Originalus straipsnis paskelbtas 2022 m. spalio 17 d. freischwebende-intelligenz.org.
Milosz Matuschek. Išversta padedant www.DeepL.com/Translator. Be pataisymų.
Beveik niekas jo nepažįsta, tačiau verta jį atrasti iš naujo: Felix Somary. Apie bankininką, kuris galėjo matyti ateitį.
Kadaise buvo tokia Marion Gräfin Dönhoff knyga “Žmonės, kurie žino, kas vyksta”. Kur šiandien dingo šie žmonės? Šiandien nėra daug žmonių, kurie vis dar gali būti kelrodžiai ir be užuolankų bei nesenstantys atskleisti aplinkybes. Tačiau jie egzistuoja. Norėčiau intensyviau ieškoti tokių asmenybių ir jas čia pristatyti. Vienas iš jų buvo Baltasaras Gracianas, kuris jau buvo pavaizduotas. Šiandien pristatau 1956 m. mirusį austrų kilmės įžvalgų privatų bankininką iš Ciuricho Felixą Somary.
Feliksas Somaris buvo retas reiškinys. Austrų mokyklos ekonomistas, daktaro disertaciją rašęs pas pinigų teorijos pradininką Carlą Mengerį. Plačiai išsilavinęs mąstytojas, gyvenęs epochoje, kurią Stefanas Zweigas pavadino “vakarykščiu pasauliu”, kartu su juo atsidūrėme XX a. pradžios Austrijos viduriniosios klasės aplinkoje. Jis buvo pažangus savo laikmečio mąstytojas, savo kauluose jautęs ateitį, patarinėjęs galingiesiems, kurio dažnai ir mielai klausydavosi, bet jo patarimų retai kada laikydavosi. Budrus protas, kuris beviltiškai bandė suvokti įvykių eigą, bet turėjo bejėgiškai stebėti. Istorikas ir diplomatas Carlas J. Burckhardtas NZZ kartą sakė, kad Somary, iš dalies dėl savo knygos “Demokratijos krizė ir ateitis”, vieną dieną bus taip pat vertinamas kaip Alexis de Tocqueville’is. Otonas fon Habsburgas jame įžvelgė mūsų laikų polimatą, kuris savo žiniomis nesiekė viešumo, bet kukliai laikėsi nuošalyje.
Vydūnas (vok. Augur), netrokštantis viešumo
Somaris neturėjo magiškų galių. Jis veikiau nujautė vidinius visuomenės procesus, kuriuos jam užteko palyginti su ankstesniais istorijos modeliais, kad suprastų, kuria kryptimi vyksta raida. Turėdamas papildomų ekonomikos ir bankininkystės žinių, jis, kaip ir gydytojas, turėjo galimybę įžvelgti visuomenės vidų. Kas kam kiek buvo skolingas ir kas kuo pasitikėjo, o kas ne? Iš pinigų srautų, palūkanų normų ir skolos rodiklių jis iš anksto perskaitė tai, kas vėliau, jau įvykus įvykiui, pasirodys laikraščiuose. Ir, be abejo, bendravimas su žymiausiais mąstytojais (be kita ko, jis pažinojo Maxą Weberį ir Josephą Schumpeterį) ir sprendimų priėmėjais (be kita ko, jis susitiko su Austrijos prezidentu Karlu Renneriu, Reichsbanko prezidentu Hjalmaru Schachtu, generolu Ludendorffu ar Johnu Maynardu Keynesu) nepakenkė tam tikram įžvalgumui.
