Originalus straipsnis paskelbtas 2023 m. liepos 8 d. johnmenadue.com.
Jeffrey D. Sachs. Išversta padedant www.DeepL.com/Translator. Be pataisymų.
“Mano šalis, JAV, yra neatpažįstama. Nesu tikras, kas valdo šalį. Nemanau, kad tai prezidentas.” – sako Džefris Sachsas (Jeffrey Sachs), sakydamas kalbą Melburne (Australija) vykusiame seminare “Gelbstint žmoniją ir planetą Žemę” (Saving Humanity and Planet Earth (SHAPE)). “JAV veiksmai stumia mus į kelią į karą su Kinija taip pat, kaip JAV veiksmai Ukrainoje”.
Džefris Sachsas
Kalba Shape (Saving Humanity and Planet Earth) konferencijoje
2023 m. liepos 5 d.
Laba diena visiems. Noriu padėkoti, kad mane pakvietėte, ir padėkoti SHAPE už iniciatyvą. Ką tik turėjau garbės klausytis Alison Broinovski ir Chung-in Moon. Išgirdome puikių ir įžvalgių pasisakymų. Visiškai pritariu viskam, kas buvo pasakyta. Bijau, kad pasaulis išprotėjo, bet ypač anglosaksų pasaulis. Nežinau, ar mūsų mažame angliškai kalbančiame pasaulio kampelyje yra nors kiek proto. Žinoma, kalbu apie Jungtines Valstijas, Jungtinę Karalystę, Kanadą, Australiją ir Naująją Zelandiją.
Dabartinė mūsų šalių politika kelia didžiulį nusivylimą. Bijau, kad gili beprotybė yra britų imperinis mąstymas, kurį perėmė Jungtinės Valstijos. Mano šalis, JAV, dabar yra neatpažįstama, palyginti net su ta, kuri buvo prieš 20 ar 30 metų. Tiesą sakant, nesu tikras, kas valdo šalį. Nemanau, kad šiuo metu tai yra Jungtinių Valstijų prezidentas. Mus valdo generolai, mūsų saugumo institucijos. Visuomenė nieko nežino. Pagrindinė žiniasklaida, kurios beveik nebegaliu klausytis ar skaityti, kasdien meluoja apie užsienio politiką. New York Times, Washington Post, Wall Street Journal ir pagrindinės televizijos kasdien 100 proc. kartoja vyriausybės propagandą, ir pro ją prasibrauti beveik neįmanoma.
Dėl ko tai vyksta? Na, kaip jau girdėjote, apie Jungtinių Valstijų beprotybę išlaikyti JAV hegemoniją, militarizuotą užsienio politiką, kurioje dominuoja generolų, vidutiniškai intelektualių, asmeniškai godžių ir neturinčių jokio proto, nes vienintelis jų modus operandi – kariauti, mąstymas.
Jiems pritaria Didžioji Britanija, kuri, deja, per mano suaugusio žmogaus gyvenimą vis labiau apgailėtinai palaiko JAV hegemoniją ir karą. Kad ir ką sakytų JAV, Didžioji Britanija tai sakys dešimt kartų entuziastingiau. Didžiosios Britanijos vadovybė negali labiau mylėti karo Ukrainoje. Britų žiniasklaidai ir britų politinei vadovybei tai yra didysis Antrasis Krymo karas.
Dabar, kaip Australija ir Naujoji Zelandija patiki šiuo idiotizmu, man ir jums iš tiesų kyla gilus klausimas. Žmonės turėtų žinoti geriau. Tačiau bijau, kad būtent “Penkių akių” ir saugumo institucijos pasakė politikams, tiek, kiek politikai yra į tai įsitraukę, “štai kaip mes turime elgtis”. Tai yra mūsų saugumo valstybė, ir nemanau, kad mūsų politikai nebūtinai turi atlikti didelį vaidmenį. Beje, visuomenė apskritai neturi jokio vaidmens JAV užsienio politikoje. Mes neturime jokių debatų, jokių diskusijų, jokių svarstymų, jokių debatų dėl balsavimo dėl šimto, dabar jau 113 mlrd. dolerių, bet iš tikrųjų daug daugiau pinigų, išleistų Ukrainos karui.
