Įspūdinga Dr. Julie Ponesse kalba Kanados Demokratjos Fondo konferencijoje

Demokratija Ideologijos kritika Koronavirusas

Dr. Julie Ponesse. Išversta padedant TRIUŠIO URVAI.

Prisiminkite kelerius metus atgal, tarkime, 2019 m. rudenį. Ką tuomet veikėte? Koks buvo jūsų gyvenimas? Kas jums rūpėjo? Ko labiausiai bijojote? Kaip įsivaizdavote ateitį?

Būtent su tokiu žmogumi norėčiau pasikalbėti ateinančias 15 minučių. Pradėsiu nuo savo istorijos: o pabaigoje norėsiu paprašyti vienos paslaugos, bei pasidalinsiu maža paslaptimi.

2019 m. rudenį buvau etikos ir antikinės filosofijos profesorė; mokiau studentus kritinio mąstymo, savirefleksijos svarbos, kaip užduoti gerus klausimus ir vertinti įrodymus, kaip mokytis iš praeities ir kodėl demokratijai reikia pilietinių dorybių.

O dabar persikelkime į 2021 m. rugsėjo 16 d., kai gavau laišką “atleisti iš darbo su priežastimi” po to, kai suabejojau ir atsisakiau vykdyti darbdavio įpareigojimą skiepytis. Buvau atleista už tai, kad dariau būtent tai, kam buvau pasamdyta. Buvau etikos profesorė, kvestionuojanti, mano manymu, neetišką reikalavimą. Nereikia labai gilintis, kad įžvelgtum ironiją.

Kanadoje galioja įstatymai, kurie grindžiami etika. Galima sakyti, kad etika yra mūsų demokratijos pagrindas.

“Teisė nuspręsti, ką daryti su savo kūnu, o ko ne, ir teisė būti laisvam nuo gydymo be sutikimo yra giliai įsišaknijusi mūsų bendrojoje teisėje.” Tai ne mano žodžiai; tai Ontarijo apeliacinio teismo teisėjo Sidnėjaus Robinso žodžiai.

Su labai retomis išimtimis Kanados teisėje kiekvieno žmogaus kūnas laikomas neliečiamu, ir tai yra pagrindinis Niurnbergo kodekso etosas, pažadas žmonijai, kad daugiau niekada nepritarsime neinformuotam, nesavanoriškam medicininių sprendimų priėmimui, net ir dėl paties paciento gerovės, net ir dėl visuomenės gerovės.

Pagal apibrėžimą, skiepų mandatai yra prievartinės imunizacijos strategija. Jei nebūtų prievartos, pavyzdžiui, grasinimo prarasti darbą, žmonės savanoriškai nesutiktų daryti to, ko siekiama mandatu! 

Darbdaviai laiko mus karjeros įkaitais ir atima galimybę dalyvauti ekonomikoje ir viešajame gyvenime. Jie teisinasi tuo, kad “mus ištiko pandemija”, todėl dėl visuomenės gerovės turime atsisakyti savo kūno autonomijos.

Taigi minutėlę pakalbėkime apie autonomiją ir visuomenės gerovę.

Nepaprastosios padėties atveju parlamentas ir provincijų įstatymų leidžiamieji organai turi ribotus įgaliojimus priimti įstatymus, kuriais pažeidžiamos tam tikros Chartijoje numatytos teisės visuomenės gerovės labui. Tačiau tam, kad šie pažeidimai būtų pateisinami, vakcinų įgaliojimai turėtų atitikti labai aukštą ribą: Pavyzdžiui, COVID-19 turėtų būti labai pavojingas patogenas, nuo kurio nėra tinkamo gydymo, o vakcinos turėtų būti akivaizdžiai veiksmingos ir saugios.

Dabartinė padėtis Kanadoje neatitinka nė vieno iš šių kriterijų.

Apsvarstykite šiuos faktus: 

1) COVID-19 infekcijos mirštamumo rodiklis nesiekia net 1 % raupų mirštamumo rodiklio (ir jis kelia dar mažesnį pavojų vaikams)

2) yra daug saugių ir labai veiksmingų vaistų jai gydyti (įskaitant monokloninius antikūnus, ivermektiną, fluvoksaminą, vitaminą D ir cinką)

3) dėl vakcinų užregistruota daugiau nepageidaujamų reiškinių (įskaitant nesuskaičiuojamą skaičių mirčių) nei dėl visų kitų rinkoje esančių vakcinų naudojamų pastaruosius 30 metų

Atsižvelgiant į šiuos faktus, man kyla daugybė klausimų:

Kodėl paskiepytiesiems suteikiami skiepų pasai ir leidžiama lankytis viešose vietose, kai CDC direktorius pareiškė, kad COVID-19 vakcinos negali užkirsti kelio infekcijos plitimui?

