Naują galime kurti tik tada, jei esame pasirengę atsisakyti senojo

Big Reset Demokratija Ideologijos kritika Koronavirusas

Mintys apie tai, kaip įveikti higienos diktatūrą.
        

Originalus straipsnis paskelbtas 2021 m. rugsėjo 2 d.

Milosz Matuschek. Iš vokiečių kalbos vertė Daiva Petereit-Pilinkienė, redagavo Kristina Sprindžiūnaitė.
        
Ar jums vis nekyla klausimas: kada gi vėl jausiu gyvenimą kaip anksčiau? Buvusį lengvumą? Ankstesnę laisvę ir ankstesnį normalumą, be šantažuojančių ir spaudžiančių valstybės pasiūlymų? Gera žinia ta, kad net ir ši, jau aiškiai besireiškianti, higienos diktatūra gyvuos tik tam tikrą laiką – kaip ir visi totalitariniai režimai. Bloga žinia ta, kad senojo pasaulio neatgausime be aukų, be esminės, daugeliui skausmingos transformacijos.

Tiems, kuriems sąvokos „diktatūra“, „totalitarizmas“ ir „fašizmas“ kalbant apie koroną skamba vis dar per drastiškai, trumpai apibendrinsiu:

„FAŠISTINĖ“ koronos režime yra jau išgalvota statistiškai nepagrįsta (ir nuo pandemijos pradžios niekada neegzistavusi) sveikatos priežiūros sistemos perkrova, taigi avarinė situacija. O Bundestagas – demokratinių sprendimų priėmimo vieta (kartu su kai kuriomis kitomis institucijomis) – įšaldė ją pavertęs nepaprastąja teisine padėtimi arba, tiksliau, gilaus miego būsena. Paskubomis priimtas ir per naktinius posėdžius vis atnaujintas infekcijų kontrolės įstatymas  suvaržė pagrindines teises. Tokio ypatingojo teisinio režimo architektas kadaise buvo svarbiausias nacių teisininkas Carlas Schmittas, Kovido dekretai alsuoja jo dvasia.

„TOTALITARINIS“ koronos režimo bruožas – gyventojų atskyrimas ir izoliavimas, taikant tokias priemones kaip draudimas kontaktuoti, bei juodinimo kampanijos. Akivaizdi anoniminės pandeminės ideologijos valdžia, ji praktiškai „primeta“ veikiantiems politikams tolesnius žingsnius, paversdama juos paprastais administratoriais, o taip de facto ateina politinės veiklos, kuriai būtinos alternatyvos, pabaiga. Kovos su korona naratyvo scenarijus iš tikrųjų perimtas iš  Kinijos komunistų partijos [8], tad kažin ar jis galėtų būti dar labiau totalitarinis. Sistemingas panikos kėlimas, žinoma, jau savaime yra antidemokratiškas. Vokiečių Kovido štabo panikos foną ir sąsają su Kinija, mano nuomone, kuo puikiausiai parodo ši tviterio pranešimų serija. Ne, tyrimą atliko ne „pripažinti meinstrymo žurnalistai“, jie tikriausiai vis dar svarsto ir mąsto.

Tokius totalitarinio valdymo elementus aprašiusi Hannah Arendt dabar net freiminama kaip „dešinioji“ [9] jos mąstymas šiandienos siauro mąstymo intelektualams matyt pernelyg pavojingas, nepakankamai „budrus“. Naujas naratyvas apie „neskiepytų žmonių pandemiją“ ir sveikų žmonių išstūmimas iš viešojo gyvenimo, jei jie nėra paskiepyti („2 G taisyklė“ – paskiepyti ar pasveikę -, iš tikrųjų jau virto „1 G taisykle“ – paskiepyti -, ir skubama ją greituoju būdu priimti) skelbia draudimą įžengti į tam tikrą teritoriją, o tai jau getų kūrimo pradžia. Argi oficialiai getai nebuvo tik „apsaugos nuo ligų zonos“?

„DIKTATŪRA“ – tai viršaus apačioms diktuojama pandeminė ideologija, netoleruojanti nei alternatyvų, nei prieštaravimų, ir cenzūruojanti viską, kas nedera prie panikos orkestro melodijos. Kažin ar kada nors anksčiau buvo šitiek kalbama apie įvairovę. Ir sykiu kažin ar kada viešosios nuomonės formavimas buvo toks monotoniškas. Čia klasikiniu būdu kuriamas „konsensusas“. Žiniasklaida tampa vyriausybių liniją trimituojančiu parankiniu ir išsižada kritinio koreguojančio įrankio funkcijos.