Iki šiol dėl to nebuvo nė valandos organizuotų diskusijų net Kongrese, o juo labiau visuomenėje, tačiau spėju, kad jūsų saugumo institucijos iš tikrųjų yra šio proceso Australijoje varomoji jėga, ir jos aiškina ministrui pirmininkui ir kitiems: “žinote, tai yra didžiausias nacionalinis saugumas, ir tai mums pasakė Amerika. Leiskite mums, jūsų saugumo aparatui, paaiškinti, ką mes matome. Žinoma, jūs negalite to atskleisti platesnei visuomenei, bet iš esmės tai yra kova dėl išlikimo pasaulyje”.
Viskas, ką aš pats matau, o šioje veikloje kaip ekonomikos patarėjas visame pasaulyje dirbu jau 43 metus, rodo, kad ši žinia yra nesąmonė. Vienas dalykas, į kurį žmonėms būtų įdomu pažvelgti, siekiant suprasti šiuos pokyčius, yra labai iškalbingas mano buvusio kolegos Harvarde, ambasadoriaus Roberto Blackwello ir Ashley Tellis straipsnis, parašytas Užsienio santykių tarybai 2015 m. kovo mėn. Noriu perskaityti porą jo ištraukų, nes jame gana tiesiogiai išdėstytas dabar vykstančių įvykių planas. Taip viskas vyksta JAV, kur tokiose ataskaitose ateities planai išdėstomi įstaigai.
Iš esmės 2015 m. mums pasakyta, kas nutiks JAV ir Kinijos santykiuose. Santykių pablogėjimas buvo suplanuotas – tai nėra ad hoc. Taigi, štai ką Blackwell ir Tellis rašė 2015 m. Pirma, “Nuo pat įkūrimo Jungtinės Valstijos nuosekliai vykdė didžiąją strategiją, orientuotą į tai, kad įgytų ir išlaikytų išskirtinę galią įvairių varžovų atžvilgiu. Pirmiausia Šiaurės Amerikos žemyne, paskui Vakarų pusrutulyje ir galiausiai visame pasaulyje”. Ir tada jie teigia, kad “JAV pirmavimo pasaulinėje sistemoje išsaugojimas turėtų išlikti pagrindiniu JAV didžiosios strategijos tikslu XXI amžiuje”.
Taigi, koks yra JAV tikslas? Tikslas labai paprastas – tai Jungtinių Valstijų viršenybė pasaulyje. Blackwellas ir Tellis išdėsto žaidimo planą Kinijai. Jie nurodo, ką daryti.
Štai sąrašas, nors aš tik ištrauka: “Naujų lengvatinių prekybos susitarimų tarp JAV draugų ir sąjungininkų kūrimas, siekiant padidinti jų abipusę naudą, naudojant priemones, kurios sąmoningai neįtraukia Kinijos”. Šį žaidimą Obama jau pradėjo su TPP, nors ir nesugebėjo jo įveikti per vidaus politinį pasipriešinimą. Antra, “bendradarbiaujant su JAV sąjungininkais sukurti technologijų kontrolės režimą Pekino atžvilgiu”, kad būtų blokuojami Kinijos strateginiai pajėgumai. Trečia, stiprinti “JAV draugų ir sąjungininkų Kinijos periferijoje galios ir politikos pajėgumus” ir “gerinti JAV karinių pajėgų gebėjimą veiksmingai projektuoti galią Azijos pakraščiuose, nepaisant bet kokio Kinijos pasipriešinimo”.
Šis sąrašas man atrodo ypač reikšmingas tuo, kad jis buvo sudarytas 2015 m. Tai žingsnis po žingsnio iš tikrųjų vykdomas veiksmų planas. Šis JAV politikos numatymas per Užsienio santykių tarybą (angl. Council on Foreign Relations, CFR) yra gerai žinomas iš naujausios istorijos. 1997 m. CFR žurnale “Foreign Affairs” Zbigniewas Brzezinskis tiksliai išdėstė numatomą NATO plėtros grafiką ir konkrečiai ketinimą į šią plėtrą įtraukti Ukrainą. Žinoma, šis NATO plėtros planas mus atvedė tiesiai į Ukrainos karą, kuris iš tiesų yra Rusijos ir JAV karas dėl NATO plėtros.
