Be to, priklausomybė nuo iškastinio kuro ir milžiniškos infrastruktūros lemia aplinkos degradaciją, dar labiau suardydama įkūnytus žmonių ir žemės santykius.
Įkūnijimas kaip filosofinis ir etinis pagrindas
Jei problema yra išsikūnijimas, įkūnijimas yra Illicho siūlomas sprendimas. Illichui įsikūnijimas – tai ne tik gyvenimo fiziškumo atgavimas, bet ir filosofinis, etinis ir dvasinis principas, kuriuo grindžiama visa jo modernybės kritika ir humaniškesnės visuomenės vizija.
1. Kūno autonomija
Pagrindinis Illicho įkūnijimo filosofijos aspektas yra kūnas kaip autonomijos šaltinis. Knygoje „ Medicininė nemeilė“( Medical Nemesis) jis teigia, kad tikroji sveikata kyla iš įgimtų kūno gebėjimų, kuriuos palaiko jo santykis su gamtine ir socialine aplinka. Illicho nuomone, kūnas yra ne tik mašina, kurią turi taisyti specialistai, bet gyva, save reguliuojanti sistema, gebanti gydytis ir prisitaikyti.
Ši perspektyva meta iššūkį dominuojančiai šiuolaikinės medicinos paradigmai, kuri dažnai teikia pirmenybę technologinėms intervencijoms, o ne natūraliems kūno procesams. Pavyzdžiui, Illichas kritikuoja perteklinį vaistų ir invazinių procedūrų vartojimą, kurios dažnai tik pagilina sveikatos problemas, užuot šalinusios pagrindines jų priežastis. Norint susigrąžinti kūno autonomiją, reikia pasitikėti savo įkūnytu žinojimu – pojūčiais, intuicija ir išgyventa patirtimi, o ne abstrakčiomis specialistų žiniomis.
2. Bendravimas: įkūnijimas bendruomenėje
Illicho konvivalentiškumo (bendravimo) koncepcija, pristatyta knygoje „Bendravimo įrankiai” (Tools for Conviviality, 1973), yra visuomenės vizija, pagrįsta įkūnytais santykiais ir abipusiu rūpinimusi. Konvivalentiškumo priemonės ir praktika didina individų gebėjimą gyventi savarankiškai, kartu skatindama bendradarbiavimą ir ryšį su kitais.
Illicho nuomone, bendraujanti visuomenė – tai visuomenė, kurioje žmonės tiesiogiai sąveikauja su savo aplinka ir vienas su kitu, naudodamiesi priemonėmis ir sistemomis, padedančiomis vykdyti žmogiškojo masto veiklą. Puikus pavyzdys – dviratis, kurį Illichas aukština kaip draugišką įrankį: jis reikalauja fizinių pastangų, veikia žmogaus tempu ir palengvina tiesioginį bendravimą su pasauliu. Priešingai, automobilis, kaip pramoninių sistemų produktas, atitolina žmones nuo jų fizinės aplinkos ir vienas nuo kito.
Taigi bendruomeniškumas atspindi Illicho įsitikinimą, kad įkūnijimas yra ne tik individualus, bet ir reliatyvus. Būti įsikūnijusiam reiškia būti susietam su kitais, aplinka ir gyvenimo ritmu.
3. Inkarnacijos etika
Illicho dėmesys įsikūnijimui yra giliai susijęs su jo teologine patirtimi, ypač su jo Inkarnacijos supratimu. Krikščioniškoji doktrina, kad Dievas tapo kūnu Jėzuje Kristuje, Illichui yra gilus kūno ir materialaus pasaulio šventumo patvirtinimas.
Po mirties išleistame pokalbių su Davidu CayleyrinkinyjeThe Rivers North of the Future (2005) Illichas svarsto, kaip Inkarnacija atskleidžia žmogiškojo gyvenimo modelį, kuris yra giliai reliatyvus, pagrįstas fiziniu ir bendruomeniniu. Illichas mano, kad modernybės siekis išsiskleisti – jos abstrakcija, prekių ir technologijų dominavimas – yra šios inkarnacinės etikos išdavystė. Taigi įsikūnijimo susigrąžinimas yra ne tik filosofinė, bet ir dvasinė bei moralinė užduotis.
Įsikūnijimas veiksme: Illicho žmoniškos visuomenės vizija
Illicho įkūnijimo filosofija neapsiriboja vien kritika; ji taip pat yra veiksmų planas. Jo žmoniškos visuomenės vizijoje pirmenybė teikiama įkūnytai praktikai, vietos autonomijai ir gyvenimui santykyje. Štai trys praktiniai šios vizijos aspektai:
Vietinė ekonomika, kurios šaknys – įkūnyti mainai
Illichas remia vietos ekonomiką, kurioje akcentuojamos įkūnytos mainų formos, pavyzdžiui, barteriniai mainai, dalijimasis ir bendruomeninė gamyba. Skirtingai nuo globalizuotų rinkų, kurios remiasi tolimais, beasmeniais sandoriais, vietos ekonomika skatina tiesioginius santykius ir abipusį rūpinimąsi.
