Ar vis dar sugebame kilniaširdiškai ir jautriai dovanoti? Tai, ką Adorno rašė apie dovanojimą veikale “Minima Moralia“, visada ateina į galvą artėjant Kalėdoms:
“Tikrasis dovanojimas savo laimę siejosi su gavėjo laimės įsivaizdavimu. Tai reiškia rinktis, skirti laiko, išeiti iš savo kelio, galvoti apie kitą žmogų kaip apie subjektą: priešingybė užmaršumui.”
Viena iš įmantriausių dovanų, kurias kada nors dovanojau, buvo trys įrišti sąsiuviniai, kuriuos kruopščiai užpildžiau svarbiomis citatomis ir savo mintimis. Nuostabiai moteriai, kurią buvau įsimylėjęs. Ir rašydamas įsivaizdavau, kaip ji vėliau, skaitydama, varto mano mintis.
Šiandien savo vaikų prašau gimtadienio proga nedovanoti man nieko, ką galima nupirkti už pinigus. Svarbiausi dalykai gyvenime yra nemokami.
Taigi prieš pat Kalėdas, kai visi bėga ieškoti paskutinių dovanų, norėčiau savo skaitytojams padovanoti vieno svarbiausių pokario Vokietijos intelektualų Theodoro W. Adorno mintis apie dovanojimą:
“Žmonės nebemoka dovanotis. Pažeidžiant mainų principą yra kažkas absurdiško ir nepatikimo; šen bei ten net vaikai įtariai žiūri į dovanotoją, tarsi dovana būtų tik gudrybė parduoti jiems šepetėlius ar muilą. Vietoj to praktikuojama “charity”, administruojama labdara, kuria nuosekliai užklijuojamos matomos visuomenės žaizdos. Organizuotame jos veikime nebelieka vietos žmogiškoms emocijoms; iš tiesų, labdara neišvengiamai siejama su pažeminimu per padalijimą, teisingą pasvėrimą, trumpai tariant, su gavėju elgiantis kaip su daiktu (“objektu”). Netgi privatus aukojimas buvo redukuotas į socialinę funkciją, kuri atliekama nenoromis, kruopščiai svarstant biudžetą, skeptiškai vertinant kitą asmenį ir dedant kuo mažiau pastangų.
Tikrasis dovanojimas savo laimę siejosi su gavėjo laimės įsivaizdavimu. Tai reiškia rinktis, skirti laiko, išeiti iš savo kelio, galvoti apie kitą žmogų kaip apie subjektą: priešingybė užmaršumui. Vargu ar kas nors šiandien tai sugeba.
Geriausiu atveju jie duoda tai, ko norėtų sau, tik keliais niuansais blogiau. Dovanų teikimo nuosmukį atspindi gėdingas dovanų daiktų išradimas: jų prielaida yra ta, kad nežinai, ką dovanoti, nes iš tikrųjų nenori. Šios prekės yra tokios pat nesusijusios, kaip ir jų pirkėjai. Nuo pat pirmos dienos jos buvo lentynų šildyklės.
Panašiai ir grąžinimo galimybė, kuri gavėjui reiškia: štai čia tavo daiktas, daryk su juo, ką nori, jei tau netinka, man nerūpi, imk už jį ką nors kita. Palyginti su įprastų dovanų nepatogumu, vien jų pakeičiamumas yra dar žmogiškesnis, nes leidžia gavėjui bent jau pačiam sau ką nors dovanoti, o tai, žinoma, yra absoliutus dovanojimo prieštaravimas. Palyginti su didesne gėrybių gausa, kuri prieinama net vargšams, dovanojimo irimas gali atrodyti abejingas, o jo apmąstymas – sentimentalus. Tačiau net jei būtų perteklinė gausa – o tai melas tiek privačiai, tiek socialiai, nes šiandien nėra nė vieno, kuriam vaizduotė nerastų būtent to, kas padarytų jį visapusiškai laimingą, – tiems, kurie nebeduoda, išliktų poreikis duoti. Jie netenka tų nepakeičiamų gebėjimų, kurie negali klestėti izoliuotame grynojo vidujybės kameroje, o tik sąlytyje su daiktų šiluma. Šaltumas užgniaužia viską, ką jie daro, draugišką žodį, kuris lieka neišsakytas, dėmesį, kuris lieka nepraktikuotas. Toks šaltumas galiausiai atsisuka prieš tuos, iš kurių jis sklinda. Visi neiškraipyti santykiai, galbūt net pats organinio gyvenimo sutaikinimo aspektas, yra dovana. Kas dėl pasekmių logikos tampa nepajėgus to padaryti, virsta daiktu ir mirtinai sušąla.”
Iš Theodoro W. Adorno knygos Minima Moralia. Sužaloto gyvenimo apmąstymai, 21-asis aforizmas (1951)
Linksmų švenčių visiems skaitytojams!
PS: Kadangi Adorno vertimas smarkiai prasilenkia su mano lietuvių kalbos žiniomis, pridedu vertimą į anglų kalbą. Kadangi angliškas variantas šiuolaikiškesnis – Adorno garsėjo sudėtinga sakinių struktūra – su automatiniu vertimu:
Theodor W. Adorno, Minima Moralia
21
No exchanges allowed. – Human beings are forgetting how to give gifts. Violations of the exchange-principle have something mad and unbelievable about them; here and there even children size up the gift-giver mistrustfully, as if the gift were only a trick, to sell them a brush or soap. For that, one doles out charity [in English in original], administered well-being, which papers over the visible wounds of society in coordinated fashion. In its organized bustle, the human impulse no longer has any room, indeed even donations to the needy are necessarily connected with the humiliation of delivery, the correct measure, in short through the treatment of the recipient as an object. Even private gift-giving has degenerated into a social function, which one carries out with a reluctant will, with tight control over the pocketbook, a skeptical evaluation of the other and with the most minimal effort. Real gift-giving had its happiness in imagining the happiness of the receiver. It meant choosing, spending time, going out of one’s way, thinking of the other as a subject: the opposite of forgetfulness. Hardly anyone is still capable of this. In the best of cases, they give what they themselves would have wished for, only a few shades of nuance worse. The decline of gift-giving is mirrored in the embarrassing invention of gift articles, which are based on the fact that one no longer knows what one should give, because one no longer really wants to. These goods are as relationless as their purchasers. They were shelf warmers [Ladenhueter] from the first day.