Dabar draugai ir genijai, dėl kurių kilo Ukrainos karas, yra pakeliui į naują karą jūsų kaimynystėje. Kaip pažymėjo profesorius Moon, Šiaurės Atlanto sutarties organizacija pradeda atidarinėti savo biurus Rytų Azijoje, o tai ne visai Šiaurės Atlantas.
Taigi, štai kur mes esame. Tai nėra visiškai paprasta įžvelgti dėl vienos pagrindinės priežasties, bent jau JAV. Nesu tikras, kaip yra Australijoje, bet tikiuosi, kad čia beveik tas pats, kaip ir JAV, kur nėra jokio sąžiningumo ar viešo svarstymo apie visa tai. Politika visiškai priklauso saugumo institucijoms, kariniam-pramoniniam kompleksui, “smegenų centrų” tinklui, kurie iš tikrųjų yra ne smegenų centrai Vašingtone, o beveik visi finansuojami karinio-pramoninio komplekso.
Karinis pramoninis kompleksas ir jo korporacijų lobistai užvaldė Rytų pakrantės universitetus, kuriuose dėstau. Daugiau nei 20 metų dėstau Harvarde, o dabar dėstau Kolumbijos universitete. Mano patirtis rodo, kad žvalgybos agentūrų įtaka universitetų miesteliams neturi precedento. Visa tai įvyko be didesnio visuomenės dėmesio, beveik kaip tylus perversmas. Nėra jokių diskusijų, jokios viešos politikos, jokio sąžiningumo, jokių atskleistų dokumentų. Viskas slapta, konfidencialu ir šiek tiek paslaptinga. Kadangi esu ekonomistas, bendraujantis su valstybių vadovais ir ministrais visame pasaulyje, girdžiu ir matau daug dalykų, kurie man padeda prasiskverbti pro oficialius “pasakojimus” ir įsigalėjusį melą.
To nerasite mūsų viešajame diskurse. Ir tik žodis, jei galima, apie karą Ukrainoje. Šis karas buvo visiškai nuspėjamas ir kilo iš JAV hegemonijos plano, paremto NATO plėtra, kuris atsirado dar dešimtojo dešimtmečio pradžioje. JAV strategija buvo įtraukti Ukrainą į JAV karinę orbitą. Brzezinskis 1997 m. savo knygoje “Pasaulinė šachmatų lenta” dar kartą išdėstė šią strategiją. Jis teigė, kad Rusija be Ukrainos yra niekas. Ukraina, rašė jis, yra geografinė Eurazijos ašis. Įdomu tai, kad Brzezinskis perspėjo Amerikos politikus užtikrinti, kad jie nespaustų Rusijos ir Kinijos į aljansą. Tiesą sakant, tai taip prieštarautų JAV interesams, kad Brzezinskis aiškiai tikėjo, jog to niekada neįvyks. Tačiau tai įvyko, nes JAV užsienio politika yra nekompetentinga, labai pavojinga ir klaidinga.
1990-1991 m. buvau M. Gorbačiovo, o 1991-1994 m. – Boriso Jelcino ir Leonido Kučmos patarėjas, o tai apėmė vėlyvąją perestroiką ir ankstyvąsias Rusijos ir Ukrainos nepriklausomybės dienas po Sovietų Sąjungos iširimo. Labai atidžiai stebėjau, kas vyksta. Mačiau, kad Jungtinės Valstijos visiškai nesuinteresuotos kaip nors padėti Rusijai stabilizuotis.
Nuo dešimtojo dešimtmečio pradžios JAV saugumo institucijos idėja buvo JAV vadovaujamas vienpoliškumas arba JAV hegemonija. Dešimtojo dešimtmečio pradžioje JAV atsisakė priemonių, skirtų padėti stabilizuoti sovietų, o vėliau ir Rusijos ekonomiką, taip pat pradėjo planuoti NATO plėtrą, o tai tiesiogiai prieštaravo tam, ką JAV ir Vokietija buvo pažadėjusios M. Gorbačiovui ir B. Jelcinui. Taigi NATO plėtros, įskaitant ir į Ukrainą, klausimas yra JAV žaidimo plano, kuris prasidėjo dešimtojo dešimtmečio pradžioje ir galiausiai privedė prie karo Ukrainoje, dalis.
