Paul Kingsnorth: „Vakcinos momentas“

Big Reset Demokratija Ideologijos kritika Koronavirusas

Originalus straipsnis paskelbtas 2021 m. lapkričio 24 d.

Paul Kingsnorth. Išversta padedant www.DeepL.com/Translator.

Karikatūros tekstas: „Aš tave pribaigsiu, skiepų atsisakytojau!“ / Ypač populiarus po Kalėdų eglute.


Esė apie skiepų politiką ir skubėjimą kriminalizuoti teisę atsisakyti skiepų

„Galbūt dėl to, kad esu anglas, galbūt dėl mano amžiaus, o gal tiesiog dėl aklo išankstinio nusistatymo, bet kai pabundu išgirdęs žinią, kad Austrijos vyriausybė trečdalį šalies gyventojų  paskelbė „keliančiais pavojų visuomenės sveikatai“ ir įkalino namuose, man per nugarą perbėga šiurpas.

Austrija, pagalvoju sau. Aha.

Žiūriu į naujienų nuotraukas, kuriose ginkluoti, kaukėti, juodai apsirengę policininkai stabdo žmones gatvėse ir prašo jų skaitmeninių dokumentų, skaitau istorijas apie kitus, sulaikytus už tai, kad išėjo iš savo namų dažniau nei leistiną kartą per dieną, ir girdžiu Austrijos politikus, intonuojančius, kad tie, kurie nesutinka sutikti su injekcija, turi būti vengiami ir niekinami tol, kol sutiks. Tada žiūriu interviu su „paprastais žmonėmis“, ir jie sako, kad „nevakcinuotieji“ patys prisiprašė. Kai kurie iš jų sako, kad juos visus, šiuos liaudies priešus, reikėtų pasodinti į kalėjimą. Geriausiu atveju „prieš skiepus nusiteikę“ žmonės yra paranojiški ir dezinformuoti. Blogiausiu atveju jie yra piktavaliai ir turėtų būti nubausti.

Po kelių dienų atsibudęs išgirstu dar vieną naujieną apie Austriją: nuo kitų metų visus šalies gyventojus valstybė skiepys prievarta, panaikindama jų teisę į tai, ką tam tikri žmonės, kurie pastaruoju metu labai nutilo, vadino „kūno autonomija“.

Tada pažvelgiu į Vokietiją. Matau, kad Vokietijoje politikai taip pat svarsto galimybę įkalinti „abejojančius dėl skiepų“ ir šiuo metu svarsto galimybę priverstinai skiepyti kiekvieną pilietį. Iki žiemos pabaigos, sako stebėtinai sąžiningas Vokietijos sveikatos apsaugos ministras, vokiečiai bus „paskiepyti, pasveikę arba mirę“. Ketvirto varianto, matyt, nėra.

Vokietijoje buvo daug darbo. Neseniai Hamburge pastatė tvoras, kad kalėdinėse mugėse atskirtų bloguosius neskiepytus nuo gerųjų paskiepytų. Lauke. Galbūt jie taip pat aprūpins Geruosius žmones akmenimis, kuriuos jie galės mėtyti per tas tvoras. Kai matau tokias karikatūras, kaip ta, kuri yra šio puslapio viršuje ir neseniai pasirodė viename iš pagrindinių Vokietijos laikraščių, galvoju, kad tai gali būti visai netolima. Čia ant sofos sėdintis vyras nusipirko sau šaudymo žaidimą, kuriame gali smagiai žudyti neskiepytus žmones. Tai bus, sako karikatūristas, „didelis hitas po Kalėdų eglute“.

Ha ha ha ha, manau. Vokietija. Tvoros. Įkalinimas. Priverstinės injekcijos. Ginkluota policija. Nuskaitykite savo kodą. Nužudykite neskiepytuosius.

Cha cha cha cha.

