Filmas apie prekybą žmonėmis ir prievartą prieš vaikus kelia bangas JAV. Ar pagrindinė žiniasklaida bando palaidoti šią problemą?
Originalus straipsnis paskelbtas 2023 m. liepos 22 d. freischwebende-intelligenz.org.
Milosz Matuschek. Išversta padedant www.DeepL.com/Translator. Be pataisymų.
JAV liepos 4 d. įspūdingai pasirodė vaidybinis filmas “Sound of Freedom” (“Laisvės garsai”). Premjeros dieną filmas aplenkė net “Indianą Džounsą”. Krikščioniškai konservatyvios studijos 30 mln. dolerių vertės kūrinys, kurį pavyko sukurti sutelktinio finansavimo būdu (angl. crowdfunding), pasakoja apie Timą Ballardą, aktyvistą ir buvusį Krašto saugumo departamento darbuotoją, išlaisvinusį tūkstančius vaikų iš prekeivių žmonėmis gniaužtų. Per trumpą laiką tikrais įvykiais paremtas filmas jau spėjo surinkti daugiau nei 100 mln. dolerių, kai tuo tarpu tokie filmai kaip “Neįmanoma misija” (300 mln. dolerių biudžetas) nepateisino lūkesčių.
Tikrovė, o ne fikcija populiarėja
Akivaizdu, kad realybė šiuo metu yra įdomesnė už fikciją. Tačiau pagrindinėje žiniasklaidoje filmas arba visai nebuvo paminėtas recenzijose, arba greitai buvo nustumtas į sąmokslo teorijų, susijusių su Q-Anon, gretas. Žiniasklaidos tarpinė išvada: kiekvienas, kuris pasisako už vaikų teises, kažkodėl turi būti “dešinysis”. Žiniasklaidoje „Sound of Freedom” turėjo tapti „Sound of Silence“ (“Tylos garsu”).
Tai įprastas žaidimas, kurį galima stebėti jau seniai, kai reikia palaidoti pagrindinei srovei nepatinkančią temą. Ar “Atšaukimo kultūra” (angl. Cancel Culture) iš pradžių taip pat nebuvo tik “dešiniųjų” fantazija? Dienraščiui “Guardian” ” Sound of Freedom” yra “Q-anon trileris”, o kitos žiniasklaidos priemonės, atrodo, aklai perima šią interpretaciją. Tačiau nesvarbu, ar kairieji, ar dešinieji, ar Q-anonai, ar ne: ar politinė klasifikacija neturėtų būti bent kartą nesvarbi, kai kalbama apie tokį didžiulį nusikaltimą kaip organizuotas vaikų išnaudojimas, kuriais mafijos struktūrose prekiaujama kaip sekso vergais, kol jie dažnai patenka į nelegalią organų rinką? Problema yra reali, ir ji neišnyks nei savaime, nei bandant jai priklijuoti “dešiniųjų” etiketę. JAV valdžios institucijų duomenimis, tarptautinės prekybos žmonėmis aukų yra 600-800 000, iš kurių maždaug pusė – vaikai. Būtent apie tai reikia kalbėti dabar!
Todėl iš žiniasklaidos perspektyvos kyla įdomus klausimas: Kodėl pagrindinės žiniasklaidos priemonės stengiasi apšmeižti ar sumenkinti filmą, kuriame kalbama apie tokią svarbią problemą? Užuot pasinaudojus filmo “Laisvės garsai” žiūrovų sėkme kaip galimybe nušviesti pačią temą, vyrauja banalizavimo įspūdis: prašau, eikite toliau, čia nėra ką žiūrėti. Ar baiminamasi, kad filmas vėl atkreips žiūrovų dėmesį į tam tikras temas, kurias masinė auditorija jau seniai palaidojo? Dabar šios temos gali vėl prisikelti iš žiniasklaidos kapų ir skelbti apokalipsę šališkiems laikraščiams ir televizijoms.
Tai tokios temos kaip 2016 m. “Wikileaks” paviešinti Džono Podestos, buvusio Billo Klintono personalo vadovo ir Hilari Klinton rinkimų kampanijos vadovo, elektroniniai laiškai, kurie sukėlė įtarimų, kad Podesta ir jo draugai iš tiesų keitėsi informacija apie vaikus užšifruota kulinarijos srities kalba (pica, makaronai, karštos dešrelės…). Žiniasklaida visa tai perkėlė į sąmokslo teorijų sritį ir apšaukė Džulianą Asandžą Trumpo draugu ir Putino agentu.
Kur iki šiol žiniasklaida buvo dėl Hanterio Baideno nešiojamojo kompiuterio (“Nešiojamasis kompiuteris iš pragaro”) ir kodėl vaikai žaidžia ant pusnuogio narkomano, kurio tėvas ir JAV prezidentas Džo Baidenas rodo visus “vaikų mylėtojo” požymius?
