Originalus straipsnis paskelbtas 2023 m. gruodžio 17 d. svetainėje tkp.at.
Dr. med. Gerd und Dr. phil. Renate Reuther. Išversta padedant www.DeepL.com/Translator. Be pataisymų.
“Juodoji mirtis” yra epideminės panikos įkūnijimas. Konkrečiai ji siejama su buboniniu maru. Tariamai pirmoji pandemija Europoje, daugiametis infekcinis cunamis nuo 1347 m. turėjo nusiaubti žemyną. Ši istorija yra tiek pat gerai žinoma, kiek ir netiksli. Stiprias emocijas sukeliantys terminai retai kada turi ką nors bendro su faktais. Kas būtų statęs ir finansavęs didžiules katedrų bažnyčias iškart po gyventojų katastrofos? Kritiškas žvilgsnis į epidemijos istoriją.
Kai XIV-XVI a. kilo buboninio maro epideminiai židiniai, niekas nekalbėjo apie “juodąją mirtį”. (i) Buvo žinoma, kad visi lavonai pamažu tampa juodi. Terminas “Juodoji mirtis” žaidžia nuo vaikystės įskiepytomis baimėmis apie “juodąjį žmogų”, kuris buvo ne tamsaus gymio žmogus, o grįžtantis mirusysis, dar turintis suvesti sąskaitas. Neramios mirusiųjų sielos pasirodydavo kaip naktiniai juodi keršytojai ir skleisdavo baimę bei siaubą tarp gyventojų, kurie buvo įsišakniję prigimtinėje (natūralioje) religijoje. Juodos žiemos paradinių papročių (karnavalo, Mikalojaus, Perchtenlaufen) figūros, kurios šiandien klaidingai suprantamos kaip “maurai” arba bažnyčios perinterpretuojamos kaip “velniai”, yra akivaizdi šios koncepcijos išraiška.
Sąvoka “juodoji mirtis” pirmą kartą pasirodė XVI a. Skandinavijos kronikininkų darbuose. Abejotina, ar tai iš tikrųjų buvo užuomina į juodą odos spalvą, atsiradusią, pavyzdžiui, dėl kraujavimo. Buboninio maro ir kitų infekcinių ligų atveju jie pasitaiko tik išimtiniais atvejais. Jei jos atsirasdavo dažniau, tai būdavo dėl medžiagų, bloginančių kraujo krešėjimą, pavyzdžiui, žiurkių nuodų. Kovodami su plačiai paplitusiomis žiurkėmis, kurių blusos, kaip teigiama, pernešdavo marą, žmonės galėjo ne savo noru kartas nuo karto su jomis susidurti. Kad ir todėl, jog užnuodytos žiurkės pasitarnavo kaip maistas per sunkumus, kuriuos sukeldavo uždarymai.
Tik apie 1830 m. “juodoji mirtis” buvo stilizuota į gąsdinančią sąvoką didėjant epidemijų baimei, nes didžiuosiuose miestuose daugėjo gyventojų. Vokiškai kalbančiose šalyse visų pirma medicinos istorikas Justus Friedrichas Karlas Heckeris (1795-1850) įvedė šį terminą į tarptautinę apyvartą akademiniuose sluoksniuose, be kita ko, iškart išvertęs jį sensacingu vertimu į anglų kalbą. (ii) Keleriais metais anksčiau ši skambi frazė jau buvo pasirodžiusi anglų literatūroje pastoriaus žmonos Elizabeth Penrose (“ponios Markham”) parašytoje Anglijos istorijoje. Jos darbas iš karto tapo vadovėliu Anglijoje ir Šiaurės Amerikoje. (iii) Greitas ir ilgalaikis termino paplitimas be jokios konkrečios maro priežasties būdingas kryptingai propagandai.
Tuo metu buvo rimtų priežasčių emociškai sureikšminti išmatų ir šiukšlių sukeltų epidemijų pavojų. Sparčiai didėjant gyventojų skaičiui, augo aukštesniųjų klasių baimė prarasti savo valdžią. Tokią būseną atskleidžia dvasininko Thomo Roberto Malthuso (1766-1834), kuris dešimtmečius indoktrinuodavo Anglijos Rytų Indijos kompanijos valdantįjį elitą, raštai. Jis neslėpė, kad epidemijos yra būtina priemonė gyventojų skaičiui kontroliuoti. Juk mirtis pirmiausia paliesdavo neturtingas daugiavaikes šeimas.
Baimę kėlė ne tik tai, kad valdovai buvo beviltiškoje mažumoje, bet ir didžiulė socialinė atskirtis, kuri po jakobinų nesėkmės Prancūzijoje ir Napoleono galutinio pralaimėjimo prie Vaterlo Vienos kongrese visur buvo įtvirtinta. Aristokratinėse visuomenėse, kuriose didžioji dauguma žmonių gyveno iš rankų į lūpas, dažniau pasitaikydavo masinių valstybės intervencijų į socialinius ryšius. Ten, kur susirinkdavo trys žmonės, reikėjo tikėtis, kad atsiras bent vienas informatorius. Klestėjo denuncijavimas. Biedermejerio atsitraukimas į privačią sferą buvo ne mada, o išlikimo reikalas. Cenzūra dominavo kasdieniame gyvenime.