1919 m. Somary, kuris per tą laiką tapo bankininku ir parašė knygą apie bankininkystės politiką, atvyko į Ciurichą nuotykių kupinomis aplinkybėmis – Vokietijoje vyko revoliuciniai neramumai. Pirmiausia jis padėjo savo daiktus “kuklioje saugykloje” Šveicarijos nacionalinio banko Bahnhofstrasse gatvėje – ir giliai atsikvėpė. Iki 1926 m. jis vadovavo nedideliam privačiam bankui “Blankart & Cie.” Paradeplatz aikštėje. Persikeldamas į Šveicariją, jis laikėsi savo paties patarimo, nes matė, kad Šveicarija yra vienintelė šalis pasaulyje, kurioje turtas vis dar apsaugotas nuo vertės praradimo. Jis tai pasiekė ir klientams, kurie norėjo jo klausytis.
Ir čia jis buvo teisus. Netrukus Vokietijoje ir Austrijoje įsisiautėjo infliacija. Somaris nebijojo iš anksto skambinti pavojaus varpais – net ir rizikuodamas būti išjuoktas. Jis matė, kad Austrijai gresia nacionalinis bankrotas, kurį būtų galima kompensuoti tik sumažinus skolą arba smarkiai devalvavus valiutą. Pats ekonomistas Josephas Schumpeteris nenorėjo juo tikėti ir suprato, kad Somary buvo teisus tik tada, kai atsisakė darbo Finansų ministerijoje ir perėjo dirbti į banką, kuris netrukus žlugo. Somariui čia vėl padėjo žvilgsnis į istoriją. Kiekvienos valstybės pinigai kažkada žlugo.
Romai prireikė 400 metų, kad sugriautų savo valiutą, Vokietijai ir Austrijai prireikė devynerių metų, o Rusijai tai pavyko padaryti net per penkerius. Tačiau Somaris jau žvelgė toliau į ateitį. Kas, jei ne autoritarinės jėgos, turėtų ateiti į valdžią po infliacijos? Tiek Rusijos bolševikai, tiek Hitleris galiausiai patvirtino jo baimę, kad infliacija yra ideali terpė smurtiniam ir savavališkam valdymui.
Istorija, nesuprasta mokytoja
Galios koncentracija, revoliuciniai neramumai, infliacija, totalitarinės srovės. Kokie panašūs nuodingi patiekalai istorijos raganų virtuvėje. Kai viskas ima slysti, kai visi standartai ištirpsta, tikrumas suskystėja, institucijos ištirpsta, o galiausiai žmogus praranda drąsą, kyla chaosas, kurio visada reikėjo pasaulio socialiniams inžinieriams, kad sumaišytų naują sriubą. Senoji medžiaga perkeliama į naujas agregatines būsenas ir tampa naujos sistemos medžiaga. Kiekvienas, šiandien skaitantis Somarį, beveik negali neskaityti dabarties praeityje, su visomis dedukcijomis ir pagrįstais apribojimais, kuriuos visada reikia daryti, nes istorija niekada nesikartoja, daugiausia ji rimuojasi.
Felixas Somary mąstė apie cikliškus istorijos modelius, tokias kategorijas kaip “revoliucija ir restauracija” ir ekonominius ciklus “bulių rinka” arba “meškų rinka”. Atkūrimo laikais konformizmas didėja. Taigi ar dabar gyvename atkūrimo laikais? Naujos, senosios tvarkos atkūrimas? Su Somary pokario laikotarpį galima interpretuoti kaip liberalių revoliucijų laikotarpį. Tai, kas vyksta nuo teroro, klimato, koronos ar karo panikos, yra grįžimas prie feodalinių struktūrų. Tačiau šis atkūrimas mėgsta vykti aukštesniu lygmeniu, kaip Somary parodo remdamasis Vienos kongreso pavyzdžiu, politiniu-socialiniu atkuriamojo pertvarkymo spektakliu po pergalės prieš Napoleoną. Šiandien kitas aukštesnis lygmuo yra JT ir Pasaulio sveikatos organizacijos struktūrų, didelių fondų, ekonominės galios interesų, sutelktų WEF, žiniasklaidos verslo, susieto su visomis struktūromis, slaptųjų tarnybų ir saugumo aparato, NATO tinklas. Į šią veiklą įsitraukė “Formulės-1” vairuotojai, tenisininkai ir aktoriai, o Angelina Jolie dabar reklamuoja vabzdžius kaip maistą. Kaip sekantis pasaulio ašis formuojasi atkuriamasis pasaulinio masto galios koncentruotas korporatyvizmas. Ar Somary sutiktų su šia analize?