Visa tai stebiu iš Airijos, šalies, kurioje suaugusiųjų skiepijimas yra didžiausias Vakarų Europoje – daugiau nei 94 proc. gyventojų. Įdomu, kad tuo pat metu pas mus yra vienas didžiausių Vakarų Europoje užsikrėtimo kovidu rodiklių. Vyriausybė nesugebėjo paaiškinti šio fakto, tačiau ši tendencija pastaruoju metu išryškėjo ir kai kuriose kitose šalyse, kuriose skiepijama itin daug: Gibraltare, Izraelyje, Vakarų Flandrijoje. Atrodo, kad aukštas skiepijimo lygis nesusijęs su žemu sirgimo lygiu; dažnai būna atvirkščiai.

Kitose pasaulio dalyse taip pat vyksta keistų dalykų. Pavyzdžiui, Afrikoje. Afrikos gyventojų skaičius yra didžiausias, sparčiausiai augantis ir materialiai skurdžiausias iš visų žemynų. Tik nedaugelis jos vyriausybių gali sau leisti aprūpinti savo žmones brangiomis korporacinėmis vakcinomis, dėl kurių mes, Vakaruose, užstatėme savo valstybes. Tik 6 % Afrikos gyventojų yra paskiepyti, o nacionalinės sveikatos priežiūros sistemos daug kur beveik neegzistuoja, tačiau PSO šį žemyną apibūdina kaip „vieną iš mažiausiai viruso paveiktų regionų pasaulyje“. Iš tikrųjų atrodo, kad nuo pandemijos labiausiai kenčia turtingesni, labiau „išsivystę“ pasaulio regionai.

Atrodo, kad niekas negali to paaiškinti, tačiau oficialios krypties tai nepakeitė. Žinoma, Airijoje scenarijus išlieka toks pat. Jau šešis mėnesius gyvename skiepų apartheido sąlygomis, kai „neskiepytieji“ išstumiami iš didžiosios visuomenės dalies, bet tai nepadėjo. Atėjus žiemai infekcijos rodikliai sparčiai auga, kaip ir galima tikėtis sergant kvėpavimo takų virusu. Neseniai mums visiems buvo liepta dirbti iš namų, o dabar planuojamas dar vienas uždarymas.

Neseniai buvo įvesta vidurnakčio komendanto valanda baruose ir naktiniuose klubuose. Tai keista, nes jau kelis mėnesius į juos buvo įleidžiami tik paskiepyti žmonės, o mes ne kartą buvome patikinti, kad skiepyti žmonės yra saugūs.

Sąžiningoje visuomenėje visa tai būtų buvę svarstoma viešose diskusijose. Televizijos ir radijo laidose bei spaudoje atvirai diskutuotų įvairių nuomonių mokslininkai, socialinėje žiniasklaidoje būtų skelbiamos įvairios nuomonės, žurnalistai tinkamai tirtų pranešimus tiek apie vakcinų sėkmę, tiek apie vakcinų keliamą pavojų, būtų rimtai nagrinėjami alternatyvūs gydymo būdai, vyktų vieši debatai apie pusiausvyrą tarp pilietinių laisvių ir visuomenės sveikatos bei apie tai, ką apskritai reiškia „visuomenės sveikata“. Tačiau to nematėme ir nematysime, nes diskusijos, kaip ir nesutikimas, išėjo iš mados. Žiniasklaida čia, Airijoje, jau mažiausiai aštuoniolika mėnesių niekam iš valdžios atstovų neuždavė kritiško klausimo. „Google“ algoritmai užsiėmę nepatogių duomenų laidojimu, o socialinės žiniasklaidos kanalai, iš kurių dauguma žmonių gauna savo pasaulėžiūrą, šalina arba slopina kritiškas nuomones, net jei jas pateikia virusologai ar „British Medical Journal“ redaktoriai.

Diena iš dienos atsibusdavau ir galvodavau: kas vyksta?


