Vakar ji turėjo būti paimta, bet nuo to laiko slapstėsi.
Originalus straipsnis paskelbtas 2023 m. sausio 10 d. report24.
Išversta padedant www.DeepL.com/Translator. Be pataisymų.
Bylos faktai atrodo neįtikėtini, nes Vokietija tikriausiai tikrai nieko nepasimokė iš istorijos. Į “Report24” kreipėsi Ukrainoje gimusios kompozitorės, garsios savo tėvynėje, patikėtiniai. Štutgarto teismas nurodė jai metus laiko praleisti uždaroje psichiatrinėje palatoje. Tačiau pirmiausia senolė turi būti “du kartus paskiepyta nuo Covid-19” – jei reikia, panaudojant jėgą. Išskirtiniame vaizdo įraše matyti, kad ji nėra išprotėjusi ir nekelia pavojaus nei sau, nei kitiems. Ji tiesiog bijo dėl savo gyvybės.
Jos vardas Inna Žvaneckaja. Ji gimė 1937 m. sausio 20 d. Vinicoje, Ukrainoje. Kaip žydė ji yra viena iš išgyvenusiųjų Holokaustą. Iki aštuonerių metų ji ir jos šeima turėjo bijoti, kad bus suimta, deportuota ir galbūt nužudyta. Po dešimties dienų ji galėtų švęsti 86-ąjį gimtadienį savo pasirinktoje šalyje, Vokietijoje. Šalyje, kurią ji myli net labiau nei savo tėvynę, kaip ji teigė viename interviu. Ji buvo laikoma muzikos įžymybe ir už savo tėvynės Rusijos ribų. 1992 m. Kembridžo biografijų centras (Jungtinė Karalystė) ją paskelbė Metų moterimi.
Tačiau Vokietijoje, šalyje, kuri jai buvo tokia brangi, buvo išduotas teismo įsakymas priverstinai atidaryti jos butą ir prievarta ją išvežti. Ji turi būti prievarta nuvesta pas gydytoją, kuris ją “du kartus paskiepys nuo Covid-19”. Po to ji bus išvežta į uždarą psichiatrijos įstaigą. Be žmonių, kurie kalba jos gimtąja rusų kalba. Be muzikos, kuri užpildė jos gyvenimą nuo tada, kai ji pradėjo mąstyti.
Ką tai reiškia moteriai, išgyvenusiai Antrąjį pasaulinį karą? Šį klausimą uždavėme Štutgarto-Bad Kannštato apylinkės teismui ir negavome patenkinamo atsakymo; atsakingiems asmenims tai paprasčiausiai nerūpi. Įsakytos priemonės grindžiamos Vokietijos civilinio kodekso 1906 ir 1906a straipsniais. Problema yra ta, kad privalomo skiepijimo nurodymas dėl oficialiai pasibaigusios pandemijos negali būti pagrįstas nei mediciniškai, nei teisiškai. Viskas dvelkia savivale ir įstatymų laužymu.
Inna Žvaneckaja įrašė šį vaizdo įrašą portalui “Report24”. Mes aiškiai paprašėme, kad žmonės galėtų pamatyti, kaip su žmonėmis elgiamasi čia, Vokietijos žemėje. Ji neturi būti tik skaičius iš daugelio, paslėpta ir pamiršta senelių namuose ar psichiatrijos skyriuje, ji yra gyvas žmogus, turintis visas žmogiškąsias ir pagrindines teises, kurios mums visiems priklauso. Inna Žvaneckaja prašo leisti jai groti savo muziką, gerbti savo orumą ir ramybę. Be muzikos ji mirtų. Žinant jos gyvenimo istoriją, šis teiginys tikriausiai yra tikra tiesa.
Skandalingame sprendime cituojama medicininė išvada, su kuria jau susidūrėme su medicinos ekspertais. Jie kalba apie ekspertizės išvados “piktybiškumą”, pagal kurį buvo galima tikėtis visiškai kitokio paciento. Tokiame amžiuje jau galėjo išsivystyti nedidelė demencija, tačiau dėl daugumos minėtų dalykų nekilo jokių abejonių. Čia gali būti svarbūs trečiųjų šalių finansiniai interesai. Ypač bjaurios būtų pastabos “narciziška didybės savimonė, egocentrizmas ir logorėja [sic!]”. Su tuo kontrastuoja beveik kuklus elgesys vaizdo įraše – juk galima šiek tiek didžiuotis savo, kaip garsios kompozitorės, pasiekimais. Netgi teiginys apie adipositas permagna pagal nuotraukas atrodo klaidingas.