Kodėl skiepijimas yra vienintelė švelninimo strategija, kai nauji įrodymai (įskaitant neseniai atliktą Harvardo tyrimą) nerodo jokio pastebimo ryšio tarp skiepijimo lygio ir naujų atvejų?

Kodėl mūsų vyriausybė ir toliau neskiria ivermektino kaip rekomenduojamos gydymo priemonės, nors JAV Nacionalinis sveikatos institutas jį remia, o Indijos Utar Pradešo valstija išdalijo ją 230 mln. gyventojų ir sumažino mirtingumą nuo COVID beveik iki nulio? Nuo kada Indija lenkia Kanadą sveikatos priežiūros srityje?

Kodėl ruošiamės skiepyti penkiamečius vaikus, kai COVID jiems kelia mažesnę riziką nei galimos vakcinos reakcijos IR kai nėra veiksmingos vakcinų stebėsenos sistemos?

Kodėl mes susitelkiame į siaurą vakcinomis sukeliamo imuniteto naudą, kai realūs tyrimai rodo, kad natūralus imunitetas labiau apsaugo, yra stipresnis ir patvaresnis?

Kodėl gėdijamės “abejojančiųjų dėl vakcinų”, o ne “tvirtai nusistačiusiųjų už vakcinas”?

“Kodėl, – kaip neseniai paklausė viena slaugytoja, – apsaugotus reikia saugoti nuo neapsaugotų, verčiant neapsaugotus naudoti apsaugą, kuri pirmiausia neapsaugojo apsaugotų?”

Visais atžvilgiais tai yra “kortų namelis”, kuris netrukus sugrius.

Tačiau man kyla klausimas, kodėl jis dar nesugriuvo? Kodėl šie klausimai kasdien nepasirodo visų didžiųjų Kanados laikraščių antraštėse?

Ar tinkami žmonės paprasčiausiai nematė tinkamų duomenų? Ar tai tik kanceliarinė klaida… pasauliniu mastu?

Kas nutiko mūsų vadovybei? Mūsų ministras pirmininkas vadovauja kovai grasindamas:  “Nemanykite, kad galėsite įlipti į lėktuvą”. Rinkimų kampanijos pažadai dabar yra segregacinė viešoji politika. Mūsų vyriausybė kasdien skatina mus skaldymuisi ir neapykantai.

Kaip viskas taip smarkiai pasikeitė? Kaip mes, kanadiečiai, taip smarkiai pasikeitėme?

Mano pastebėjimu, susiduriame ne tik su viruso, bet ir su prisitaikymo ir patiklumo pandemija, su tylos, cenzūros ir institucionalizuotų patyčių kultūra.

MainStreamd Media mėgsta sakyti, kad mes kovojame “informaciniame kare” – kad šią pandemiją užklupo dezinformacija ir net abejonės.

Tačiau šiame kare ginklu tampa ne tik informacija, tai liečia ir žmogaus teisę mąstyti savo galva.

Girdėjau sakant: “Na, aš tiek daug neišmanau apie virusus”, todėl neturėčiau turėti nuomonės. bet…

Klausimas ne tas, ar jūs apie virusologiją žinote daugiau nei mūsų visuomenės sveikatos priežiūros pareigūnai; klausimas, kodėl mes visi neatšaukiame jų už tai, kad jie nenori įsitraukti į įrodymus ir diskutuoti su žmogumi, kuris turi kitokią nuomonę. 

Turėtume raginti ne siekti rezultato, o atkurti procesą.

Be šio proceso neturime nei mokslo, nei demokratijos.

Be šio proceso mes dalyvaujame savotiškame moraliniame kare.

Tačiau praeities karai turėjo labai aiškias ribas: Rytai ir Vakarai, patriotai ir valdžia.

