„Gelbėkitės, kas galite. Vengti ligos sistemos ir išlikti sveikam„(“Rette sich, wer kann. Das Krankensystem meiden und gesund bleiben”) – taip vadinasi 2018 m. išleista knyga, kurios analizės ir prognozės vis dar išlieka aktualios. Joje autorius Svenas Böttcheris aiškina sveikatos priežiūros sistemą kaip pasaulinį ekonominį veiksnį ir antihumanišką mašiną. Multipolar skelbia ištraukas.
Originalus straipsnis paskelbtas 2021 m. spalio 21 d. svetainėje multipolar-magazin.de.
Išversta padedant www.DeepL.com/Translator. Be pataisymų.
Be klestinčios ligos sistemos Vokietijos ekonomika tikriausiai iš karto žlugtų, nes mūsų viską lemiančio augimo rodiklio – bendrojo vidaus produkto (BVP) – sveikumas labai priklauso nuo to, kad sveikų žmonių vis mažėtų o sergančių – vis daugėtų.
Kam tai atrodo keista, turėtų prisiminti, kad klaidinančiai pavadintas „sveikatos priežiūros sektoriumi“ nuo 1950 m. iš 2 mln. įmonės tapo 350 mlrd. eurų vertės mašina, kurios apyvarta dabar sudaro 12 proc. BVP (1) ir kurioje dirba apie 5,5 mln. darbuotojų (2) ir kuri Vokietijoje sukuria beveik kas šeštą darbo vietą. (3) Čia neįtraukti tiekėjai, amatininkai, „sveikatingumo pramonės“ darbuotojai, taip pat alternatyviosios medicinos gydytojai, homeopatai ir visi gydytojai, oficialiai nepripažįstami sveikatos paslaugų teikėjais. (4) Jei būtų įtraukti visi šie asmenys ir jų teikiamos paslaugos, sveikatos sektoriaus BVP dalis tikriausiai sudarytų 15-20 proc.
Kitur išsamiai paaiškinau, kodėl BVP turi griaunamąjį poveikį, kaip velnio skaičius avies kailyje (5). Čia norime tik priminti, kad, nepaisant visų Nobelio premijos laureatų pastangų, negalime atsikratyti šio skaičiaus: (6) skaičiaus, kuris be jokių emocijų matuoja ekonominę veiklą ir todėl lieka visiškai nepaveiktas, jei ryte į darbą važiuojate nepatyrę avarijos (BVP augimas = 7,50 euro), bet signalizuoja apie didžiulį, teigiamą, pageidaujamą augimą, šokinėdamas iš džiaugsmo, jei sukėlėte sunkią avariją su dvidešimčia bendrų nuostolių ir daugybe sunkių sužalojimų (BVP augimas = 1 250 007,50 euro).
„Augančios pramonės sėkmės kryptis”
Todėl sprogstančios ligos priežiūros sistemos išlaidos nekelia atsakingos Sveikatos apsaugos ministerijos susirūpinimo, o veikiau sukelia tikrą entuziazmo audrą. Metinėse ataskaitose šis „užimtumo variklis“ (7) giriamas pačiais geriausiais žodžiais, „sėkmingai auganti pramonė“ (8), kurios „vidutinė bendroji pridėtinė vertė“ „auga gerokai sparčiau nei visa ekonomika (3,5 proc.)“, taip pat netrūksta pagyrų įspūdingam šios pramonės šakos užsienio prekybos pertekliui (2014 m. – 21 mlrd. eurų). (9)
Suprantama, kad viešuose pareiškimuose nėra nė menkiausios užuominos, jog visas šis augimas visų pirma reiškia, kad žmonės iš tiesų netampa sveikesni, bet tai apskritai nebūtų gerai. Atvirkščiai: didėjanti sveikata Sveikatos apsaugos ministerijai keltų nerimą, nes tai reikštų mažėjantį augimą ar net itin sėkmingo sektoriaus susitraukimą. Tačiau akivaizdu, kad šiuo požiūriu nėra pagrindo nerimauti.