Inna Žvaneckaja meilę muzikai atrado ankstyvoje vaikystėje. Ji turėjo galimybę studijuoti Maskvoje, ten susipažino su Dmitrijumi Šostakovičiumi. Ji tapo SSRS kompozitorių sąjungos nare ir visą gyvenimą beveik vien tik muzikavo. 22 metus dėstė Kompozicijos ir instrumentuotės institute. Ji ištekėjo už genialaus mokslininko, Andrejaus Nikolajevičiaus Kolmogorovo mokinio, tačiau aistra muzikai buvo stipresnė už santuokinį ryšį. J. Žvaneckaja neturi vaikų, kurie galėtų ja rūpintis ir kovoti už jos teises – jos vaikai yra jos kompozicijos.
Ji sukūrė daugybę kūrinių, taip pat ir neįprastiems instrumentams, pavyzdžiui, kontrabosui, tūbai, trombonui. Ji parašė mažiausiai dvi operas ir daugybę ciklų balsui, simfoninių kūrinių, sonatų ir muzikos ciklų pagal literatūrą. Netrukus po karo M. Žvaneckaja su tėvais gyveno Vokietijoje, o vėliau grįžo. Draugui skulptoriui ji rašė: “Vokietijoje dar labiau įsimylėjau Rusiją. Ar tai įmanoma?”
“Apie savo gyvenimą Vokietijoje Inna sako: “Kai turiu stogą virš galvos, o pro langą matau dangų ir medžius, tai teikia džiaugsmo. Man daug nereikia, – sako ji nuoširdžiai, bet, mano nuomone, sąmoningai išsklaido mintį apie svarbų praradimą. Maskvoje ją supo aukšto lygio profesionalai – mokytojai, kolegos kompozitoriai, muzikantai, muzikologai. Jie atvykdavo į Kompozitorių sąjungos Kamerinės ir simfoninės muzikos sekcijos susitikimus, kuriuose buvo atliekama jos muzika. Tarp jų – Aleksandras Georgijevičius Čugajevas, Genrikas Iljičius Litinskis, Borisas Čaikovskis, Mečislavas Veinbergas, Aleksandras Vustinas, Inna Iglickaja, Alfredas Šnitkė… Kartą jos kūrinį išgirdo pats Šostakovičius! Ji taip pat didžiuojasi draugyste su Sofija Gubaidulna. Visi jie – išskirtinės asmenybės!
Štutgarte Inna Žvaneckaja neturi tokios aplinkos. Be to, menininkai prastai prisitaiko prie realaus kasdienio gyvenimo. Menininkai dažnai būna itin jautrūs ir šiek tiek naivūs. Tokia yra Inna Žvaneckaja. (…)”
Iš dailininko portreto, automatiškai išversta iš rusų kalbos
Nežinome, kas paskatino Štutgarto teismą priimti šią nutartį, kuri, A. Žvaneckajos nuomone, reiškia jos mirtį. Tai, matyt, nurodė jos profesionali globėja. Tai stebėtina ir todėl, kad profesionalių slaugytojų asociacija aiškiai pasisako prieš privalomą skiepijimą (taip pat žr. čia). Dabar, kai paskelbta, kad pandemija Vokietijoje baigėsi, ir net reikalavimas skiepytis darbo vietoje nebetaikomas, tokiam žingsniui nebėra jokių požymių ar teisinio pagrindo.
J. Žvaneckaja moka vokiečių kalbą tiek, kad galėtų susidoroti su paprastais gyvenimo dalykais, bet nepakankamai, kad galėtų apsisaugoti nuo pavojų, galinčių atimti jos laisvę ir gyvybę. Labai abejotina, ar per apžiūras ir oficialius pokalbius jai visada buvo skirtas kompetentingas vertėjas, ar atsakingas ekspertas mokėjo rusų kalbą. Visišką teismo abejingumą rodo ir klaidingas amžiaus nurodymas sprendime, kuriame kaip gimimo metai nurodyti 1939 m., nors Rusijos ir Vokietijos pasuose bei asmens tapatybės kortelėse aiškiai nurodyti 1937 m. Esą ji net buvo kaltinama, kad negali teisingai prisiminti savo gimtadienio.