Galbūt taip, galbūt ne. Jis visada mąstė platesniuose kontekstuose. Remdamasis savo laikmečiui jau padarytomis išvadomis apie didėjančią valdžios koncentraciją, Somary šeštajame dešimtmetyje suformulavo savo “20 socialinių dėsnių” arba “apverstos proporcijos dėsnių”. Pasak jo, galios koncentracija sukuria trauką, kuri veikia visas kitas gyvenimo sritis ir turi keistų pasekmių.
20 atvirkštinės proporcijos socialinių dėsnių
Pirmasis “dėsnis”, pavyzdžiui, skamba taip: “Kuo labiau sutelkta valdžia, tuo mažiau atskaitomybės.” Ir jis leidžia sau pridurti: “Kuo aukštesnė vieta hierarchinėse kopėčiose, tuo netinkamiau ji užimama.” Tai neabejotinai geležinis kiekvienos organizacinės formos principas, kuris vėliau tapo žinomas kaip vadinamasis “Petro principas” – neišvengiamas nekompetentingų paaukštinimas. Šiandien praktiškai gyvename atsakomybės ištirpimo amžiuje. Atsistatydinimo pareiškimai tapo reti. Kita vertus, vis daugiau politikų, kurie visiškai nesusigaudo nei asmeniniame, nei profesiniame gyvenime, užima aukščiausius ministrų postus. Galbūt tai irgi yra restauracijos esmė: ji turi remtis personalu, kuris ne visai gali atlikti savo užduotį, kuris būtinai nemato visumos ir todėl abejoja, ar yra tinkamas įrankis bendroje naujojo valdžios elito panoramoje. Argi kiekvienai galios koncentracijai nereikia savo tariamų agentų ir naudingų idiotų?
Penktajame įstatyme Somary atkreipia dėmesį į piliečių galios praradimą už lokalinių struktūrų ribų: “Kuo didesnė ir įvairesnė valstybė, tuo mažesnė žmonių įtaka”. Ši išvada šiandien turėtų būti dar labiau taikoma ES ar JT, kurios tampa vis stipresniais galios centrais. ES lygmeniu grupė ES parlamentarų gali bandyti iškelti ES Komisijos skiepų politiką kaip “didžiausią korupcijos skandalą pasaulyje”, tačiau Europos visuomenė į tai nekreipia dėmesio. Galų gale dabar tyrimą atlieka Europos prokuratūra. Dauguma piliečių tikriausiai net nežino, kad tokia institucija egzistuoja.
ES gyventojų 🇪🇺🇺 yra didžiausias KORUPCIJOS SKANDALAS žmonijos istorijoje.
Šeštasis dėsnis taip pat labai daug ką pasako: “Kuo stipresnis valdžios spaudimas, tuo mažesnis masių pasipriešinimas”. Remiantis šiuo dėsniu, stipriausias spaudimas, radikaliai keičiantis gyvenimo būdą, dažniau suvokiamas kaip likimas, o kova su juo – kaip bevaisė. Politikai iš to kildina taisyklę: “Jei reikia spausti, spausti iš pradžių ir stipriai”. Po Koronos priemonių ir tylaus daugumos paklusnumo šis įstatymas, atrodo, pasitvirtino. Piliečiai yra labiau linkę sukilti prieš silpnas vyriausybes nei prieš autoritarines. “Kuo daugiau tironų, tuo mažiau pasipriešinimo”, – taikliai skamba tryliktasis dėsnis: “Vienas tironas kelia pasipriešinimą, keli – pasigėrėjimą”.