Pastaraisiais metais visa eilė informatorių ir tyrėjų, daugiausia medicininio išsilavinimo specialistų, išleido protingas ir šokiruojančias knygas apie (iš pirmo žvilgsnio) dramatiškus nepageidaujamus pokyčius mūsų ligos priežiūros sistemoje. [Knygos] priede rasite komentuotą bibliografiją; jei domitės mafijos ir siaubo istorijomis, ten tikrai rasite tai, ko ieškote. Tačiau visuomenės susidomėjimas šiomis knygomis nėra didelis, nes net jei kai kurie pavadinimai trumpam patenka į bestselerių sąrašą, tai nereiškia, kad galybė žmonių staiga kiša nosį į savo reikalus. Laikina 15 vieta Spiegel sąraše reiškia tik tai, kad iš 82 000 000 vokiečių maždaug 81 980 000 nėra perskaitę medžiagos, kuri yra tokia svarbi jų gyvenimui.
Tačiau net ir neskaitę nė vienos iš šių storų knygų vis tiek karts nuo karto išgirsite apie naujausius farmacijos pramonės skandalus arba sužinosite, kad mūsų ligoninės virto privačiai valdomomis akcininkų pelno mašinomis. Tačiau būtent šis žinojimas – tiek daug skandalų jau seniai atskleista ir paskelbta protingų žmonių, niekam nereikia eiti į Wikileaks, kad sužinotų visus faktus, be „sąmokslo teorijų“ – mus pažintiniu požiūriu veda ant ledo. Juk esame ne Laukiniuose Vakaruose, o civilizacijoje – ir kai visi tie „tyrėjai“ atskleidžia skandalus, mes neišsakytai ir savaime numanome, kad kažkas pasirūpins šia netvarka.
Jei Peteris Goetzsche įrodo, kad JAV nuo 210 000 iki 250 000 žmonių (10) kasmet miršta nuo gydymo ir vaistų, vartojamų daugiausia pagal receptą (jatrogeninės mirtys), ir galima manyti, kad tiek pat aukų bus ir Europoje (taip pat dar keli milijonai ne mirusių, bet jatrogeniškai suluošintų ir chroniškai sergančių žmonių), tai didžiulis skandalas, neapsakoma drama. Vos ne pusė milijono mirčių civilizuotoje Šiaurėje? Per metus? Ne dėl „netinkamos praktikos“ ar neteisingai vartojamų vaistų, o dėl to, kad gydytojai ir vaistininkai veikė laikydamiesi taisyklių? Tai neįtikėtina, to negali būti.
Jei taip būtų, kiekvieną vakarą geriausiu laiku visose programose būtų rodoma informacija apie šią istorinio masto epidemiją, kol ji būtų įveikta ir išnyktų. Kažkas turėtų nedelsiant sustabdyti šią masinę žmogžudystę, ir tikrai taip padarytų. Būtent mūsų valdžios institucijos, mūsų vyriausybė. Kažkas, kurį tam ir paskyrėme ir kuriam mokame, kad apsaugotų mus nuo sukčiavimo ir piktnaudžiavimo, o dar labiau – nuo žalojimo ir žudymo, kitaip tariant: mūsų fizinė neliečimybė. Taip galvojame mes.
Taip galvojame, kai praėjus pusmečiui po naujausio skandalo, apie kurį nugirdome, einame pas gydytoją, kad per tą laiką turėjo kas nors juo pasirūpinti. Bet niekas to nepadarė. Ir taip yra ne todėl, kad sistema nesuveikė. Taip yra todėl, kad sistema veikia. Benas Goldacre’as daugelio kritikų vardu teisingai teigia: „“Medicine is broken“ (11) – medicina neveikia.
Aukštesni sistemos dėsniai
Tačiau medicina, ligų sistema, nėra joks ypatingas atvejis, jokia neveikianti sala, nes ji paklūsta aukštesniems sistemos dėsniams. Teisus yra specialistas Goldacre’as, tačiau jis, kaip ir visi kovotojai už sveikatą, nepadaro tinkamo žingsnio ir sudaro įspūdį, kad sugedusią mediciną galima reformuoti neremontuojant likusios sistemos. Tai yra klaida.
