Originalus straipsnis paskelbtas 2022 m. rugsėjo 28 d. tkp.at.
Dr. Peter F. Mayer. Išversta padedant www.DeepL.com/Translator. Be pataisymų.
Referendumai Donecko ir Luhansko liaudies respublikose, taip pat Chersone ir dalyje Zaporožės regiono baigėsi, kaip ir buvo tikėtasi, aiškiu balsavimu už prisijungimą prie Rusijos Federacijos. Tai sukuria visiškai naują strateginę situaciją Rusijos ir NATO konfrontacijoje Ukrainoje. Vakarų analitikai, pavyzdžiui, Karališkasis Jungtinių tarnybų institutas (RUSI), seniausias ir pirmaujantis gynybos ir saugumo tyrimų centras Jungtinėje Karalystėje, turi gerokai kitokių įžvalgų nei didžioji žiniasklaida.
Tokijuje gyvenantis analitikas Julianas Macfarlane’as savo tinklaraštyje rašo apie karą, kurio nebuvo:
“Maždaug kovo pradžioje rusai susilpnino Ukrainos ginkluotųjų pajėgų (UAF) puolamuosius pajėgumus tiek, kad jos nebekėlė realios grėsmės mūšio lauke. Po to UAF nepavyko surengti nė vieno sėkmingo kontrpuolimo, įskaitant Charkovą, kur ukrainiečiai užėmė teritorijas, iš kurių rusai iš pradžių pasitraukė, vykdydami strateginį persigrupavimą prieš referendumus Donbase, Chersone, Zaporožėje ir Luganske.
Kaip jau minėjau, “karas” baigėsi kovo mėnesį, sudarydamas prielaidas ilgalaikiam Ukrainos pralaimėjimui.
Tada prasidėjo “specialioji karinė operacija” (SMO).
Ši unikali specialioji karinė operacija praktiškai neturi precedento ginkluotuose konfliktuose!
Kokį “karą” galite įsivaizduoti, kurio tikslas – išsaugoti civilių gyvybę ir infrastruktūrą, tuo pat metu sunaikinant priešo karinius pajėgumus, ir kuo mažiau aukų?
Šis konfliktas yra ne tik karinis, bet ir moralinis, mentalinis ir daugialypis. “Demilitarizacija” neatsiejama nuo “denacifikacijos” ir to, ką aš vadinu “konsolidacija”, t. y. rekonstrukcija ir restruktūrizacija.
Mariupolis jau atstatomas, atidaromos mokyklos ir naujos parduotuvės. Žmonės yra laimingi. Palyginkite tai su Bagdadu po to, kai jį užėmė amerikiečiai. ….
Imkime demilitarizaciją. Vakarų stebėtojai paprastai šį tikslą supranta tik kaip Ukrainos kariuomenės sunaikinimą, t. y. žmonių žudymą. Taip, žinoma, yra, tačiau tikrasis tikslas – atimti iš valdžios apsėstų bepročių galimybę žudyti nekaltus žmones, kaip jie darė 2014-2022 m. Rusai “neįsiveržė” į Ukrainą – jie neleido banderovietiškai Ukrainai įsiveržti į Donecko liaudies respubliką (DLR) ir Luhansko liaudies respubliką (LLR).”
Larry Johnsonas savo tinklaraštyje pateikia panašų vertinimą. Larry C. Johnsonas yra CŽV ir Valstybės departamento Kovos su terorizmu biuro veteranas. Jis rašo:
“Pamenate, kaip prieš tris savaites Putinas ir Rusijos kariuomenė turėjo didelių problemų, o Ukrainos kariuomenė žygiavo per Charkovą? Tai buvo tada, ir Urkaine žadėta pergalė neįvyko. Žvelgiant retrospektyviai atrodo, kad Rusija atsisakė strategiškai nereikšmingos teritorijos Ukrainos Charkovo srityje ir perkėlė savo karius į Donbasą, Zaporožę ir Chersoną. Ir kodėl? Kad būtų pasirengę referendumui, t. y. kad apgintų Ukrainos sritis, kurios galėtų balsuoti dėl susijungimo su motina Rusija. Vėliau Putino paskelbtas referendumas, kuris prasidėjo praėjusį penktadienį, nebuvo nei beviltiškas taktinis žingsnis, nei desperacijos aktas. Planavimas vyko mažiausiai mėnesį, o gal ir ilgiau.”