Aš, žinoma, suprantu šių sąvokų istorinį svorį. Tačiau mano misija nėra pagražinti dalykus, kurie šiaip ar taip yra brutalūs. Pageidaujantys ne tokių brutalių sąvokų, tegu imasi politikos debrutalizavimo. Bet nenorintys aiškiai įvardyti totalitarinių tendencijų, nes tai nepatogu, tampa pasyviais kolaborantais procese, kurį tiesiog būtina kuo skubiau sustabdyti.

Vis dėlto, sustabdyti jį įmanoma – nepaisant visko:

Rašau tai ne vedamas tikslingo optimizmo ar norėdamas kitiems suteikti drąsos – o ji kartais apleidžia ir mane patį, kai laisvą valandėlę peržvelgęs naujienų suvestinę negaliu patikėti tuo, ką matau. Rašau iš įsitikinimo. Nes jau ilgiau nei metus mane vėl pasiveja temos, kurios sukosi galvoje prieš daug metų ir jau buvo spėjusios įgristi, kadangi aš jas jau „perkramčiau“. Ir dar paprasčiausiai todėl, kad tobulas pasaulis man galbūt ėmė skilinėti šiek tiek anksčiau nei didžiąjai visuomenės daliai. Turbūt kuo anksčiau tampi kritiškas, tuo trumpesnį laiką esi šoko būsenoje. Kita vertus, tie, kurie visada tikėjo „gerąja valstybe“ gal tik dabar, kritinėje situacijoje, pamato, kaip subyra ne vienas vaizduotės nupieštas paveikslas. Daugeliui žmonių pasaulis apsivertė aukštyn kojomis ar pasisuko 180 laipsnių turbūt tik per koroną. Staiga kanalizacija atsidūrė viršuje, o ne apačioje, ir visur pasklido puvėsių kvapas. Tie, kuriems jau ir anksčiau rūpėjo pažvelgti atidžiau arba kurie darė tai dėl profesinių priežasčių, jau ir anksčiau jautė iš daugelio kampų sklindančius kvapelius.

Tada „korona“ jau nėra šokas. Tai tik paskutinis kaukės nusiėmimas.

PRIVALOME IŠSIZUMINTI IŠ DABARTINĖS INFORMACINĖS SITUACIJOS

Atėjo metas koronos klausimą suvokti ne vien per aktualių įvykių didinamąjį stiklą ir nesielgti kaip ta stirna, kurios žvilgsnis sustingsta ties šviesos kūgiu – dar viena bauginančia „apsaugos priemone“.

Koronos klausimas yra tik vienas iš elementų, galbūt net lemiamas didesnio proceso katalizatorius, o pats procesas pastebimas jau daug metų: pavyzdžiui, iš demokratijos griovimo, valdžios koncentravimo, sekimo, kultūros praradimo, priešiškumo gyvybei ir reprodukcijai, eugenikos, technologijų korporacijų refeodalizacijos ir t. t.. Visoms šioms temoms artimiausiu metu skirsiu daugiau dėmesio, siūlysiu sprendimus, kaip apsukti šią raidą arba bent jau kaip iš jos išsisukti. Tam vis reikia išzuminti koroną iš mikrolygmens į bendro vystymosi makrolygmenį. Šis tekstas padarys tam pradžią.

Skausmas, kurį daugelis jaučia jau pusantrų metų, tai praradimo skausmas. Senojo gyvenimo nebėra. Jis mirė. Tik negalėjome su juo atsisveikinti, kaip kai kas negalėjo atsisveikinti su savo artimaisiais slaugos namuose. Praradimą suvokti sunku – kaip ir šios politiškai primestos senojo normalumo mirties logiką. Tačiau tokia gedulo ir nevilties būsena kontraproduktyvi. Ji fokusuota į praeitį. Ji paralyžiuoja. Ir taip užkerta kelią, kad rastųsi kažkas naujo, galbūt dar didesnio ir geresnio, už ką dar reikia pakovoti. Pirmieji, kuriems pavyks palikti skausmą praeityje, bus pirmieji, atvykę į naująjį gyvenimą. Prisipažįstu: aš ir pats visus praėjusius metus daug galvojau apie senąjį pasaulį. Tačiau vis dažniau suvokiu, kad nebenoriu įsitvėręs jo laikytis. Noriu paleisti senąjį pasaulį ne todėl, kad neverta už jį kovoti. Daug ką, visų pirma pagrindines teises, neabejotinai verta išsaugoti. Paleisti reikia, kad atsitraukčiau ir pasiruoščiau daug didesniam šuoliui. Šuoliui, kurio nebūčiau daręs, jei viskas būtų išlikę kaip buvo. Jei koronos režimas nebūtų iškirtęs tokios proskynos, kokią jau iškirto.

