Originalus straipsnis paskelbtas 2022 m. spalio 4 d. tkp.at.
Prof. Dr. Stephan Sander-Faes. Išversta padedant www.DeepL.com/Translator. Be pataisymų.
Praėjus kelioms dienoms nuo Baltijos jūros vamzdynų pažeidimo, vis labiau ryškėja pasekmių kontūrai: ES ir NATO yra “mirusios smegenys” (E. Macronas) ir tikriausiai netrukus – dabartinės konfigūracijos – pasens.
Kai kurie įvykiai yra ne tik savaime suprantami, bet ir susiję su daug platesniu kontekstu: 1914 m. birželio 28 d. Sarajeve įvykdytas erchercogo Franzo Ferdinando nužudymas, sausio 30 d. Adolfo Hitlerio paskyrimas Reicho kancleriu. 1933 m. ar 1989 m. lapkričio 9 d. Berlyno sienos griūtis giliai įsirėžė į Europos kolektyvinę atmintį. Tai neabejotinai svarbios datos, ypač vokiškai kalbančiame pasaulyje, tačiau visos jos ir daugybė kitų istorinių momentų kituose kontekstuose rodo kažką daug “didesnio” nei atskiri asmenys, įvykiai ar net erdviniai ryšiai.
Taip yra ir “Nord Stream” dujotiekių Baltijos jūroje užpuolimo atveju, kai 2022 m. rugsėjo 26 d. iš trijų iš keturių dujotiekių įvyko daugybė nuotėkių.
Sabotažas? Nedraugiškas veiksmas? Greičiau: agresija – su JAV istorija.
Tiek “sabotažas”, tiek “nedraugiškas veiksmas” yra per silpni terminai tam, kas įvyko praėjusią savaitę. Išpuolio prieš “Nord Stream” vamzdynus atveju galiausiai nesvarbu, ar tai buvo “sabotažas”, ar “agresijos aktas”, bent jau atsižvelgiant į tai, kaip jis buvo įvykdytas; giliavandenės žvejybos įranga ir vandeniui atsparios kameros, galinčios veikti mažesniame nei 80 m gylyje, kainuoja apie 120 eurų (giliavandenė žvejyba su iki 400 kg “naudinguoju kroviniu”); povandeninių kamerų, skirtų naudoti iki 100 m gylyje, taip pat galima įsigyti gana pigiai.
Taigi, jei turite kelis tūkstančius eurų ar JAV dolerių, logistika nėra jokia problema; tik reikia nepamiršti, kad Baltijos jūra yra viena iš labiausiai stebimų teritorijų ne tik po to, kai Suomija ir Švedija pateikė paraiškas dėl narystės NATO. Tai matyti iš maždaug 25 metų senumo planavimo dokumentų ir naujausių žiniasklaidos pranešimų apie NATO struktūras Baltijos jūroje, jau nekalbant apie naujausius svarstymus – čia remiamasi “Wilsono centro” pavyzdžiu – apie “plėtrą į šiaurės rytus”.
Todėl būtų neteisinga manyti, kad dėl daugkartinio Baltijos jūros stebėjimo Vašingtone, Monse (NATO) ir Briuselyje esančiuose atitinkamuose valdymo centruose tiksliai nežinoma, kas atsakingas už išpuolį prieš “Nord Stream” vamzdynus.
Be to, tiek Alexander Wallasch jau 2022 m. spalio 2 d., tiek po dienos Šveicarijos Weltwoche (2022 m. spalio 3 d.) nurodė, kad JAV turi būti svarbios šia prasme ir, mano nuomone, taip pat turi būti laikomos pagrindiniais įtariamaisiais (čia iš Wallasch įrašo, įskaitant daugybę citatų ir šaltinių):
“1982 m. vasarą JAV užsienio žvalgybos agentūra CŽV džiaugėsi viena sėkmingiausių operacijų nuo pat agentūros įkūrimo. Pirma, Vašingtonas buvo įspėtas, kai Šiaurės Amerikos oro gynybos vadavietė užfiksavo didžiulį sprogimą Sibire, kuris buvo matomas iki pat kosmoso. Pirmas spėjimas: galbūt rusai bando naują superginklą.
Tačiau Langlis jau seniai žinojo geriau ir jau buvo atkimšęs šampaną.
Ką reikėjo švęsti? JAV pavyko sabotažu sunaikinti svarbų ir finansiškai pelningą Sibiro dujotiekį. Williamo L. Casey CŽV agentai atliko puikų darbą.”