Beje, JAV aktyviai dalyvavo 2014 m. nuverčiant prorusišką Ukrainos prezidentą. Taip, tai buvo perversmas ir svarbiu mastu – Jungtinių Valstijų režimo keitimo operacija. Man teko matyti dalį jos ir žinau, kad JAV pinigai buvo skirti Maidanui remti. Toks JAV kišimasis buvo šlykštus ir destabilizuojantis, ir visa tai buvo žaidimo plano, kuriuo siekiama išplėsti NATO į Ukrainą ir Gruziją, dalis.
Pažvelgus į žemėlapį iš tiesų tai 1997 m. Bžezinskio idėja: apsupti Rusiją Juodosios jūros regione. Ukraina, Rumunija, Bulgarija, Turkija ir Gruzija būtų NATO narės. Tai būtų Rusijos galios projekcijos Viduržemio jūros rytinėje dalyje ir Artimuosiuose Rytuose pabaiga. Taip nutiko šiems “saugumo” genijams.
V. Putinas pateikė diplomatinius atsakymus, kuriuos JAV ir jų NATO sąjungininkės ne kartą atmetė, įskaitant Minsko II susitarimą, kuriam pritarė JT Saugumo Taryba, bet kurį vėliau ignoravo Ukraina.
2021 m. gruodžio 17 d. V. Putinas kaip derybų pagrindą pateikė visiškai pagrįstą dokumentą – JAV ir Rusijos saugumo susitarimo projektą. Jo esmė buvo Rusijos raginimas nutraukti NATO plėtrą. Tragiška, kad JAV jį atmetė. 2021 m. gruodžio pabaigoje paskambinau į Baltuosius rūmus, kalbėjausi su vienu iš aukščiausių mūsų saugumo pareigūnų ir prašiau: “Derėkitės. Sustabdykite NATO plėtrą. Turite galimybę išvengti karo”. Žinoma, nesėkmingai. Oficialus Jungtinių Valstijų atsakymas Putinui buvo toks: NATO plėtra yra nediskutuotinas klausimas su Rusija, dėl kurio Rusija neturi absoliučiai jokios įtakos.
Tai protu nesuvokiamas būdas vykdyti užsienio reikalus, nes tai yra tiesioginis kelias į karą. Tikiuosi, visi supranta, kad šis karas Ukrainoje buvo arti to, kad baigtųsi jau 2022 m. kovo mėn. derybų susitarimu, praėjus vos mėnesiui po Rusijos įsiveržimo vasario 24 d. Derybų susitarimą sustabdė JAV, nes jis buvo grindžiamas Ukrainos neutralumu. JAV liepė Ukrainai kariauti toliau, nutraukti derybas ir atsisakyti neutralumo.
Ir taip mes esame kare, kuris toliau eskaluojamas link galimo branduolinio karo, kuris įvyktų, jei Rusija patirtų didelių pralaimėjimų mūšio lauke. Šiuo metu Rusija mūšio lauke nepralaimi, bet jei pralaimėtų, tai greičiausiai peraugtų į branduolinį karą. Rusija neketina būti išstumta iš Donbaso ir Krymo ir nuolankiai grįžti namo su atsiprašymais. Rusija ketina eskaluoti, jei jai reikės eskaluoti. Taigi, šiuo metu esame spiralėje, kuri yra labai pavojinga.
Japonija visiškai įsitraukia į šią spiralę. Taip pat ir Australija. Labai liūdna žiūrėti, kaip Australija sutinka, kad ja būtų taip beatodairiškai naudojamasi. Neapgalvotai, provokuojančiai ir brangiai kainuojančiai mokėti už naujas karines bazes, kurios maitins JAV karinį pramoninį kompleksą, o Australijai teks didelė našta.
Tokie JAV veiksmai stato mus ant kelio į karą su Kinija taip pat, kaip JAV veiksmai Ukrainoje. Tik karas Azijos ir Ramiojo vandenyno regione būtų dar pražūtingesnis. Visa idėja, kad JAV ir jų sąjungininkės kariauja su Kinija, savo pasekmėmis, kvailumu ir neapgalvotumu yra protu nesuvokiama. Visa tai visiškai atsieta nuo tikrųjų Australijos saugumo interesų. Kinija nekelia grėsmės Australijai. Ji nekelia grėsmės pasauliui.