Mūsų ligų sistema yra įtraukta į platesnį kontekstą. Šiame kontekste galioja kanclerės A. Merkel pirmasis nurodymas: „Be augimo viskas yra niekas.“ Šioje sistemoje, jei augimui skatinančiam sektoriui, pavyzdžiui, automobilių pramonei, kuri yra gerokai mažesnė už sveikatos priežiūros sektorių, kyla pavojus, kad dėl vidinių ar išorinių veiksnių jis sulėtės, prireikus imamasi radikalių priemonių ir visų sąskaita įvedama taip vadinama premija už atidavimą į metalo laužą. Jei bankų sistema patiria spaudimą, ji gelbėjama taikant Bail-out. O jei koks gudruolis sumano tiesiog per sodo tvorą kaimynams dalyti „nepinigines išmokas“ – o tai gryni nuodai BVP – keičiami mokesčių įstatymai.
Ligos sistema, tvirtai įsitvirtinusi šioje didesnėje sistemoje, nori ir turi augti, kaip ir visa kita. Tačiau, jei, pavyzdžiui, nuolatinis automobilių pramonės augimas reiškia „tik“ tai, kad nori nenori kas kelerius metus turime pirkti naują automobilį, tai ligų pramonės augimas reiškia daugiau sergančių žmonių. Taigi tai, ką aprašo Goldacre’as, Goetzsche’as ir visi kiti švietėjai, yra ne sistemos nesėkmė, o jos pageidaujamas veikimo būdas, jos triumfas.
Kuo labiau sergame, tuo geriau laikosi mašina
Ligų mašina veikia – kaip norėta, kaip laikrodis. Mums tereikia suvokti, ką tai reiškia: kad mašinos tikslas yra ne toks pat kaip mūsų, o visiškai priešingas. Nes kuo sveikesni esame mes, tuo blogiau mašinai. Kuo labiau sergame, tuo geriau mašinai. Todėl viskas, kas mediciniškai prasminga, skatina greitą pasveikimą ir padeda išvengti lėtinių ligų, yra tiesiog nenaudinga verslui – ir BVP.
Todėl mašina gydo ne ligonius, o ligas, todėl jos produktas yra ne sveikata, o ligoniai, o mes šioje sistemoje esame tik kuras, o ne pakeleiviai. Štai kodėl sistema atlygina už kiekvieną ligos, o ne sveikatos padidėjimą. Sveiki žmonės šiai mašinai yra visiškai neįdomūs. Pirmiau aprašyta jatrogenija čia katastrofiškai sutampa su „užsakovo ir agento problema“, kuri atsiranda, „kai viena šalis (“agentas„) siekia asmeninių interesų, nesutampančių su šalies, besinaudojančios jo paslaugomis (“užsakovo”), interesais. (12)
Tačiau mums sunku tai pripažinti. Nesuskaičiuojama daugybė žmonių, kurie pragyvenimui užsidirba iš ligos, tikriausiai turi pateisinimą, nes vis dar galioja Uptono Sinclairio žodžiai: „ Sunkiai įtikinsi žmogų ką nors suprasti, jei jo atlyginimas priklauso nuo to, kad jis to nesuprastų.“ (13) Tačiau ir visi kiti, kurie negyvena iš ligonių, čia patenka į rimtą kognityvinį disonansą – mūsų racionalumas kertasi su tvirtais įsitikinimais: Juk taip negali būti, ligonis kaip benzinas, o ne kaip keleivis? Tai būtų … iškrypimas. Ir nepadoru. Ir šiaip, tai apskritai netiesa, juk sistema pavadinta „sveikatos sistema“, o ne „ligos sistema“.
Įspūdinga, kaip smarkiai leidžiame save klaidinti žodžiais, „naujakalbe”, lygiai taip pat įspūdinga, kaip ir ligos pramonės rinkodaros veikla. Jei automobilių pramonė gebėtų taip pat tobulai plauti smegenis, šiandien visi būtume tvirtai įsitikinę, kad „Volkswagen“ ir kitos bendrovės visą parą dirba tam, kad panaikintų gatves ir kelius.
Šiam nemaloniam vidiniam disonansui išspręsti yra keletas būdų, iš kurių patogiausi ir dažniausiai pasirenkami šie: informacijos sumenkinimas, nesuvokimas ir selektyvus jos praleidimas, t. y. pirminio įsitikinimo laikymasis. Ir tai suprantama, nes kitas būdas išspręsti disonansą būtų pritaikyti savo elgesį prie naujo įsitikinimo. O tai ne tik varginantis ir nemalonus darbas, bet ir žada frustraciją, nes pavienis žmogus negali pakeisti visos sistemos.