Dabartinis karas yra ne invazijos, o infiltracijos, ne laisvo pasirinkimo, o gąsdinimo, psichologinių jėgų, tokių klastingų, kad imame tikėti, jog idėjos yra mūsų pačių ir kad atsisakydami savo teisių atliekame savo svarbų vaidmenį.

Kaip neseniai pasakė vienas išmintingas kolega: “Tai karas dėl valdžios vaidmens. Tai karas dėl mūsų laisvės mąstyti ir kelti klausimus ir dėl to, ar asmens autonomija gali būti nuvertinta iki sąlyginės privilegijos, ar ji išlieka teise. Tai karas dėl to, ar jūs turite išlikti piliečiu, ar tapti subjektu. Tai karas dėl to, kieno tu esi nuosavybė – pačio savęs ar valstybės.”

Kalbama apie tai, kur nubrėžti ribą.

Čia kalbama ne apie liberalus ir konservatorius, pasisakančius už ir prieš vakserius, ekspertus ir neprofesionalus. Visiems turėtų rūpėti tiesa, visiems turėtų rūpėti moksliniai ir demokratiniai procesai, visiems turėtų rūpėti vieni kitiems.

Drįsčiau teigti, kad mūsų tautos išlikimo užtikrinimas yra mažai vertingas, jei kartu su juo neišliks mūsų laisvė diskutuoti, kritikuoti, reikalauti įrodymų dėl to, ko iš mūsų prašo mūsų vyriausybė.

Kaip žmogus, gimęs septintajame dešimtmetyje, niekada nemaniau, kad TAI bus karas, kuriame teks kovoti, kad kils pavojus teisei į kūno autonomiją, laisvą ir skaidrų keitimąsi informacija.

Minutėlę pagalvokite apie neįsivaizduojamą praėjusio amžiaus žalą – “galutinį sprendimą”, Pietų Afrikos apartheidą, Ruandos ir Kambodžos genocidą. Argi neturėtume prisiminti praeities žiaurumų, kad jų nepakartotume? Na, atmintis trumpa, šeimos grandinės nutrūksta, nauji rūpesčiai užgožia senuosius, o praeities pamokos nugrimzta į seną istoriją, kad būtų pamirštos.

Atrodo, kad šiandien skiepytieji naudojasi visomis civilizuotos visuomenės teisėmis ir privilegijomis: judėjimo laisve, galimybe mokytis, vyriausybių, įstatymų leidėjų, žurnalistų, draugų ir šeimos narių pritarimu. Skiepijimas yra bilietas į SĄLYGINĮ mūsų teisės dalyvauti Kanados visuomenėje sugrąžinimą.

Tačiau, kaip sakė Džonas F. Kenedis: “Kiekvieno žmogaus teisės sumažėja, kai iškyla grėsmė vieno žmogaus teisėms”.

Neabejoju, kad COVID-19 yra didžiausia grėsmė žmonijai, su kuria kada nors esame susidūrę; ne dėl viruso – tai tik vienas iš daug ilgesnės ir sudėtingesnės istorijos skyrių, bet dėl mūsų atsako į jį.

Ir šis atsakas, manau, nusipelno vietos kiekviename medicinos etikos vadovėlyje, kuris bus išleistas per ateinantį šimtmetį.

Ką galime padaryti?

Kanados chemikas ir rašytojas Orlando Battista sakė: “Klaida netampa klaida tol, kol atsisakote ją ištaisyti.”

Atrodo, kad mūsų pasaulyje mandagumas ir susitaikymas yra tikslai. Nebėra 60-ųjų revoliucionierių, nebėra ankstyvosios Amerikos patriotų. Esame prisitaikymo pandemijos aukos.

Tačiau paklusnumas nėra dorybė, jis nėra neutralus ir tikrai nėra nekenksmingas.

Kai 1961 m. Hannah Arendt žurnale “New Yorker” rašė apie Adolfo Eichmanno teismą, ji tikėjosi rasti sudėtingą, arogantišką, velnišką, galbūt psichotišką žmogų. Ji rado visiškai priešingą dalyką. Ją pribloškė jo “paprastumas”. Ji rašė, kad jis buvo “siaubingai ir siaubingai normalus”, žmogus, kuris “tik vykdė įsakymus”, kaip jis nuolat kartojo. Ji rado tai, ką vadino “blogio banalumu”, t. y. paprastų žmonių polinkį paklusti įsakymams, kad jie atitiktų reikalavimus, negalvojant už save.