Žinoma: man irgi trūksta buvusio lengvumo, laisvės, senojo normalumo. O mylėti senąjį normalumą. aš tikrai turėjau priežasčių ir laiko. Buvau laisvas rašytojas Berlyne, prieš dešimt metų mano užsiėmimas buvo linksmos pasimatymų istorijos, kaip bitė nuo gėlės prie gėlės skrajojau iš kavinės į kavinę – gyvenau daugiau ar mažiau viešoje erdvėje. Panašiai buvo ir vėliau, kai dėsčiau  Paryžiuje, per savaitę turėdamas septynias valandas paskaitų universitete. Buvo daug laiko skaityti ir rašyti knygas, nerūpestingai vaikštinėti. Luvras tapo kone antrąja mano svetaine. Tyrinėjau katedrų misterijas, alchemikų ir tamplierių laikų paslaptis, ieškojau fin de siècle dvasios ir siurbiau į save bohemos dvelksmo likučius, tuo metu dar būdamas aistringu rūkaliumi.

Šitiek laiko praleidau sėdėdamas Hemingvėjaus, Sartro, Henrio Millerio ir Ciorano pamėgtose kavinėse! Jutau senąją dvasią, gerte ją gėriau, mėgavausi. Aš ją mylėjau. Gyvenimo pajauta kartais panaši į mėgstamą drabužį. Norėtum vėl apsimauti pamėgtąsias senas kelnes. Tačiau gali tai padaryti tik mintyse. Man, neskiepytam, bet sveikam, o greičiausiai net pasveikusiam, šis pasaulis jau istorija.

Autoriai visada būna ir nostalgikai, ir romantikai. Svajokliai. Tikriausiai šioje paribio teritorijoje ir gimsta vaizduotė, kurios reikia, kad išgirstum autoriaus balsą, kuris vedžios tavo plunksną. Visados buvau ir racionalistas – o kadangi aš teisininkas, iš prigimties esu linkęs klausyti galvos, t. y. tikėti sausu mokslu, tiesiog todėl, kad, mano nuomone, nėra geresnių mechanizmų rasti tiesą. Žinau, kad mokslas neturi visų atsakymų į šiandienos klausimus, neturėjo jų ir anksčiau (mes net negalėtume atstatyti piramidžių), o ir vaizduotė tėra triušio urvas, kuriame galima puikiausiai pasiklysti.

Taigi leidžiu vaizduotei mane įkvėpti, bet abiem kojomis stoviu ant daugiau ar mažiau tvirto materialistinės-pozityvistinės pasaulėžiūros pagrindo. Mano požiūris į žmogaus prigimtį yra pragmatiškas, jis remiasi ne tiek prigimtine morale, kiek elgesio mokslais, į kuriuos ganėtinai plačiai moksliškai gilinausi, taip pat ir dėstydamas elgsenos ekonomiką Sorbonoje.


ŽMONĖS LEIDŽIASI MANIPULIUOJAMI

Žmonės reaguoja į paskatas. Jie renkasi iš pateiktų galimų sprendimų, ir tik retai pagal įsitikinimus, susiformavusius viską išsamiai apsvarsčius. Taigi žmonių mases galima lengvai nukreipti bet kuria kryptimi, o žiaurumus, kuriuos patys vykdo, jie laikys gerais ar didvyriškais veiksmais. Kadangi prigimtis ir psichologinė sąranga nepasikeitė, žmogus šiandien reaguos taip pat, kaip ir Prancūzijos revoliucijos ar nacionalsocializmo laikais.

Juk veikiantis  žmogus – visada tas pats, su ta pačia „programine įranga“. Iš istorijos išmokstame, kad iš istorijos nieko nepasimokėme. Išskyrus tai, kad po to kurį laiką būname protingesni. Arba bent jau save tokiais laikome. Nes po visko, kaip rodo paplitęs suvokimo iškreipimas –„retrospektyvus šališkumas“ –  visi visada teigia viską žinoję. Taigi žmogaus egzistencija tikriausiai pasmerkia jį vis toliau ridinti į kalną tą patį Sizifo akmenį, mėginant spręsti vis tuos pačius konfliktus ir kovoti vis tuose pačiuose mūšiuose, kad ir kokiu pavidalu jie vyktų.