Pavyzdžiui, bendruomenė, kuri augina maistą ir juo dalijasi kolektyviniame sode, ne tik maitina savo narius, bet ir stiprina socialinius ryšius bei gilina ryšį su žeme. Tokia praktika atspindi Illicho tikėjimą bendrųjų išteklių – bendrų išteklių ir erdvių, palaikančių kolektyvinį gyvenimą – svarba.
Įkūnytasis ugdymas: mokymasis veikiant
Knygoje „ Deschooling Society“ Illichas siūlo radikaliai permąstyti švietimą kaip įkūnytą, įtraukų procesą. Vietoj institucionalizuoto mokyklinio ugdymo jis įsivaizduoja „mokymosi tinklus“, kurie tiesiogiai susieja žmones su žiniomis ir įgūdžiais per pameistrystę, bendraamžių tinklus ir praktinę patirtį.
Pavyzdžiui, amatininkas, mokantis savo amato pameistrį, įkūnija Illicho švietimo idealą. Šis metodas ne tik perduoda techninius įgūdžius, bet ir skatina gilų mokytojo ir mokinio ryšį, pagrįstą bendra praktika ir abipuse pagarba.
Bendruomenių susigrąžinimas
Illicho pasisakymas už bendrus turtus atspindi jo įsipareigojimą įkūnyti santykius su aplinka ir vienas kitu. Bendroji nuosavybė – viešasis parkas, vietinis vandens šaltinis ar bendruomenės erdvė – yra bendro valdymo ir kolektyvinių veiksmų vieta. Norint apsaugoti ir puoselėti šias erdves, reikia pereiti nuo privatizacijos ir prekinio vartojimo prie rūpinimosi ir tvarumo etikos.
Įkūnijimas skaitmeniniame amžiuje: iššūkiai ir galimybės
Illicho kritika dėl įsikūnijimo stulbinamai aktuali šiuolaikiniame skaitmeniniame amžiuje, kai ekranai ir algoritmai dominuoja kasdieniame gyvenime. Socialinė žiniasklaida, virtualioji realybė ir „gig“ ekonomika dar labiau suskaidė įkūnytą patirtį, skatindama žmones gyventi virtualiose, o ne fizinėse erdvėse.
Tačiau Illicho filosofija taip pat teikia vilties. Teikdami pirmenybę bendruomeniškumui ir įkūnijimui, galime kurti technologijas, kurios stiprintų, o ne menkintų mūsų žmogiškumą. Pavyzdžiui, platformos, kurios palengvina dalijimąsi vietiniu maistu, skatina asmeninius susibūrimus arba padeda mokytis praktiškai, atitinka Illicho principus. Iššūkis – pasipriešinti skaitmeninių technologijų išskaidymo tendencijoms ir naudoti jas taip, kad sustiprintume ryšį su savimi, kitais ir pasauliu.
Išvada: įkūnijimas kaip Illicho filosofijos šerdis
Įkūnijimas – tai gija, kuri driekiasi per Ivano Illicho modernybės kritiką ir jo geresnio pasaulio viziją. Nuo švietimo iki medicinos, nuo transporto iki technologijų, Illichas nuolat ragina mus susigrąžinti kūno, pojūčių ir gyvenimiškos patirties viršenybę.
Pasaulyje, kurį vis labiau apibrėžia abstrakcija, prekių ir technologijų dominavimas, Illicho įkūnijimo filosofija galingai primena, ką reiškia būti žmogumi. Priimti įsikūnijimą – tai atkurti ryšį su gyvenimo ritmu, gerbti kūno šventumą ir puoselėti santykius, pagrįstus buvimu ir rūpesčiu. Galiausiai tai yra kvietimas gyventi pilniau, giliau ir autentiškiau.
Susiedamas savo teologines įžvalgas, filosofinę kritiką ir praktinę viziją į vientisą kvietimą įkūnyti, Illichas siūlo nesenstančią sistemą, padedančią įveikti šiuolaikinius iššūkius ir iš naujo atrasti gilų įkūnytos egzistencijos turtingumą.
sapereaude.lt pastaba: į lietuvių kalbą išversta ši Ivano Illich knyga – “Išmokyklinti visuomenę”
Šis tekstas pasirodė 2024 m. gruodžio 20 d. pavadinimu “Ivan Illich and the Philosophy of Embodiment: A Deep Dive into His Central Theme“ svetainėje Thoughts from the Shire.
Išversta padedant www.DeepL.com/Translator. Be pataisymų.