Taigi liūdnas suvokimas, kad sistema pirmiausia tarnauja sau, o ne pacientui, nepadeda užtikrinti ko nors itin veiksmingo: kaip suinteresuotas pilietis, kaip geradarys, kaip žmogus, galite skųstis tokia padėtimi, laikyti ją kvaila ar piktinančia, bet dėl sąjungininkų trūkumo akivaizdžiai nieko negalite padaryti, kad ją pakeistumėte. O kas gi norėtų nuolatos pats save frustruoti? Juolab kad tai, kaip veikia sistema, kol esame sveiki, nekelia pavojaus gyvybei – bent jau mums patiems. Tik tada, kai patys tampame pacientais, kai patys kreipiamės (turime kreiptis) į sistemą, nes sergame ar jaučiamės blogai, ji tampa kebli. Todėl kaip būsimieji pacientai turime – savigynos tikslais – atsisveikinti su dar keliomis iliuzijomis.
Savigyda nepageidautina
Pirmiausia turime atsisakyti prielaidos, kad mūsų gydytojai, praktikai, ligonių kasų darbuotojai, ligoninių vadovai, vaistų gamintojai ir mokslininkai turi būti suinteresuoti, kad būtume sveiki. Taip anaiptol nėra – ne todėl, kad jie blogi žmonės, bet todėl, kad jie tiesiog negali būti suinteresuoti mūsų sveikata. Nes sistema juos baudžia, jei jie skatina mūsų sveikatą. Kitaip tariant, jiems sistemingai labai apsunkinamas noras apskritai rūpintis mūsų sveikata. Jei jie rimtai siekia šio intereso, jie turi būti drąsūs didvyriai, patys drąsiausi ir tikriausi geradariai, nes tokiu atveju jie rizikuoja bankrutuoti, prarasti darbą, praktikos licenciją ar net atsidurti teisme.
Tokia konstrukcija yra tik logiška. Kadangi sveikata kenkia BVP, savigyda yra visiškai nepageidautina. Jei nesikreipiate į gydytoją, kenkiate BVP. Kiekvienas, kuris gydo kitus žmones taip, kad jie išliktų sveiki ir nepatektų į sistemą, kenkia BVP. Tie, kurie bando kurti sveikatą sistemoje, kenkia BVP, yra išstumiami ir praranda pragyvenimo šaltinį. Tie, kurie bando kurti sveikatą iš išorės, kelia grėsmę pajamoms tų, kurie gyvena iš sistemos. Ir jie tampa parijais, nes daugiau ar mažiau tiesmukai priešinasi pirmajam įsakymui, dogmai: „Be augimo viskas yra niekas“. Kiekvienas, kuris čia rekomenduoja „palaukti ir pažiūrėti“, yra ne tik sabotažininkas, bet dargi ir naivuolis.
(…)
Taigi dabar iki galutinės pergalės, sistemos nirvanos trūksta tik vieno dalyko – naujų, vėlgi įrodymais nepagrįstų rekomendacijų ir protingo papildymo, kuris dabar pagaliau priimtas įstatymu: kiekvienas, sergantis paslaptinga liga N. N., kuris vengia ekspertų, t. y. specialistų, tyrimais ir rekomendacijomis pagrįstų rekomendacijų ir todėl „pats aktyviai nedidina savo pasveikimo galimybių, netenka teisės į tolesnį darbo užmokesčio mokėjimą, ligos pašalpą ir (arba) šiek tiek vėliau į Hartz IV (Vokietijos pašalpų modelis), nes siekia pakenkti solidariai bendruomenei“ (14). Šis žingsnis yra seniai pribrendęs ir vienintelis protingas, nes galiausiai, kas belieka sistemai, kuriai skubiai reikia ligos atvejų, kad renitentai, nesilaikantieji, atsisakantieji, taptų paklusnūs? Juos teks priverstinai paversti laimingais. Ir, taip, žinoma, rūpestingi gydytojai, sveikatos draudikai ir valdžios institucijos visą parą, be jokių vizitų į namus, stebės visų „ligonių“ paklusnumą ir compliance. Tokia jau ta ateitis.