Ar žmogaus sąranga šiandien skiriasi nuo tos, kuri buvo Le Bono laikais?

rasta internete

Be abejo, šiandienos situacijoje labiausiai gąsdina didžiulis technologinis pranašumas, su kuriuo susiduriame – nepajėgiame jo netgi bent kiek perprasti. Vilties teikia tai, kad ir mes turime savo rankose šiek kiek tos technologinės galios, kad turime žinių, kaip veiksmingai kovoti su ideologiniu totalitarizmu ir jo šalininkais, kol jis sutrupės kaip tas peraugęs, besyvis kolosas.

Suprantu visus, kurie dėl laiko stokos ar tingėjimo pasitiki oficialiais pranešimais ir jais vadovaujasi. Dėl asmeninių priežasčių man pačiam ilgą laiką nebuvo didelio reikalo kvestionuoti meinstrymą. Šiandien galėčiau būti padaręs teisininko karjerą, iškilęs akademiniuose sluoksniuose ar meinstrymo spaudoje. Tačiau natūralus smalsumas, intelektinis tyrinėtojo pradas jau nuo seno gena mane pažvelgti į užkulisius. Nenoriu tikėti gražiu pasauliu iš pareigos – verčiau noriu pažinti tikrąjį. Net jei jis bjaurus. Noriu gyventi tiesoje, o ne gražiame mele.

Gerai prisimenu, kaip graži mano pasaulio panorama pradėjo skilinėti. Buvo Irako karas, karas Afganistane ir „Wikileaks“ atskleidimai apie karo nusikaltimus. Buvo Snowdeno atskleidimai apie NSA vykdomą masinį sekimą padedant didiesiems technologijų koncernams. Buvo vis  didėjanti virtualaus pasaulio visagalybė su vis labiau šiurpinančiais algoritmais. Amerikiečių slaptosios tarnybos sekė kanclerės Merkel mobilųjį telefoną, o tai „numerklinta“ tik pečių gūžtelėjimu. Tuo metu horizonte jau ryškėjo naujoji „užknisanti lygybė“, kurios dabar, kai tik pasidaro nepatogu, politikoje pilna. Šiandien, po 20 metų trukusio karo Afganistane, paskandintų trilijonų dolerių, skirtų „kovai“ su Talibanu ir Vakarų laisvės gynimui Hindukuše, importuotų Vakarų vertybių „Potiomkino kaimas“ griūva tiesiog akyse, kaip ir Kabulas. O viskas priimama vėl tik gūžtelint pečiais. „Užknisanti lygybė“ seniausiai tapo valstybės nacionaliniu interesu.

IŠDRĮSTI BANDYTI NAUJAS PERSPEKTYVAS

Kad ir kaip gaila, bet atrodo, kad tik korona privertė pasirinkti stovyklą. Tie, kurie nepasirenka, paprasčiausiai kažkuriai priskiriami. Kodėl ir ko siekdamas žmogus tam tikru metu tampa kritiškas, net ir nesant prievartos ar bėdos iš išorės, ir viską pamato iš kitos pusės? Nežinau, tiesiog kartais taip įvyksta, galbūt atsitiktinai, gal iš smalsumo ar iš nuobodulio. Reprezentatyvios demokratijos sklerozę aiškiai užčiuopiu jau tikrai dešimt metų. Vienu metu kasdienės spaudos skaitymas man, tikram laikraščių mėgėjui, tapo kančia, frustruojančiu pratimu. Leidiniai pasidarė plonesni, vienpusiškesni, prastesni. Su kokiu entuziazmu dar prieš dvidešimt metų rydavau savaitinį žurnalą „Der Spiegel“ arba savaitraštį „Die ZEIT“. Kuo mažiau suprasdavau, tuo protingesnis jausdavausi. Intelektualų žurnalą „Merkur“ prenumeruoju nuo 25 metų amžiaus. Mano namuose jis tikrai užpildo kelis lentynų metrus. Šitaip ilgai ir intensyviai mylėjau tą intelektualų kalbą, jos vingrią, sklendžiančią formą, kuri tikrovę apibūdina iš aukštai – taip nuostabiai atsietai ir neretai taikliai.