Perskaitėte teisingai: buvo įvykdyta (!) ataka, kuri, beje, nesiskiria nuo “Stuxnet” atakos prieš Irano branduolinius objektus prieš kiek daugiau nei dešimt metų, prieš tuometinį sovietų vamzdyną Sibire ir kuri, kaip įrodo su ja susijusio JAV agento Thomaso Reedo knyga “Prie bedugnės” (2004 m.), akivaizdžiai buvo Vašingtono darbas.
Atkreipkite dėmesį, kad panašių sovietų ar rusų “sabotažo” įrodymų nėra.
Cui bono, arba: o kaip dėl nusikaltimo?
Atmetus šią istoriškai ne mažiau įdomią informaciją, “monkeywerx” slapyvardžiu rašantis JAV amerikietis, save apibūdinantis kaip “ilgametį veteraną, turintį daugiau nei 30 metų patirtį kosmoso, aviacijos ir gynybos pramonėje”, neseniai apie “Nord Stream” dujotiekių užpuolimą pasakojo štai ką:
J. Bidenas sakė, kad [JAV] ką nors padarys....
Turime įrodymų, kad 2:10 val. [Grinvičo (Grinvičo) laiku, vėliau Grinvičo (GMT) laiku] virš Grudziazo (Lenkija) praskrido JAV karinio jūrų laivyno lėktuvas P8 ir iš oro papildė degalų atsargas.
Abu orlaiviai, šaukinys N/A [P8] ir BART12, jungiasi 26 400 pėdų aukštyje, kad palyginti ilgai - 1:20 val. - galėtų papildyti degalų atsargas; šis jungimasis baigiasi 3:28 GMT.
Degalų papildymo lėktuvas su šaukiniu BART12 grįžta į Spangdahemo oro bazę Vokietijoje; atkreipkite dėmesį, kad įrašai pašalinti
JAV karinio jūrų laivyno lėktuvas P8 skrenda prie "Nord Stream" dujotiekio ir nusileidžia į mažesnį nei 10 000 pėdų aukštį 3:45 GMT
JAV karinio jūrų laivyno lėktuvas P8 išskrido iš šios teritorijos prieš pat 7:00 val. ryto ir yra vienintelis orlaivis, kuris visą laiką [nuo 3:45 val. GMT] buvo virš šios teritorijos.
7:09 GMT JAV karinio jūrų laivyno lėktuvas P8 pradeda grįžtamąjį skrydį į JAV. Atkreipkite dėmesį, kad JAV karinio jūrų laivyno P8 kodas yra AE6851 ir jis NĖRA įtrauktas į orlaivių duomenų bazę. Be to, orlaivis skrido "užmaskuotas", todėl jie nenorėjo, kad orlaivis būtų stebimas....“Monkeywerx” komentuoja išvardytus faktus taip:
JAV turi Jungtinėje Karalystėje dislokuotų karinių jūrų pajėgų P8, tad kam skraidinti P8 iš JAV, pildyti degalų atsargas ore daugiau nei valandą, be to, lėktuvu, specialiai atskraidintu iš Vokietijos, o ne iš Britų salų? Ar gali būti, kad naujasis Didžiosios Britanijos ministre pirmininke prieštaravo šiai veiklai? Jau matėme, kaip [Liz Truss] viešai pasisakė prieš Nancy Pelosi... Ar gali būti, kad [P8] buvo pakrautas išoriniais ginklais, todėl jie nenorėjo palikti pėdsakų ant žemės? Tarpinis nusileidimas būtent tai ir būtų padaręs, ir nors skrydžio duomenys vėliau buvo ištrinti, ant žemės to nebuvo padaryta.JAV karinio jūrų laivyno lėktuve “P8 Poseidon” įrengta “High Altitude Anti-Submarine Warfare Weapon Capability (HAAWC) System” – “Boeing” ginklų sistema, kurią galima naudoti bet kokiu oru ir kuri leidžia panaudoti Mk54 torpedą “beveik neprarandant P8 greičio”, nurodo “Monkeywerx”:
Pagal aptariamo P8 skrydžio trajektoriją ir aukštį iš tiesų galima atlikti "Nord Stream 2" dujotiekio bombardavimą. Dabar pažvelkime į skrydžio duomenis. Atkreipkite dėmesį, kad galutinis skrydžio maršrutas prieš pat išskrendant iš teritorijos eina tiesiai palei vamzdyną, todėl bomba galėjo būti numesta, o tada toliau kilti, išskristi iš teritorijos ir grįžti į Jungtines Valstijas. Taip pat atkreipkite dėmesį į nedidelį šuolį prieš pat vėl pakylant aukščiui (raudona rodyklė). Tai reiškia, kad ginklai išleisti. Skrydžio kryptis žemyn, padidėjęs AoA [atakos kampas], ginklų paleidimas, nedidelis šuolis aukštyn [tikriausiai dėl staigaus svorio skirtumo], tada išskrenda (mėlyna linija - to paties skrydžio priartėjimas). Taip pat galite matyti skrydžio maršrutus. Lėktuvas iš pradžių apsuka ratą virš teritorijos, tada praranda aukštį ir pradeda mėtyti pirmąją bombą, tada greitai prisitaiko prie paskutinio bombos numetimo, paleidžia ginklą [dar kartą] ir iškart po to palieka teritoriją.(Spustelėkite čia, jei norite peržiūrėti skrydžio trajektorijos iliustraciją; deja, dėl licencijavimo priežasčių šios informacijos čia tiesiogiai įterpti neįmanoma).