(…)
Esame objektas, o ne subjektas
Tačiau jei atsitrauktume žingsnį atgal ir pažvelgtume į mašinos veikimo principą, turėtume pripažinti, kad ji veikia įspūdingai efektyviai. Visai neseniai dirbtinis intelektas netgi išmoko stulbinamai tiksliai nustatyti mūsų mirties laiką (15), nors patys dirbtinio intelekto programuotojai nebesugeba suvokti, kodėl jų kūrinio prognozės yra tokios nepaprastai tikslios. Brolių ir seserų Wachowskių taip išgarsinta Matricos siaubo vizija jau seniai tapo ligos sistemos realybe, be jokių įspūdingų žmogaus kūno tankų – mašina maitinasi iš mūsų. Esame objektai, o ne subjektai, maistas, o ne klientai, benzinas, o ne keleiviai, nes esminė yra ne mūsų sveikata, o liga.
Ši užburianti mašina – bauginančiai didelė, galinga ir nesunaikinama, nes pernelyg daug žmonių iš jos gauna pelną, kai kurie iš jų yra CEO brigadininkai, dauguma – konduktoriai, mechanikai ir padavėjai, pigiai nupirkti. Ir jei mes patys nebūtume šio įstabiojo stebuklo centre kaip degalai, būtų įdomu stebėti, kur visa tai nuves – ar mašina galiausiai viską sunaudos pati, ar nušluos mus autoagresyviu sprogimu, ar ras prieš tai būdų, kaip atsikratyti tik 70 procentų (16) mūsų, o kas lieka išsiaiškinti tarp savęs ir savo panašių. Be abejo, mūsų planetos džiaugsmui, bet lygiai taip pat tikrai ne mūsų.
Kas gali mus smerkti, kad užuot pasukę galvą ir suvokę šią tikrovę, mieliau ir toliau spoksome į urvo sieną arba, nuleidę galvą, į urvo sieną 2.0 – savo išmanųjį telefoną. Tai, kas siūloma ten, be abejonės, yra linksmiau.
Tačiau nedidelei grupelei linksmybių gadintojų, kurie ir toliau užsispyrusiai pripažįsta tikrovę ir užsispyrusiai nori laisvai mąstyti ir gyventi, lieka vilties žiburėlis, nedidelis suverenumo likutis, leidžiantis patiems pasirūpinti, kad jų gyvenimas būtų vertas gyvenimo. Nes mašina dar ne viską mato, mes dar nesame verčiami vykdyti mums kenkiančių reikalavimų. Mes vis dar galime išlikti sveiki – arba vėl tapti sveiki. Kol kas.
Kaip ilgai? Dvejus metus? Penkerius?
Paskubėkime ištaisyti paskutines prielaidas – viduje – ir būkime bei išlikime sveiki (arba vėl tapkime sveiki), kad sistema mūsų nerastų.
Svenas Böttcheris: “Te save gelbsti kas gali. Venkite ligų sistemos ir išlikite sveiki”, 240 puslapių, 18 eurų
Apie autorių: Sven Böttcher, gimė 1964 m., yra rašytojas ir scenaristas. Naujausi jo leidiniai: „Die ganze Wahrheit über alles – Wie wir unsere Zukunft doch noch retten können“ (Westend, 2016, kartu su Mathias Bröckers), „Die Apotheker“ (romanas, Rubikon, 2020), „Wer, wenn nicht Bill? Instrukcijos mūsų ateities galutiniam žaidimui“ (Rubikon, 2021).
Šis tekstas pasirodė 2021 m. spalio 21 d. pavadinimu „Die Krankheitsmaschine“ svetainėje multipolar-magazin.de.
Išversta padedant www.DeepL.com/Translator. Be pataisymų.
Pastabos
(1) 2014 m. išlaidos sveikatos priežiūrai sudarė apie 344,2 mlrd. eurų – tai atitinka 4 213 eurų vienam gyventojui ir 12 proc. bendrojo vidaus produkto dalį . Metinis augimo tempas, palyginti su visa pramone, yra labai džiuginantis – nuo 2 iki 3,5 procento, todėl konservatyviai vertinama, kad 2017 m. pabaigoje išlaidos sveikatos priežiūrai sieks „apie 350 milijardų“.