Beje, nežinau nė vienos Kinijos užjūrio invazijos per visą jos istoriją, išskyrus tuos laikus, kai mongolai trumpai valdė Kiniją ir bandė įsiveržti į Japoniją. Išskyrus mongolų invaziją, kurią nugalėjo taifūnas, Kinija nėra pradėjusi užjūrio karų. Tai tiesiog nėra Kinijos valstybinės politikos dalis, be to, tokie karai neatitiktų Kinijos nacionalinių interesų.
Man nerimą kelia giliai neurotiška Jungtinių Valstijų (ne)saugumo vadovybė, kuri siekia būti numeris vienas, bet negali būti numeris vienas taip, kaip mano. Tai apgailėtina, tačiau kiekvieną dieną tam plojama Londone – vietoje, kuri vis dar svajoja apie seniai praėjusių laikų pasaulinės imperijos šlovę.
Baigdamas leiskite man skirti minutę ir pasakyti, ką reikėtų daryti.
Pirma, karas Ukrainoje gali baigtis tą dieną, kai J. Bidenas atsistos ir pasakys, kad NATO nesiplės į Ukrainą. Pagrindas susitarimui dėl saugumo, dėl kurio deramasi, egzistuoja jau 30 metų, tačiau iki šiol JAV jį atmetė.
Antra, idėja atidaryti NATO biurus Azijoje yra stulbinamai kvaila. Prašome pasakyti japonams, kad sustabdytų šį neapgalvotą veiksmą.
Trečia, JAV požiūris į Taivano apginklavimą yra labai pavojingas, provokuojantis ir sąmoningas.
Ketvirta, Azijos ir Ramiojo vandenyno regione labiausiai reikia regioninio dialogo tarp Azijos ir Ramiojo vandenyno šalių.
Penkta, Azijos ir Ramiojo vandenyno regionas turėtų remtis RCEP (Regioninis išsamus ekonominės partnerystės susitarimas). RCEP yra tinkama koncepcija regionui, kad Kinija, Korėja, Japonija, dešimt ASEAN šalių, Australija ir Naujoji Zelandija susivienytų į nuoseklią sistemą, visų pirma susijusią su klimato iššūkiais, energetikos politika, prekybos politika, infrastruktūra ir investicijų politika. Gerai veikianti RPEP būtų labai naudinga ne tik 15 RPEP šalių, bet ir visam pasauliui.
Atsiprašau, kad taip ilgai kalbėjau, bet tai, ką daro SHAPE, yra labai svarbu. Esate visiškai teisingame kelyje ir linkiu visokeriopos sėkmės jūsų pastangoms.
Visą seminarą, kuriame dalyvavo profesorius Jeffrey Sachsas, daktarė Alison Broinowski, profesorius Chung-in Moonas, profesorius Victoras Gao, profesorius Richardas Falkas, profesorius Chandra Muzaffaras ir profesorius Josephas Camilleri, žiūrėkite čia:
Jeffrey D. Sachsas, Kolumbijos universiteto darnaus vystymosi ir sveikatos politikos bei vadybos profesorius, yra Kolumbijos darnaus vystymosi centro ir JT darnaus vystymosi sprendimų tinklo direktorius. Jis buvo trijų JT generalinių sekretorių specialusis patarėjas. Jo knygos: “Skurdo pabaiga” (The End of Poverty), “Bendrasis turtas” (Common Wealth), “Darnaus vystymosi amžius” (The Age of Sustainable Development), “Naujosios Amerikos ekonomikos kūrimas” (Building the New American Economy) ir naujausia knyga “Naujoji užsienio politika” (A New Foreign Policy): Naujausia knyga: “Beyond American Exceptionalism”.
Šis tekstas pasirodė 2023 m. liepos 8 d. pavadinimu “Nobel Prize winner denounces alarmist climate predictions: ‘I don’t believe there is a climate crisis’” svetainėje johnmenadue.com.
Išversta padedant www.DeepL.com/Translator. Be pataisymų.
Vaizdas: pixabay