Mūsų visuomenės sveikatos priežiūros pareigūnų paniekinantis, gerai surepetuotas pranešimas sukūrė labai veiksmingą mašiną, kuri neskelbia savo įrodymų ir nedalyvauja diskusijose, o tik leidžia įsakymus, kuriuos mes paklusniai vykdome. Padedant žiniasklaidai, jos klaidos slepiamos, jos politika nekvestionuojama, nesutinkantys su ja nutildomi.

Kaip nutraukti šią tylą? Kaip atgauti sveiką protą ir atkurti demokratiją? Galbūt atėjo laikas pradėti triukšmauti. Tyrimais įrodyta, kad kai idėją priima vos 10 % gyventojų, tai yra lūžio taškas, kai idėjas, nuomones ir įsitikinimus sparčiai perima likusieji. Tereikia balsingų, **šaunių** 10 %.

Demokratija, “tautos valdžia”, ne tik leidžia išraiškos ir tyrimo laisvę, bet ir jos reikalauja.

O maža paslaptis, kurią pažadėjau jums pradžioje? Štai ji: jūs nesate blogas žmogus, nes reikalaujate įrodymų, nesate blogas žmogus, nes pasitikite savo instinktais, ir nesate blogas žmogus, nes norite mąstyti savarankiškai. Tiesą sakant, yra priešingai.

Jei nerimaujate dėl teisingumo praradimo, jei nerimaujate dėl to, koks gyvenimas bus įmanomas mūsų vaikams, jei norite susigrąžinti savo šalį – šalį, kuriai kadaise pavydėjo visas pasaulis, – dabar pats laikas veikti. Nėra jokios priežasties laukti, nėra jokios prabangos ar pasiteisinimo laukti. Mums reikia jūsų dabar.

Dabar laikas skambinti savo politikams ir rašyti į laikraščius. Dabar laikas protestuoti, dabar laikas mesti iššūkį ir net nepaklusti mūsų vyriausybei.

Kaip sakė Margaret Mead: “Niekada neabejokite, kad nedidelė grupė mąstančių, atsidavusių piliečių gali pakeisti pasaulį; tiesą sakant, tai vienintelis dalykas, kuris kada nors jį pakeitė.

Kitaip tariant, jums nereikia pulko didvyrių, didvyrių MASĖS, didvyrių ŠALIES.  Jūs galite atlikti savo vaidmenį ir GALITE kažką pakeisti. “Southwest Airlines” pilotai, Kanados kalniečiai, universiteto sveikatos tinklo slaugytojos – visi jie kažką keičia.

O paslauga, kurios noriu jūsų paprašyti? Dabar mums labiau nei bet kada reikia didvyrių. Mūsų demokratija prašo savanorių… Ar būsite didvyris, mūsų šaliai, mūsų vaikams? Ar būsite triukšmingųjų 10 proc. dalis?

__________________________________________________

Dr. Julie Ponesse yra etikos profesorė, 20 metų dėstanti Ontarijo Huron universiteto koledže. Dėl skiepų mandato ji buvo išleista atostogų ir jai buvo uždrausta lankytis savo universitete. 2021 m. spalio 28 d. ji skaitė pranešimą cikle “Tikėjimas ir demokratija” (The Faith and Democracy Series). Šiuo metu daktarė Ponesse ėmėsi naujų pareigų Demokratijos fonde (The Democracy Fund), registruotoje Kanados labdaros organizacijoje, kurios tikslas – skatinti pilietines laisves, kur ji eina pandemijos etikos mokslininkės pareigas. Šaltinis: Brownstone Institute.

__________________________________________________

Šis tekstas yra profesorės Julie Ponesse paskaitos “Tikėjimas ir demokratija”, kurią ji skaitė spalio 28 d. Kanados “DEMOKRACIJOS FONDŲ” kvietimu, transkripcija.

Išversta padedant TRIUŠIO URVAI.

Šis tekstas yra licencijuojamas pagal „Creative Commons Attribution 4.0“ tarptautinę licenciją. Nesivaržykite kopijuoti ir dalintis.

Schreibe einen Kommentar

Deine E-Mail-Adresse wird nicht veröffentlicht. Erforderliche Felder sind mit * markiert

Diese Website verwendet Akismet, um Spam zu reduzieren. Erfahre mehr darüber, wie deine Kommentardaten verarbeitet werden.