Gal 2015 ar 2016 m. ėmiau tikrinti  viską, ką buvau pamėgęs. Iš pradžių tai atrodė tik mąstymo eksperimentas, intelektinis žaidimėlis. O ką, jei aš, ne pirštu penimas teisininkas, turintis teisės daktaro laipsnį, vis dėlto nesu toks protingas, kokiu visada save laikiau? Gal  esu naivokas akademinio pasaulio žmogus, tikintis viskuo, kas parašyta? O jei demokratija tebuvo fasadas? Tik dar vienas žaidimo valdomieji prieš valdančiuosius variantas, tik gražiau padažytas? Gerai orkestruota masinės manipuliacijos forma? Kas bus, jei pinigų sistema pastatyta ant smėlio? Svarbi patirtis, be abejo buvo paskaita (čia dar vienas interviu [11]), kurią skaitė psichologijos profesorius Raineris Mausfeldas, ji sukrėtė mano požiūrį į pasaulį. [12]

Ta informacija iš „kitos pusės“ tiesiog netiko mano nepažeistam mažam pasaulėliui, kuriame žūtbūt norėjau pritapti. Ne su viskuo sutikau ir vis dar nemanau, kad, pavyzdžiui, tikroji problema yra kapitalizmas, nes tikro kapitalizmo mes neturime, o gal niekada ir neturėjome, esame viską planuoti mėgstanti kartelinė korporatyvinė rinkos ekonomikos sistema, siekianti praturtinti tik mažąją dalį.

Tačiau supratau, kad, nors ir turėdamas visas reikalingas teorines žinias apie demokratiją ir apie pagrindines teises, negaliu paneigti pagrindinių paskaitos teiginių: taip, yra ir kitų, neformalių „galios centrų“, jų visada buvo, ir jie nematomi, tiksliau, juos paverčia nematomais. Tuo užsiima ta pati žiniasklaida, kuriai ilgai ir noriai dirbau – kad ir NZZ. Be to: taip, žmogaus prote yra silpnų vietų, apie jas kalbėjo jau Francis Baconas. Dėl jų tampame neatsparūs bet kokioms manipuliacijos formoms, ypač kai galingieji jas išmano, o mes – ne.

Kol apie tikruosius galios centrus ir silpnąsias žmogaus proto vietas nekalbame atvirai, plačiai ir skaidriai, gyvename išgalvotoje demokratinėje saloje, susvajotame pasaulyje. Tuomet bet kokia tautos suvereniteto forma iš tiesų tėra chimera. Ir visi, manantys, kad šią sistemą galima įteisinti rinkimais, mano nuomone, prisideda prie problemos, o ne prie jos sprendimo. Nes tuomet

balsavimo veiksmas yra tik akseleratoriaus mynimas įjungus tuščiąją eigą, trumpai užriaumojant varikliui, o jo galia jau seniai neperduodama į žemę. Dabar jau esu įsitikinęs nerinkėjas. Ne dėl to, kad niekinu demokratiją, o todėl, kad ją gerbiu. Pastangos tariamos demokratijos vardan man atrodo laiko švaistymas. Aš noriu geresnės ir tikros demokratijos.

Man tikrai patiko intelektualusis meinstrymas, kuriame jaučiausi kaip namie, bet atėjo laikas, kai  tiesiog nebeapsikenčiau. Ilgą laiką tenorėjau ir toliau rašyti „Süddeutsche“, FAZ ir NZZ, o ne, kaip man atrodė, „neaiškiems“ tinklaraščiams. Norėjau, kad mane publikuotų žinomi leidėjai. Norėjau patenkinti visas tuštybes, kurių turi jaunas autorius. Jaučiausi sužibėjęs teisininkas su daktaro laipsniu ir norėjau dideliuose leidiniuose aiškinti pasaulį kitiems. Norėjau kaip tik to. Ir dar: visada būti teisus ir visada – teisingoje pusėje. Toje, kuri už taiką, laisvę ir pažangą. Susižerti apdovanojimus ir kad merginos būriais plūstų į mano skaitymus. Cha, būtent taip.

Maloni šio didelio laužo šiluma man tokia pažįstama. Jaučiau ją, mėgavausi ja. Tačiau tą šildantį laužą ėmė gesinti. Vis gausėjo abejonių. O abejonės jau tokios yra – jos graužia. Ir nepaleidžia. Abejonės – tai  proskyna, per kurią tamsias vietas pasiekia šviesa. Per jas pajunti ir išsilaisvinimą, ir skausmą. Pažinimo kelias ne vien grįstas abejonėmis– jis dar ir vienos krypties. Gali iš kiaušinio pasigaminti omletą, tačiau omleto kiaušiniu nebepaversi. Pasijutau tarsi dar sykį užgimęs naujame pasaulyje. Bjauresniame, bauginančiame pasaulyje. Tačiau ir tikresniame pasaulyje. Šiandien daugeliui tai „koronos“ pasaulis. O man – jau metų metus nujaustas feikas, netikras pasaulis.

