Originalus straipsnis paskelbtas 2023 m. birželio 14 d. tkp.at.
Thomas Oysmüller. Išversta padedant www.DeepL.com/Translator. Be pataisymų.
Ar transseksualumas yra naujas patriarchato manevras, ar tik “paskutiniųjų Romos dienų” išraiška? Politinėse diskusijose praleidžiamas esminis dalykas: transseksualumas kaip transhumanistinė ideologija.
Lyčių aktyvistai tampa vis agresyvesni moterų atžvilgiu. Nors smurtiniai transseksualų grupių išpuoliai prieš moteris ir kritikus nebėra retenybė JAV, ši problema vis dažniau pasiekia Europą. Savaitgalį moterų teisių aktyvistė Posie Parker iš pradžių kalbėjo Vienoje, o kitą dieną – Ženevoje. Transseksualų zeitgeisto kritika agresyviai šmeižiama su didele žiniasklaidos parama ir išstumiama iš teisėto viešojo diskurso. Kiekvienas, kuris atkreipia dėmesį į biologinę tikrovę, yra “transfobas” arba “fašistas”.
Prieš kūniškumą
Ženevoje mitingą teko nutraukti anksčiau laiko, nes policija nebegalėjo užtikrinti dalyvių saugumo. Vienoje Antifa grupės taip pat iš anksto mobilizavosi prieš mitingą. Žaliųjų rajono tarybos narys iš Graco socialiniame tinkle “Twitter” net grasino nužudyti aktyvistus. Po to žaliasis atsistatydino iš savo politinių pareigų, tačiau tvirtina, kad tviterio žinutė buvo “nelaimingas atsitikimas”. Nuotaikos, nukreiptos prieš moterų teisių aktyvistes, neabejotinai kaista. Tačiau koks iš tikrųjų yra “PrideMonth” ir lyčių tikslas?
Šiuo metu egzistuoja – bent jau taip atrodo – dvi grupės, kurios priešinasi šiuo metu vyraujančiai lyčių politikai:
1. Radikaliosios feministės: joms lyčių politika galiausiai yra naujas patriarchato manevras, kuriuo siekiama marginalizuoti moteris, o galiausiai net priversti jas visai išnykti. Tai vyrų politika, nukreipta prieš moteris.
2. Konservatoriai: lyčių politiką jie laiko galutine dekadanso ir hedonizmo stadija, liberalizmu, nukreiptu prieš šeimą ir “natūralią” tvarką. Modernybė – jei norite – praryja pati save. Paskutinės Romos dienos.
Iš pirmo žvilgsnio galima greitai sutikti su vienu ar kitu teiginiu. Bet kas, jei klysta abu? Kas, jei lytis nei rodo paskutines Romos dienas, nei stabilizuoja patriarchatą? O kas, jei gender ideologija taip stumiama todėl, kad ji yra esminė dalis transformuotai, skaitmeninei visuomenei, kuri netrukus bus sukurta? Pasaulis po vadinamosios “4-osios pramonės revoliucijos” ir “optimizuotų”, transhumanistinių žmonių ir kiborgų visuomenė. Vaikus gimdysite tik dirbtinai, seksas su tuo neturi nieko bendra – prisiminkite pirmąjį Hakslio “Drąsaus naujo pasaulio” skyrių.
Vyraujančio transseksualų judėjimo centrinė dalis yra vadinamasis “queer feminizmas”, iš tikrųjų tai oksimoronas. Mat jame daroma prielaida, kad kiekvienas, kuris jaučiasi esąs moteris, taip pat yra moteris. Šioje fantazijoje lytis nebėra fizinė tikrovė, o jausmas ir spektras.
Šį “queer feminizmą” – beje, daugelio Antifa grupių dogmą – galima suprasti kaip durų į transhumanizmo erą atidarymą. Atspirties tašku galėtų būti Donnos Haraway 1985 m. “Kiborgų manifestas” – tekstas, padaręs didžiulę įtaką feminizmui. Paskutinis sakinys: “Verčiau jau būsiu kiborgas nei deivė”.
Transhumanizmo epochą apibrėžia bet kokio nuoseklaus naratyvo pabaiga, viskas atrodo pakeičiama – net ir sava lytis. Šiaurės Amerikoje jau susiformavusi subkultūra tai parodo kaip niekada aiškiai. “Transmaxxing” – taip vadinasi judėjimas, suteikiantis sau “trans tapatybes”. Ne todėl, kad jie mano, jog gimė netinkamame kūne. Bet paprasčiausiai todėl, kad gali – ir todėl, kad tiki, jog tai palengvina ir pagerina jų gyvenimą. Jauni vyrai gydosi hormonų terapija arba chirurginėmis intervencijomis – tai geras verslas farmacijos pramonei.
Kultūrinis karas prieš tikrovę
Būtent šios sintetinės lytinės tapatybės, kurios priskiriamos “translytiškumo” sąvokai, jau daugelį metų gauna didžiulę finansinę paramą iš “Big Pharma” ir “Big Tech”.
TKP neseniai pranešė, kad ne tik “Pfizer”, bet ir kitos korporacijos lobizuoja Vokietijos savęs apsisprendimo įstatymą (vok. Selbstbestimmungsgesetz). Jei paanalizuotume politiškai įtakingų veikėjų darbotvarkę – ar tai būtų WEF, ar didieji politiniai fondai: visos didžiosios lobistinės grupės lemia transseksualų politiką. Žurnalistė Jennifer Bilek pateikė dar išsamesnį tyrimą 2022 m. vasarą. Jis yra apie brolius Pritzkerius, kurie Europoje yra gana nežinomi. Jų tikslas: pasitelkus lyčių ideologiją pertvarkyti žmogaus biologiją.
Kas iš to, jei lyčių industrija nėra nei naujas “patriarchato” triukas, nei “papročių irimas”, o tik esminė visuomenės rengimo transformuotai skaitmeninei visuomenei dalis?
Taigi fantazija pakeisti savo kūno lytį, kuri faktiškai yra neįmanoma, būtų esminis žingsnis link skaitmeninio žmogaus, visiškai atsiskyrusio nuo savo kūno ir apskritai gyvenančio tik kibernetinėje erdvėje. Jennifer Bilek, viena iš nedaugelio žurnalisčių, tyrinėjančių lytį ir technologijų pramonę, mano, kad tai yra pagrindinė transseksualų politikos darbotvarkė. Balandžio pabaigoje ji rašo savo tinklaraštyje “Substack”:
“Tačiau pagaliau prasidėjo tikrasis karas – ne netikras kultūrinis karas “trans$” prieš “cis”, o realybės prieš antirealybę karas – transhumanistinis kultūrinis karas. Mes laimėsime, kol būsime kartu. Religingi ir ateistai, žmonės iš kairės ir dešinės politinio spektro, tėvai ir bevaikiai, LGB ir heteroseksualai ir t. t. Mes visi turime būti kartu ir šios kovos centre iškelti tikrovę. Mes turime laimėti. Alternatyva yra neįsivaizduojama.”
Šis tekstas pasirodė 2023 m. birželio 14 d. pavadinimu “Transgender als Vorstufe zum Transhumanismus“ svetainėje tkp.at.
Išversta padedant www.DeepL.com/Translator. Be pataisymų.
Šis tekstas yra licencijuojamas pagal „Creative Commons Attribution 4.0“ tarptautinę licenciją. Nesivaržykite kopijuoti ir dalintis.
Nuotrauka: pixabay / Filmbetrachter