Antroje 1820-ųjų pusėje elitui ėmė kilti pavojus. Valdantiesiems neliko nepastebėta, kad status quo galima išlaikyti tik pasitelkus kariuomenę ir žandarmeriją. Visoje Europoje atsirado policinės valstybės. Savo piliečius persekiojo ne tik Habsburgų monarchija su Metternichu. Rusijos caras Nikolajus I (1796-1855) buvo laikomas “Europos žandaru”. Naujas genocidas per karus ar kryžiaus žygius po ilgų metų kovų su revoliucine Prancūzija nebebuvo išeitis. Šalių depopuliacija per deportacijas į kolonijas buvo įmanoma tik ribotai. Valdovai galėjo pigiau ir be moralinės kaltės depopuliuoti šalis epidemijomis. Jiems tereikėjo leisti šioms epidemijoms kilti. Didėjant gyventojų skaičiui, didėjo ir vargas miestuose. Tuomet maisto tiekimo trūkumas, sąmoningai sukeltas karinių kordonų, neišvengiamai pareikalaudavo reikiamų aukų.
Tačiau revoliucinis įniršis prieš valdančiąsias klases kai kur jau buvo įsiplieskęs anksčiau, nei depopuliaciją pavyko pastūmėti į priekį epidemijų pagalba: 1830 m. revoliucijos Paryžiuje ir Briuselyje, taip pat sukilimas Varšuvoje 1831 m. Buvo pats laikas, kad 1831 m., nors ir ne “juodoji mirtis”, bet “mėlynoji mirtis” – cholera – pristabdė sukilimą didžiuosiuose miestuose. Nors epideminė diarėja nebuvo svetima Europos miestams, dėl kraujotakos nepakankamumo atsiradusi nebūdinga melsva mirštančiųjų spalva padėjo parduoti šią ligą kaip naująją žmonių rykštę. Šį kartą buvo pasakojama, kad ši blogybė buvo visiškai nauja ir atkeliavo iš Azijos. Su “juodąja mirtimi” susijusi propaganda dar labiau pakurstė paniką. Aukštesnieji sluoksniai nusiplovė rankas ir išliko ramūs.
Nors tuo metu niekas nežinojo tikslios ligos priežasties, susirgusieji dažnai įtarė apsinuodijimą geriamuoju vandeniu. Aukštesnieji sluoksniai savo namuose turėjo nuosavus šulinius arba, kaip Paryžiuje, net nuosavą vandentiekį per akveduką, skirtą kilmingiesiems ir dvasininkams. Be to, turtingesnės šeimos ir vienuolynuose gyvenantys vienuoliai visada galėjo kuriam laikui išvykti iš užkrėsto miesto. Paprasti žmonės neturėjo nei finansinių lėšų, nei galimybių tai padaryti. Todėl žemesniųjų ir viduriniųjų klasių atstovams mirties rizika buvo 30-40 kartų didesnė nei turtuoliams. (iv)
Kiekvienas, kuris mano, kad epidemijos įvykiai 1831 m. Londone ir 1893 m. Hamburge buvo sutapimas su politinėmis aplinkybėmis, turėtų savęs paklausti, kodėl nuo 1665 m. Londone, 1720 m. Marselyje ir 1770 m. Maskvoje didmiesčiuose nebuvo užregistruota jokių didelių epidemijų. Atrodo, kad epidemijoms kilti pirmiausia reikėjo revoliucinių neramumų.
“Pandemijos” yra tik kitas žodis, reiškiantis turtingųjų karą prieš vargšus. Todėl pandemijos naudojamos vėl ir vėl. Tačiau “pandemijos” praranda savo siaubą ir poveikį, jei jomis netikima. Poetinis mirtino pavojaus dramatizavimas niūriomis spalvomis įrašė epidemijų baimę į kolektyvinę atmintį.
Nuorodos
i Herlihy D: Der schwarze Tod und die Verwandlung Europas. S. 10; Wagenbach; Berlin 2007 (Juodoji mirtis ir Europos transformacija. p. 10; Wagenbach; Berlin 2007)
ii Hecker JFC : Der schwarze Tod im vierzehnten Jahrhundert. Nach den Quellen für Ärzte und gebildete Nichtärzte bearbeitet. Friedrich August Herbig; Berlin 1832 (Juodoji mirtis XIV amžiuje. Redaguota iš šaltinių gydytojams ir išsilavinusiems ne gydytojams. Friedrich August Herbig; Berlynas 1832 m.)
iii Ponia Markham [slapyvardis]: A history of England from the first invasion by the Romans down to the present time. John Murray; London 1823 (Anglijos istorija nuo pirmosios romėnų invazijos iki šių laikų. John Murray; Londonas 1823 m.)
iv Muurling S, Riswick T, Buzasi K: The Last Dutch Smallpox Epidemic: Infectious Disease and Social Inequalities in Amsterdam, 1870-1872. Social Science History 2023; 47,2:189 – 216 (The Last Dutch Smallpox Epidemic: Infectious Disease and Social Inequalities in Amsterdam, 1870-1872 m. Socialinių mokslų istorija 2023; 47,2:189 – 216)
Nuotrauka: Stefan Keller, Pixabay
Šiame straipsnyje išsakytos nuomonės nebūtinai atspindi nuolatinių TKP autorių požiūrį. Teisės ir atsakomybė už turinį tenka autoriui.
Univ.-Doz.(Viena) Dr. Gerdas Reutheris yra radiologijos specialistas, medicinos švietėjas ir medicinos istorikas. Nuo pat pradžių jis pavadino “Covid-19” tuo, kuo ji buvo: dideliu blefu. Iki šiol šešiose knygose jis kritiškai analizavo praeities ir dabarties mediciną. Naujausią knygą “Hauptsache krank?” išleido leidykla “Engelsdorfer Verlag Leipzig”.
Dr. phil. Renate Reuther yra istorikė ir anglistė. Ji yra parašiusi daugybę knygų ir straipsnių kultūros istorijos tema. Naujausia jos knyga – “Feste feiern – dann dann aber richtig!” (liet. “Švęskite šventes – bet darykite tai kaip reikia!”), kurią išleido leidykla “Engelsdorfer Verlag Leipzig”.