Ši informacija papildo informaciją apie karinių jūrų pajėgų manevrus BALTOPS22, apie kuriuos pranešama čia, TKP, ir kurie taip pat vyko netoli Bornholmo paskutinėmis rugsėjo dienomis.
Be to, NATO šalys iš pradžių nesutiko, kad rugsėjo 29 d. būtų surengtas nepaprastasis JT Saugumo Tarybos posėdis, kurio reikalavo Rusija.
Pagaliau tam atėjo laikas tik rugsėjo 30 d. Susitikime Rusija tiesiogiai kreipėsi į JAV dėl įvykių Baltijos jūroje, tačiau amerikiečiai tai griežtai atmetė tokiais žodžiais:
Mano kolega iš Rusijos toliau naudoja kurstytojišką retoriką ir kaltina Jungtines Valstijas, kad jos dalyvauja šiame sabotažo akte.
Jungtinės Valstijos kategoriškai atmeta bet kokį dalyvavimą šiame reikale ir mes taip pat atmetame bet kokius tokius kaltinimus.
Dabar bent jau aišku, kad JAV laikosi aiškios pozicijos. Amerikos pareiškimo skambumas atitinka beveik vienodą Vakarų pirmaujančios ir kokybiškos žiniasklaidos pranešimų pobūdį, o Vokietijos kancleris Olafas Scholzas (Olaf Scholz) oficialiai tyli.
Beje, atkreipkite dėmesį, kad JAV pareiškime taip pat yra keletas nuorodų (bendrinių žodžių) apie suverenitetą, teritorinį vientisumą ir teisę į savigyną.
Tačiau skaitant tai sunku negalvoti apie didžiulį kognityvinį disonansą, tačiau iš tikrųjų viskas atrodo kur kas blogiau.
Tačiau kodėl šis išpuolis?
Tai gana paprastas klausimas: Europa yra daug “švelnesnis” taikinys nei bet kuris kitas (oficialus) JAV priešininkas: Rusija turi hipergarsinių ir naujų tarpžemyninių balistinių raketų su branduoliniais užtaisais; Kinija gamina beveik visas mūsų vartojamas prekes (ir turi branduolinių ginklų); Iranas taip pat gali padaryti bet kokią žalą Artimuosiuose Rytuose.
Išpuolis prieš “Nord Stream” dujotiekius visų pirma susijęs su Amerikos pozicija. Be “Europos”, kaip rinkos ir vasalo, JAV yra tik regioninė Vakarų pusrutulio galia (nes abejotina, kad JAV hegemonijos “Senajame pasaulyje” pabaiga netrukus nelemtų jos žlugimo Rytų Azijoje ir Artimuosiuose Rytuose, jau nekalbant apie Vokietijoje esančių karinių bazių svarbą JAV kariuomenei…). Tačiau atsižvelgiant į pastarųjų dešimtmečių pokyčius Lotynų Amerikoje, ne mažiau abejonių kelia ir tolesnis Vašingtono dominavimas savo tradiciniame “kieme” …..
Aiškėja šio veiksmo pasekmės… quo vadis, NATO ir ES?
Kalbant apie geopolitines aplinkybes, tiek NATO, tiek ES, pasiskolinus Prancūzijos prezidento E. Macrono frazę, de facto yra “mirusios smegenys”.