Keturioliktasis įstatymas puikiai apibendrina, kaip dabar vykdoma politika:
“Kuo mažiau pagrįsta priežastis, tuo aistringiau ji ginama”.
Viešieji ryšiai (angl. PR) ir reklama, moralė ir emocijos pakeičia argumentus, problemos nėra nei sprendžiamos, nei aptariamos, jos suasmeninamos, emocionalizuojamos ir moralizuojamos. Arba, kaip rašo Somary:
“Nėra matematikos ar astronomijos fanatikų, bet yra politikos ir teologijos fanatikų. Žmogus miršta ne dėl tiesų, sako Renanas, o dėl nuomonių.”
Galiausiai tuos, kurie šiuo metu su nuostaba žvelgia į naujos 777 mln. eurų vertės kanceliarijos Berlyne statybos planus, sudomins 19-asis socialinis dėsnis: “Kuo silpnesni valstybės finansai, tuo didesnės išlaidos.” Somary priduria:
“Niekada žmonės nestato tokių prabangių tarnybinių pastatų kaip prieš bankrotą; jokiais kitais laikais parazitizmas taip nesiplečia. Tokiomis dienomis pradeda plisti keisčiausios pinigų šarlatanizmo idėjos. Vienintelis vaistas yra visiškas pinigų stygius, kuris privers žmones apsiraminti.”
Galiausiai dvidešimtasis dėsnis yra geležinis galios koncentracijos principas: “Kuo didesnis turtas ir galia, tuo mažesnis prisotinimas”. Valdžios ir pinigų koncentracija yra ne tik nepalanki slyga individo laisvei, bet ir slidus kelias į dar didesnę koncentraciją. Galiausiai tai yra smurto spiralė.
Somary niekada nebuvo masių balsas, jį girdėjo ir skaitė tik nedaugelis. Taip buvo dar jam gyvam esant ir tikriausiai taip būtų ir šiandien, jei jį iš naujo atrastų plačioji visuomenė. Tie, kurie nenuilstamai ir sąžiningai bando suprasti savo laiką, lieka vieniši.
Rekomenduojama skaityti: Felix Somary, “Krise und Zukunft der Demokratie” TvR Medienverlag 2010; Felix Somary, “Erinnerungen aus meinem Leben”, NZZ Libro 2014 (nebespausdinama, tik antikvarinis leidinys).
Mano knygą “Wenn’s keiner sagt, sag ich’s” (“Spiegel” bestseleris) su geriausiomis pastarųjų dvejų metų apžvalgomis galite užsisakyti įprastuose knygynuose arba čia. “Generation Chillstand” taip pat galima įsigyti “Buchkomplizen” arba įprastuose knygynuose.
(Pastaba sapereaude.lt: Miloszas Matuschekas yra lenkų kilmės ir yra vienas iš nedaugelio vokiečių mąstytojų, kurie nusipelno paramos).
Labai ačiū, jei jau remiate mane su prenumerata ar dovanų!
Mano darbas įmanomas tik dėl jūsų paramos, nors šiuo metu dauguma straipsnių yra laisvai prieinami. Taip pat galiu nustatyti prenumeratą rankiniu būdu. Taip pat galima dalinė prenumerata arba sumažinta prenumerata, nedvejodami susisiekite su manimi.
Prenumeratos kaina yra 77 eurai per metus arba 7 eurai per mėnesį.
“Paypal” (spauskite siųsti), nepamirškite savo el. pašto adreso!
Šis tekstas pasirodė 2022 m. spalio 17 d. pavadinimu „Die 20 Sozialgesetze von Felix Somary“ svetainėje freischwebende-intelligenz.org.
Išversta padedant www.DeepL.com/Translator. Be pataisymų.
Šis tekstas yra licencijuojamas pagal „Creative Commons Attribution 4.0“ tarptautinę licenciją. Nesivaržykite kopijuoti ir dalintis.