Likewise with the right to exchange the gift, which signifies to the receiver: here’s your stuff, do what you want with it, if you don’t like it, I don’t care, get something else if you want. In contrast to the embarrassment of the usual gifts, their pure fungibility still represents something which is more humane, because they at least permit the receiver to give themselves something, which is to be sure simultaneously in absolute contradiction to the gift. In relation of the greater abundance of goods, which are available even to the poor, the decline of gift-giving may appear unimportant, and considerations on such as sentimental. However, even if it became superfluous in a condition of superfluity – and this is a lie, privately as well as socially, for there is noone today whose imagination could not find exactly what would make them thoroughly happy – those who no longer gave would still be in need of gift-giving. In them wither away those irreplaceable capacities which cannot bloom in the isolated cell of pure interiority, but only in contact with the warmth of things. Coldness envelops everything which they do, the friendly word which remains unspoken, the consideration which remains unpracticed. Such iciness recoils back on those from which it spread. All relations which are not distorted, indeed perhaps what is reconciliatory in organic life itself, is a gift. Those who become incapable of this through the logic of stringency [Konsequenz: consequence, corollary], make themselves into things and freeze.
Vertimas iš vertimo į anglų kalbą (deepl.com):
Theodor W. Adorno, Minima Moralia
21
Neleidžiama keistis. – Žmonės pamiršta, kaip dovanoti dovanas. Mainų principo pažeidimai turi kažką beprotiško ir neįtikėtino; šen bei ten net vaikai nepasitikinčiai vertina dovanų davėją, tarsi dovana būtų tik apgaulė, siekiant parduoti jiems šepetėlį ar muilą. Už tai dalijama labdara [anglų kalba originale], administruojama gerovė, kuri koordinuotai paperka matomas visuomenės žaizdas. Jos organizuotame šurmulyje žmogiškajam impulsui nebelieka vietos, iš tiesų net aukos vargstantiesiems būtinai siejamos su pristatymo pažeminimu, teisinga priemone, trumpai tariant, su gavėju elgiantis kaip su daiktu. Net privatus dovanojimas virto socialine funkcija, kurią žmogus atlieka nenoriai, griežtai kontroliuodamas savo kišenę, skeptiškai vertindamas kitą ir dėdamas kuo mažiau pastangų. Tikrasis dovanojimas buvo laimingas įsivaizduojant gavėjo laimę. Tai reiškė rinktis, skirti laiko, išeiti iš kelio, galvoti apie kitą kaip apie subjektą: tai priešinga užmaršumui. Vargu ar kas nors dar sugeba tai daryti. Geriausiu atveju jie duoda tai, ko patys norėtų, tik keliais niuansais blogiau. Dovanų teikimo nuosmukį atspindi gėdingas dovanų straipsnių išradimas, grindžiamas tuo, kad žmogus nebežino, ką turėtų dovanoti, nes iš tikrųjų nebenori. Šios prekės yra tokios pat nesusijusios su niekuo, kaip ir jų pirkėjai. Nuo pat pirmos dienos jos buvo lentynų šildyklės [Ladenhueter].
Panašiai ir su teise keistis dovana, kuri gavėjui reiškia: štai tavo daiktas, daryk su juo, ką nori, jei nepatinka, man nerūpi, jei nori, įsigyk ką nors kita. Priešingai įprastų dovanų gėdingumui, grynas jų pakeičiamumas vis dėlto reiškia kažką humaniškesnio, nes jos bent jau leidžia gavėjui ką nors sau dovanoti, kas, be abejo, kartu yra absoliuti priešingybė dovanai. Atsižvelgiant į didesnę gėrybių, kurios prieinamos net vargšams, gausą, dovanojimo mažėjimas gali atrodyti nesvarbus, o svarstymai apie tai – sentimentalūs. Tačiau net jei pertekliaus sąlygomis jis taptų nereikalingas – o tai melas tiek privačiai, tiek socialiai, nes šiandien nėra nė vieno, kurio vaizduotė nerastų būtent to, kas padarytų jį visapusiškai laimingą, – tiems, kurie nebedovanoja, dovanų vis tiek reikėtų. Juose nyksta tie nepakeičiami gebėjimai, kurie negali pražysti izoliuotame grynojo vidujiškumo langelyje, o tik sąlytyje su daiktų šiluma. Šaltumas apgaubia viską, ką jie daro, draugišką žodį, kuris lieka neišsakytas, dėmesį, kuris lieka nepraktikuojamas. Toks ledinis šaltumas grįžta atgal tiems, nuo kurių jis sklinda. Visi santykiai, kurie nėra iškreipti, iš tiesų galbūt tai, kas pačiame organiniame gyvenime yra sutaikinama, yra dovana. Tie, kurie dėl griežtumo logikos [Konsequenz: pasekmė, padarinys] tampa nepajėgūs, paverčia save daiktais ir sustingsta.