Šiame kontekste įdomu pažymėti, kad rugsėjo 15-16 d. Šanchajaus bendradarbiavimo organizacijos susitikime V. Putinas turėjo galimybę akis į akį pasikalbėti su Kinijos prezidentu Xi Jinpingu, Indijos ministru pirmininku Narendra Modi, Turkijos prezidentu Recepu Tayyipu Edoganu, taip pat su Irano, Baltarusijos, Mongolijos ir kelių kitų šalių vadovais. Akivaizdu, kad Rusijos planai dėl referendumų ir dalinės mobilizacijos buvo aptarti.
Johnsonas toliau kalbėjo apie šį įvykį:
“Ukraina toliau metė savo karius prieš Rusijos linijas ir artilerija smogė civiliams taikiniams, tačiau sumokėjo baisią kainą žmonių aukomis ir sunaikintais tankais bei kovos mašinomis ir nesugebėjo visiškai sužlugdyti balsavimo. Balsavimą visose keturiose srityse stebėjo tarptautiniai stebėtojai.”
B. Johnsonas tikisi daug agresyvesnio Rusijos atsako į tolesnius Ukrainos išpuolius prieš naujas Rusijos teritorijas po keturių regionų prijungimo. Tai gali paskatinti kovų eskalavimą, “tačiau Ukraina ir NATO turės ribotas galimybes reaguoti. Kodėl?” – klausia Johnsonas.
Jo atsakymas:
“Vakarai nebeturi tokios pramoninės bazės, kad galėtų neatsilikti nuo Rusijos gaminamos karinės technikos. Šį silpnumą dar labiau didina dvigubas infliacijos ir ekonomikos žlugimo smūgis, kuris palietė Europą, o dabar jau ir Jungtines Amerikos Valstijas.”
Siekdamas tai pagrįsti, jis cituoja Karališkojo Jungtinių paslaugų instituto (RUSI) paskelbtą analizę, kurioje išsamiai aprašomas šis nuosmukis. RUSI yra seniausias institutas pasaulyje ir pagrindinis Jungtinės Karalystės gynybos ir saugumo tyrimų centras, kurį 1831 m. įkūrė Velingtono hercogas, o dabartinis jo prezidentas yra Kento hercogas. Pateikiame esė ištraukas:
“Karas Ukrainoje įrodė, kad pramoninio karo amžius dar nesibaigė. Didžiuliam įrangos, transporto priemonių ir amunicijos sunaudojimui reikalinga plataus masto pramoninė aprūpinimo bazė – kiekybė vis dar turi savo kokybę. Masinėse kovose 250 000 Ukrainos karių ir 450 000 neseniai mobilizuotų piliečių karių susiduria su maždaug 200 000 Rusijos ir separatistų karių. Ginkluoti, maitinti ir aprūpinti šias kariuomenes – nelengva užduotis. Ypač sunku papildyti amuniciją. Ukrainos padėtį apsunkina tai, kad Rusijos kariuomenė gali atakuoti Ukrainos karinę pramonę ir transporto tinklus šalies gilumoje. Rusijos kariuomenė taip pat kenčia nuo Ukrainos tarpvalstybinių išpuolių ir sabotažo aktų, tačiau mažesnio masto. Amunicijos ir įrangos vartojimo tempą Ukrainoje gali išlaikyti tik didelė pramonės bazė.
Šis faktas turėtų būti konkretus įspėjimas Vakarų šalims, kurios išardė savo karinės pramonės pajėgumus ir paaukojo mastą bei veiksmingumą dėl efektyvumo. Ši strategija grindžiama klaidingomis prielaidomis apie karo ateitį ir jai įtakos turėjo tiek Vakarų vyriausybių biurokratinė kultūra, tiek mažo intensyvumo konfliktų palikimas. Šiuo metu Vakarai gali neturėti pramoninių pajėgumų didelio masto karui vykdyti. Jei JAV vyriausybė planuoja vėl tapti demokratijos arsenalu, reikia iš naujo peržiūrėti esamus JAV karinės pramonės bazės pajėgumus ir pagrindines prielaidas, lėmusias jos plėtrą.”