Europos vienijimosi projektas, kuris dar 2012 m. buvo apdovanotas Nobelio taikos premija, atsidūrė itin rimtoje, jei ne egzistencinėje, krizėje. Be istorinių aplinkybių, kurios yra ne mažiau problemiškos nei įdomios, nes, tiesmukai tariant, Europos institucijos siekia 1940 ir 1945 m. pralaimėjusiųjų sąjungą, beveik prieš trisdešimt metų atsiradusi ES remiasi daugybe laisvių (žmonių, prekių, paslaugų, kapitalo), kurioms ne tik nuo praėjusios savaitės taikomi didžiuliai apribojimai, tačiau tai netaikoma būtent kapitalui.
Be visų gražių žodžių ir dažnai netinkamai vartojamų “Europos vertybių”, reikėtų užduoti klausimą: jei vis dėlto ES žada beveik savo nuožiūra, pavyzdžiui, dėl to, kad rinkimai nepatinka Komisijai (pavyzdžiui, Graikijoje euro krizės įkarštyje arba neseniai Italijoje) arba kai kurios vidaus politikos kryptys nepatinka Briuseliui (pavyzdžiui, Lenkijos administracinės ir teismų reformos arba Vengrijos švietimo politika) ir dėl to pradedamos baudžiamosios bylos ir (arba) sulaikomos sutartos išmokos iš ES struktūrinių fondų, tuomet vis labiau kyla esminis klausimas:
Jei federalinis antstatas Briuselyje nieko nebeduoda, kodėl (vis dar) su juo likti?
Trūksta visai nedaug – nekantriai laukiama būsimo energetikos politikos komunitarizavimo, kol šios ES Komisijos politikos pasekmės pasieks visus šalies gyventojus.
Istoriškai “mes” Europoje jau patyrėme tokį hipercentralizacijos ir planinės ekonomikos derinį. Taigi, jei turite draugų, kaimynų ar kolegų iš buvusio Rytų bloko, drąsiai klauskite, kaip baigėsi sovietinis eksperimentas: nuo plataus masto apsisprendimo teisės praradimo VDR pabaigoje iki Rumunijos diktatoriaus Nicolae Ceaușescu smurto pabaigos – atrodo, kad viskas įmanoma.
Beje, šias paraleles pastebėjau ne “tik” aš; į tai jau atkreipė dėmesį ir didelę patirtį turintis JAV žurnalistas Mattas Taibbi (Matt Taibbi), nors ir kalbėdamas apie Kanados sunkvežimių vairuotojų protestus prieš “Corona” priemones 2022 m. vasario viduryje, taigi “prieš” Rusijos karinės operacijos Ukrainoje pradžią.
Kad ir kokios būtų konkrečios pasekmės, rezultatai tikriausiai bus tokie patys.
Kalbant apie NATO, belieka pasakyti, kad Ukrainos atsakas į Rusijos dalinę mobilizaciją buvo skubus prašymas tapti NATO nare. Kaip aiškiai nepranešė Vakarų žiniasklaida, bet labai aiškiai pranešė ES cenzūruojami Rusijos portalai, faktai yra aiškūs:
“Tvirtai palaikome 2008 m. Bukarešto NATO aukščiausiojo lygio susitikimo deklaraciją ir tuomet priimtą [teigiamą] sprendimą dėl Ukrainos narystės”, – pareiškė Čekijos, Estijos, Latvijos, Lietuvos, Šiaurės Makedonijos, Juodkalnijos, Lenkijos, Rumunijos ir Slovakijos prezidentai.
Šis pareiškimas yra visiškai aiškus: niekas, išskyrus buvusio “Rytų bloko” NATO nares, nepritaria ankstyvai Ukrainos narystei. (Taip, čia, kaip ir vėliau, įtraukiu Šiaurės Makedoniją ir Juodkalniją, kurios tuo metu priklausė Jugoslavijai, o ne Varšuvos paktui).
Netgi ne visos buvusios Rytų bloko valstybės narės, buvusios NATO narės, pritaria, kaip rodo Slovėnijos, Kroatijos, Vengrijos ir Albanijos nedalyvavimas.
Nė viena Vakarų ir Vidurio Europos NATO narė tam nepritaria; priešingai, kaip pranešama kitame pranešime anksčiau minėtame ir ES cenzūruojamame Rusijos žiniasklaidos portale, Vokietijos NATO ambasadorius taip pat aiškiai pareiškė, kad Vokietija
“aktyviai nesikiš į kovą už ne NATO narę”.