Kodėl dar niekas iš Džefrio Epšteino klientų sąrašo nebuvo suimtas, kai visi žino, kad Bilas Geitsas, Bilas Klintonas ir kiti įtakingi žmonės buvo nuolatiniai svečiai privačioje D. Epšteino sekso saloje, kur nepilnametės buvo išnaudojamos kaip prostitutės?
Kodėl “Rammstein” merginos (angl. “groupies”) šiuo metu žiniasklaidoje kelia didesnį ažiotažą nei “Rammstein” vaizdo klipo estetika, kurioje žaidžiama sąsajomis su pedofilija (vadinamosios “pandos akys” vaikams – analinio išprievartavimo ženklas)?
Kaip gali būti, kad “Instagram” algoritmai aktyviai skatino pedofilų tinklų jungimąsi, kaip pranešė “Wall Street Journal”?
Nuolatinė, pusiau oficiali priedanga?
Jei tokių “sutapimų” yra per daug, tuomet tam tikru momentu žiūrovui kyla klausimas, ar visas pedofilijos / prievartos prieš vaikus / prekybos žmonėmis problemų kompleksas nėra kur kas sistemiškesnis ir institucinis, nei atvirai pripažįstama. Ar tai reiškia, kad žiniasklaida sąmoningai tyli apie šią problemą ir leidžia nusikalstamiems tinklams aukščiausiuose politikos, verslo ir slaptųjų tarnybų sluoksniuose veikti nekliudomai, nors klausimai tampa vis akivaizdesni? Šiandien neginčijama, kad CŽV buvo artima prekybos vaikais grupuotei “Finders”. Tikslios aplinkybės niekada nebuvo išaiškintos. FTB paskelbti dokumentai šiuo klausimu yra vieni iš dažniausiai lankomų FTB interneto svetainėje.
Visi šie pavyzdžiai rodo: Atrodo, kad visuomenės susidomėjimas šiais klausimais yra tiesiogiai proporcingas pagrindinės žiniasklaidos suinteresuotumui kuo labiau tą susidomėjimą sumenkinti. Kol kas visuomenė laimi šią kovą. Filmas “Sound of Freedom” (Laisvės garsai) yra sėkmingas, nepaisant (o gal dėl to?) žiniasklaidos priešpriešos. Nepriklausomos prodiuserinės kompanijos aukomis finansuojamas filmas daro gėdą Holivudo produkcijai. O štai su filmu, kuris yra labiau dokumentinis ir šviečiamasis nei vaidybinis.
Tai dar viena priežastis, dėl kurios filmas yra akibrokštas įsitvirtinusiai žiniasklaidai ir Holivudo studijoms. Informacijos ir pramogų sargai sulaukė savo dienos, ir jokia tylos kartelė neišgelbės jų galios.
Filmas “Laisvės garsas” yra ne tik laiku pateiktas raginimas pabusti, kai kalbama viena sunkiausiai protu įveikiamų temų. Jis nukreipia dėmesį nuo popkorninio kino į realią, dažnai ne tokią gražią temą. Tarsi žiūrovui, kuris daugelį metų buvo bombarduojamas paviršutiniškais filmais, galiausiai atsibosta ir jis su pasibjaurėjimu sušuka: Gerai, man jau gana! Dabar duokite man šiek tiek tiesos!
John Lennon: „Just gimme me some truth.“ (“Tik duok man tiesos.”)
Pastaba sapereaude: Tom-Oliver Regenauer paskelbė labai gerai parengtą straipsnį su daugybe šaltinių šia sudėtinga tema.
“Žmogžudystė yra jų hobis”
Tekstas pradedamas pastaba: Toliau tekste pateikiami nerimą keliančių aplinkybių aprašymai ir atitinkama vaizdinė medžiaga – todėl jautriems žmonėms turinys neabejotinai gali turėti traumuojantį poveikį. Be to, rekomenduojama perskaityti šio straipsnio PDF versiją, kurią galima rasti ČIA, nes pridedama vaizdinė medžiaga yra svarbi aprašytoms aplinkybėms suprasti.
Nekoreguotą automatinį PDF dokumento vertimą į lietuvių kalbą rasite žemiau:
Šis tekstas pasirodė 2023 m. liepos 22 d. pavadinimu “”Sound of Freedom”: Ist der Kampf für Kinderrechte jetzt auch schon “rechts”?” svetainėje freischwebende-intelligenz.org.
Išversta padedant www.DeepL.com/Translator. Be pataisymų.
Šis tekstas yra licencijuojamas pagal „Creative Commons Attribution 4.0“ tarptautinę licenciją.
Nesivaržykite kopijuoti ir dalintis.
Vaizdas: Štai kaip veikia žiniasklaidos etikečių klijavimas (nuotrauka iš interneto).
1 thought on ““Sound of Freedom”: ar kova už vaikų teises dabar taip pat yra “dešinioji”?”