VIENA APAKINTA KARTA PO KITOS

Dailiame senajame medaus pasaulyje aplink mane kažkada atsirado įtrūkimų. Ir aš iškritau iš korio. Saldus pienas surūgo, nebenorėjau jo gerti. O man parūpusį klausimą iškėliau ir knygoje „Generation Chillstand“: ar toks jau kiekvienos kartos likimas, kad ją vis apgautų? Ar „taip“ veikia visuomenė? Mėgstame griežtai teisti ankstesnes kartas, matome suklaidintas avis ir ideologijai paklūstančias mases, leidusias ir garsiais šūksniais pritarusias, kad jas vestų į dviejų pasaulinių karų skerdyklas, pirkusias karo obligacijas ir net atidavusias auksą savo pačių skerdikui – valstybei. Ar taip veikia visuomenė?

Yra toks taiklus posakis: „Tik patys kvailiausi veršiai renkasi savo skerdikus“. Ar, net ir po „demokratijos“ ženklu, šiuo požiūriu kas nors pasikeitė? Ar gali būti didesnis žmogaus kvailumo bandoje įrodymas? Jokia kita gyva būtybė neskaldys galvų kitiems, o juo labiau nemokės už savo pačios mirties pavojų. Taigi, kuo bus kaltinama mano karta? Turbūt iš esmės tuo pačiu, tik kol kas be tiesioginės smurto ir karo patirties.

Mes tikėjome valstybe ir viskuo, ką ji teigė – pradedant pensijomis ar privačiomis aprūpintos senatvės garantijomis, kurių taip ir nesulauksime, baigiant melais apie karą ir pasakojimu apie pinigų sistemos stabilumą; mes tvarkingai krovėme diplomą ant diplomo, buvome paklusnūs šiuolaikinio amžiaus vaikai, prisitaikę ir laukiantys eilėje, kol pakvies mūsų numerį. Tačiau to numerio niekas nepakvietė. Užtat atpratino piktintis ir pykti. Padarė mus apatiškus. Pašerdavo popieriniais diplomų pripažinimais, davė smagių pramogų virtualiuose kazino ir socialiniuose tinkluose. Ten, žaidimų aikštelėje, nuleiskite garą, rinkite patiktukus, puoselėkite savo narcisizmą. Už kiekvieno gyvenimo posūkio visada laukė dar viena kilpa.

KAI SENASIS PASAULIS ŽLUNGA, REIKIA KURTI NAUJĄ

Gal toks jau kiekvienos kartos likimas pasibaigus santykinai ilgam klestėjimo ir ilgam taikos laikotarpiui, kad jie kaip peraugę kūdikiai, iš kurių jokios naudos, tik pyškina gražučias aparatais,  laukdami, kol likimas paliks jiems prie durų dovaną. Arba palikimą. Deja aš irgi priklausau šiai kartai. Ir iš esmės turbūt nesu nė trupučio geresnis ar smarkiai kitoks nei visi. O kodėl turėčiau toks būti? Juk irgi perėjau tas pačias smegenų plovimo institucijas.

Tačiau dabar jau nebenoriu sėdėdamas ant šitos senos lyties laukti geresnių laikų. Gyvenimas yra tam, kad būtų gyvenamas, bet kokiu metu. Ir būtų gyvenamas pirmyn. Kaip ir ankstesniais laikais, bent jau nuo senovės Romos, laikomasi tokios taisyklės: jei senoji sistema nebegali aprūpinti ateinančios kartos, tuomet ši turi leistis į kelią. Ieškoti naujų krantų, išbandyti naujas vietas, koncepcijas ir idėjas. „Šventasis pavasaris“ arba „Ver Sacrum“ – toks šios senos idėjos pavadinimas. Tai natūralaus atsiskyrimo, bambagyslės perkirpimo idėja. Užrašas „Ver Sacrum“ ypač gražiai matyti ant Vienos secesijos pastato, nes Vienos secesija irgi atsiskyrė, nutraukė bambagįslę, jungusią ją su nusistovėjusiu menu.