(2) „5,5 mln.“ vėlgi yra atsargia prielaida pagrįstas įvertis, nes „2015 m. gruodžio 31 d. sveikatos priežiūros sektoriuje Vokietijoje iš viso dirbo apie 5,3 mln. žmonių . Palyginti su ankstesniais metais, šis skaičius padidėjo 112 000 (+ 2,2 %)“. Dėl to 2017 m. gruodžio 31 d. minėtas skaičius buvo apie 5,5 mln.
(3) Sveikatos priežiūros pramonė taip pat yra antra pagal dydį BVP „vartotoja“ po bankų sektoriaus – ir dėl kasmet skiriamos milijardinės valstybės pagalbos ji de facto nuolat yra „gelbėjimo“ režime. Žr. Gerd Reuther: Apgautas pacientas. Gydytojas atskleidžia, kodėl jūsų gyvybei gresia pavojus, jei kreipiatės į gydytoją (Riva 2017), p. 260 f.
(4) „Sveikatos priežiūros sektoriaus darbuotojai neapima savanorių ir darbuotojų, kurie sveikatos priežiūros įstaigose dirba kaip įgalioti kitų sektorių atstovai. Tai gali būti, pavyzdžiui, amatininkai, kurie ligoninėje atlieka remonto darbus, tačiau jų darbdavys yra amatų įmonė. […] Besiplečiančio „sveikatingumo“ sektoriaus darbuotojai neįtraukiami į sveikatos priežiūros personalo sąskaitas, nes čia pagrindinis tikslas nėra sveikatos problemų valdymas ar jų mažinimas.” –Šaltinis
(5) Plg. straipsnį „Ilsėkis ramybėje, bendrasis vidaus produktas“, Rubikon, gegužės 6 d. 2017 m. Išsamiau Böttcher/Bröckers: Die ganze Wahrheit über alles (Westend 2016), apsuptas 70 kitų diagnozių.
(6) Alternatyvos BVP skubiai, bet nesėkmingai ieškoma vėliausiai nuo 2009 m. Prancūzijos prezidento Nicolas Sarkozy sudaryta Stiglitzo komisija jau tada ragino politikus veikti „kuo skubiau“, tačiau nesugebėjo pateikti bendro pasiūlymo, nors buvo (ir tebėra) sutariama, kad BVP nėra geras. Tai nieko naujo, nes Robertas Kenedis (Robert Kennedy) jau 1968 m. žinojo: „BVP neparodo nei mūsų intelekto, nei mūsų drąsos, nei mūsų išminties, nei mūsų užuojautos […]. Trumpai tariant, jis matuoja viską, išskyrus tai, dėl ko verta gyventi“. Šiam vertinimui – nuo Kenedžio iki BVP išradėjo Kusnetso ir Stiglitzo – pritarė ir 2013 m. Vokietijos Bundestago sudaryta Enquete komisija „Augimas, gerovė, gyvenimo kokybė“, tačiau iki šiol nieko naudingo iš to nesukūrė. Iki šiol niekas nepateikė idėjos, koks galėtų būti bendras mūsų „naujojo BVP“ vardiklis, susijęs su pasitenkinimo lygiu, gyvenimo trukme ir ekologinės kuprinės dydžiu. Taigi, nesant genijų, mes ir toliau mielai diskutuojame su vilku ir netrukdome BVP dirbti jo destruktyvaus darbo.
(7) „Vokietijos sveikatos priežiūros sektorius tebėra užimtumo variklis […] Nuo 2009 iki 2014 m. darbuotojų skaičius padidėjo 10 procentų (476 000). Pagyvenusių žmonių priežiūra pasirodė esanti stipriausiai augantis sektorius“. – Federalinės sveikatos apsaugos ministerijos pranešimas spaudai, 2016 m. sausio 27 d.).
(8) „Sveikatos priežiūros pramonė yra augantis sektorius, turintis tendenciją plėstis. Jos bendroji pridėtinė vertė per pastaruosius vienuolika metų augo gerokai sparčiau nei visa ekonomika – vidutiniškai 3,5 % per metus. […] 2016 m. sveikatos priežiūros pramonės sukurta bendroji pridėtinė vertė sudarė apie 12 proc. bendrojo vidaus produkto.” –Federalinė sveikatos apsaugos ministerija , pranešimas spaudai apie sveikatos priežiūros pramonės svarbą).