Įkalinimas. Privalomi vaistai. Visuomenės sluoksnių segregacija. Masiniai atleidimai iš darbo. Vieninga infromacija žiniasklaidoje. Sistemingas kitokios nuomonės cenzūravimas. Valstybės ir spaudos sąmoningai kuriama baimės ir įtarumo atmosfera. Kas galėtų tai pateisinti? Galbūt baisios pandemijos, nuo kurios mirė arba buvo suluošinta didelė dalis užsikrėtusiųjų, ir saugaus bei patikimo vaisto, kuris, kaip įrodyta, užkerta kelią jos plitimui, derinys. Tai, žinoma, yra tai, ką, kaip teigiama, išgyvename. Toks yra pasakojimas.

Tačiau dabar jau pakankamai aišku, kad šis pasakojimas nėra teisingas. Covid-19 yra bjauri liga, į kurią reikėtų žiūrėti rimtai, ypač tiems, kurie yra ypač pažeidžiami. Tačiau ji anaiptol nėra tiek pavojinga, kad pateisintų pasaulinės policinės valstybės sukūrimą. Kalbant apie vakcinas, pripažinkime, kad skiepai tapo tema, apie kurią ramiai ir aiškiai diskutuoti, bent jau viešai, praktiškai neįmanoma.

Dažnai ginčuose tai, dėl ko žmonės mano, kad ginčijasi, nėra tikrasis nesutarimų objektas – jis yra gilesnis ir dažnai neišsakomas, jei apskritai suprantamas. Taip yra ir čia. Visuomenėje atsivėrę nesutarimai dėl kovido skiepų iš tikrųjų yra visai ne apie kovido skiepus: jie yra apie tai, ką šiuo metu simbolizuoja skiepai. Ką reiškia būti „vakcinuotam“ ar „nevakcinuotam“, saugiam ar pavojingam, švariam ar nešvariam, protingam ar neatsakingam, paklusniam ar nepriklausomam – tai klausimai apie tai, ką reiškia būti geru visuomenės nariu ir kas apskritai yra visuomenė, ir jie sprogsta kaip giluminiai užtaisai po kultūros paviršiumi.

Tai nereiškia, kad paviršiniai nesutarimai nesvarbūs. Jie yra svarbūs. Yra daugybė svarių priežasčių nerimauti dėl skiepų ir priverstinio jų vartojimo. Kalbame apie naują technologiją, kuri dar niekada nebuvo naudojama tokiu mastu ir tokiu tikslu, ir kuri buvo panaudota kuriant eilę vakcinų, išplatintų milijonams žmonių dar nebaigus jų klinikinių tyrimų. Tai beprecedentė situacija, kaip ir skiepijimas nuo kvėpavimo takų viruso viduryje pandemijos, dėl kurio, kaip perspėja kai kurie rimtai nusimanantys žmonės, situacija gali pablogėti, o ne baigtis. Tai, jog šias vakcinas gaminančios bendrovės gauna beprecedentį valandinį pelną, taip pat jau daug metų besitęsiančios jų sukčiavimo ir faktų nuslėpimo istorijos ir tai, kad šios bendrovės yra teisiškai apsaugotos nuo bet kokios atsakomybės už šių vakcinų sukeltas problemas, neleidžia rimtai žiūrėti į jų patikinimus dėl saugumo.

Kai matome prieš ankstyvą ligos gydymą nukreiptą aktyvią valstybės ir žiniasklaidos kampaniją, visiškai priešingą tam, ką kiekvieną gydytoją moko medicinos mokykloje, taip pat kai atsisakoma viešai kalbėti apie vis augančius įrodymus apie trumpalaikį šalutinį poveikį, turėtų būti aišku, kad vyksta kažkas, ko negalima paaiškinti mums pasakojama istorija.

