Buvęs Vokietijos ministras: geriausias būdas padėti Ukrainai – nutraukti žudymą ir naikinimą paliaubomis ir taikos derybomis.
Originalus straipsnis paskelbtas 2024 m. balandžio 29 d. svetainėje nachdenkseiten.de.
Oskar Lafontaine. Išversta padedant www.DeepL.com/Translator. Be pataisymų.
(Pastaba sapereaude: Oskaras Lafontaine’as yra buvęs ekonomikos ministras ir žinomas Vokietijos politikas.)
Atsižvelgiant į pasaulinę įtampą, metas įžvelgti geopolitinių aljansų iliuziją. Kai neseniai „Der Spiegel“ manęs paklausė, ar naujasis „Sahros Wagenknecht aljansas“ nori pasitraukti iš NATO, atsakiau: „Mums reikia nepriklausomos Europos saugumo politikos, o ne besąlygiškos ištikimybės JAV. Gynybinis aljansas visada yra gynybinis. Pasaulinė galybė, kuri pastaraisiais metais, pažeisdama tarptautinę teisę, užpuolė kelias šalis ir apsupo Kiniją bei Rusiją daugybe karinių bazių ir raketų, negali vadovauti gynybiniam aljansui.“ Galbūt būtų buvę geriau atkreipti klausiančiųjų dėmesį į tai, kad JAV jau seniai išstojo iš NATO. NATO sutarties 1 straipsnyje teigiama: „Šalys įsipareigoja, vadovaudamosi Jungtinių Tautų Chartija, visus tarptautinius ginčus, kurių šalys jos yra, spręsti taikiomis priemonėmis taip, kad nekiltų pavojus tarptautinei taikai, saugumui ir teisingumui, ir savo tarptautiniuose santykiuose susilaikyti nuo grasinimo jėga ar jos panaudojimo, nesuderinamo su Jungtinių Tautų tikslais.“
JAV strateginis diletantizmas
Per pastaruosius dešimtmečius JAV pavertė Šiaurės Atlanto gynybos aljansą kariniu aljansu, kuris naudojamas Jungtinių Valstijų geostrateginiams tikslams įgyvendinti ir yra pasirengęs bet kada grasinti ar panaudoti jėgą, nesuderinamą su Jungtinių Tautų tikslais.
Štai kodėl Peteris Scholl-Latouras dar 2007 m. savo knygoje „Rusija žnyplių gniaužtuose“ klausė: „Ar Europos Sąjungai, ar Vokietijai vis dar prasminga likti pavaldžiai abejotinai NATO krypčiai ir palaikyti jos pasaulinę strategiją, vykdant beatodairiškas operacijas – už teritorijos ribų – kurias diktuoja Vašingtonas ir kurios neturi nieko bendra su jos pačios interesais?“ Ir pateikė nedviprasmišką atsakymą: „Ilgalaikėje perspektyvoje senasis žemynas negali sau leisti, kad neatleistinas strateginis diletantizmas, neprilygstama puikybė skatintų ir kurstytų mirtinus pavojus, kurių reikia išvengti.“
JAV strateginis diletantizmas, pasipūtimas, kad šalis, kurioje gyvena 4 proc. žemės gyventojų, gali dominuoti visame pasaulyje, taip pat lėmė karą Ukrainoje.
Dar kartą pasiklausykime Piterio Šollio-Latūro (Peter Scholl-Latour): „2007 m. pavasarį Miunchene Vladimiras Putinas trenkė kumščiu į stalą ir tiesiai šviesiai pasakė: Ar amerikiečiai ir vokiečiai tikrai tikėjo, kad Rusijos prezidentas, perėjęs griežtą KGB mokyklą, pasyviai stebės, kaip Vašingtonas ir Briuselis politiškai apsupa ir izoliuoja jo šalį, ir nuolankiai su tuo sutiks? JAV karinės bazės Vidurinėje Azijoje, Kaukaze, Lenkijoje ir Balkanuose Kremliaus požiūriu kalba pačios už save.“
Ir kaip po diletantiškų JAV karų Afganistane, Irake, Sirijoje ir Libijoje, europiečiai turės sumokėti už pasekmes priimdami pabėgėlius ir būsimą Ukrainos atstatymą. Nors mano prognozė, kad Amerikos gynybos pramonė užtikrins, jog JAV Kongresas Ukrainai skirs 61 mlrd. dolerių, išsipildė, kalbama apie paskolas – ir aišku, kas galiausiai turės sumokėti už Ukrainai suteiktas paskolas. Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis kalbėjo apie sprendimą, „kuris išgelbės mūsų gyvybes“, o Vokietijos užsienio reikalų ministrė Annalena Baerbock pavadino tai „pasitikėjimo diena“. Galbūt V. Zelenskio politinis išlikimas kol kas išgelbėtas. Tačiau šiame žudikiškame kare kasdien žūsta ukrainiečiai ir rusai, ir šios nelaimės akivaizdoje pasitikėjimą gali jausti tik aklumo ištiktas žmogus.
Tuo tarpu Vakarų propagandinė žiniasklaida ir toliau kursto paramą karui. Julija Navalnaja, mirusio Rusijos opozicijos veikėjo Aleksejaus Navalno našlė, kuri gruzinus vadino graužikais ir ragino jų sostinę Tbilisį sunaikinti sparnuotosiomis raketomis – būtent taip argumentuoja fašistai – neatmeta galimybės, kad Putinas kada nors gali panaudoti branduolinį ginklą. Ji apgailestauja, kad Europa daug anksčiau neįvertino iš Rusijos kylančių pavojų, ir už kovą su Putinu buvo pagerbta „Žiniasklaidos laisvės prizu“, kuris įteikiamas dalyvaujant aukščiausiems politikos ir verslo atstovams. Tai primena „Vokietijos knygų leidybos taikos premiją“, kuri 2022 m. buvo įteikta ukrainiečių fašistui Serhijui Žadanui, kuris rusus laiko gyvuliais ir šiukšlėmis ir šaukia jiems: „Deginkite pragare, kiaulės“.
Kas iš tikrųjų padeda
Tuo tarpu karo propaganda atrado naują temą: rusai turi šnipų Europoje. Jie taip pat įtariami sabotažo aktais. Kokie skirtingi yra Vakarai. Jis niekur neturi šnipų, o kiekvienas, kuris mano, kad CŽV kalta dėl sabotažo aktų, yra sąmokslo teoretikas. Raginimai suteikti daugiau pagalbos Ukrainai nesiliauja. Vicekancleris Robertas Habeckas sako: „Jei Putinas nebus sustabdytas, jis nesustos“. Gynybos lobistė Marie-Agnes Strack-Zimmermann įspėja: „Jei norime, kad Ukraina laimėtų šį karą, visos Europos valstybės raginamos daryti daugiau ir greičiau.“ Nuolat pasikliauti Jungtinėmis Valstijomis yra „neverta“ Europos geostrateginės padėties ir moralinių standartų.
Dėl pastarųjų ji teisi, tačiau visai kitaip, nei mano. Europa turi įsitvirtinti ir rasti savo vietą besiformuojančioje naujoje pasaulio tvarkoje. O geriausias būdas padėti Ukrainai – nutraukti žudynes ir naikinimą, sudarant paliaubas ir vedant taikos derybas.
Šis tekstas pasirodė 2024 m. balandžio 29 d. pavadinimu „Wie anders ist doch der Westen” svetainėje nachdenkseiten.de.
Išversta padedant www.DeepL.com/Translator. Be pataisymų.
Nuotrauka: screenshot