Böhringer Friedrich, CC BY-SA 3.0 AT https://creativecommons.org/licenses/by-sa/3.0/at/deed.en, via Wikimedia Commons

Tas senasis gražusis pasaulis buvo tik feikinis, netikras pasaulis. Administruojamas sklerotinis netikras pasaulis, kuriame daug kas kalba apie naujoves, bet iš tikrųjų jų nenori. Ir tikrai ne palaikantis individą, o dar ir skatinantis naujas vergų struktūras. Tame pasaulyje ant popieriaus nežinia kam buvo surašyta daugybė pažadų, tačiau niekas niekada už nieką neprisiėmė atsakomybės. Tai moraliai supuvęs, visiškai nuskurdęs ir nustekentas pasaulis, kuris dar kelerius metus išsaugos savo supuvimą gražiai skambančiose institucijose. Pasaulis, kuriame turbūt jau daugelį metų niekas tinkamai neatlieka savo darbo, bet vis tiek tikisi to iš kitų.

Jo neatlieka jau daug metų tinkamai nesigilinantys žurnalistai; pinigų manipuliatoriai, spausdinantys pinigus, kol mus užgrius hiperinfliacija, o skolas pateikiantys kaip praeities problemą (raktažodis „Modern Money Theory“), bet iš tikrųjų tik nusavinantys piliečių turtą; teisininkai, nenorintys vykdyti teisingumo ir neapsaugantys konstitucijos [14]; politikai, laikantys save prastesniais influenceriais ir per apklausas diena dienon tik po truputį stumdantys palaikymo kreivę tai į vieną tai į kitą pusę.

Taigi, kas norės gyventi visuomenėje, mosuojančioje aukščiausių moralinių, įvairiausių sąmoningumo ir tvarumo tikslų vėliavomis tik tam, kad prisidengusi tokiais tuščiais žodžiais ji  toliau stumtų seną feodalinės sistemos idėją? Kodėl kas nors turėtų ginti tą netikrą pasaulį, dabar, kai jo įtrūkiai jau matomi visiems? Šiandien senojo normalumo išsaugojimas reikštų toliau gyventi pagal senąjį melą.


LYGIAGREČIŲJŲ STRUKTŪRŲ SPROGSTAMOJI GALIA

Taigi, kaip panaudoti šią krizę visos visuomenės šuoliui į priekį? Kol kalbama apie „Window of Opportunity“ ir „Great Reset“, didyjį perkrovimą, nors galvoje turima technokratinės galios koncentracija, mums reikia sutelkti priešingas jėgas ir patiems mėginti įvykdyti „Greater Reset“, dar didesnį perkrovimą. Galios koncentracijai pasipriešins tik galios decentralizacija. Sekimo kapitalizmą ir technokratiją neutralizuos tik naujos lygiagrečios žmogiškojo sambūvio struktūros. Kai kasdienis gyvenimas paverstas neįmanomu išgelbės tik pačių susikurtos naujos gyvenimo salos. Tai gali būti savipakankamos komunos, gebančios pasigaminti viską, ko reikia, kad būtų patenkinti svarbiausi vartojimo poreikiai, specialios ekonominės zonos arba privatūs miestai. Totalitarinėms sistemoms tokios lygiagrečios struktūros grėsmingos kaip sprogmenys, tai galios infiltracijos mechanizmai.

Beje, Vaclavas Havelas tai jau žinojo, kai reikėjo įveikti sovietinį komunizmą. Totalitarinės sistemos – tai amorfiškos, hipertrofuotos biurokratijos, tiek jų mąstymas, tiek reakcijos nelankstūs ir nejudrūs. Įsikibusios savo doktrinos ir kiekvieną žmogų aprėpties teritorijoje paversdamos  tokiu pat nelanksčiu ir anemišku informatoriumi, jos nutolsta nuo tikrovės. Man tai šiek tiek primena pripučiamas reklamines figūras, kurias kartais matome prie degalinių ar parduotuvių: jos didelės ir iškart pastebimos, bet formą išlaiko tik dėl ideologijos įkaitinto oro. Išsiurbus tą orą kolosas vėl nuleidžiamas ant žemės, tada jį galima sulankstyti. Lygiagrečios struktūros įsiskverbia į ideologinę sistemą, kuri pati siekia prasibrauti į visas natūralias struktūras – šeimą, klubą ar draugystę.