(9) 2014 m. sveikatos priežiūros pramonės įmonės eksportavo prekių už maždaug 106,7 mlrd. eurų. Eksportą kompensavo importas, kurio vertė siekė 85,7 mlrd. eurų, todėl užsienio prekybos perteklius sudarė 21 mlrd. eurų. (Federalinė sveikatos apsaugos ministerija, ten pat).
(10) „Kasmet Jungtinėse Amerikos Valstijose dėl vartojamų vaistų miršta apie 100 000 žmonių, nors jie juos vartoja teisingai. Dar 100 000 miršta dėl klaidų, pavyzdžiui, per didelės dozės arba vaisto vartojimo nepaisant kontraindikacijų. […] Europos Komisija apskaičiavo, kad dėl nepageidaujamų reakcijų kasmet miršta apie 200000 ES piliečių (79 mlrd. eurų kaina) […]. Tai reiškia, kad Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Europoje vaistai yra trečia pagrindinė mirties priežastis po širdies smūgio ir vėžio.” – Peter Goetzsche: Mirtinai pavojingi vaistai ir organizuotas nusikalstamumas. How Big Pharma Has Corrupted Healthcare (Radcliffe 2013), p. 259. Vokiškas leidimas: Tödliche Medizin und organisierte Kriminalität (Riva 2015) Tai tik siaubingo ledkalnio viršūnė, nes, be šių 300 000-500 000 mirčių, yra dar milijonai žmonių, kurie nemiršta, bet patiria sunkią „vaistų žalą“ visam gyvenimui, dėl kurios tampa neįgalūs ir jiems reikalinga priežiūra (plg. ten pat, p. 260 ir toliau). Taip pat žr. taip pat: Ärzteblatt: JAV tyrimas: medicininės klaidos – trečia pagal dažnumą mirties priežastis, 2016 m. gegužės 4 d.
(11) Ben Goldacre: Bad Pharma. How Drug Companies mislead doctors and harm patients (Kaip vaistų bendrovės klaidina gydytojus ir kenkia pacientams) , p. IX.
(12) Žr. knygą Nassim Nicholas Taleb, Antifragility: A Guide to a World We Don’t Understand, p. 175.
(13) „Sunku priversti žmogų ką nors suprasti, kai jo atlyginimas priklauso nuo to, kad jis to nesuprastų“.
(14) Politinis rentininkas N. N., citata iš netolimos ateities pokalbių laidos (2020 m. ir toliau).
(15) Mirties laiko nuspėjimas jau vyksta, Stenfordo universitetas jau stebėtinai arti (žr. straipsnį „Stanfordo dirbtinis intelektas nuspėja mirtį dėl geresnės priežiūros gyvenimo pabaigoje“, IEEE Spectrum, 2018 m. sausio 16 d.). Žinoma, deklaruojamas dirbtinio intelekto puolimo tikslas yra toks: „Geriau jau siųskime pacientus namo numirti“. Kas tuo patikės, bus palaimintas. Juk negalima paneigti, kad mašina galėtų laiku pasiruošti, jei yra gera prognozė – ir taip suteikti mums brangią priežiūrą likus šešioms savaitėms iki mirties, kad neatsisakytume ką nors vartoti paskutinius kelis metrus. Jei sekate nuorodą, nenustebkite, su kokiu nerūpestingumu technologijų scena dabar praneša, kad (teisingos!) dirbtinio intelekto prognozės mums, žmonėms, nebesuprantamos.
(16) 30 proc. viskas aišku: žmonija jokiu būdu neišnyksta! Tarp 70 proc. žmonių, kurie netolimoje ateityje taps nereikalingi, nėra tų, kuriems priklauso beveik visas pasaulio turtas (10 proc.), ir tų, kurie gali būti naudingi kaip amatininkai ir vergai (20 proc.). Tačiau mes (70 proc.) vis dar esame reikalingi kaip priemonė BVP „augimo“ tikslui pasiekti. Neaišku, kiek dar ilgai, bet garantuotai tai tęsis iki naujojo „iPhone“ išleidimo datos. Taigi nusiraminkite, viskuo svarbiu pasirūpinta: nepanikuokite!