Dėl visų šių ir kitų priežasčių nesu paskiepytas nuo kovido ir neketinu to daryti. Tai nereiškia, kad esu „antivakseris“ – ši sąvoka tai kultūrinio karo naratyvo kategorija, nuolat naudojama atskirti gerus žmones nuo blogų ir verčianianti abi šio karo puses demonizuoti vienai kitą. Aš nesu prieš skiepus ir tikrai nemanau, kad turiu teisę nurodinėti kitiems, ką daryti su savo kūnu. Nemanau, kad turimos kovido vakcinos yra neveiksmingos, ir nors jos nedaro to, kas buvo žadama, matau daugybę priežasčių, kodėl žmonės, ypač pažeidžiamųjų grupėje, jei nori, gali jomis skiepytis. Esu tikras, kad šio rašinio skaitytojai galėtų ginčytis su manimi dėl mano pozicijos, jei tik panorėtų, o aš galėčiau jiems atsakyti. Taip elgiasi didžioji pasaulio dalis nuo pat šių vakcinų atsiradimo. Mes visi galėtume svaidyti vieni kitiems mokslininkų patikrintus tyrimus, kurių iš tiesų nė vienas nesuprantame, ir visi prašautume pro šalį, nes ne vakcinose esmė. Esmė yra tai, ką vakcinos simbolizuoja ir prie kokio pasaulio kūrimo jos prisideda.

Esu rašytojas. Žinau, kaip kurti istorijas. Žinau, kas lemia jų sėkmę ar nesėkmę, ir jaučiu, kada istorija sudėliota prastai. Kovido  pandemijos pasakojimas yra būtent tokia istorija. Net žvelgiant tik į oficialiąją versiją, ji nesusijungia į vieną visumą. Kažkas ne taip. Paviršinis pasakojimas neatspindi to, kas slypi po juo. O tai, kas po juo slypi, mane dabar ir domina.

Gyvename apokaliptiniu laiku, originaliąja graikiško žodžio apokalypsis prasme – apreiškimas. Tai, kas vyksta paviršiuje, atskleidžia tai, kas visada slypėjo už jo, bet įprastais laikais buvo paslėpta nuo akių. Dabar visas veiksmas vyksta požeminiame pasaulyje. Po ginčais dėl to, ar skiepytis, ar skiepai saugūs ar ne, slypi kažkas senesnio, gilesnio, lėtesnio: kažkas, kas turi visą pasaulio laiką. Tai tarsi kokia didinga dvasia, kurios darbas – pasinaudoti šiuo lūžio laikotarpiu, kad atskleistų mums visiems tai, ką turime pamatyti: dalykus, paslėptus nuo pat šiuolaikinio pasaulio sukūrimo.

Kovidas tai apreiškimas. Jis apnuogino socialinio audinio plyšius, kurie visada egzistavo, bet geresniais laikais į juos buvo galima nekreipti dėmesio. Jis atskleidė dominuojančios žiniasklaidos prisitaikėliškumą ir Silicio slėnio galią kuruoti ir kontroliuoti viešąjį diskursą. Jis parodė politinių lyderių nesąžiningumą ir jų paklusnumą korporacijų valdžiai. Jis parodė, kad „Mokslas“ yra susikompromitavusi ideologija.

O labiausiai jis atskleidė autoritarinę prigimtį, slypinčią daugelyje žmonių ir visada išryškėjančią baimės laikais. Vien per pastarąjį mėnesį mačiau, kaip žiniasklaidos komentatoriai ragino cenzūruoti savo politinius oponentus, filosofijos profesoriai pateisino masinį įkalinimą, o žmogaus teisių grupės tylėjo apie „skiepų pasus“. Stebėjau, kaip didžioji dalis politinės kairės atvirai virsta autoritariniu judėjimu, kuriuo tikriausiai visada ir buvo, ir kaip daugybė „liberalų“ vykdo kampaniją prieš laisvę. Kai laisvė po laisvės buvo atimama, stebėjau, kaip intelektualas po intelektualo visa tai pateisina. Man buvo priminta tai, ką visada žinojau: protingumas neturi jokio ryšio su išmintimi.