Geras sėkmingo žingsnio pavyzdys yra bitkoino tema (žinau, kad vis dar esu jums skolingas keletą tekstų[16]). Tai viena iš daugelio paralelinių struktūrų – alternatyva centrinių bankų pinigų karteliui. Pasitelkus aukštesnę lygiagrečią struktūrą nusistovėjusioji ne vien puolama – ji tampa nereikalinga. O šiuo metu tai netgi mūsų rankose. Kadangi pinigai yra bet kokios sistemos kraujo apytaka, nutraukus aprūpinimą krauju galima išversti iš kojų net ir didžiausią kolosą. Pinigų monopolio perkėlimas iš valstybės į atskirų piliečių rankas, kai tai daroma decentralizuotai ir atskiri dalyviai negali įgyti viršenybės šiai sistemai, būtų didžiausias valdžios perdavimas po to, kai bažnyčios, imperatoriai ir ideologijos neteko galios. Taip įvyktų daugelio revoliucija pasitelkus technologijas, o vienintelis to daugelio kovos aktas būtų paimti dalį savo turto iš senosios sistemos ir perkelti ją į naująją.

Jei pavyks iš valstybės atimti pinigų dauginimo monopolį, karai, kokie vyko lig šiol, kada nors taps praeitimi. Panašių pastebėjimų veikale „Apie amžinąją taiką“ pateikė ir Immanuelis Kantas. Karai, pavyzdžiui, kad ir karas Afganistane, galėjo būti vykdomi dar ir dėl to, kad centriniai bankai gamina begalę pinigų, o jie panaudojami vis plečiamam kariniam kompleksui ir imperialistiniam jo siautėjimui. Karai pradedami melu, o palaikomi nesibaigiančių pinigų melu. Nauja pinigų sistema stipriai apsunkintų karų finansavimą. Pakeitus pinigų sistemą iš centralizuotos į decentralizuotą įvyktų didžiulis turto ir galios perdavimas. Turbūt didžiausias istorijoje.

Juk iš tiesų Centriniai bankai ir valstybės, bijodami šios galimybės, dabar bando kurti savo skaitmenines valiutas (Central Bank Digital Currencies, CBDC), kad įgytų dar didesnę kontrolę, įtvirtintų sekimą ir nusavinimo galimybes. Taigi paskutinės varžybos dėl laisvės jau vyksta. Mes galime pasiekti, kad pagrindiniai galios atstovai šią kovą pralaimėtų su trenksmu.

Be naujų sugyvenimo ir pinigų formų yra nemažai ir kitokių lygiagrečių struktūrų galimybių, pavyzdžiui, anoniminis bendravimas, švietimas, menas ir kultūra, sveikatos priežiūra ir, žinoma, tai, kur aš reiškiuosi labiausiai – žiniasklaida. Tereikia veiksmingai inicijuoti ir vykdyti judėjimą decentralizuotų, alternatyvių jėgų link; toks judėjimas jau prasidėjo bitkoino ir žiniasklaidos sistemoje. O gamybos priemonės jau seniai yra mūsų rankose.

Kurkime gerų idėjų tinklus! Sudarykime lygiagrečias šviečiamąsias ir mainų struktūras! Šitaip automatiškai pradėsime kurti naują, turbūt geresnį gyvenimą. Sustingęs sveikatos totalitarizmas tuo tarpu užmūrys naujame normalume save ir saviškius ir pats nusibaigs nuo siautėjimo.

Apsieikime be tyliojo konformizmo, ištrūkime iš gerai pažįstamos mirties spiralės. Konformizmo galią geriausiai žodžiais išreiškė technikos filosofas Güntheris Andersas. Būkime stipresni.

_______________________________________________________________

Šis tekstas pasirodė 2021 m. rugsėjo 2 d. pavadinimu „Zeit für neue Anfänge: Raus aus dem Corona-Zombieland“ svetainėje „Freischwebende Intelligenz„.

Iš vokiečių kalbos vertė Daiva Petereit-Pilinkienė, redagavo Kristina Sprindžiūnaitė.

Šis tekstas yra licencijuojamas pagal „Creative Commons Attribution 4.0“ tarptautinę licenciją. Nesivaržykite kopijuoti ir dalintis.

Koliažas, įkvėptas Carpenterio „Jie gyvena“ (rasta internete).

Schreibe einen Kommentar

Deine E-Mail-Adresse wird nicht veröffentlicht.

Diese Website verwendet Akismet, um Spam zu reduzieren. Erfahre mehr darüber, wie deine Kommentardaten verarbeitet werden.