Originalus straipsnis paskelbtas 2024 m. lapkričio 29 d. svetainėje apolut.
Imke Querengässer. Išversta padedant www.DeepL.com/Translator. Be pataisymų.
Savo ramybės neturėtume paversti priklausoma nuo to, ar mūsų politinis dalyvavimas yra sėkmingas išorėje. Pasaulio išgydymas prasideda nuo žingsnių savęs išgydymo link.
Daugelis iš mūsų diena iš dienos dirba iki negalėjimo išorėje. Dažnai nematome teigiamų rezultatų, o dėl to atsiradęs bejėgiškumo jausmas vis labiau paralyžiuoja mūsų atsidavimą ir aktyvumą. Neišvengiamai kyla klausimas, kokia viso to prasmė. Nemažai žmonių rezignuoja ir pasitraukia iš bet kokios veiklos. O kas, jei būtų ir kitas kelias?
Neseniai perskaičiau Eckarto Tolle knygą „Naujoji žemė“. Be daugybės kitų be galo svarbių ir naudingų dalykų, ji man dar kartą labai aiškiai parodė vieną dalyką:
Tai, kas vyksta dabar, yra didžiulis individualus ir socialinis prabudimo procesas, ir tai yra milžiniškas žingsnis atsibusti išorėje – kaip buvo man ir, esu tikras, daugeliui iš jūsų – suvokti neįtikėtinus tokių klausimų, kaip korona, klimatas, migracija, karas Ukrainoje ir t. t., mastus, kas už viso to slypi ir kiek daug mes negalėjome ar nenorėjome matyti.
Tačiau, mano požiūriu, tai kur kas daugiau: yra vienas dalykas, kurį pastebiu daugelyje žmonių, šiuo metu išgyvenančių šį prabudimo procesą (neišskiriu ir savęs): jie arba (dar) nemato antrosios, mano nuomone, daug platesnės dimensijos, arba per mažai ją praktikuoja, o tai yra vidinis pabudimas. Apie tai, be kita ko, kalba ir Eckartas Tolle, sakydamas, kad planetos užterštumas tėra išorinis vidinio psichologinio užterštumo atspindys, t. y. kad milijonai nesąmoningų žmonių neprisiima atsakomybės už savo vidų.
Ką turiu omenyje sakydama „vidinis pabudimas“?
Daugelis iš mūsų taip susitelkę į išorę, kad lieka įkalinti senuose šablonuose: jų dvasios ramybė priklauso nuo to, ar tai, ką jie daro, ką nors duoda, ar jie mato rezultatus. Jie tikisi gerų naujienų, jog viskas bus išaiškinta, jog išorė leis jiems vėl jaustis gerai. Jie pyksta ant savo ignoruojančių aplinkinių, koloborantų ar tų iš mūsų gretų, kurie, jų nuomone, daro per mažai ir todėl iš dalies kalti dėl susidariusios padėties – taigi ir dėl to, kad verčia juos jaustis blogai. Jie ieško saugumo pranašystėse ar kosminiuose žvaigždynuose arba tikisi, kad juos išgelbės slaptos jėgos iš Amerikos ar iš kur nors kitur.
Jie desperatiškai darbuojasi išorėje, o kai čia nemato jokių rezultatų, tampa dar piktesni ir desperatiškesni, o neretai rezignuoja ir nieko nedaro. Arba dalyvauja jau kelintame internetiniame kongrese už geresnį pasaulį ir vidinę taiką – ir vis tiek nesiryžta ilgam, sunkiam, bet be galo naudingam keliui į savo vidines, tamsias bedugnes, imasi to, ką amerikietė Brooke Castillo vadina „pasyviu veiksmu“, o ne „masiniu veiksmu“.
Ir būtent čia, mano manymu, slypi didžiausias mūsų visų potencialas:
būti aktyviam išorėje yra nuostabu ir be galo svarbu, ir net jei dažnai nematome tiesioginių rezultatų, esu tvirtai įsitikinusi, kad viskas, ką darome, kažką lemia.
Tačiau galime nueiti daug toliau: galėtume atsigręžti į savo vidų, ugdyti sąmoningumą, išgydyti patys save ir taip daryti teigiamą įtaką savo aplinkai. Tam reikia to, ką menininkas ir rašytojas Raymondas Ungeris vadina „papildomu brendimu“, tikru suaugimu, ir, mano nuomone, vienas iš svarbiausių raktų į tai yra atpažinti savo prisirišimo, raidos ir iš kartos į kartą kylančias traumas ir su jomis tvarkytis. Daugelis iš mūsų nė trupučio nenumano, kokiu mastu, pavyzdžiui, vaikystės patirtis lemia tai, kaip šiandien matome pasaulį, kaip mąstome, jaučiame ir elgiamės. Daugelį mūsų veiksmų lemia baimė, saugumo siekis ir patvirtinimas iš išorės – visa tai remiasi vaikystės įspaudais.
Suaugti taip pat reiškia atpažinti ir išgydyti savo senas žaizdas ir savo nepriteklių, o vėliau sugebėti susitaikyti su tuo, kad išorėje nėra saugumo, ir nesuvokti to kaip grėsmės.
Stebėti save, kaip mąstote, gali būti labai nušviečiama tiesa, atitinkanti posakį: „Netikėk viskuo, ką galvoji“. Mūsų mintys daro įtaką mūsų jausmams, o jausmai savo ruožtu daro įtaką mūsų mintims – ir mes dažnai elgiamės visiškai nesąmoningai iš šio dažnai baimės sukelto užburto rato. Todėl dažnai visaip stengiamės atitraukti dėmesį nuo savo neigiamų jausmų, kurie mus taip vargina, nes niekada neišmokome su jais elgtis sveikai.
Joks koronos pervertinimas, jokie politinės sistemos pokyčiai, joks atsakingų asmenų nubaudimas nepadės sukurti geresnio pasaulio taip, kaip mūsų pačių vidinis išgijimas. Norėčiau padrąsinti visus, kurie dar nepradėjo eiti šia kryptimi: kuo labiau per tai įgausime galios, tuo mažiau priklausysime nuo išorinių aplinkybių, nuo kitų žmonių nuomonės, nuo visko, kas tariamai suteikia mums saugumo. Vietoj „šuns proto“, kuris šoka paskui kiekvieną mestą pagaliuką, galime išsiugdyti „liūto protą“, kuris ilsisi savyje, išlaukia ir stebi. Mes tampame nepriklausomi nuo to, ar mūsų veiksmai duoda tiesioginį rezultatą, nes nuo to nebepriklauso mūsų pasitenkinimas – mes veikiame dėl paties veikimo.
Ir kuo mažiau mūsų sielos ramybė, mūsų patenkintumas ir laimė priklauso nuo kitų žmonių, tuo labiau atsipalaidavę ir atlaidesni jiems tampame – ir ši vidinė ramybė sklinda į išorę bei daro poveikį toli už to, ką patys tiesiogiai patiriame. Taip galime pakeisti pasaulį.
„Leisiu savo šviesai šviesti, – tarė žvaigždė, – ir neklausiu, ar ji padės išsklaidyti tamsą“.
Šis tekstas pasirodė 2024 m. lapkričio 29 d. pavadinimu “Das innere Erwachen“ svetainėje apolut.
Išversta padedant www.DeepL.com/Translator. Be pataisymų.