Per pastaruosius dvejus metus apie žmogaus prigimtį sužinojau daugiau nei per ankstesnius keturiasdešimt septynerius metus. Kai ką sužinojau ir apie save, ir tai man ne itin patinka. Pastebėjau nuolatinę pagundą tapti šališku: teisti ir smerkti tuos, kurie yra kitoje klausimo pusėje – tuos avinėlius, tuos piktus Tiesos priešus. Pastebėjau savo polinkį ieškoti tik tų informacijos šaltinių, kurie patvirtina mano įsitikinimus. Apreiškimas niekada nėra patogus.

Tačiau labiausiai kovido apokalipsė man atskleidė, kad kai žmonės yra įbauginti, juos galima lengvai valdyti.

Kontrolė: tai šių laikų istorija. Visame pasaulyje matome, kaip valstybių jėgos, susivienijusios su korporacinio kapitalo jėgomis, kelia precedento neturinčias pretenzijas kontroliuoti jūsų ir mano gyvenimą. Visa tai susilieja į mūsų amžiaus simbolį – išmaniųjų telefonų įgalinamą QR kodą, kuris bauginančiu greičiu ir beveik tyloje tapo naujuoju visaverčio žmogaus gyvenimo pasu. Kaip visada, mūsų įrankiai atsisuko prieš mus pačius. Dar vienas atradimas: iš pradžių jie niekada nebuvo mūsų įrankiai. Mes buvome jų įrankiai.

Tarp gausybės ginčytinų faktų, kurie kaip spiečius sukasi aplink šį virusą, temdydami dangų ir vargindami protą, išsiskiria vienas. Tai vienintelis faktas, kuris išmuša katedros formos skylę strategijoje, kurios šiuo metu laikosi vyriausybės, ir kuris leidžia pažvelgti į kriptą. Tai faktas, kad šios vakcinos, kad ir kokios veiksmingos būtų kitose srityse, neužkerta kelio viruso perdavimui.

Šis vienintelis faktas, kuris jau seniai žinomas, bet beveik niekada neminimas, sugriauna vakcinų pasų, segregacijos, „nevakcinuotų“ asmenų uždarymo ir visų panašių priemonių argumentus. Net jei tikite (arba apsimetate, kad tikite), jog šis virusas yra pakankamai pavojingas, kad pateisintų naujas radikalias autoritarizmo formas, kurios atsirado dėl jo, šios formos vis tiek praranda prasmę, jei skiepyti ir neskiepyti žmonės gali platinti virusą, o mes žinome, kad gali.

Kuo tuomet galima pateisinti technologinės kontrolės ir stebėsenos sistemą, kuri per pastaruosius metus aplink mus atsirado neįtikėtinai greitai ir sklandžiai? Ir kuo galima paaiškinti keistai panašias kalbas, kuriomis pasaulio vyriausybės aiškina ir pateisina šią sistemą, kurią tiek daug šalių priėmė panašiais būdais, naudodamos panašias technologijas per panašų laiką? Dingstis yra ta, kad „nevakcinuoti“ kelia pavojų visuomenei, o „vakcinuoti“ turi būti nuo jų apsaugoti. Tačiau, kaip matome Airijoje, šis pretekstas yra nepagrįstas.

Jei mes, kaip apsimetame, vadovautumėmės protu – jei iš tiesų „vadovautumėmės mokslu„, – tai jau dabar išardytume šias sistemas. Vietoj to mes dar labiau į jas gilinamės. Mus stumia į ateitį, kurioje kodo nuskaitymas, įrodantis, kad esi saugus ir paklusnus visuomenės narys, taps nuolatine gyvenimo dalimi, tokia pat nekvestionuojama kaip kredito kortelės ir vairuotojo pažymėjimai. Siekiame priverstinio privalomo visos visuomenės, įskaitant vaikus, skiepijimo ir kalėjimo bausmių atsisakiusiems skiepytis. Iki žiemos pabaigos galime gyventi pasaulyje, kuriame valstybė visiškai kontroliuoja mūsų kūnus, o vienintelė galimybė išlikti aktyviais visuomenės nariais yra paklusti visiems jos nurodymams ir sutikti su nuolatiniu skaitmeniniu stebėjimu, kad įrodytume, jog jų laikomės.