Tai JAV piliečio, į atsargą išėjusio pulkininko leitenanto Alekso Veršinino darbas. Jis išsamiai apibūdina iššūkį, su kuriuo susidurs Jungtinės Valstijos ir jų NATO sąjungininkės, jei išdrįs apsikeisti smūgiais su Rusija:
“Šiuo metu JAV mažina artilerijos šaudmenų atsargas. 2020 m. artilerijos šaudmenų pirkimas sumažėjo 36 proc. iki 425 mln. Planuojama, kad 2022 m. išlaidos 155 mm artilerijos sviediniams sumažės iki 174 mln. Tai atitinka 75 357 M795 bazinius šaudmenis, skirtus įprastinei artilerijai, 1 400 XM1113 šaudmenų, skirtų M777, ir 1 046 XM1113 šaudmenis, skirtus išplėstiniams artilerijos pabūklams. Galiausiai, 75 mln. dolerių skirta “Excalibur” tiksliajai amunicijai, kurios vieno šovinio kaina yra 176 000 dolerių, iš viso 426 šoviniai. Trumpai tariant, per metus JAV pagaminamos artilerijos geriausiu atveju užtektų 10 dienų ar dviejų savaičių kovos veiksmams Ukrainoje. Jei pirminis rusų iššautų sviedinių kiekis buvo 50 proc. pervertintas, tiekiamos artilerijos užtektų tik trims savaitėms.
JAV nėra vienintelė šalis, susidurianti su šiuo iššūkiu. Neseniai vykusiame karo žaidime, kuriame dalyvavo JAV, Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos pajėgos, britų pajėgos po aštuonių dienų išeikvojo nacionalines svarbiausių šaudmenų atsargas.”
B. Johnsonas toliau aiškina, kad Rusijos logistinė padėtis yra visiškai kitokia, nes jos pramonės įmonės “visą parą gamina šaudmenis, transporto priemones, tankus, dronus, raketas ir raketas”.
Pasak jo, Vakarai vis dar klaidingai įsivaizduoja, kad Rusijos ekonomika paprasčiausiai šlubuoja. Rusija turi naudingųjų iškasenų, medžiagų ir kvalifikuoto personalo, reikalingo gaminti tai, ko reikia Rusijos kariuomenei, kad ji galėtų vykdyti savo operacijas, ypač intensyvias kovines misijas. Be to, akivaizdu, kad ji savo veiksmus derina su sąjungininkais, tokiais kaip Kinija, Indija, Iranas ir kitais, ir gali naudotis jų didžiuliais gamybos pajėgumais.
Johnsonas apibendrina situaciją taip:
“Nežinau, ar tai buvo Rusijos planas nuo pat pradžių, t. y. vykdyti operacijas, kurios lemtų faktinį JAV ir Europos nusiginklavimą, ar tai grynas atsitiktinumas. Bet kokiu atveju Vakarai neturi realių galimybių nugalėti Rusiją Ukrainoje, nebent kiltų branduolinis karas.”
Jis taip pat mano, kad NATO struktūra gali būti įtrūkusi. Žlunganti Prancūzijos, Vokietijos ir Italijos ekonomika taip pat privers politikus labiau rūpintis savo šalių žmonių padėtimi, o ne toliau remti Ukrainos karą. Taip pat bus įdomu stebėti, kokį vaidmenį atliks NATO narė Turkija, kuri šiuo metu patiria vis didesnę įtampą su NATO nare Graikija.
Šis tekstas pasirodė 2022 m. rugsėjo 28 d. pavadinimu „Westliche Experten zur militärischen Situation in der Ukraine nach den Referenden in 4 Gebieten“ svetainėje tkp.at.
Išversta padedant www.DeepL.com/Translator. Be pataisymų.
Šis tekstas yra licencijuojamas pagal „Creative Commons Attribution 4.0“ tarptautinę licenciją. Nesivaržykite kopijuoti ir dalintis.