Humaniška alternatyva būtų palikti menininką privačiame būste, kuriame būtų tinkamai prižiūrimas. Tai valstybei kainuotų kur kas mažiau nei nurodytos priverstinės priemonės.
Profesionalus globėjas, kiek mums žinoma, informavo ponią Žvanecką, kad rytoj, 2023 m. sausio 11 d., ji turi būti paimta ir tikriausiai taip pat priverstinai paskiepyta. Tai ne tik savaime skandalas, bet ir apskritai abejotinas sprendimo teisėtumas, nes buvo pateiktas apeliacinis skundas dėl sprendimo, kuris neturi stabdomojo poveikio. Jei moteriai kas nors nutiktų, atsakingi asmenys nuo šiol turėtų tai žinoti: Jos darbai nebuvo už uždarų durų, apie juos informuosime iki paskutinių pasekmių.
Įrašas apie Inną Abramovną Žvanecką tarptautinėje Vikipedijoje.
Visa teismo nutartis “Telegrame”.
Inna Žvaneckaja (85 m.) dabar bėga nuo valdžios institucijų ir priverstinio skiepijimo
2023 m. sausio 11 d.
Nuotraukoje: Muzikantė ir kompozitorė Inna Žvaneckaja . (C) privatus
Vakar “Report24” kreipėsi į visuomenę su 85 metų kompozitorės Inos Žvaneckajos baimėmis ir rūpesčiais. Gydytojas Bodo Schiffmannas taip pat paskleidė šią žinią visais įmanomais kanalais. Tiesą sakant, niekas iš to nebūtų padėjęs: Šiandien prie senolės durų buvo atvykusios valstybės institucijos, kad ją pasiimtų. Tačiau jie turėjo išeiti tuščiomis rankomis – namuose nebuvo nė vieno žmogaus.
Remiantis “Report24” informacija, po nakties skambučių drąsūs pagalbininkai padėjo 1937 m. Ukrainoje gimusią Iną Žvanecką nugabenti į saugią vietą. Gyventojai pasakojo, kad septintą valandą ryto prie jų namų stovėjo du policijos automobiliai, taip pat greitosios pagalbos automobilis ir firmos automobilis iš šaltkalvių dirbtuvių. Kaip skelbiama įsakyme, butas tikriausiai buvo atidarytas prievarta, Vokietijos valstybės institucijos norėjo pasiimti žydų menininką. Tačiau jos nebuvo namuose.
Remiantis dabartine informacija, rėmėjai naktį nuvežė moterį į nežinomą vietą ir ten ja rūpinasi. Dabar laikas turi būti išnaudotas teisinėms atsakomosioms priemonėms. Daugelis Vokietijos teisininkų, perskaitę teismo sprendimą, iš siaubo skėstelėjo rankomis. Teismo nutartis daugelyje punktų prieštarauja pati sau, be to, net gimimo data nėra teisinga, kai kurie medicininiai terminai parašyti neteisingai. Dokumentas atrodo savavališkai ir be meilės sulipdytas. Įstatymas jokiu atveju neapima privalomo skiepijimo nuo Covid-19 iki šiol žinomomis aplinkybėmis, taip pat ir todėl, kad pandemija oficialiai baigėsi ir niekur Vokietijoje nebėra privalomo skiepijimo nuo šios ligos.
Dabar pavieniai teisininkai svarsto galimybę ne tik padėti moteriai, kuriai gresia priverstinis skiepijimas, bet ir imtis veiksmų prieš atsakingus asmenis. Tik laikas parodys, kiek tai įmanoma ir ar atitinkami kaltinimai nebus vėl atmesti “dėl pirminio įtarimo nebuvimo”. Apie visas bylos naujienas ir toliau informuosime nedelsiant. Kol kas Inna yra saugi. (…)
Šie tekstai 2023 m. sausio 10 ir 11 d. pasirodė tinklalapyje report24 pavadinimais “Morgen wird sie abgeholt: Deutsches Gericht verurteilt Holocaust-Überlebende (85) zu Zwangsimpfung” ir “Inna Zhvanetskaya (85) ist jetzt auf der Flucht vor Behörden und Zwangsimpfung”.
Išversta padedant www.DeepL.com/Translator. Be pataisymų.
Šis tekstas yra licencijuojamas pagal „Creative Commons Attribution 4.0“ tarptautinę licenciją. Nesivaržykite kopijuoti ir dalintis.