Prieš aštuoniolika mėnesių bet kas, kas būtų užsiminęs, kad tai bus kryptis, kuria judėsime šiam virusui pasklidus, būtų buvęs atmestas kaip paranojiškas Davido Icke’o fanatikas. Tačiau per tuos aštuoniolika mėnesių mes sklandžiai perėjome nuo „dviejų savaičių kreivei išlyginti“ prie „privalomų injekcijų, kad išvengtume kalėjimo„. Mes tai normalizavome ir priėmėme. Mes nekėlėme klausimų. Tie, kurie nesutiko, buvo cenzūruojami, nutildyti, iš jų buvo tyčiojamasi ir smurtaujama.

Net kai rašiau šį rašinį, situaciją Vokietijoje ir Austrijoje nustelbė naujienos iš Australijos. Šį savaitgalį Australijos kariuomenė pradėjo perkelti kovidu užsikrėtusius žmones į valstybines stovyklas. Dalyje Australijos šiaurinių teritorijų įvestas „griežtas uždarymas“, kai niekas negali išeiti iš namų dėl jokios priežasties, išskyrus atvejus, kai reikia skubios medicininės pagalbos. Virusu užsikrėtusius arba tiesiog kontaktavusius su užsikrėtusiais asmenimis kareiviai prievarta „perkels“ į valstybinę stovyklą, kurioje jie bus laikomi tol, kol valstybė nuspręs, kad jie yra pakankamai saugūs ir gali būti paleisti.

Šiose „privalomos priežiūros karantino įstaigose“ jau metus karantinuojami atvykstantys keliautojai. Dabar jos naudojamos Australijos piliečiams „sulaikyti“. Galite stebėti valstybės pranešimą apie šias priemones čia. Dar vieną Australijos politiką, kuris prabilo apie „nevakcinuotuosius“ ir ką jis norėtų su jais padaryti, galite pamatyti čia. Jei po šio teksto jūsų neapima baisi nuojauta, tuomet nežinau, ką jums pasakyti.

Mano paties nuojauta kasdien vis stiprėja. Po paviršiumi, tose gelmėse, esu toli gražu ne vienintelis, kuris mato, kas veržiasi į paviršių. Pasakojimas nesueina, istorija neįtikina, bet vis dėlto ji atlieka savo darbą. Ja naudojamasi, kad iškiltų ir pateisinta precendento neturinti autoritarinė technokratija, įkalinanti mus visus be jokio sutikimo, be jokių diskusijų ir be teisės atsisakyti.

Per trumpus, bet lemtingus dvejus metus tapome tokie, kokie esame. Mes, Vakaruose, dešimtmečius, o gal net šimtmečius, likusiam pasauliui dėstome apie „laisvę“, o kartais bandome jį priversti ją priimti. Mes, kurie sugalvojome tai, kas vadinama „liberalizmu“; mes, kurie dabar jį laidojame. Nereikėjo daug, kad mūsų žodžiai pasirodytų buvę tušti.


Beveik prieš dešimtmetį parašiau esė, pavadintą „Brūkšninio kodo momentas“. Ją galima rasti mano knygoje „Išpažintys apie atsigaunantį aplinkosaugininką“, tačiau originalią versiją, sudarytą iš trijų dalių, taip pat galite perskaityti čia, čia ir čia. Jame buvo kalbama apie į privatumą  besibraunančių technologijų pažangą, ir keliamas toks klausimas: kur nubrėšite ribą? Bandžiau pats išsiaiškinti atsakymą į šį klausimą, kuris man nedavė ramybės jau daugelį metų. Kuriuo momentu mašinos judėjimo kryptis tampa tokia akivaizdi, tokia netoleruotina, tokia bauginanti, kad nebegali su ja sutikti? Kas yra tas lūžio taškas? Kai kuriems žmonėms tai buvo išmanieji telefonai. Kitiems tai galėjo būti socialiniai tinklai. Dabar manau, kad tikrai protingi žmonės iš karuselės išlipo dar prie laidinio interneto ir tyliai nuėjo į mišką.