Vargu ar tikėtina, kad kitos NATO šalys, esančios į vakarus nuo Lenkijos ir Čekijos, imsis ginklų prieš Rusiją be Vokietijos paramos.
Kaip ir ES, NATO yra beveik beviltiškai susiskaldžiusi, ypač dėl to, kad minėta proukrainietiška ir antirusiška frakcija yra šiek tiek panaši į tarpukario Lenkijos strateginę koncepciją “intermarium“. Šie Lenkijos užmojai jokiu būdu nėra mano neįgyvendinama svajonė ar net Rusijos propaganda – juos nuo 2022 m. vasario mėn. ne kartą pabrėžė aukščiausios valdžios institucijos Varšuvoje (žr. mano substack esantį rinkinį).
“Nord Stream” ir pasekmės
Konflikto Ukrainoje eskalacijos potencialas buvo didžiulis dar prieš išpuolius prieš “Nord Stream” vamzdynus ir nuo to laiko nesumažėjo.
Kita vertus, V. Zelenskio vyriausybės Kijeve padėtis yra labai nestabili: Ukrainai ne tik gresia, kad anksčiau ar vėliau pritrūks pinigų kovai tęsti.
Kaip jau kelis mėnesius matyti iš vis labiau nežemiškų ES sankcijų paketų “prieš Rusiją” (?), Europos vyriausybės yra beveik taip pat beviltiškai susiskaldžiusios, kaip matyti ir iš ne itin dosnios paramos artėjančiam Ukrainos stojimui į NATO.
Taigi, jei nebus branduolinio konflikto eskalavimo, kuriam Kijevas, atsižvelgdamas į kasdien didėjančią Rusijos pajėgų jėgą ir sunkiąją karinę techniką, judančią Ukrainos link, nelabai gali pasipriešinti, šis konfliktas anksčiau ar vėliau taip pat baigsis. Tuo tarpu Elonas Muskas taip pat pateikė taikos planą (spauskite čia, kad pamatytumėte ORF reportažą, kuriame taip pat pateikiami gana nediplomatiški Kijevo atsakymai).
Net jei atsižvelgsime į tai, kad Europos valstybių suverenitetas yra ribotas, o rytoj išstoti iš NATO neįmanoma, ir į tai, kad išpuolio prieš “Nord Stream” vamzdynus įvykdymas (dar) nėra aiškiai išaiškintas, sprogimai Baltijos jūros dugne yra tikras įspėjamasis ženklas dėl tolesnio ES ir NATO egzistavimo dabartinėmis formomis.
Europos “rugsėjo 11-oji”, ekonomikos griūtis ir artėjantys pokyčiai
Nei NATO, nei ES nėra de facto veikiančios organizacijos.
Kalbant apie pagrindinius ES ramsčius, reikėtų pabrėžti, kad dėl artėjančios ekonomikos griūties, kurią 2007-2008 m. teisingai įvertino du ekspertai Yvesas Smithas ir Nourielis Roubini, kils nemalonių klausimų dėl tolesnio narystės naudingumo.
NATO taip pat yra beviltiškai susiskaldžiusi, o tai visų pirma bus akivaizdu dėl to, kad Vakarų ir Vidurio Europos valstybės narės tikriausiai nenorės paklusniai sekti Vašingtono (ir Lenkijos) kariniais žygiais, kaip tai buvo daroma prieš Jugoslaviją 1998-1999 m., Afganistaną po 2001 m. ar Libiją 2011 m. Be abejo, ir toliau bus teikiami “ryšių karininkai”, įranga ir banalybės, tačiau “daugiau” atrodo neįtikėtina.
Esmė ta, kad “Nord Stream” dujotiekio užpuolimas yra Europos “rugsėjo 11-oji”, o tai, kas po to įvyks, gali sukelti daugybę absurdiškų, nerealių ir galiausiai galinčių turėti rimtų pasekmių tiek užsienio, tiek vidaus politikoje.
Gyvename įdomiais laikais, tačiau viena yra aišku: artėja dideli pokyčiai.
Šis tekstas pasirodė 2022 m. spalio 4 d. pavadinimu „Europas „9/11“: der Angriff auf Nord Stream und seine Folgen“ svetainėje tkp.at.
Išversta padedant www.DeepL.com/Translator. Be pataisymų.
Šis tekstas yra licencijuojamas pagal „Creative Commons Attribution 4.0“ tarptautinę licenciją. Nesivaržykite kopijuoti ir dalintis.
Vaizdas Lämpel, “Nord Stream”, CC BY-SA 4.0