Tą rašinį buvo lengva parašyti, palyginus su šiuo. Prieš dešimt metų aš drebėjau pamatęs naują „Google Glass“ technologiją, kuri, žvelgiant retrospektyviai, buvo ankstyvas metaverslo prototipo bandymas, ir rašiau apie tai, ką ji gali pranašauti. Pasirodo, kad rašyti apie technologijų kontrolės ateitį, kuri gali būti už kampo, yra keliolika kartų lengviau, nei rašyti apie tai, kaip ji pasireiškia aplink tave.

Tačiau būtent tai vyksta šiandien. Pastarąjį pusmetį rašiau apie milžiniško technologinės kontrolės tinklo, kurį vadinu Mašina, evoliuciją: iš kur jis atsirado, kas jį valdo, kaip jis pasireiškia mūsų kultūroje ir asmeniniame gyvenime. Per ateinančius kelis mėnesius planavau rašyti apie tai, kaip ji pasireiškia čia ir dabar, mūsų politikoje, visuomenėje ir kultūroje. Tą darysiu ir toliau, bet mane aplenkė įvykiai. Kai baigsiu rašyti šias esė, gyvensime jau visai kitame pasaulyje nei tas, kuriame gyvenome, kai pradėjau rašyti šias esė. Mes jau esame jame.

Kovido pandemija pasirodė esanti puikus eksperimentas, skirtas kitam Mašinos evoliucijos etapui pradėti. Tai trūkstama dėlionės dalis, be kurios neįmanoma iššifruoti likusių. Pasakojimas neturi prasmės, kol nesuprasime, kad stebime, kaip mūsų akyse vystosi nauja, radikali technoautoritarizmo forma. Tai nėra atsitiktinumas ir nėra laikina. Europos Sąjungoje išmaniųjų telefonų įgalinami skiepų leidimai buvo numatyti bent jau nuo 2018 m. Visas pandemijos scenarijus buvo parengtas likus mažiau nei metams iki jos. Technologija buvo parengta, ir jos įgyvendinimas seniai lauktas. Reikėjo tik visa tai inicijuosiančio įvykio. Kaip rašiau savo paskutinėje esė čia, žlungančios visuomenės ateitį sudaro griūties ir apribojimų derinys. Taip viskas ir prasideda.

Kad tai būtų tiesa, nereikia jokios sąmokslo teorijos.

Tai nereiškia, kad virusas nėra tikras ar pavojingas, ar kad Bilas Geitsas (Bill Gates) nori įšvirkšti jums mikroschemų (na, gali, bet tai atskiras pokalbis…). Ir valdžioje neprivalo būti jokia slapta elito grupė. Žmonės, kurie kontroliuoja – ar bent jau siekia kontroliuoti – yra visiems matomoje vietoje ir jau daugelį metų kontroliuoja, o dauguma iš mūsų to nepastebi arba jiems tai nerūpi. Esame per daug užsiėmę žaislais, kuriuos jie mums gamina. Taigi kokia riba yra tarp Jų ir Mūsų ir kiek ji išsiliejusi?

Matome, kad Mašina daro tai, ką ji visada daro; ką atsekiau jos istorijoje per pastaruosius šešis mėnesius. Ji naudojasi situacijomis, kad įtvirtintų savo dominavimą. Ji kolonizuoja mūsų visuomenes, mūsų kūnus ir protus. Ji gamtą keičia technologijomis, o kultūrą – komercija. Ji paverčia mus savo veiklos matricos dalimis ir naudojasi mūsų baime, kad pateisintų savo griežtėjančią valdžią. Kai bijome, mes džiaugiamės kontrole, autoritarizmu, stipriais lyderiais, kurie išgelbės Mus, pašalindami Juos. Savo noru atsisakome laisvės dėl saugumo, bet galiausiai neturime nei vieno, nei kito. Mūsų baimė veda mus už rankos į kitą mūsų ilgos kelionės etapą – tolyn nuo Žemės ir į dirbtinumą; tolyn nuo žmogaus laisvės į skaitmeninį tinklą.

Galbūt manote, kad tai skamba perdėtai. Netgi isteriškai. Vos prieš kelis mėnesius galėjau su tuo sutikti. Prieš metus beveik neabejotinai būčiau sutikęs. Bet prieš metus nemačiau to, ką matau dabar. Nemačiau išmaniųjų telefonų pasų, QR skaitytuvų, klusnaus visuomenės paklusnumo, sąmoningo  baimės ir neapykantos kurstymo. Nemačiau įsakymų dėl privalomo skiepijimo. Nemačiau stovyklų.

Kitą savaitę parašysiu daugiau apie tai, ką matau vykstant ir kur link viskas krypsta. Bet kol kas užtenka pasakyti, kad atėjo asmeninis mano Vakcinos Momentas. Kadaise nerįžtingai svyravau per vidurį, o dabar tvirtai nuo jo atsitraukiu. Net jei būčiau įsitikinęs, kad šios vakcinos veikia saugiai, niekada negalėčiau gauti vakcinos paso ir sutikti su technologine visuomenės segregacija. Niekada negalėčiau nuskaityti savo kodo ir nesudrebėti. Negaliu tame dalyvauti.

Visi kažkuriuo metu prieiname lūžio tašką ir jis reikalingas, nes taip mūsų žmogiškoji intuicija šaukia, kad kažkas negerai. Tai priklauso man. Nesitaikstysiu su tuo, kas vyksta. Nepatvirtinsiu to, kas atsiranda. Aš tam priešinsiuosi. Užimsiu savo poziciją.

Pastarosiomis dienomis, kai vargau bandydamas save išreikšti, buvo įdomu tai, kad daugybė žmonių išėjo į gatves pasakyti to paties: gana. Didėjant spaudimui, prasideda sprogimai. Po pastarosiomis savaitėmis JAV plačiai paplitusių demonstracijų ir streikų šimtai tūkstančių žmonių visoje Europoje pradėjo eiti į gatves, kad pasipriešintų stiprėjančiai technologijų kontrolei. Tik nedaugelis šių didžiulių demonstracijų buvo nušviestos pagrindinėje žiniasklaidoje – tai dar vienas iš tų faktų, kurie, jei pasaulis būtų toks, kokiu dedasi esąs, skambintų pavojaus varpais, tačiau melo amžiuje mes tapome prie jų pripratę. Tačiau kažkas vyksta. Atrodo, tarsi Vakcinos momentas būtų kažkokia minties forma, sklandanti ore ir vienu metu užklumpanti milijonus iš mūsų kaip švelnus lietus. O gal veikiau tai, kad staiga išsisklaidė rūkas. Galbūt vis daugiau žmonių supranta, kad tai, kas vyksta dabar, yra mūsų amžiaus Rubikonas. Po to jau niekas nebebus taip, kaip anksčiau, ir neturėtų būti. Jei nenorime, kad ateitis amžinai atrodytų kaip ant žmogaus veido mirksintis QR kodas, turime kažką daryti.


Šis tekstas pasirodė 2021 m. lapkričio 24 d. pavadinimu „The Vaccine Moment, part one“ svetainėje The Abbey of Misrule.

Išversta padedant www.DeepL.com/Translator.

Šis tekstas yra licencijuojamas pagal „Creative Commons Attribution 4.0“ tarptautinę licenciją. Nesivaržykite kopijuoti ir dalintis.

Schreibe einen Kommentar

Deine E-Mail-Adresse wird nicht veröffentlicht.

Diese Website verwendet Akismet, um Spam zu reduzieren. Erfahre mehr darüber, wie deine Kommentardaten verarbeitet werden.